UAB „Birvėtos tvenkiniai“ pasistatė modernų, šiuolaikišką žuvies perdirbimo cechą, kuris sėkmingai veikia jau du mėnesiai ir tarp penkių panašių perdirbimo cechų Lietuvoje yra didžiausias. Vietiniai gyventojai šį cechą vadina tiesiog fabrikėliu. „Dabar užsakymų turime tiek, kad kartais nepriimame, nespėjame pagaminti to kiekio, kurio iš mūsų prašoma“, - pasakoja UAB „Birvėtos tvenkinių“ direktorė Edita Brukštuvienė.
Pradžia ir idėjos
Mintis, kad reikia eiti žuvų perdirbimo linkme, kilo 2015 m., kai prasidėjo kalbos, kad prekyba gyvomis žuvimis - jau vakardiena, perdirbimo keliu suka Europa, todėl reikia galvoti, ką daryti, kad neliktum prie suskilusios geldos. Jau tuomet „Birvėtos tvenkiniuose“ buvo pradėtas rengti tokio fabrikėlio projektas, bet jis pasirodė per brangus.
Naujas stiprus akstinas įgyvendinti pirmaprades mintis ir idėjas netikėtai staigiai prasiveržė 2018-aisiais, kai pakilo „tuščių narvų“ banga. Taip žargonu vadinama gyvūnų gynėjų rengiamos akcijos ginti vištų, žuvų ir kailinių žvėrelių teises. „Tuomet vieną dieną ir sakau sūnui - darome ir kuo greičiau kažką, nes su gyva žuvimi neišsilaikysime. Suvokėme - jų era baigiasi“, - prisimena direktorė. Tuo laiku Žemės ūkio ministerija paskelbė ir šaukimą perdirbimo produkcijai finansuoti.
Birvėtiškiai pasimokė iš pirmojo nesėkmingo projekto klaidų ir kibo į darbus. Rinkosi patį optimaliausią projektinį variantą. Nors E.Brukštuvienė sako, kad jei dabar projektuotų, kai ką keistų, nes ankštokos pakavimo, žuvų sūdymo patalpos.
Statybos ypatumai
Fabrikėlio statybos prasidėjo lygiai prieš metus. Darbų spartą skatino šilta pernykštė žiema ir ypač… pavasario karantinas. Darbininkai jo metu dirbo kaip pašėlę, nes jų logika buvo tokia: virusas užpuls direktorę E.Brukštuvienę - pinigų negausime, užklups mus - nieko neužsidirbsime. Tad darbai vyko neįtikėtinai greitai.
Krūviai ir rūpesčiai buvo didžiuliai, kurie su kiekvienu etapu vis stiprėjo iki stresinio lygio. „Kai projektavome, sakiau, Jėzau, kaip sunku. Man sakė: palauk, prasidės statybos, va tada tai bus sunku. Statybos man virto košmaru, bet vėl kolegos sakė: palauk, košmaras bus, kai reikės gamybą paleisti. Taip ir atsitiko. Dabar kai galvoju apie tuos išvargtus etapus - jau juokas ima.
Tačiau jei reikėtų vėl statyti ką nors panašaus, vargu, ar sutikčiau, nes liko didžiulis nuovargis. Praeis kiek laiko, gal viskas atslūgs. Nors gamybinio streso ir dabar kasdien užtenka, sprendžiant produkcijos realizavimo problemas. Juokais statybas lyginu su vedybom: gali nudegti jaunumu ir durnumu“, - šypsosi įmonės direktorė.
Gamybos procesas
Atvykus į žuvies perdirbimo cechą, mus pasitiko ir visą gamybos grandinę parodė technologas Gediminas Šileikis. Jis į darbą kasdien važinėja iš Dūkšto. Baigęs maisto technologijos ir veterinarijos specialybes, tad šis darbas pagal jo išsilavinimą.
