Maitinimasis prasidėjo atsiradus pirmai gyvai ląstelei. Bet kokia gyvybės forma vystosi tik dėl jai pasiekiamo ir tinkamo maisto, nesvarbu, ar tai plika akimi nematomas pirmuonis, ar žydinti gėlė, ar agresyvus žinduolis. Norint gyventi reikia maitintis, organizmo vystymąsi lemia kitos gyvybės formos naikinimas, išgyventi jis gali tik tada, jeigu sugeba pasiekti, išgauti, užvaldyti maistą bei jo atsargas. Tai būdinga visoms gyvybės formoms, neišskiriant žmogaus.

Pastarasis kitos gyvybės naikinimą dažniausiai įvelka į prideramą „humanišką“ formą, tačiau esmė lieka ta pati - nežudysi, negyvensi. Nereikėtų išsiskirti vegetarams, jie taip pat naikina kitas gyvybės formas ir, nors procesas ne toks drastiškas, bet ko esmė tokia pat. Žmonijos istorija - istorija apie tai, kur ji gyveno, ką valgė ir kaip klajojo maisto ieškodama. Tai išlikimo istorija. Taigi panagrinėkime, ką padarė žmogus per istorikams žinomus laikotarpius dėl skanesnio duonos kąsnio.

Priešistorė

Senovės žmonių egzistavimo sąlyga - augalinio maisto rinkimas ir medžioklė. Pirmykščiams žmonėms išgyventi buvo gana sudėtinga, dažnai jie patys tapdavo plėšrūnų aukomis, neturėdami aštrių dantų, didelės jėgos ar vikrumo. Todėl greičiausiai šiandienio Homo sapiens protėviai maitinosi augalais, vabzdžiais, žvėrių laimikio likučiais.

Vėliau, klajojant iš vienos vietos į kitą ir išryškėjus įgimtam sumanumui, sugebėjimui prisitaikyti bei mąstymui, pradėta medžioti organizuotomis grupėmis, išmokta pasigaminti ginklų bei įrankių. Apie priešistorės laikotarpio žmogaus gyvenimą daugiausia galime spręsti tik iš archeologinių tyrinėjimų rezultatų.

Žemės gyventojams buvo labai svarbi medžioklės, kaip išlikimo sąlygos, įrankių gamyba. Randama kirvių, vėzdų, lazdų, peilių, iečių ir strėlių antgalių, įvairių rėžtukų grobiui doroti, žeberklų. Ar bus sėkminga medžioklė, ar gausus užderės uogų, vaisių, kitų augalų derlius, ar pakaks genčiai maisto - visa tai tolygu žmogaus gyvenimui, išlikimui, vystymuisi. Gyvenimas pavojingas, žiaurus ir trumpas, reikalaujantis maksimalių pastangų, fizinės jėgos bei vikrumo. Maisto gavyba - gyvenimo ir evoliucijos pagrindas.

4-10 tūkst. metų amžiaus Prancūzijos Lascaux urve piešti arklių, stumbrų, įvairių kitų gyvūnų medžioklės paveikslai tarsi apgaubia žiūrintįjį, giliai po žeme nusigavę pirmykščiai žmonės piešė liūtų medžioklę Chauvet urve, kengūrų ir echidnų atvaizdus įamžino australų protėviai, lokių - priešistorės šiaurės norvegai, antilopių ir gazelių - Pietų Afrikos senieji gyventojai. Medžioklė, maisto gavyba - pagrindinė išlikusių archeologinių radinių tema.

Žemdirbystės atsiradimas

Žmogus vienintelis iš Žemėje gyvenančių gyvybės formų savo maistą ėmė perdirbti ir apdoroti bei gaminti. Pirmiausia buvo džiovinama ir verdama mėsa, o vėliau, apie 12000-8000 m. pr. Kr., įvairiose Žemės vietose pradėta užsiiminėti žemdirbyste. Tai iš esmės naujas posūkis žmonijos istorijoje. Manoma, kad jį lėmė klimato pokyčiai.

Maždaug prieš 14 500 metų Artimuosius Rytus bei kitus dabartinio žmogaus protėvių gyvenamuosius plotus dengė tankūs miškai ir vešlūs žolynai - stepė su daugybe maistingųjų augalų. Rankiotojai ir medžiotojai parnešdavę gausų laimikį. Tačiau užslinkus ledynams ir atšalus klimatui išgyvenimas tapo sudėtingesnis, augmenija nuskurdo, o gyvūnų sumažėjo. Taigi žmonės, norėdami sukaupti maisto atsargų, ėmė kultivuoti augalus.

