Lietuvos skurdo rodikliai ir toliau išlieka vieni iš didžiausių Europos Sąjungoje, o su skurdo ar socialinės atskirties rizika susiduria kas penktas šalies gyventojas, teigia Europos Sąjungos statistikos taryba.
Eurostatas skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 28,3 proc. žmonių, kurie yra skurdo ar socialinės atskirties rizikoje. Rodiklis skaičiuojamas pagal gaunamas pajamas, žmonių užimtumą ir galimybes nusipirkti būtiniausius daiktus.
Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos po socialinių išmokų nesiekia 60 proc. šalies vidurinių pajamų. Tuo metu skaičiuodamas tik žmonių gaunamas pajamas, Eurostatas skelbia, kad Lietuvoje 22,9 proc. žmonių yra santykiniame skurde.
Ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka teigia, kad Eurostato pateikiami duomenys - realiausi ir objektyviausi, kokie šiuo metu gali būti. Pasak jo, santykinio skurdo statistika atskleidžia, kiek žmonių negali gyventi visavertiško gyvenimo.
„Lietuvoje yra ginčas, kai kas sako, kad tokie duomenys nepriimtini, nesąmonė, negali būti, nes žmonių pajamos išaugo, algos beveik padvigubėjo, pensijos augo, o skurstančiųjų nesumažėjo. Bet čia ir yra esmė, kad tai yra santykinė skurdo riba. Europoje, kituose civilizuotuose kraštuose skurdas pripažįstamas kaip santykinis dalykas. Ne tai, kad žmonės neturi ko valgyti, pastogės, ar batų žieminių. (...) Vertinama tik santykinė skurdo riba, nes tikrai negalime sakyti, kad žmogus, kuris pavalgęs, turi pastogę ir yra apsirengęs, dėl to jis neskursta“, - BNS sakė R.Lazutka.
„Jeigu prieš 20 metų internetas buvo daugiau specialistų dalykas, darbui skirtas, dabar žmogus be interneto praktiškai nebegali gyventi. Tai reiškia, kad atsirado kitas poreikis, ir jeigu žmogus negali susimokėti už internetą, reiškia mes jį priskirsime prie skurstančių“, - teigė R.Lazutka.
Pasak Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės Adomavičienės, žmonės lygiuojasi į vidutinį gyvenimą, o santykinis skurdas rodo, kiek žmonių negali pasiekti net vidutinės gyvenimo kokybės.
„Išsivysčiusioje valstybėje įprasta matuoti ne tiek absoliutų, ekstremalų skurdą, kai žmonės vos išgyvena, bet labiau orientuotis į tai, o kiek žmogui reikia, kad jis visavertiškai dalyvautų visuomenės gyvenime“, - BNS sakė A.Adomavičienė.
„Pavyzdžiui, jeigu visuomenėje įprasta, kad žiemą vaikštome su žieminiais batais, turbūt tas žmogus, kuris neįstengia įpirkti žieminių batų, mes ji laikytume skurstančiu.
Eurostato duomenimis, 2008-aisiais santykinis skurdas siekė 20,9 proc., tuo metu pernai - 22,9 procento. Pasak A.Adomavičienės, statistikos stagnaciją lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems - neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams.
Banko „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad Eurostato skaičiuojamas rodiklis rodo ne žmonių skurdą, o pajamų nelygybę. „Visų gyventojų pajamos per dešimtmetį padidėjo, o santykinis skurdas nepasikeitė, nes jis matuojamas ne pagal tai, ką gali nusipirkti gyventojai, bet kaip jie atrodo, palyginti su vidurinėmis pajamomis“, - BNS sakė ekonomistas.
„Mėgsta dramatizuoti kai kurie ekonomistai, sakyti, kad tie žmonės yra skurde. Šveicarijoje irgi yra 20 proc. gyvenančių santykiniame skurde, nors jų pajamos gali būti virš 2 tūkst. per mėnesį, bet jie nesiekia tiesiog 60 proc. nacionalinio vidurkio. Santykinis skurdas labai ne daug ką pasako apie tai, kokios yra žmogaus galimybės vartoti pirmo būtinumo prekes ir paslaugas“, - pridūrė jis.
Pasak N.Mačiulio, mažiausias santykinis skurdas gali būti tokiose šalyse, kur yra didelis absoliutus skurdas. „Lietuvoje mažiausias santykinis skurdas buvo 2011 metais, iš karto po krizės. Kai buvo apsilyginusios pajamos, santykinis skurdas mažiausias, bet absoliutinis skurdas buvo labai išaugęs. (...) Jei visus Lietuvos gyventojus nustumtume į absoliutų skurdą, santykinis skurdas būtų nulis. Visi būtų lygūs ir visi būtų skurde, dėl to šis vienas rodiklis yra savaime klaidinantis ir labai nenaudingas, net žalingas kai kuriais atvejais“, - sakė N.Mačiulis.
Statistikos departamento duomenimis, absoliutaus skurdo lygis pernai buvo 11,1 proc. Pasak N.Mačiulio, absoliutaus skurdo rodiklis parodo, kokia dalis gyventojų negali įsigyti pirmo būtinumo prekių ir paslaugų, pavyzdžiui nusipirkti maisto, sumokėti už šildymą, ir yra tikrajame skurde. „Yra milžiniškas progresas, palyginti su tuo, kas buvo įstojant į ES. Tuomet 33 proc. lietuvių buvo absoliučiame skurde“, - sakė jis.