Prieš įeinant į cechą reikia apsirengti chalatą, užsidėti kepurę, batus apauti polietileno maišeliais ir praeiti pro gudrų agregatą, kurio besisukantys šepečiai nušveičia apavą, o prieš tai reikia dezinfekuoti abi rankas, kitaip tas metalinis sargas nepraleis. Įmonėje yra keli cechai.
Gyvos žuvys pirmiausia patenka į taip vadinamą nešvarų cechą, kur specialioje vonioje apsvaiginamos elektra. Po to jos patenka ant pjaustymo stalo, kur darbuojasi keturi darbininkai. Čia nuskutami žvynai, išimami viduriai, nupjaunamos galvos ir uodegos, plaunamos. Daroma viskas vikriai ir greitai.
Švariame ceche žuvys dalinamos pjausniais, su maistinėmis dujomis pakuojamos į indelius. Kas skirta rūkymui, keliauja į šalia esančią modernią kompiuterizuotą rūkyklą (rūkoma juodalksnio pjuvenomis). Daromos nukaulintos išklotinės, kokias matote parduotuvėse. Prisiklausęs kalbų, kad kaulai esą ištirpinami cheminėmis medžiagomis, specialiai stebėjau, kaip tai daroma šiame ceche.
Jokios chemijos nėra. Vidurinis kaulas išimamas rankiniu būdu, o specialus agregatas tiesiog iššukuoja visas ašakas. Toliau žuvys keliauja į sūdymo, rūkymo, fasavimo, šaldymo, sandėliavimo patalpas. Sūdymui naudojami vien natūralūs prieskoniai: druska, pipirai, lauro lapai, česnakai, todėl įėjus į tą patalpą, galva svaigsta nuo prieskonių kvapų.
Pasak technologo G.Šileikio, iki 50 proc. žuvies svorio gamybos proceso metu patenka į atliekas. Jos vežamos į specializuotą Rokiškio įmonę perdirbimui. Gamybos cechas turi savo vandens gręžinį, valymo įrangą, tad naudoja tik visiškai išvalytą vandenį. Žuvų perdirbimo įranga iš visos Europos: lietuviška, vokiška, itališka, čekiška, ispaniška.
„Ir vėl sakau, kad dabar, pirkdama įrangą, daryčiau kai ką kitaip. Pasirodė, kad produkcijos pakavimo į indelius aparatas per lėtas, trūksta našumo, tad dabar jau už savas lėšas pirksime dar vieną, brangesnį ir našesnį.
Rinkos kaprizai ir realizacija
Šiais laikais pagaminti produktą - tik pusė darbo, jį reikia dar realizuoti, o rinka greičiau pamotė, nei motina. Rinkos dėsniai painūs, reikia atspėti jos kaprizus, prisitaikyti, suspėti, atspėti kelis ėjimus į priekį. Šis fabrikėlis pajėgus per dieną pagaminti nuo 2 iki 4 tonų gatavos produkcijos. Daugiau gaminti neleidžia turimi pajėgumai.
Žuvų gaminiai tiekiami „Maximos“ ir „Lidl“ prekybos tinklams. Ten taisyklės griežtos. Tarkim, šiandien užsakė rytdienai 900 kg produkto ir niekam neįdomu, ar galėsi užsakymą įvykdyti. Nepatieksi užsakyto kiekio - lauks baudos. Todėl reikia suktis.
Produkciją reikia pristatyti į centrinius minėtų prekybos tinklų sandėlius: rūkytas žuvis - į Vilnių, visus kitus produktus - į Kauną. Tad rinkos sąlyga aiški: įmonė gali laikytis tik su gera produktų kaina ir nepriekaištinga kokybe. Kainai teigiamas veiksnys, kad žaliava (žuvys) yra savos, pačių auginamos.
E.Brukštuvienė sako, kad lengvai sutaria su vietiniais prekybininkais - prekybos centru „Danalta“. Su ja jokios trinties nėra, tad čia visada nusipirksite visko, ką gamina birvėtiškiai. Spalio mėnesį „Birvėtos tvenkiniai“ pagamino 30 tonų gatavos produkcijos ir turgavietėse pardavė dar 5 tonas gyvų karpių.
