Mėgstamos žuvys - ties išnykimo riba.

„Bėgant metams, žuvų ištekliai Baltijos jūroje išliko stabiliai prasti. Vidutinės sąlygos žuvims nuolat blogėjo. Vidaus vandenų žuvų situacija yra geresnė nei Baltijos jūroje, kur kasmet vis daugiau žuvų atsiduria ties išnykimo riba“, - sako Lietuvos gamtos fondo žuvininkystės specialistas Robertas Staponkus.

Nykstančios žuvų rūšys

Eksperto teigimu, į nykstančių rūšių sąrašą dabar įtrauktas ir lietuviams gerai žinomas otas: „Šiemet į tinklus sugautas otas buvo įrašytas į raudonąjį sąrašą. Kadangi otas pagaunamas tik tinklais - vos dalis jų patenka į spąstus - rekomenduojame nebesirinkti Baltijos jūroje pagauto oto.“

Situacija su pažįstama ir mylima Baltijos jūros plekšne taip pat blogėja. Taip pat, nepaprastai svarbu vengti gaudyti ir valgyti ungurius bei menkes, kuriems gresia didelis pavojus.

„Tai tarsi medžioti paskutinį raganosį“, - sako R.Staponkus.

Specialistas rekomenduoja vengti vartoti tas žuvis ir jūros gėrybes, kurios yra sugautos naudojant dugninius tralus ar dragas. Vykdant tokio tipo žvejybą, žuvys surenkamos ir tempiamos jūros dugnu, taip trikdant jūrų buveines ir jūrų gyvybę.

Ekspertas taip pat nepataria rinktis egzotinės žuvies: „Pats sveikiausias būdas yra valgyti arti gyvenamosios vietos pagautą žuvį ir visada įsitikinti, kad perkama žuvis yra sugauta arba auginama tvariai.“

Nykstančių žuvų sąraše yra ir dar kelios lietuvių mėgstamos žuvų rūšys - kritiškai nykstantys unguriai, menkės ir Baltijos jūros starkiai. Taip pat - plekšnės ir ešeriai, kurių situacija kasmet prastėja. Tiesa, šprotų, Baltijos silkių, kuojų ir vėjažuvių situacija pradeda gerėti.

Parduotuvėse - tik tvariai pagauta žuvis

„Rimi“ - pirmasis mažmeninės prekybos tinklas Lietuvoje, nustojęs prekiauti nykstančia žuvimi. Jau prieš metus parduotuvėse pradėtas didinti sertifikuotų jūros gėrybių asortimentas, kad jis būtų lengviau prieinamas visiems.

Dėl šio sprendimo žymiai išaugo pirkėjams siūlomas sertifikuotų jūros gėrybių pasirinkimas: Lietuvoje ji perkopė 70 proc., Latvijoje - 35 proc., o Estijoje - 45 proc. nuo visos parduodamos žuvų ir jūros gėrybių produkcijos.

„Baltijos šalyse didžiausias sertifikuotos žuvies pardavimų augimas pastebimas Latvijoje, kur augimas viršijo 70 proc., tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis siekia šiek tiek daugiau nei 50 proc., o Estijoje - beveik 17 proc.“, - sako Liudvikas Aleliūnas.

Sertifikuotos jūros gėrybės - tai žuvis ar kitos jūros gėrybės, kurios buvo sugautos ar auginamos taip, jog mažiau pakenktų žmonėms ir aplinkai.

Tokias jūros gėrybes tiekiančias įmones sertifikuoja dvi tarptautinės institucijos - Jūros priežiūros taryba (angl. „Marine Stewardship Council“) ir Akvakultūros priežiūros taryba (angl. „Aquaculture Stewardship Council“).

Šių institucijų suteikiami pažymėjimai leidžia kurti draugiškesnę aplinkai žvejybą ir iš prekystalių pašalinti aplinkai kenksmingais būdais sugautas žuvis.

Jūros priežiūros tarybos ir Akvakultūros priežiūros tarybos įsteigtos ženklinimo sistemos yra labiausiai paplitusios pasaulyje. Šių institucijų įsteigtas sertifikatas patvirtina, kad žuvys auginamos ekologiškai ir be antibiotikų.