Vėl atšilus klimatui ir atsiradus gausesnių, atsinaujinančių maisto išteklių, atsirado galimybė gyventi sėsliau, sukaupiant reikiamas atsargas genčiai ar gyvenvietei. Nuolatinės maisto atsargos iš esmės pakeitė žmogaus gyvenimo būdą. Niekas negalėjo sustabdyti žemdirbystės raidos, ypač tobulėjant metalo apdirbimo technologijoms ir lengvėjant žemdirbystės darbams. Pakankamas ir valdomas maisto kiekis užtikrino sėslų ir spartų Žemės gyventojų gausėjimą bei sąlygas pirmosioms civilizacijoms atsirasti.

Maisto trūkumui ir badui, kaip pagrindinėms žmogaus gyvenimo grėsmėms, pasitraukus, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose bei Tolimuosiuose Rytuose ėmė kurtis organizuotos gyventojų grupės, atsirado miestai-valstybės, imta tobulinti kitas gyvenimo sritis: kalbą, raštą, statybą, amatus. Apie 7500 m. pr. Kr. istoriniuose Viduržemio jūros bei Azijos regionuose imta gausiai auginti grūdinius ir kitus kultūrinius augalus. Tai susiję su potvynio vandens užliejamais ir vėliau dėl sąnašų itin derlingais tampančiais žemės plotais. Žmonių grupės tokiose vietose ėmė auginti grūdus, daržoves, sodinti sodus, ganyti gyvulius.

Buvo plėtojami prekybos ryšiai upėmis ar jūra, vystėsi žvejyba. Mesopotamijoje apie 3500 m. pr. Kr. tiesti keliai tarp gyvenviečių, kūrėsi miestai, atsirado mainai, prekyba perteklinėmis maisto atsargomis bei kitomis prekėmis. Manoma, kad viena iš rašto sukūrimo sąlygų buvo būtinybė išsaugoti ir pasidalyti maistinių kultūrų auginimo, perdirbimo bei gyvulių veisimo įgūdžiais, kai kurių kraštų kalendorių atskaitos taškais laikomos sėjos pradžia ar pabaiga, mokesčiai taip pat dažnai mokami maisto produktais.

Keletui tūkstančių metų šeimos turto matu tapo gyvulių „galvos“ ir sėjamų laukų plotai. Žmonės stebėjo metų laikų ciklą ir siejo jį su sėja, ravėjimu, pjūtimi, gyvulių veisimu, ganiava ar melžimu. Pagal šias sąsajas užgimė religiniai ritualai, nes maisto atsargų derlių lėmė gamtinės sąlygos. Žmonės bandė išmelsti ar pergudrauti gamtą prašydami dievų palankaus klimato pasėliams auginti bei gyvuliams veisti. Visose senųjų laikų religijose svarbiausias dievas simbolizavo saulę - kaip pagrindinį gyvybės garantą, tačiau šalia jo visada atsirasdavo garbingos vietos derlingumo, vaisingumo, gamtos stichijoms atstovaujantiems dievams, o melstasi jiems taip pat karštai kaip motulei saulei. Religinės maldos bei aukojimai netruko išsirutulioti į pompastiškas ritualines apeigas, iškilmingus aukojimus bei triukšmingas ir prabangias šventes.

Senosios civilizacijos

Taigi apsirūpinusi maisto ištekliais žmonija ėmė gyventi sėsliai ir organizuotai bei tobulinti savo aplinką. Imtasi ir pačios mitybos, mokytasi maistą apdoroti ir perdirbti, siekiant padaryti skanesnį ar ilgiau išsaugoti. Tuo laikotarpiu savo aukštu išsivystymo lygiu išsiskyrė kelios civilizacijos: Šiaurės Afrika (Egiptas), Artimieji Rytai (šumerai, Mesopotamija, Babilono karalystė) ir Tolimieji Rytai, Azija (Geltonosios upės, Indo slėniai). Šie regionai sukūrė ir atrado pagrindinius maisto auginimo, perdirbimo ir gaminimo būdus bei priemones, kurie paplito po visą pasaulį žmonėms klajojant, keliaujant, kariaujant, tobulinant savo buitį ir aplinką. Trumpai apžvelkime istorines sąlygas, lėmusias šių regionų virtuvę bei maitinimosi tradicijas.

