Ar kada susimąstėte, kiek metų gali būti žuviai, kurią matote ežere, akvariume ar savo lėkštėje? O gal kada svarstėte, kaip skirtingos žuvų rūšys prisitaiko prie gyvenimo šaltame kalnų upelyje ar sūraus vandenyno gelmėse? Šiandien pasaulio upėse, ežeruose ir vandenynuose gyvena daugiau kaip 25 000 žuvų rūšių. Žuvys, kaip ir medžiai, turi metinius augimo žiedus, kurie atsispindi jų žvynuose ir otolituose (vidinės ausies akmenukuose).
Skaičiuodami šiuos žiedus mokiniai galėjo nustatyti, kiek metų žuvis gyveno, ir netgi įžvelgti sezoniškumo poveikį jos augimui - žiemą augimo linijos būna tankesnės, vasarą - platesnės. Praktinė žuvies skrodimo pamoka suteikė mokiniams galimybę atrasti, tyrinėti ir pažinti gamtą iš arti. Tokia veikla lavina vaikų kritinį mąstymą, stebėjimo įgūdžius, skatina rinktis mokslininko, veterinaro ar gamtos tyrinėtojo kelią.
Pagrindinės žuvų grupės
Yra trys pagrindinės žuvų grupės. Daugiau kaip 95% žuvų yra kaulinės žuvys, pavyzdžiui, menkės ir upėtakiai. Kremzlinių žuvų, tokių kaip rykliai, griaučiai susideda iš kietos kremzlės, o plaukiojamosios pūslės jos neturi. Bežandėms žuvims priklauso dvi grupės - nėgės ir miksinos.
Žuvų išoriniai požymiai
Biologijos mokytojų Renatos Aglinskienės, Jūratės Kačinskienės ir fizikos mokytojos Vidos Černiauskienės parengtoje praktinėje pamokoje mokiniai iš pradžių atidžiai ištyrinėjo išorinius žuvies požymius: gleivinės slidumą, žvynų (ne)turėjimą, jų stambumą ar smulkumą. Visa tai leidžia spręsti apie žuvies gyvenamąją aplinką. Dauguma žuvų turi apsauginę žvynų dangą ir paprastai aptakios formos. Jų vidaus organai panašūs į kitų stuburinių, tačiau žuvys turi ne plaučius, o žiaunas, kuriomis kvėpuoja vandenyje.
Dauguma žuvų turi keletą pelekų, padedančių plaukti vandeniu, - tarp jų uodegos peleką kūno gale, nugaros peleką viršuje ir analinį peleką apačioje. Pelekų struktūra ir funkcijos priklauso nuo aplinkos sąlygų ir gyvenimo būdo. Dažniausiai jie pritaikyti plaukimui vandenyje, bet pas kai kurias labirintines žuvis pilvo pelekai pavirto į lietimo organus, turinčius neįtikėtinas siūlines formas.
Žuvų žvynų tipai
Yra trys pagrindiniai žuvų žvynų tipai. Dauguma kaulinių žuvų turi leptoidinius žvynus - vienas ant kito užeinančius lanksčius žvynus, padengtus plona oda. Rykliai ir jų giminaičiai turi plakoidinius žvynus - į dantį panašius darinius, įsiterpusius į odą, dėl kurių jų kūno paviršius primena švitrinį popierių. Latimerija turi keturių sluoksnių kosmoidinius žvynus, o kaimanžuvės - rombo formos ir susijungusius ganoidinius žvynus.
Žuvų vidaus organai ir sistemos
Kvėpavimas
Kad išliktų gyvos, žuvys, kaip ir kiti gyvūnai, turi kvėpuoti deguonimi. Žuvis įtraukia vandenį su ištirpusiu jame deguonimi į burną ir varo jį virš žiaunų, esančių galvos gale. Žiaunos turi didžiulį paviršiaus plotą deguoniui sugerti, kuris per žiaunų sieneles iš vandens pereina į žuvies kraują. Po to deguonis kraujagyslėmis išnešioja po visą kūną.
Visos žuvys kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi žiaunų pagalba. Pas kai kurias žuvis yra papildomas organas primenantis plaučius. Žiauninio kvėpavimo mechanizmas toks: žuvis per burną įsiurbia vandenį, toliau vanduo plaudamas žiaunas išpilamas per žiaunų plyšį, o kraujo indų tinklas apraizgęs žiaunų lapelius, pasisavina vandenyje esantį deguonį per šį laiką. Kiekvienai žuvų rūšiai būdinga ištirpusio deguonies kiekio vandenyje ribinė vertė.
Šoninė linija
Šoninė linija - vandens judėjimo jutimo organų sistema, kuri leidžia žuvims orentuotis erdvėja. Tai tarsi šeštas jausmas, leidžiantis jausti objektus, kurie randasi tamsoje ar drumzliname vandenyje, kai rega nepadeda. Šoninė linija padeda gyvūnui suvokti vandens srovės kryptį, greitį, aplenkti kliūtis, pajusti artėjantį pavojų, rasti maisto. Linija išsidėsčiusi aplink akis ir burną, taip pat išilgai visą kūną iš abiejų pusių.