Žemiau absoliučios skurdo ribos pernai gyveno apie 312 tūkst. žmonių.
Anot A.Adamauskienės, „kurių pajamos neviršija 500 eurų, teigia, kad šiuo metu neturi pakankamai pinigų maistui. Tai tikrai labai didelis procentas“.
Skurdo rizikos riba siekia 564 eurus per mėnesį vienam asmeniui. Žemiau šios ribos, t. y. iš dar mažesnių pajamų, Lietuvoje gyvena daugiau nei pusė milijono žmonių.
„Senjorų skurdo lygis yra itin didelis - iki 40 proc. šios grupės žmonių gyvena skurde, ir šis rodiklis nuolat išlieka vienu prasčiausių“, - sakė A.Adomavičienė.
Taip pat itin svarbu atkreipti dėmesį į maisto švaistymo problemą. Kiekvienam lietuviui kasmet tenka 137 kilogramai į šiukšlių konteinerius išmetamo maisto, kuris dar galėjo nugulti ant pietų stalo. Iš viso kiekvienam Lietuvos gyventojui kasmet tenka 137 kilogramai maisto atliekų, iš kurių 86 kilogramai susidaro namų ūkiuose.
„Dažniausiai išmesti maistą yra pigiausia, utilizavimo kaštai yra mažiausi, nes nereikia atskirai jo perrūšiuoti, nereikia jo kažkur vežti, nereikia rūpintis, tiesiog gali sumesti viską į vieną vietą“, - apie prekybos tinklų išmetamą maistą kalbėjo G.
Priemonių, kurios padėtų kovoti su maisto atliekų pertekliumi, anot portalo LRT.lt pašnekovių, netrūksta. Pirmiausia jos įvardijo socialines parduotuves.
„Pavyzdžiui, susimoki keturis eurus ir gali paimti tam tikrą kiekį produktų. Dabar pas mus veikiantis „Maisto bankas“ duoda jau sukomplektuotą davinį, o tose parduotuvėse žmogus gali pats pasirinkti maistą iš skirtingų kategorijų, nes galbūt jam nereikia miltų, bet jis paimtų du pakelius makaronų“, - aiškino G.
„Yra ir kiti būdai, pavyzdžiui, galimybė parduoti arba aukoti produktus, pasibaigus „geriausias iki“ terminui. Lietuvoje mes galime aukoti, bet negalime parduoti. Tai diskutuojamas šiuo metu klausimas“, - sakė G.
Taip pat itin svarbus sprendimas - valstybinės strategijos maisto atliekų klausimu turėjimas. Anot portalo LRT.lt pašnekovių, valstybės, kurios turi tokias strategijas, dažniausiai pasiekia geresnių rezultatų nei tos šalys, kurios tokios strategijos neturi ir imasi pavienių priemonių.
„Labai svarbi, bet nesudėtinga ir įstatymų pakeitimų nereikalaujanti priemonė yra savanoriški susitarimai. Pavyzdžiui, kvietimas įsitraukti prekybininkus, viešąjį maitinimą, įvairius sektorius ir susitarti, kad kasmet matuojame, dalinamės duomenimis, būname skaidrūs ir kartu bendradarbiaudami sprendžiame problemas. Tai yra tiesiog įtraukimas visų grupių į susitarimą, į dialogą“, - vardijo G.
Taip pat svarbios ir mokestinės lengvatos. „Jas taiko beveik visos šalys, taip pat ir Lietuva, kad jei aukoji maistą, yra tam tikra PVM lengvata. Tai nėra kažkas naujo ir jos efektyvumas nėra aiškus, manau, kad tai reikalinga, nes tai paskata prekybos tinklams aukoti maistą, nes priešingu atveju jie tiesiog klaustų, kam jiems to reikia“, - kalbėjo G.
Griežčiausias reikalavimas, kurį galima taikyti, tai privalomas prekybos tinklų bendradarbiavimas su maistą priimančiomis organizacijomis. Toks siūlymas jau antrą kartą registruotas Seime, bet ar bus priimtas - neaišku.
„Dalyje šalių tai traktuojama kaip privalomas aukojimas, apie kurį kalbama ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Čekijoje yra taikoma parama toms organizacijoms, kad jos galėtų priimti, bet tai yra labai individualus, nuo šalių priklausantis susitarimas. Tokių praktikų yra, nors nėra daug, bet daugėja“, - portalui LRT.lt pasakojo G.
Be to, kaip sakė G.Makarevičiūtė-Osipovič, kai kuriose šalyse, kur reikalaujama, jog prekybos tinklai bendradarbiautų su labdaros organizacijomis, taip pat numatomas reikalavimas prekybininkams turėti savo maisto atliekų mažinimo planą.
„Pastebėjome, kad daug šalių turi įvairias mobilias aplikacijas, kurios yra skirtos dalintis maistu ar restoranams, kavinėms išvengti maisto išmetimo. Taip pat matėme, kad yra bendruomeniniai šaldytuvai - tai yra šaldytuvai, kurie stovi viešoje vietoje, visi žmonės gali prieiti ir palikti maistą, o kiti gali ateiti ir jį pasiimti. Sunku įvertinti, kiek tai kainuoja, kas tai prižiūri ir kiek tai veiksminga, bet kaip socialinės iniciatyvos, tai populiaru, įvairios šalys tai turi“, - kalbėjo G.