Egiptas

Egiptas. Egipte, Sacharos dykumos oazėse, žmonės gyveno dar prieš 12 tūkst. metų. Archeologų duomenimis, 8000 m. pr. Kr. šioje šalyje jau buvo pasiektas labai aukštas civilizacijos lygis. Egipte sukurta daugybė neįtikėtinų dalykų: didingos piramidės ir monumentaliosios šventyklos, balzamavimo technologijos, drėkinimo sistemos, hieroglifų raštas, saulės ir vandens laikrodžiai, papirusas ir t. t.

Nuslūgus Nilo potvynio vandenims, nepaprastai derlinga, fosfatų gausi žemė duodavo puikų derlių. Čia buvo auginamos grūdinės kultūros, linai, įvairios daržovės, ankštiniai ir prieskoniniai augalai, vynuogės, datulės (joms naudojamas ir dirbtinis apdulkinimas), figmedžiai, palmės, granatmedžiai. Egiptiečiai laikė bandas naminių gyvulių: galvijus, ožkas, kiaules, avis, asilus, prijaukino šunį, Nile gaudė žuvis, medžiojo antilopes, stručius, kiškius, veisė sodus, kasė tvenkinius. Buvo naudojama laukinių paukščių dirbtinio nupenėjimo technologija, paplotėliais penimų gervių, žąsų atvaizdai pavaizduoti Sakaros kapuose.

Egiptiečiai išrado kepimo krosnį, girnas, mokėjo gaminti vyną, alų, makaronus, raugti ir kepti duoną, pyragus, spausti įvairiausius aliejus, lydyti riebalus, karštomis sąlygomis išlaikyti džiovinamą, šaldomą maistą, naudojo ugniai atsparius degto molio ir puikius stalo indus. Medų jie naudojo kaip pagrindinį saldumo šaltinį, gamino gaivų rūgštoką gėrimą iš kinrožių lapų (karkade). Apie 3000 m. pr. Kr. jau ži­no­ma 20 minkštų sū­rių rū­šių, ras­ta įvairių sū­rio ga­mybos įran­kių. Išskyrus sausros laikotarpius, Egiptas buvo turtinga šalis su religinga, išradinga bei darbščia tauta.

Nors eilinio egiptiečio maistas buvo gana paprastas ir neįmantrus, didikų bei faraonų patiekalai buvo prabangūs ir ypatingi kulinarijos šedevrai. Valgydami vyrai ir moterys sėdėdavo kartu prie stalų ant kėdžių, visi paruošti patiekalai dažniausiai buvo iš karto sudedami ant stalo, kilminguosius linksmindavo muzikantai, aktoriai, puotos šeimininkas privalėjo deramai pasirūpinti svečiais. Daugelis Egipte naudotų maisto ruošimo technologijų bei patiekalų užkariavimų metu paplito po aplinkines teritorijas ir tapo vėlesnių civilizacijų maitinimosi tradicijų dalimi.

Tarpupis, arba Mesopotamija

Senoji šumerų tauta, Tarpupio, arba Mesopotamijos (gr. mesos - tarp, potamos - upių), žmonės, kaip ir egiptiečiai, buvo pasiekę aukštą išsivystymo lygį. 7000-6000 m. pr. Kr. jau auginamos praktiškai visos pagrindinės grūdinės kultūros, molinga ir nenaši žemė ariama bei efektyviai drėkinama (čia išrastas arklas su mediniu ir metaliniu noragu, ratas), veisiami galvijai, avys, ožkos, kiaulės, nuo 1000 m. pr. Kr. - vištos (iš čia apie 600 m. pr. Kr. jos „nukeliavo“ į Graikiją) ir kupranugariai.

Dėl druskingos žemės daugiausia auginti miežiai, iš jų kepta duona, raugtas alus (manoma, kad jis ir pradėtas gaminti Babilone arba Egipte, o gal ir abiejose vietose). Plačiai naudojami ankštiniai augalai, svogūnai, porai, agurkai, ropės, įvairūs prieskoniniai augalai, sezamai, prieškalnėse augo pistacijos ir migdolai, granatai, obuoliai, kriaušės, figos. Datulės naudotos saldumui išgauti, labai mėgstami pyragaičiai su medumi. Pieno Tarpupyje negerdavo, jis buvo laikomas gyvulių skrandžiuose, kur fermentuodavosi ir virsdavo ilgai negendančiu naudingu produktu - sūriu ar lydytu sviestu. Skėriai buvo laikomi didžiausiu skanėstu, ypač suverti ant iešmo ir pakepti.

