Kas tas žmogus?.." - tema atrodo begalinė, klausimas per gilus, apimantis visą Bibliją ir visą gyvenimą. Visi klausiame, "kas aš?" Atsakymų ieškome psichologijoj, dar kur nors... bet pabandykime nors truputį pažvelgti į žmogų ir į save Dievo akimis, per Bibliją. Ne iš išorės, bet iš vidaus. Nuostaba mane apėmė, kai išgirdau tiek veiksmo iš Dievo pusės žmogaus atžvilgiu.
Jis atsimena, rūpinasi, apvainikuoja garbe ir didybe, aukština, kreipia dėmesį, lanko, bando, neatstoja, vėl ieško... tai kas aš? Man nesuvokiama yra Dievo širdis ir Jo rūpestis, Jo požiūris į kiekvieną žmogų. Ką Jis į mane sudėjo? Kokią gyvybę davė, kad būdamas mirtingas, nešioju savyje Jo begalinę dvasią.
Žmogus Dievo atvaizdas
Žmogus yra Dievo atvaizdas. Jis apdovanojo talentų, apdovanojo kūrybiškumu bei intelektu, davė užduočių. Bet žmogus yra visiškai sugedęs. Rašoma apie nuopuolį. Žmogus nepaklausė Dievo ir sugriovė darnius santykius. Iš Adomo ir Ievos kilusi visa žmonija tapo nusidėjėliais ir maištininkais, mirusiais nuodėmėse (Ef 2, 3). Neišganytas žmogus nusipelno Dievo pasmerkimo, nesugeba daryti gera.
Reformatų teologija perdėm teocentriška, t. y. viskas orientuota į Dievą. Vien Dievas yra Kūrėjas. Viskas, kas egzistuoja, yra jo kūrinija. Kūrėjas nėra priklausomas nuo kūrinijos. Vien Dievas yra Viešpats, visai šventas ir visų taisyklių bei vertybių šaltinis. Vien Dievas yra Išganytojas. Mes patys išsigelbėti negalime. Vien Dievas. dirbinių) ir žmonių (gyvų ar mirusių) garbinimą.
Pratęsiant ankstesnio posto mintis, sustokime ties žodžiu "Atsiminti"... Ką man reiškia ką nors atsiminti? Kaip aš jaučiuosi, kai mane atsimena... Kas yra mano atmintyje?.. Aš jus atsimenu, gal ne visus vardus, ir kaip džiugu, kai kitas irgi atsimena... neseniai supratau atminties vieną aspektą, kad būtent tai yra galimybė palaikyti ryšį, kai negaliu būti fiziškai šalia.
Patyrinėkime savo atmintį. Atrodo, kad širdyje gali būti sudėti mums brangūs artimieji, kai kurie jau anžinybėje, bet paprasčiausios atminties dėka, jie yra vis dar ryšyje, o kartais arčiau už esančius šalia. Jeigu mes būdami žmonės galime išlaikyti tokį ryšį, tai koks stiprus yra Dievo ryšys su žmogum, kuris nuolat atmena žmogų, mane. Juk apsidžiaugiam, kai kas nors iš pažįstamų mūsų nepamiršo, o kaip apsidžiaugtume, jei suprastume, kad viso pasaulio Viešpats, ne kokios nors šalies karalius, ir net ne popiežius, bet pats Dievas mane atsimena... o gal aš galiu nors truputį atsakyti Dievui tuo pačiu - kartais Jį prisiminti... tik tiek... taip ir Jis bus mano širdyje tarp mano artimųjų, taip palaikysiu ryšį su tuo, ko negaliu paliesti...
Biblija kalba apie Dievą įvairiais žemiškais įvaizdžiais, kad galėtume nors truputį Jį suprasti. Taip atsiskleidžia įvairūs aspektai to begalinio Dievo per mūsų žemiškas patirtis. Jis rūpinasi savo kūriniu žmogumi, kaip tėvas, guodžia kaip motina. Ir Jis nori kad vaikai užaugtų, panašūs į tėvą, bet kiekvienas taip pat ir kitokie.