Nykstančios rūšys "Raudonasis sąrašas"

Apie 7,5 proc. Europos vandenyse esančių jūrų žuvų rūšių gresia išnykimas, rodo Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) ir Europos Komisijos (EK) paskelbtas atnaujintas nykstančių rūšių „Raudonasis sąrašas“.

Nors kai kurios rūšys atsigauna, jūrų vadyba buvo mažiau sėkminga kai kurioms komercinėms žuvims: 40,4 proc.

EK finansuota „Raudonojo sąrašo“ ataskaita, paskelbta Briuselyje vykusios „Žaliosios savaitės“ metu, yra pirmasis išsamus Europos jūrų žuvų vertinimas, kuriame vertinamos visos 1220 rūšys, esančios Viduržemio, Juodosios, Baltijos ir Šiaurės jūrose bei Šiaurės Rytų Atlanto vandenyne, įskaitant daugelį komercinių, pramoginės ir mėgėjiškos žūklės pamėgtų rūšių.

40,4 proc. iš jų gresia išnykimas ir dar 39,7 proc. mažėja populiacija.

„Šie atradimai yra svarbūs, kalbant apie gamtosaugą ir jūrinę politiką, taip pat įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus.

Ataskaita rodo, kad kai kurios jūrų išteklių išsaugojimo ir valdymo priemonės buvo sėkmingos ir padėjo išsaugoti tokias rūšis kaip Atlanto menkė ar paprastieji tunai, kurių atsargos pagerėjo.

Ataskaitoje nurodoma, kad pagrindinė žuvų nykimo priežastis - perteklinė žvejyba.

Žuvys nyksta ir dėl pakrančių plėtros, energijos gamybos ir kasybos, taip pat taršos ir klimato kaitos.

Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad per pastaruosius 27-29 metus paprastojo oto populiacija dėl jo per didelio vartojimo sumažėjo per 31 proc. ir ši žuvis šiuo metu priskiriama prie pažeidžiamųjų.

Perteklinė žvejyba jūroje, ypač su dreifuojančiais tinklais, kelia irgi didelę grėsmę žuvų rūšių išnykimui.

ELTA primena, kad dar 2004 m. Europos Parlamentas (EP) pritarė EK pasiūlytam reglamentui, kuriuo siekiama sumažinti atsitiktinai sugaunamų jūros žinduolių skaičių dreifuojančiais tinklais.

Pagal nustatytus naujus aplinkosaugos reikalavimus, žvejojant žvejybos plotuose, kur telkiasi daug jūros žinduolių - ruonių, privaloma visuose laivuose įrengti garsinius atbaidymo įrenginius.

Nuo 2007 metų reglamentas uždraudė naudoti dreifuojančius tinklus ir Baltijos jūroje, kur šiuo metu ši žinduolių rūšis taip pat nyksta.

Šis draudimas naudoti dreifuojančius tinklus galioja Bendrijos teritorijoje.

Nors Europa turi didžiausius pasaulyje mokslinius pajėgumus, tebetrūksta informacijos apie penktadalį visų žinomų jūrinių žuvų rūšių - turimo informacijos nepakako įvertinimui ar rūšiai gresia išnykimas.

Taip pat trūksta informacijos apie tendencijas tarp žuvų populiacijų: įvertinimas rodo, kad 8,4 proc. rūšių populiacijos dydis mažėja, 21,5 proc. - populiacijos dydis stabilus, 1,7 proc. - didėja., tačiau vis dar stokojama duomenų apie 68,4 proc.

Lietuvoje nykstančios žuvų rūšys

Nemune nebesimato migruojančių sturių, kurie iš Baltijos jūros plaukdavo į nerštavietes. Šios žuvų rūšys net išbrauktos iš Lietuvos raudonosios knygos sąrašų, nes jų mūsų šalyje jau daug metų niekas neregėjo.

Kuršių mariose ir Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų jau nebeišvysite sparių - į karšius panašių žuvų, kurios čia kadaise buvo dažna rūšis.

Kad toks pats likimas neištiktų ir dar septynių nykstančiomis laikomų apskritažiomenių ir žuvų rūšių, specialistai deda nemažai pastangų, bet perspėja - ne viskas yra jų rankose.