Ūkiniuose tekstuose aprašoma žvejyba (senojoje Babilonijoje suskaičiuojama iki 50 žuvų rūšių), nors vėliau dėl nežinomų priežasčių ji buvo ribojama, laukinių paukščių medžioklė. Apie 3500 m. pr. Kr. Mesopotamijoje gyveno apie 200 tūkst. žmonių, jie atrado dantiraštį, mėnulio kalendorių, kūrė miestus ir įstatymus, steigė mokyklas, rašė knygas, prekiavo (alyvuogių aliejų ne gamindavo, o įsiveždavo), buvo religingi, astrologija ir mokslo laimėjimai pasiekė neregėtas aukštumas. Kaip ir Egipte, Mesopotamijoje maistą gamindavo vyrai, moterims dirbti senovės virtuvėse buvo per sunku.

Azija

Azijoje apie 3000 m. pr. Kr. taip pat klestėjo aukšto lygio Indo bei Geltonosios upės slėnių civilizacijos, kur upių potvyniai atnešdavo kraštui maistą ir gyvybę. Žmonės gyveno kelių aukštų plytiniuose ir mediniuose namuose, turėjo kanalizaciją, statydami užtvankas ir drėkinimo kanalus kūrė drėkinimo sistemas, ėmė auginti medvilnę ir ją austi, išrado raštą, paraką, kompasą, veidrodį, šilką.

Šis regionas išsiskyrė didžiausia produktų įvairove, čia valgyta beveik viskas, kas juda ir auga. Šiose vietose trūko ganyklų, todėl gyvulių auginta gana mažai, o pieno produktai buvo praktiškai nenaudojami. Juos pakeitė sojos ir jų produktai, ankštiniai augalai, įvairios pupos, soros, vėliau kviečiai buvo atvežti iš Vakarų Azijos, ryžiai - iš Pietryčių. Dažnai buvo auginamos mažai priežiūros reikalaujančios antys, žąsys, laikytos ir vištos, taip pat kiaulės, buivolai, asilai, drambliai. Azijiečiai sukultūrino ličius, persimonus, kaštainius, persikus.

Didelė regiono dalis ribojosi su jūromis, todėl vartota daug žuvų, jūrų gėrybių, jūržolių, maistui naudotos įvairios daržovės, augalai bei grybai. Labai anksti pradėti naudoti prieskoniai, bet daugiausia skystu pavidalu: sojų padažas ar pasta, ryžių actas, sultinys, mėgstami imbierai, sezamai, prieskoniniai aliejai. Dažnai savo virtuvėje naudojamą krakmolą Azijos gyventojai išgaudavo iš laukinių augalų šaknų. Raudoni aitrieji pipirai pradėti naudoti daug vėliau, tačiau jie greitai pritapo ir išpopuliarėjo.

Rytiečiai nežinojo kepimo krosnies, maistą jie virdavo riebaluose, garuose (dvigubo dugno indas naudojamas iki šių dienų) ar sultinyje, kepdavo. Sakė senovėje buvo naudojama kaip religinis ritualinis gėrimas, skirtas dievybėms, arbata, kaip stimuliuojamasis gėrimas, buvo geriama jau 2700 m. pr. Kr.

Rytuose valgant nėra patiekalų eiliškumo, maistas taip pat neruošiamas atskiram žmogui. Ant stalo patiekiama daug patiekalų, supjaustytų nedideliais gabalėliais, ir kiekvienas gali įsidėti į savo lėkštutę ko panorėjęs, mirkyti į įvairiausius padažus. Šeima gali sėdėti aplink didelį puodą ir kiekvienas gamintis sau norimą valgį. Naudojama labai daug indų, patiekalas imamas lazdelėmis (jomis negalima mosikuoti, palikti įsmeigtų į maistą, iš bendro indo maisto imti kitu galu), atsikąsti nemandagu. Maisto kultūros lygis labai aukštas, kulinarija turi savo filosofiją bei estetiką. Senoji kinų filosofija teigia, kad skaičius 5 susijęs su pasaulio sandara, todėl išskiriami penki skoniai, penki grūdai, penki kvapai, penkios spalvos.