Dievo Sandora su žmonėmis
Dievo sandora su žmonėmis. Jėzus vienintelis tarpininkas. Jis yra tikras žmogus, bet kartu ir Dievas. Būdamas Dievas, jis galėjo nugalėti mirtį ir suteikti išganymą. Jėzus apsiėmė atpirkti. - "Dievas su jumis". Sūnui, Dievas skyrė tris užduotis - pranašo, karaliaus ir kunigo. Būdamas pranašu, Jėzus skelbė tikrąjį ir tobulą mokymą. Būdamas karalius, Jėzus yra valdovas, tačiau jo karalystė yra dvasinės prigimties. Būdamas kunigu, Jėzus paaukojo patį save - ir atvėrė galimybę žmonėms susitaikyti su Dievu.
Laisvasis Dievas ir laisvasis žmogus. Viskas priklauso tik vien Dievas. Žmogus tėra tik kūrinys. Kiekvienas, norintis būti laisvas, turi tapti Dievo vergu, kitaip tariant, tapdamas jo vergu. Laisvas nuo pasmerkimo, nuo įstatymų laikymosi ir prakeikimo. Laisvas paklusti ir tarnauti. Dievas moko nebijoti pasaulio. Tas mažas tikėjimas yra stipresnis už pasaulį. Mano vakaro malda yra stipresnė už visus šios dienos verslo reikalus. Tas truputis, kurį turi tikintis, Dievui yra brangesnis už visus pasaulio turtus.
Biblija - autoritetingas vadovas visam gyvenimui
Biblija - autoritetingas vadovas visam gyvenimui, yra Dievo žodis. Todėl ji yra "visos tiesos kelrodis". joje pateiktas "pilnas mokymas. Rašto aiškinimas apima ne tik supratimą, bet ir pritaikymą. Reikia suprasti Biblijos principus pritaikyti šiandienos pasaulyje.
Gyvenimu patikrintas tikėjimas
Gyvenimu patikrintas tikėjimas. Tikėjimas nėra vien religiniu bažnytiniu fenomenu. Nepripažįsta religinio ir pasaulietinio. Jis pabrėžia, kad tikėjimas keičia ir gerina žmogų, tad keiskitės ir keiskite savo gyvenimus! Atsakomybę reformatai laiko labai svarbia dorybe. Svarbų vaidmenį vaidina pamokslavimas. Nors pilnas nuodėmės, bet vis vien priklauso Dievui. Reformatai nesmerkia kultūros, švietimo, mokslo, skatina aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Vanduo kaip Biblijos simbolis
Truputis tikėjimo. Dar keletas minčių iš Abraomo istorijos. Priimdamas svečius jis atneša vandens kojoms nusiplauti. Apie tokius papročius girdime ir Evangelijose, kai Jėzus priekaištauja fariziejui: "Aš atėjau į tavo namus, o tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti..."(Lk 7,44) Pats Jėzus per paskutinę savo Velykų vakarienę mazgoja mokiniams kojas (Jn 13). Vanduo yra labai stiprus simbolis Biblijoje. Pirmiausia, jis reiškia patį Dievą, jo duodamą gyvybę, o dvasine prasme yra Dievo žodis, jo išmintis, kuri duoda žmogui tikėjimą. Bet Abraomas atneša tik TRUPUTĮ vandens. Dievui reikia labai nedaug, kad galėtų pas mus apsilankyti. Tik truputį tikėjimo. Nebijoti ir pakviesti į savo palapinę. Tada Jis gali mus apdovanoti ir išpildyti mūsų didžiausius troškimus. Abraomui svečiai pranešė apie sūnaus gimimą - tai kas jau atrodė neįmanoma.
Sara ir Abraomas
Netikėti svečiai jiems praneša džiugią žinią, kad Sara susilauks sūnaus. Iš nevilties, kad neturėjo vaikų, Sara jau buvo parodžiusi savo iniciatyvą. Išvarymas Hagaros į dykumą taip pat buvo suprantamas, nes vergė, nors ir tapusi šeimininko žmona, negalėjo lygintis su šeimininke. Čia mes matome paralelę Saros istorijos su Marija, Jėzaus motina. Mes sakytume, kad Sara pradeda atpirkimo kelią, kurį galiausiai Dievas išpildo per Mariją. Žydų teologai sako, kad Sara prašė Dievo mirti vietoj Sūnaus. Galime ir čia matyti paralelę su Marija, kuri kartu kentėjo su Jėzumi. Sara su duona leidžia paragauti amžinybės skonio. To Edeno sodo skonio, kurį prarado Ieva. Dievas turi kiekvienam savo planą, kaip Abraomui, Sarai, Izaokui.