„Į Raudonąją knygą reikia žiūrėti ne kaip į kažkokią amžiną duotybę, bet į ją žvelgti kaip į informaciją, kuriems gyviems organizmams reikia skirti daugiau dėmesio“, - pabrėžia ichtiologas Antanas Kontautas.

Imantis apgalvotų, nuoseklių ir sumanių veiksmų, iš nykstančiųjų sąrašo gyvūnus galima ištraukti - taip nutiko, pavyzdžiui, su lašišomis.

Visgi nepašalinus žuvų nykimą lemiančių priežasčių - veisk žuvis neveisęs, jų populiacija bus palaikoma tik dirbtiniu būdu.

Į Lietuvos Raudonąją knygą yra įtrauktos 6 žuvų rūšys:

• Aštriašnipis eršketas
• Auksaspalvis kirtiklis
• Skersnukis
• Ežerinis sykas
• Vijūnas
• Ežerinė rainė
• viena apskritažiomenių rūšis - jūrinė nėgė.

Pasak ichtiologo, pavojai šioms rūšims kyla dėl skirtingų pamatinių priežasčių, bet visų jų pagrindinė bėda - nykstančios buveinės.

Nykstant, sausėjant mažiems ežerėliams, ežerinės rainės Lietuvoje tegyvena tik viename jų - bevardžiame netoli Alytaus.

Anksčiau Lietuvoje buvo žinomos dvi radavietės, ne vien netoli Alytaus miesto (tiksli vieta neskelbiama), tačiau ir šalia Dusios ežero.

Ežerinė rainė

(lot. Rhynchocypris percnurus syn. Phoxinus percnurus ) - karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių ( Cyprinidae ) šeimai.

Anksčiau buvo priskirta rainių ( Phoxinus) genčiai.

Užaugusių kūno ilgis - nuo 4 cm, didžiausias - iki 18,5 cm, vidutiniškas - apie 9 cm. Didžiausias svoris - 100 g.

Ežerinės rainės burna - nedidelė, kūnas išmargintas smulkiomis juodomis ar rudomis dėmėmis.

Ši žuvis trumpaamžė, gyvena iki 6 metų. Gyvena priedugniniame ežerėlių sluoksnyje. Subręsta būdama 2 metų, kūno svoriui pasiekus 3,5 gramus.

Neršia gegužės-birželio mėnesiais, vandens temperatūrai pakilus iki 9 laipsnių. Vislumas - 19-23 tūkstančiai ikrų.

Gyvena ežerų priedugnėje, žiemą įsirausia į dumblą. Minta smulkiais moliuskais, vabzdžių lervomis, kirmėlėmis, taip pat ėda ir kitų žuvų ikrus. Gali gyventi ežeruose vienos arba kartu su paprastaisiais karosais ir lynais.

Lietuvoje su ežerinėmis rainėmis gyvena sidabriniai karosai.

Lietuvoje pirmą kartą ežerinės rainės rūšis buvo rasta 2006 m. netoli Alytaus miesto esančiame ežerėlyje. 2010 m. ši rūšis aptikta Metelių regioniniame parke Bijotų miško pelkės akyje.

Ežerinė rainė įtraukta 2007 m. į Lietuvos Raudonosios knygos ir 2010 m. į griežtai saugomų gyvūnų, augalų bei grybų rūšių sąrašą.

Žiemą ežerinė rainė išsirausia giliai į dumblą ir įminga.

Minta smulkiais moliuskais, vabzdžių lervomis, kirmėlėmis, taip pat ėda ir kitų žuvų ikrus.

Ežerinės rainės gali gyventi vienos arba gyvena kartu su paprastaisiais karosais ir lynais. Lietuvoje su ežerinėmis rainėmis gyvena sidabriniai karosai.

Itin keistos išvaizdos jūrinėms nėgėms didžiausios grėsmės - Nemuno žemupio ir Kuršių marių vandens tarša, laivyba neršto metu ir grunto kasimas Klaipėdos sąsiauryje.

Auksaspalvio kirtiklio populiacijos mažėjimas sutapo su intensyvia upių melioracija ir vandens taršos didėjimu XX a. antroje pusėje. Taip pat šios žuvys yra jautrios taršai, ypač sintetinėms medžiagoms ir sunkiesiems metalams.