Žmonės
Dabar įmonėje iš viso dirba jau 47 darbuotojai. „Kai pradėjom gamybą, maniau cechui užteks dešimties darbuotojų, bet didėjant realizavimo kiekiams, reikia jau dvidešimties, kitaip nespėjam užsakymų vykdyti. Visi darbuotojai, išskyrus technologą, vietiniai: iš Dysnos, Navikų, Galalaukių, Didžiasalio. Kol kas nieko už jokius griekus atleisti nereikėjo. Laikausi principo, kad žmogus pats norėtų dirbti, prievarta nepriversi.
Pasak statistikos, rajone daug bedarbių, bet kai reikia sukomplektuoti kolektyvą, tinkamų, galinčių dirbti, surasti ne taip jau ir paprasta. Yra dar viena tiesa. Moterys ir po ilgesnės bedarbystės dirbti gali, o vyrai, jei dar turi ir įvairių priklausomybių - žuvęs reikalas.
Aš ir su geriančiais bandau surasti bendrą kalbą. Tikinu, kad štai jis turi darbą, mokamais mokesčiais užsidirba sau pensijas, jis išlaiko valstybę, o ne atvirkščiai, ramus yra ligos atveju. Ir žmonės tai supranta, stebiu, kaip mąstymas pozityvėja“, - pasakoja E.Brukštuvienė.
Banko paskola
Tokio objekto be paskolų nepadarysi. Įmonė turėjo sutaupiusi ir savo lėšų, bet ne tiek, kiek reikėtų. Todėl teko imti paskolas banke. Su juo teks bendrauti penkerius metus. Jau vien dėl to privalu stengtis, nes, pasak direktorės, jei tik bankas pajaus, kad įmonėje kažkas stringa, esi silpnas, gali pareikalauti iš karto atiduoti visą paskolą.
Direktorė
Kai E.Brukštuvienė su vyru 1989 m. atvyko dirbti į Dysną, tuomet įmonės direktoriumi buvo jos vyras. Bet neužilgo abipusiu sutarimu jie pasikeitė vietomis. Klausiu, ar naujajame fabrikėlyje yra vietos ir vyrui Kęstučiui? Ir ar moteris vadovė - privalumas?
„Pirmiausia yra gerai, kad šiame versle dirba šeima, viena aš nepavežčiau. Esam pasiskirstę pareigas. Aš su sūnumi kuruojame cecho veiklą, vyras organizuoja tvenkinių priežiūrą, žuvų veisimą, auginimą, gaudymą. Jis kartais išdidžiai pareiškia: aš tenai neinu (į cechą). Ar moteris vadovė privalumas? Nežinau.
Mano atveju viską sudėliojo likimas. Niekada nemaniau, kad būsiu verslininkė, nes buvau moksliukė, kaip nemaniau ir nenorėjau vykti į šį kraštą (esu žemaitė), bet likimo valia esu čia ir darau tai, ką darau. Dabar man šis kraštas pats mieliausias, mano vaikų gimtinė. Atrodo, kad visą laiką čia ir gyvenau.
Atvykusi kadaise nepabėgau, nes augo vaikai, reikėjo šeimą išlaikyt ir išsilaikyt, tad kantriai dirbome. Pačiame Lietuvos pakraštyje, ryčiausiame jos krašte, Navikų ir Dysnos kaimuose (Didžiasalio sen.), tarp Dysnos ir Birvėtos upių, 888 hektarų plote tyvuliuoja 33 tvenkiniai, pilni karosų, karpių ir lydekų. Šiam tvenkinių žuvininkystės ūkiui vadovauja, kaip pati sakė, tikra žemaitė su visu savo užsispyrimu Edita Brukštuvienė. Ji, pasirodo, spėja ne tik dėlioti tokios stambios žuvininkystės įmonės reikalus - yra ir Ignalinos rajono savivaldybės tarybos narė.
