Italai turi labai gražų žodį vita, kuriuo nusako net du iš pirmo žvilgsnio skirtingus dalykus. Ta pati vita reiškia ir gyvenimą, ir liemens apimtį. O kad abu šie dalykai yra nepaprastai glaudžiai susiję, įrodo jau daugybę amžių trunkanti žmogaus ir jo liemens apimties istorija. Bėgant metams kito tik klausimas: apimtis didinti ar mažinti?
Ankstyvoji Istorija: Apimtis kaip Statuso Simbolis
Žinoma, pirmieji žmonės tokio klausimo sau tikrai nekėlė. Maistas jiems buvo viena iš būtinų išlikimo sąlygų, todėl sumedžiotą gyvūną ar surinktus vaisus ir uogas jie vartojo pagal tiesioginę paskirtį, t. y. alkiui malšinti ir energijai gauti. Problema iškilo vėliau, kai apkūnumas imtas sieti su grožiu, o patraukliausiomis laikytos tos moterys, kurios buvo iš stuomens ir iš liemens. Manyta, jog apvalių formų savininkė turi daugiau galimybių būti idealia būsimąja motina. Plačios strėnos garantavo gausų būrį palikuonių, o didžiulė krūtinė - neišsenkančias pieno upes. Taukais apaugęs kūnas akivaizdžiai simbolizavo gyvenimą pertekliuje. Toks žmogus neturėjo lenkti nugaros dirbdamas laukuose ar kaip kitaip vargintis. Visus darbus už jį nudirbdavo kiti, todėl turtingam valdytojui reikėdavo tik įsakinėti ir valgyti. Storumas buvo tarsi vyro vizitinė kortelė, iš kurios aiškiai buvo matyti turtas ir valdžia. Ir jeigu paprasti, turtingi ir apkūnūs vyriškiai tyliai nugrimzdo į praeitį, apie senovės Romos imperatorius vis dar sklando legendos.
Pasakojama, jog štai arabų kilmės imperatorius Markas Aurelijus Antoninas, dar žinomas Elagabalo pravarde, garsėjo ne tik itin prabangiomis puotomis, per kurias reikalaudavo patiekti jam flamingų smegenis ar lakštingalų liežuvius, bet ir itin ekscentrišku elgesiu. Vieną dieną vyras reikalaudavo, kad visi jam pateikti valgiai būtų žalios spalvos, kitą - mėlynos. O kad žemesnio rango svečiai nepamirštų jiems priderančios vietos, jiems patiekdavo tik iš medžio ar vaško padarytas valgių kopijas... Nieko nuostabaus, jog toks elgesys kėlė aplinkinių pasipiktinimą ir priešiškumą. Ilgainiui imperatoriškas Nerono ar Domiciano apkūnumas imtas laikyti despotiškumo, žiaurumo ir gobšumo bruožu, būdingu diktatoriams ar kitiems valdžios žmonėms. Stereotipas buvo toks gajus, jog dar ilgai apkūnumas buvo siejamas su solidžia padėtimi visuomenėje, o svarbios pareigos tiesiogiai atsispindėjo pertekliniais kilogramais.
Senovės Graikija: Saikas ir Harmonija
Senovės graikai į pasaulio istoriją įėjo ne tik kaip įsimintinų legendų kūrėjai ar olimpinių žaidynių pradininkai, bet ir kaip garsūs filosofai, gydytojai ir... dietologai. Vienas žymiausių - antikos laikais gyvenęs gydytojas Hipokratas, kurio priesaika dar ir šiandien iškilmingai skamba viso pasaulio medikų lūpose. Tai reiškė, kad Hipokratas rūpinsis kiekvieno paciento diaita. Šis žodis senovės Graikijoje turėjo visai kitą reikšmę, nei šiuolaikinė dieta. Graikiškoji diaita buvo skirta žmogaus gyvenimo būdui nusakyti. Tai buvo tarsi sielos ir kūno pusiausvyrą palaikantis mechanizmas. Hipokratas manė, jog pernelyg apkūnūs ar itin liesi asmenys akivaizdžiai liudijo apie tos pusiausvyros nebuvimą, todėl ypatingą dėmesį skyrė tokių asmenų dietai. Ir jeigu liesumas didelių problemų nekėlė, pernelyg apsunkęs kūnas toleruojamas nebuvo. Manyta, jog itin į žemiškus malonumus linkęs žmogus nustoja tobulėti dvasiškai.