Ežeriniams sykams grėsmę kelia ne tik intensyvi žvejyba, bet ir nerštaviečių būklės blogėjimas - suvešėjusi povandeninė augalija, dugno uždumblėjimas.

Jų populiaciją neigiamai veikia ir ežero vandens kokybės blogėjimas, taip pat kai kurių mitybos objektų gausumo mažėjimas.

O per pastarąjį dešimtmetį užregistruoti vos 3 atvejai, kai buvo sugauta skersnukių. Jų populiacijos mažėjimui didelę įtaką padarė sustabdytas laisvas upių tekėjimas - užtvankos, hidroelektrinė sumažino jų paplitimo arealą, apribojo nerštines migracijas.

Yra matomai ir kažkokių gamtinių priežasčių, apie kurias mes dar nelabai žinome, nes jie išnyko beveik staiga ir visose Lietuvos upėse, kur gyveno.

Tai įvyko gan per trumpą laiką, maždaug 1991-1993 metais.

Vijūnai - lėtos tėkmės upėse, senvagėse, dumblėtuose ežeruose, tvenkiniuose ir laikinai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose gyvenančios Lietuvoje jau tik pavienės aptinkamos žuvys.

Žemėjant vandens lygiui (ypač - Nemuno deltos polderiuose), joms tinkančių gyventi buveinių lieka vis mažiau.

Karališkos žuvys - vėl Lietuvoje

Viena iš 2019 m. į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių - aštriašnipiai eršketai. Šios žuvys daugiausiai Šiaurės Amerikos vandenyse gyvena jau apie 250 metų.

Europą, o kartu - ir Baltijos jūrą eršketai pasiekė apie 1200 m. ir 700 metų buvo svarbi žūklės žuvis.

A. Kontautas pasakoja, kad itin didelę užaugti galinčią žuvį žmonės vertino ir dėl mėsos, ir dėl juodųjų ikrų - vadino ją net karališka.

Tarpukario metais lietuviai žvejai sugaudavo net ir 200-300 kg sveriančius aštriašnipius eršketus, tačiau šią rūšį žmonės praėjusiame amžiuje Europoje beveik išnaikino.

„Praktiškai didžiausias peilis šiai rūšiai Lietuvoje buvo užtvankos. Jos eršketams atkirto nerštavietes, į kurias jie plaukdavo iš Baltijos jūros, ir migracijos keliai buvo sunaikinti.

O kadangi žuvis bręsta ilgai, taip pat vyko intensyvus jos pergaudymas, tai XIX a. pirmoje pusėje eršketas iš mūsų vandenų po truputį ir išnyko“, - sako ichtiologas.

1975 m. Baltijos jūroje prie Palangos sugautas paskutinis Lietuvos aštriašnipis eršketas.

Žuvis buvo paskelbta išnykusia, tačiau prieš daugiau nei dešimt metų pradėta reintrodukuoti, ir kasmet į Lietuvos upes išleidžiama tūkstančiai eršketų.

Šiemet į Lietuvos upes numatyta įveisti apie 21 tūkst. įvairaus amžiaus aštriašnipių eršketų.

„Sunku pasakyti, kiek jų išgyvena paleistų į laisvę - tokių tyrimų nėra.

Žvejai upėse praneša pagavę vieną ar kitą, tačiau tai būna specialistų išleistos žuvys.

Apie natūralią populiaciją duomenų mes neturime.

Visgi tikimės, kad veisimo programa duos teigiamų rezultatų“, - sako A. Kontautas.

Užtvankos trukdo daugintis natūraliu būdu

Kartą jau paskelbti išnykusiais Lietuvoje, aštriašnipiai eršketai ir dabar nėra saugūs.

Nors juos jau draudžiama gaudyti, tačiau nedingo kiti jiems grėsmę keliantys pavojai: Baltijos jūros priekrančių, Kuršių marių ir Nemuno vandens tarša, Nemuno deltos seklėjimas ir užtvankos, kurios užkerta kelius į nerštavietes.

Ichtiologo A. Kontauto teigimu, užtvankos žuvims ne tik pastoja migracijos kelius, bet ir keičia jų buveines.