Apie gyvenimą „pasaulio pakrašty“, visiškai šalia Baltarusijos sienos, žuvininkystės ūkio „Birvėtos tvenkiniai“ vadovė E. „Iš pradžių neplanavome šiame krašte gyventi ilgai. Tada buvo 1989 metai. Pasibaigus mokslams, su vyru Kęstučiu turėjome pasirinkimą - arba į gamybą, arba į mokyklą. Mokytoja būti aš nenorėjau, nors buvau baigusi biologiją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Viską lėmė Kęstutis, gavęs pasiūlymą dirbti čia, dideliame ūkyje, kur vylėmės ir gerų perspektyvų. Tada galvojome, kad jei kas ne taip klostysis, po trejų metų grįšime atgal į Vilnių“, - prisiminė E.
Pasak jos, bendrovė šeimai pažadėjo dar ir namuką. Kadangi iki tol buvo studentai ir gyveno bendrabutyje, daug laiko galvoti neprireikė. „Abu buvome biologai. Jau praėjo daugiau nei 30 metų, kai šeima gyvena ir dirba Dysnoje. Kodėl „Birvėtos tvenkiniai“? Nes, anot E. Brukštuvienės, jie naudoja Dysnos ir Birvėtos upių vandenį. Kiek žinoma iš istorijos, šie tvenkiniai buvo sukurti kaip kompensacija už žalą gamtai, padarytą statant Ignalinos atominę elektrinę. Jų specifika ta, kad vandens telkiniai ne kasti, o suformuoti pylimais. Ūkis buvo statomas dešimt metų. Kiek žinoma, tada teko iškelti net keletą gyventojų. Ūkis buvo pritaikytas karpiams auginti.
Pasak karpių augintojų, ši žuvis auga trejus metus. Pirmais metais karpiai pasiekia tik 25 gramų svorį, vėliau sugaunami ir vežami žiemoti. Augintojų nuomone, per daug žuvų hektare neužauginsi, nes jos skurs, o auginant per mažai - veikla bus nuostolinga. Anot E. Tuose pačiuose tvenkiniuose auga ir lydekos. Jos, pasak bendrovės vadovės, savotiški sanitarai, naikinantys pašalines žuvis. Pavyzdžiui, karosus, kurie nepaprastai vislūs. Lydekos išnaršinamos ir suleidžiamos į tvenkinius, kuriuose gyvena bent metų amžiaus karpiai.
Karpiai neršia tik sulaukę penkerių metų. Karosai neršia mažiausiai tris kartus per metus. „Karosus parduodame turguje. Kai kurie žmonės juos mėgsta, kiti perka katinams, - pasakojo direktorė ir prisiminė paniką, kuri apėmė kilus koronaviruso pandemijai. - Baisiausias buvo praėjusių metų kovo vidurys, kai šalyje paskelbė karantiną.
Prie netikrumo, kaip pasakojo vadovė, prisidėjo ir gyvūnų apsaugos organizacija „Tušti narvai“, ir situacija, kai prekybos tinkluose buvo panaikinti akvariumai. Prekybos tinklai šio prekybos būdo dėl gyvūnų gynėjų reikalavimų masiškai atsisakė. Be to, išliko ir vartotojų įprotis pirkti šviežią žuvį. Todėl bendrovė buvo priversta intensyviau statyti žuvies apdorojimo cechą, nes suprato, kad rudenį nebebus galimybių realizuoti gyvą žuvį.
Taigi, pernai karpius ir kitas žuvis auginantys verslininkai investavo milijonus eurų ir neslepia, kad tai padaryti juos privertė aktyvi gyvūnų gynėjų veikla. E. Brukštuvienė pasakojo apie svajonės išsipildymu virtusį cechą, kuriame skrodžiama ir į didžiuosius šalies tinklus tiekiama jau paruošta vartoti žuvis. Buvo ryžtasi didelėms investicijoms, kurios siekė per 1,3 mln. Didesnį nei 660 kvadratinių metrų pastatą, kaip sakė įmonės vadovė, pavyko pastatyti mažiau nei per metus.