Atėnuose gyvenęs graikų filosofas Platonas specialiu terminu gastrimarghìa griežtai pasmerkė nutukėlius, pareiškęs, kad papildomi kilogramai yra didžiausi įkvėpimo ir filosofijos priešai. Nutukęs kūnas atrodė neestetiškai ir per itin populiarias olimpines žaidynes. Todėl net ir keletas papildomų kilogramų būdavo aiškiai matomi. Su antsvoriu reikėjo kovoti. O kovoti Hipokratas siūlė pasinaudojus keturiomis veiksmingomis priemonėmis. Tikėta, kad kasdienė mankšta, ypač jei tai bėgimas ar kovos menai, labai tiko norint atsikratyti antsvorio ir fiziškai sutvirtinti visą kūną.
Viduramžiai: Nuodėmė ir Saikas
Apkūnumą smerkė ir krikščionys. Tiesa, viduramžiais paprasti žmonės vargiai galėjo pasigirti papildomais kilogramais. Maras, nederlingi metai ir skurdas išmokė vertinti net ir menkutį duonos kąsnį. O jeigu pasitaikydavo tinkama proga, visi stengdavosi prisikimšti pilvą taip, kad užtektų ilgam. Tačiau įsigalėjusi krikščionybė nutarė žmogų su maistu supriešinti ir visų blogybių šaltiniu nurodė žemiau skrandžio esančią kūno dalį. Į putlius asmenis imta žiūrėti įtariai, o storuliai įvardinti kaip bevaliai nusidėjėliai. Nieko nuostabaus, jog retkarčiais ar nuolat įvairiomis progomis badauti, o ypač atsisakyti tokio žemiško malonumo kaip maistas, buvo laikoma didžiule vertybe. Persivalgymą popiežius Grigalius net įtraukė į septynių mirtinų nuodėmių sąrašą, todėl kaltininkams tekdavo ilgai ir sunkiai atgailauti.
Naujieji Laikai: Mitybos Mokslo Pradžia
Tvarką įvesti nutarė arabai. Tai jie 1500 metais išleido rimtą veikalą „Taqwim al-sihha“ („Sveikatos užrašai“), kuriame pateikė daugybę patarimų, kaip žmonės galėtų džiaugtis puikia sveikata bei ilgu gyvenimu. Knyga sulaukė milžiniško populiarumo dar ir todėl, kad joje buvo detaliai aprašyti visi sveikatai naudingi valgiai, gėrimai bei pateiktos mankštos, poilsio ir net miego rekomendacijos. Arabų pavyzdžiu pasekė ir kiti pasaulio šviesuoliai. Štai italų gastronomas Bartolomeo Sacchi 1474 metais išleido lotynų kalba parašytą knygą ir pavadino ją „De honesta voluptate et valetudine“. Kūrinyje autorius smulkiai surašė patiekalų receptus, kuriais siekė suderinti valgymo teikiamą malonumą (voluptate) ir sveikatą (valetudine). Pirmenybė buvo teikiama paprastiems žemės ūkio produktams, vaisiams, daržovėms ir nesudėtingiems patiekalams, kurie daugiausiai dominavo ant kaimo žmonių stalo.
Praėjus dar beveik šimtui metų, italas Alvise’as Cornaro 1558 m. išleido to meto bestseleriu tapusią knygą „Discorsi sulla vita sobria“ („Pokalbis apie blaivų gyvenimą“), kurioje visiems siekiantiems ilgaamžiškumo patarė kuo rimčiau pasirūpinti savo bei artimųjų sveiku protu, higiena ir... kuo mažiau valgyti! Rašytojo manymu, per dieną žmogui turėjo užtekti 350 g maisto ir 414 ml vyno.