Dėl jų, pavyzdžiui, gali keistis terminis vandens režimas - t. y., vandens temperatūra upėje bus didesnė nei įprastai.

„Užtvanka gali daryti įtaką net ne vienai šaliai.

Pavyzdžiui, Lietuvoje stebime Baltarusijoje esančios Vileikos užtvankos pasekmes.

Dėl jos, stovinčios ant Neries kranto, vasarą labai sušyla upės vanduo, pradeda žydėti. Toks šiltas jis atiteka kone iki Vilniaus, ir tokios temperatūros vandenyje lašišos ir šlakio žuvų jaunikliukai nelabai gali išgyventi“, - duoda pavyzdį mokslininkas.

Užtvankos ir kitaip veikia žuvų buveines: mažesniuose intakėliuose dėl jų gali imti trūkti vandens, o dėl užtvankų užpilamos tos vietos, kurios tiktų žuvų nerštui.

Be to, dėl besikaupiančių nuosėdų keičiasi ir upės dugno gyvūnijos įvairovė, o užtvenktose vietose jos jau tampa panašesnės į mažus ežeriukus, o ne upes.

Pastangos gali ir neduoti tikrosios naudos

Viena iš priemonių nykstančioms žuvis padėti - atkurti jų išteklius į vandenis išleidžiant jau paaugintas žuvytes.

Pavyzdžiui, į Lietuvą atgabenami laukinėje Kanados gamtoje gyvenančių aštriašnipių eršketų ikrai, apvaisinami ir paauginami žuvivaisos įmonėse.

Būdami metų, dvejų ar vyresni eršketų jaunikliai išleidžiami į upes.

Viltį, kad tai padės sėkmingai atgaivinti populiaciją, žadina ir sėkmingas pavyzdys - specialistams tokiu būdu jau pavykę padidinti lašišų, šlakių gretas.

Gausėjantys lašišų ištekliai Lietuvos vandenyse net leido šią rūšį išbraukti iš raudonosios knygos.

A. Kontautas pasakoja, kad Lietuvoje amžių sandūroje lašišų buvo likęs tik nedidelis būrys Žeimenos upėje, tačiau per 20 metų pavyko dalinai atkurti populiaciją.

Dabar šias žuvis jau galima pamatyti ir Neryje, Dubysoje, Šventojoje, net Minijoje.

„Lašišų veisimo programa efektą išties davė, tačiau yra ir „bet“ - tai nėra tvaru.

Jeigu lašišos bus nustotos veisti, dirbtiniu būdu didinama jų populiacija, tai greičiausiai, jų ir vėl imtų mažėti.

Bėda ta, kad nėra sprendžiamas jų buveinių klausimas“, - teigia ichtiologas.

Pasak specialisto, priimant sprendimus, kurioms rūšims padėti dirbtinio veisimo būdu, visų pirma reikia įvertinti, ar jos turės tinkamų buveinių, kur galės daugintis natūraliu būdu.

„Jeigu nenaikinsime priežasčių, kurios kelia pavojų rūšiai, tuomet pastangos neduos tikrosios naudos.

Įleistos į upę žuvys kurį laiką pagyvens, mes galėsim sakyti, kad turime šios rūšies populiaciją, meškeriotojai galės gal net pažvejoti, tačiau jeigu jos nesidaugins natūraliai, jų kiekis visuomet priklausys nuo specialistų pastangų“, - pabrėžia A. Kontautas.

Nuo 1985 m. žuvų tyrinėjimuose dalyvaujantis ichtiologas su liūdesiu pripažįsta, kad kažin ar kada Lietuvos upėse dar turėsime tokią žuvų gausą, kokia buvo prieš keliasdešimt metų.

„Ypač prastai buvo maždaug 1992-1998 m. Ir nors dabar situacija po truputį stabilizuojasi, bet tokių gausių žuvų bendrijų galime ir nebeturėti.

Labai daug mažesnių upių yra melioruotų, kanalizuotų, o kartu yra ir didžiulis kiekis meškeriotojų, užtvankų bei pridarytų tvenkinių.

Nesprendžiant šių problemų ir neleidžiant kuo daugiau upių tekėti laisvai, „į laisvę“ išleidžiant žuvis iš tiesų tebus sukuriamos upių „fermos“, bet ne atkuriamos natūralios populiacijos“, - įspėja ichtiologas.