„Tokį pastatą pastatyti nėra paprasta, nes, pirmiausia, jam keliami aukšti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai dėl gaminamo produkto saugumo. Laikydamasis tų reikalavimų negali elgtis taip, kaip sugalvojai. Šiuo metu naujajame ceche perdirbami tik karpiai. Jame vyksta pirminis, antrinis išdorojimai, žuvis plaunama, tada ji keliauja į išpjaustymo cechą. Ceche, kaip įsitikino „Ignalinos dienos“ žurnalistai, yra atskiros plovyklos, atskiros saugyklos. Kol žuvis atkeliauja iki rūkyklos, ji sūdoma ir merkiama į prieskonius.
Rūkoma tik natūraliai. Tam, anot direktorės, naudojamos specifinės malkos. „Pirmiausia cecho patalpose dirbama su šviežiais produktais, kurie yra supakuojami, tada ateina eilė tiems, kurie bus rūkomi. Visi paruošti produktai laikomi šaldytuvuose, iš kurių iškeliauja į rinką. Kaip sakė E. „Šiuo metu ceche dirba 17 žmonių. Priimti daugiau darbuotojų kol kas neketiname, nes kol įsitvirtinsime rinkoje, kurioje, kaip žinome, nėra taip paprasta, juolab ir ši pandemija sujaukė situaciją, veiklos neplėsime“, - tvirtino vadovė.
Ji pridūrė, kad planuojama, jog šiame ceche dirbs mažiausiai 20 žmonių. Šiuo metu didesniuose prekybos tinkluose galima rasti karpio pjausnių, karpio filė, paženklintų „Birvėtos tvenkinių“ prekės ženklu, taip pat galima nusipirkti visą vakuume supakuotą karpį ar jo puselę. Beje, ceche yra ledo gaminimo įranga, todėl dalis skrostos žuvies užpilama ledu ir tiekiama į prekybos tinklus, kita dalis - rūkoma. Pasak direktorės, viskas priklausys nuo paklausos.
„Mes galime išrūkyti ir visą karpį, ir pusę jo, ir nedidelį žuvies gabaliuką, - sakė modernaus cecho vadovė. E. Pastate įrengta šviežios žuvies apdorojimo patalpa, šviežios žuvies šaldymo patalpa, dvi didelės, talpinančios po vieną toną žuvies, vytinimo kameros, reguliuojamo valdymo džiovyklos vytinimui ir šaldymui (sistema su šaldomu ir šildomu džiovinimo būdu), šalto rūkymo patalpa, prieskonių patalpa, pakavimo patalpa, administracinė patalpa. Darbuotojams įrengtas persirengimo kambarys, darbinių drabužių kambarys, virtuvėlė, dušas ir san.mazgas. Žuvies perdirbimo gamybinės patalpos turi keleta strategiskai orientuotų patekimų į pastatą, įskaitant privažiavimą transportui.
| Objektas | Metai |
|---|---|
| Pagrindinis pastatas | 1972 |
| Priestatas | 2015 |
| Kapitalinis remontas | 2019 |
Pagrindinis pastatas pastatytas 1972m, Priestatas pastatytas 2015m, Kapitalinis remontas atliktas 2019m. Įmonei priklauso vienas automobilis, kuris įtrauktas į pardavimo kainą. Įmonė įkurta prieš 26 metus, turinti pastovius įvairios šviežios ir šaldytos žuvies tiekėjus, išvystytą paruoštos produkcijos distribuciją Lietuvoje ir įvairiose užsienio valstybėse, įskaitant už Atlanto vandenyno. Prie gamybinio cecho yra įrengta parduotuvė.
Esant poreikiui ir būtinybei, įmonės sąvininkai gali suteikti nuodugnų apmokymą, susijusiu su žuvies verslu (paruošimas, rūkymas, vytinimas ir t.t).