Abraomo ir Saros istorija parodo, kad žemė pirmiausia skirta mirusiųjų prisikėlimui. Kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra tik sunkus darbas, kaip buvo lemta Adomui, bet kelionė į Tėvo namus. Tokią viltį turėtų mums duoti ir mūsų tėvų kapai. Kaip ženklas susijungimo su šeima ir artimaisiais, kaip svetingiausia Dievo palapinėj.
Dievo Baimė
Pats žodis baimė skamba negatyviai. Ypač mūsų dienomis esame prislėgti nežinomybės baimės. Tačiau, sakoma, kad Viešpaties bijantis nieko nebijo. Kas gi ta Viešpaties baimė, jei tai nėra baimė? Herb. baimė (ira) - tai tam tikra riba, žaidimo taisyklės. Čia tokie išoriniai baimės paaiškinimai. Mūsų ryšys su Dievu sakome yra meilė. Bet ši meilė negali būti neapibrėžta ar tik graži idėja. Todėl rasti Biblinės Dievo baimės gelmę šiandien labai sunku.
Dievo baimė ateina iš pagarbos, o kartais iš nežinojimo, kaip turiu elgtis prieš Jo didybę. Todėl turime imtis Rašto su malda. Pradėdami skaityti Raštą, turėtume laikytis nuostatos: „Tai, ką skaitau, parašyta man ir apie mane“. Dievas siekia ne vien pateikti faktus, o veikiau atskleisti save. Jis rašo mums ne todėl, kad sudarinėjame jo biografiją, bet kad mus myli ir kviečia jį mylėti.
Rašto studijavimas
Galime skaityti jo žodžius Naujajame Testamente, bet kartais jie atrodo mums be gyvybės - gal pernelyg pažįstami ar nudėvėti, gal pernelyg neaiškūs. Tačiau Jėzus juk yra greta mūsų - panašiai kaip jis ėjo greta mokinių kelyje į Emausą. Norint išgirsti Dievo žodį Rašte, reikia skaityti Raštą kaip tikrą Dievo žodį su visa derama pagarba. Turime studijuoti Biblijos knygas panašiai kaip studijuotume kitokio pobūdžio literatūrą, siekdami jas suprasti.
Raštas gali būti veidrodis, kuriame save matome ir suvokiame. Jis gali padėti pažvelgti į save pačius Dievo akimis. Jei Bibliją skaitome taip bešališkai, kaip paprastai skaitome kokią kitą knygą, vadinasi, neskaitome jos kaip Dievo Žodžio. Jėzaus mokymas yra aiškus: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14, 21). Jei mūsų nuomonė skiriasi nuo Dievo nuomonės, tai - nuodėmė; jo paliepimų nevykdymas yra neklusnumas.
Biblija nėra knyga, kuri tik kažką atskleidžia apie Dievą ir jo buvimą istorijoje. Biblija nėra panaši į kompiuterio adresuotas mokesčių sąskaitas. Nors Raštai skirti visiems žmonėms, Dievo balsas kreipiasi į mus ne taip, kaip grupinis aplinkraštis. Bičiuliai rašo todėl, kad nori mums atsiskleisti, jie mus myli ir mes juos mylime. Jie siunčia laišką ne tam, kad perduotų žiupsnį faktų, bet norėdami išreikšti asmeniškai save. Dievas siekia ne vien pateikti faktus, o veikiau atskleisti save. Jis rašo mums ne todėl, kad sudarinėjame jo biografiją, bet kad mus myli ir kviečia jį mylėti. Biblija nėra vien labai seniai pasakyto Dievo žodžio atpasakojimas, tarsi straipsnis žurnale. Jei ateisime Dievo akivaizdon trokšdami klausytis, ką jis mums nori pasakyti, patirsime, kad jis iš tikrųjų mus kalba.