Žuvų išnykimo problema pasaulyje

Jūrų gėrybės yra naudingas atsinaujinančių baltymų šaltinis ir gana dažnas patiekalas ant mūsų stalo.

Pasaulinė jūrų gėrybių paklausa vis didėja, tačiau jūrų ištekliai nėra begaliniai.

Norėdami ir toliau smaguriauti jūrų gėrybėmis, turime užtikrinti, kad vandenynai, jūros, upės ir ežerai būtų tinkamai prižiūrimi, atsižvelgiant į tvarumą ir biologinę įvairovę.

Vienos žuvų rūšies išnykimas suardo ekosistemas ir sukelia neigiamą poveikį kitoms rūšims.

Tuo pačiu metu vis populiarėjantys žuvų ūkiai taip pat kelia rimtų ekologinių problemų.

Laukinės žuvys naudojamos kaip maistas ūkiuose auginamoms žuvims, vanduo užterštas antibiotikais ir cheminėmis medžiagomis, iš ūkių pasprukusios žuvys kelia pavojų laukinėms žuvims.

„Rimi“ rūpinasi visų mūsų veiklos sričių tvarumu, todėl tikriname produktus, pristatomus iš tvarių žuvininkystės ir vandens ūkio vietų. Todėl nuo 2020 m. birželio 1 d. „Rimi“ nebepirks nykstančios žuvies ir jūrų gėrybių.

Europoje dėl žmogaus godumo nyksta absoliuti dauguma komercinių žuvų rūšių.

Labai dažnai gyventojai apie tai sužino tik post factum - kai dar viena žuvų rūšis atsiduria ties išnykimo riba.

Į įžuvinimus ir rūšių atkūrimą investuojamos lėšos neduoda tokio rezultato, kokį gautume apriboję savo godumą.

Lietuvoje gyvenančių, vietinių plėšrių žuvų sąrašas:

• Durklažuvė - Jūrų žuvis.
• Paprastasis šamas - Gėlavandenė žuvis.
• Jūrinis ungurys - Jūrų žuvis
• Atlantinė menkė - Jūrų žuvis
• Atlantinė lašiša - Jūrų ir gėlavandenė žuvis.
• Vėgėlė - Gėlavandenė žuvis.
• Europinė lydeka - Gėlavandenė žuvis.
• Starkis - Gėlavandenė ir jūrų žuvis.
• Šlakis - Jūrų ir gėlavandenė žuvis.
• Margasis upėtakis - Gėlavandenė žuvis
• Salatis - Gėlavandenė žuvis.
• Ešerys - Gėlavandenė ir jūrų žuvis
• Pūgžlys - Gėlavandenė ir jūrų žuvis.

Didelė dalis šių žuvų įrašytos į raudonąją knygą, nes joms neigiama poveikį suteikdavo vandens tarša, intensyvi verslinė žvejyba ir laivyba.

Įvertinus apie 6000 rūšių paaiškėjo, kad išnykimas gresia 44 proc. visų gėlavandenių moliuskų rūšių, 37 proc. gėlavandenių žuvų rūšių, 23 proc. varliagyvių rūšių, 20 proc. atrinktų sausumos moliuskų rūšių, 19 proc. roplių rūšių, 15 proc. žinduolių rūšių, 15 proc. laumžirgių rūšių, 13 proc. paukščių rūšių, 11 proc. atrinktų medienoje besiveisiančių vabalų rūšių, 9 proc. drugelių rūšių ir 467 induočių augalų rūšims.

Europos raudonoji knyga. Ištrauka

Statomos užtvankos Kitos plėšrūnės žuvys, mintančios kitų žūvų krauju Destruktyvi žvejyba.

Žemės ūkis yra pagrindinis azoto taršos šaltinis.

Pastaraisiais dešimtmečiais ES žemės ūkio politika iš esmės pasikeitė.

Lietuvos vyriausybės priemonės sustabdyti žemės ūkio įtaka.

Programos tikslas - įgyvendinti Nitratų direktyvą.

Šalis	Sertifikuotų jūros gėrybių dalis rinkoje
Lietuva	70%
Latvija	35%
Estija	45%

---