Ji susideda iš odos kanalėlių, kuriuos dengia plaukuotos išaugos (0,1mm) padengtos želatinine kapsule ir apgauptos epitelinėmis ląstelėmis.Žvynai palei šoninę liniją priglunda nesandariai, todėl leidžia vandeniui laisvai tekėti per sensorius ir priimti visus vandens sūkuriavimus. Gauti signalai siunčiami į smegenis, kurios analizuoja informaciją, nustatydamos vandens judėjimo šaltinį, jo vietą ir kilmę. Įdomiausia tai, kad tokia smulki ir tiksli analizė daug kartų viršija žuvų primityvios nervų sistemos galimybes.
Skonio jutimai
Nei vienas gyvūnijos atstovas neturi tiek skoninių juslių kiek jų turi žuvys. Pas žuvis skoniniai svogūnėliai yra ne tik burnos ertmėje, jie gali būti išmėtyti po visą kūną, dažniausiai lokalizuojasi galvoje, ūsiukuose, pelekuose.
Plaukimo pūslė
Plaukimo pūslė - tai tuščiaviduris organas, pripildytas dujų mišinio, padedantis žuvims laikytis vandenyje. Pas gėlavandenės žuvys gyvenančias mažiau tankesnėje aplinkoje už jūrines, plaukimo pūslė užima iki 7% viso kūno. Egzistuoja rūšys, kurios visiškai neturi šio organo, jis pas jas atrofavosi. Dažniausia tai dugninės žuvys, kurioms nereikia išplaukti į paviršių.
Kai kurioms žuvims, plaukimo pūslė, tai rezonatorius arba jos pagalba sudaromi garsiniai signalai. Daugumos rūšių žuvų plaukimo pūslė niekaip nesusisiekia su išore, dujų prisipildymas vyksta tiesiogiai iš kraujo. Kai kurios žuvys pūslę naudoja, kaip papildomą kvėpavimo organą, kuris susisiekia su išore kanalėlių pagalba.
Elektriniai organai
Kai kurių žuvų rūšių poriniai organai, sukuriantys elektros iškrovas, kurios padeda apsisaugoti nuo priešų, užpulti kitus gyvūnus, vidurūšinei signalizacijai ir orientacijai erdvėje - tai elèktros òrganai. Žinoma apie 300 žuvų rūšių, turinčių elektros organus. Įvairių žuvų elektros organų sandara, forma ir lokalizacija yra skirtinga (būna po oda, dažniausiai kūno šonuose, kartais galvoje ar uodegoje).
Kiekvieną elektros organą sudaro daugybė nuosekliai į stulpelius susijungusių vadinamųjų elektrinių plokštelių, kilusių iš pakitusių nervų, raumenų ar liaukų ląstelių, kurių membranos yra elktros generatoriai. Stulpeliai jungiasi tarpusavyje lygiagrečiai. Įvairių rūšių žuvų elektros organų plokštelių ir stulpelių skaičius labai nevienodas. Elektros organų galuose potencialų skirtumas gali siekti iki 1200 V. Iškrovos būna impulsų sekomis, kurių forma, trukmė ir eilės tvarka priklauso nuo žuvies rūšies ir jos sujaudinimo laipsnio, iškrovų dažnis - nuo jų paskirties. Žuvys savo sukeliamos srovės nejunta, bet sugeba apsvaiginti grobį arba priešą.
Žuvų prisitaikymas prie aplinkos
Dauguma žuvų yra šaltakraujės, todėl negali reguliuoti savo kūno temperatūros, kad kompensuotų aplinkoje vykstančius pokyčius. Tačiau kai kurios rūšys geba išgyventi ypatingomis sąlygomis. Kai kurios Antarkties žuvys savo kraujyje turi natūralaus antifrizo, padedančio išgyventi žemesnėje už nulį temperatūroje, o dykumų karpiadančiai gyvena karštosose versmėse, 40 oC teperatūroje. Kai kurios žuvys gali iš dalies gyventi iir ne vandenyje. Dumblašokliai daugiau laiko praleidžia jūros užliejamose dumblėtose seklumose negu vandenyje, tačiau jų oda turi būti nuolat drėgna. Jie kvėpuoja pakitusiomis žiaunomis.
Vandens paviršiuje gyvenančių žuvų viršutinė pusė yra tamsi, o apatinė - blankios spalvos. Žiūrint iš viršaus, jos susilieja su tamsesnėmis gelmių spalvomis, o žiūrint iš apačios būna nepastebimos mirguliuojančiame paviršiniame vandenyje. Dauguma dugne gyvenančių žuvų yra blankios spalvos, primenančios dumblą arba smėlį. Nemažai žuvų, ypač gyvenančios koraliniuose rifuose, yra ryškių spalvų. Spalvos padeda žuvims prisivilioti porą, ginti teritoriją ir pranešti apie savo buvimą tos pačios rūšies atstovams.
Šiuolaikinis, skubantis ir vis daugiau žinių turintis įsisavinti žmogus, jaučia didžiulį poreikį bendrauti su gamta. Akvariumai ar dekoratyviniai tvenkiniai - tai būdas pasijusti arčiau gamtos. Žiūrint į akvariume plaukiojančius mažyčius padarėlius, žmogaus emocijos aprimsta, organizmas išskiria medžiagas, kurios didina laimės pojūtį.