Senovės Graikija ir Roma

Nykstant senosioms civilizacijoms (manoma, kad tai galėjo įvykti dėl ilgus metus nepalankių gamtos sąlygų, kariaujančių tautų antpuolių ar nuskurdimo dėl pernelyg didelio vartojimo) Viduržemio jūros regione įsigali senovės Graikijos ir senovės Romos tautos. Jų politika, ekonomika ir kultūra panašios, todėl šis laikotarpis vadinamas helenine civilizacija.

Šiaurinė Viduržemio jūros sritis - kalnuota vietovė, čia nebuvo galimybės užsiauginti pakankamai grūdinių kultūrų, todėl nuo seno plėtota prekyba, aktyviai tiesti keliai, jūra keliauta laivais, veisti gyvuliai. Daugiausia auginti kviečiai, miežiai, soros, vynuogės ir alyvmedžiai. Pastarieji laikomi deivės Atėnės dovana ir garbinami kaip šventi medžiai. Čia trūko ganyklų, todėl paprastai laikyti nedideli gyvuliai: avys ir ožkos bei keli raguotieji žemės darbams.

Mitybos kultūra neaukšta, valgyta ir gerta sėdint prie stalų iš molinių ar metalinių indų, maistas buvo imamas rankomis, kartais šaukštais. Vėliau pereita prie rytietiško papročio valgyti gulint ant specialios kanapos. Daugiausia valgyta vakare, gausiai užgeriant vynu, o ryte ir dieną žmonės dažniausiai užkąsdavo jame pamirkyta duona. Maistą paprastai gamindavo moterys, kurios daugiausia laiko praleisdavo namie, prižiūrėdamos ūkį, nors raugti vyną ir Romoje patricijams gaminti patiekalus privalėjo tik vyrai.

Graikai ir romėnai - religingos tautos, maistas ir vynas čia gausiai aukotas dievybėms, joms pagerbti rengtos didelės šventės, eitynės, nuo 776 m. pr. Kr. pradėtos organizuoti olimpinės žaidynės pagrindinio dievo Dzeuso garbei. Romėnai nekeliaudavo, nevesdavo ir nekariaudavo, jei šventos vištos neturėjo apetito.

Suklestėjo architektūra, skulptūrų menas, teatras, vystėsi valstybės ir demokratijos procesai, mokslas, atsirado pirmosios bibliotekos. Ištobulintas karo menas, imta užrašinėti istoriją, sukurti ir imti analizuoti filosofiniai teiginiai. Aleksandrui Makedoniečiui užka...

Šiuolaikiniai mitybos įpročiai

Šiais laikais taip pat atsiranda įvairių mitybos įpročių, kurie išsiskiria savo ypatybėmis:

• Vaisių ir daržovių sultys bei trinti kokteiliai. Dietologai pritars, kad vaisių ir daržovių sultys bei trinti kokteiliai suteikia neįtikėtinai daug jėgų, turi nemažai vitaminų ir mineralų, kurie užtikrina sklandų organizmo darbą.
• Dieta. Tai nėra naujiena ar metų atradimas, tačiau šiemet apie šią dietą buvo kalbama ypač daug. Kuo ji ypatinga? Dieta pasižymi tuo, kad norima grįžti į seniausius laikus ir prisiminti, kuo maitinosi pirmykščiai žmonės. Ar šiandien tai įmanoma? Bet kuriuo atveju dietos pagrindą sudaro neapdorotas maistas: vaisiai, daržovės, sėklos, riešutai. Griežtai vengiama pieno produktų, riebios mėsos, ankštinių daržovių, turinčių daug angliavandenių, druskos.
• Dalijimasis maistu. Puikus būdas ne tik išvengti persivalgymo, bet ir paragauti skirtingų patiekalų. Paprasta: užsisakote įvairių skanėstų didelėse lėkštėse, paprašote kiekvienam atskirų indų ir tuomet prie stalo valgiais dalijatės su draugais.
• Ypatingi deriniai. Ypatingi, netikėti deriniai nuo vaisių ir daržovių iki dribsnių ir ledo skulptūrų...
• Cronut. Šis keistas desertas, prancūziško ragelio ir spurgos hibridas, vadinamas kone metų atradimu. Jie purūs, saldūs, gali būti aplieti šokoladu ir kitais pagardais, siūloma ir be didžiojo baubo glitimo.
• Gliutenas. Gliutenas - tai įvairiose kruopose aptinkamas baltymas, kurio kai kurie žmonės netoleruoja arba gali būti jam alergiški.

---