XIX Amžius: Lieknumo Kultas
XIX amžiaus pabaigoje apvalios formos ėmė prarasti pirmapradį žavesį. Papildomi kilogramai ilgiau nebesieti nei su turtais, nei su galia, o tik su nesveiku nutukimu. Ir jeigu anksčiau apkūni moteris buvo laikoma idealia būsima motina, vis dažniau liulantis kūnas pradėjo kelti abejonių ne tik dėl moters vaisingumo, bet ir dėl sugebėjimų tinkamai prižiūrėti mažylį. Vyrų storumas turto ir galios ženklu išsilaikė tol, kol nepagerėjo visų žmonių gyvenimas. O pradėję valgyti gausesnį ir įvairesnį maistą, daugelis ėmė tukti. Apkūnumas jau nebuvo tas akivaizdus iš minios išskiriantis bruožas, todėl atsirado poreikis dėmesį į save atkreipti kitaip. Maža to, iš antsvorį turinčių asmenų netgi imta šaipytis!
Tai tarsi lūžio momentas, iki kurio atsikratyti svorio visi dažniausiai stengdavosi dėl sveikatos problemų, o įpusėjus 1800 m. būti lieknam tapo tiesiog madinga ir gražu. Prie tokio pasikeitimo ypač prisidėjo to meto aukštuomenė ir kiti žinomi ar įtakingi veikėjai, visiems pažįstami žmonės, kurie kentėjo dėl per didelio svorio ir nuolat stengėsi jo atsikratyti. Vienas tokių buvo anglų lordas George’as Byronas (1788-1824). Gražiausias poetui buvo lieknas kūnas, todėl jis itin rūpinosi savo išvaizda ir laikėsi kankinančios paties susikurtos dietos iš arbatos, sausainių, sriubos ir acto. Taip varganai maitindamasis lordas sugebėjo atsikratyti net trisdešimties kilogramų ir įgyvendino svajonę sverti tik 61 kg.
Šiandieninė Reikšmė: Subalansuota Mityba
Šiuo metu žmonės labai aktyviai skirsto maistą į „sveikas“ ar „nesveikas“ ir, jeigu internete įsideda kas nors, pavyzdžiui, burgerio nuotrauką, tuomet iš karto kyla reakcija, kad tai nesveikas maistas. Komentatoriai nepaklausia iš ko tas patiekalas pagamintas, ar naudojami ingredientai yra subalansuoti ir tinkami maitintis. Reikia suvokti, kad sveika mityba yra ta, kurios pagrindas yra pilnavertiški produktai, iš kurių, žmogus gaminasi patiekalus ir nenaudoja pusfabrikačių ar užšaldytų jau paruoštų maisto produktų. Žodis dieta, reiškia ne badą, ne kažkokį dviejų, trijų mėnesių rėžimas per kurį mes privalome valgyti mažai ir pasiekti rezultatus. Tikrasis vertimas - subalansuota mityba. Ta mityba turi būti pritaikyta žmogaus tikslams, nekenkiant jo sveikatai.
Žodžio "Dieta" Etimologija
Žodis „dieter“ - tai angliškas terminas, kuris atsirado iš žodžio dieta, kilusio iš graikų kalbos žodžio δίαιτα (díaita), reiškiančio „gyvenimo būdą“ arba „mitybą“. Vėliau šis žodis tapo susijęs su mitybos režimais, ypač tais, kurie buvo skirti kūno svorio kontrolei arba sveikatai gerinti. Žodis „dieter“ priklauso angliškam žodžių formavimui su priesaga „-er“, kuri dažnai nurodo asmenį, atliekantį tam tikrą veiklą ar užsiėmimą.
Etimologija: kaip minėta anksčiau, žodis „dieter“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio díaita, kuris buvo perduotas į lotynų kalbą kaip „diaeta“. Lotyniškas žodis „diaeta“ buvo išverstas į senąją anglų kalbą kaip „diete“, o vėliau į modernią anglų kalbą. Lietuvių kalboje šis žodis neturi tiesioginio atitikmens, tačiau kartais gali būti vartojamas tiesiogiai iš anglų kalbos kaip skolinys, ypač su šiandienos globaliu ir mitybos kultūrų populiarumu.
Apibendrinant galima pasakyti, kad žodis „dieter“ turi aiškų lingvistinį pagrindą ir stipriai susijęs su mitybos elgesiu bei praktika.