Vytautas Rimkus - žymus Lietuvos menininkas, kurio kūryba paliko ryškų pėdsaką šalies kultūroje. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo gyvenimo kelią, kūrybinę veiklą ir indėlį į lietuvių dailę.
Biografijos bruožai
Vytautas Rimkus gimė 1911 m. liepos 16 d. 1926-1928 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Kaune baigęs kooperatininkų kursus, nuo 1923 m. dirbo kooperacijos įstaigose.
1946-1950 m. buvo Klaipėdos laikraščio „Raudonasis švyturys“, nuo 1953 m. - „Tarybų Lietuvos“, „Kauno tiesos“, „Tiesos“, „Švyturio“, „Šluotos“ redakcijų darbuotojas.
Apie jo atsiradimą uostamiestyje ir darbo pradžią „Raudonojo švyturio“ redakcijoje 1946 m. savo prisiminimuose tuometinis laikraščio redaktorius J. Chlivickas rašė: „Kažkas pranešė, kad Kretingoje kooperacijos sistemoje dirba gabus literatas, patyręs spaudos darbuotojas. Ilgai nelaukęs nuvykau į Kretingą… Susėdę prie taurelės kalbėjomės… Aptarėme būsimo „Raudonojo švyturio“ priedo „Literatūrinis pajūris“ leidimo galimybes, ir aš, nieko nelaukdamas, pasiūliau R. Lukinskui redakcijoje žemės ūkio skyriaus vedėjo vietą. R. Lukinsko veidas nušvito… Klaipėdos mieste ir laikraščio redakcijoje R. Lukinskas pasijuto tartum žuvis vandenyje ir greitai tapo ašimi, apie kurią sukosi visas „Raudonojo švyturio“ gyvenimas… Jis aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje, rašė apybraižas, apsakymus“ (Pergalė, 1981, nr.7, p. 182-183).
Kaip klaipėdiečių atstovas 1948 m. rudenį R. Lukinskas dalyvavo Vilniuje vykusiame pirmajame respublikiniame jaunųjų rašytojų pasitarime, pasakė kalbą.
Klaipėdoje R. Lukinskas dirbo iki 1949 m.
Mirė 1964 m. rugsėjo 4 d.
Kūryba ir temos
1956 m. išleido apybraižų knygutes „Pirmieji metai“ ir „Savosios žemės šeimininkės“, apsakymų ir apysakų knygą „Mano draugai“ (1958), „Gamtos klaida“ (1964).
Kūryboje vyrauja lietuvių kolektyvizacijos, pokario kovų temos.
Henrikas Čerapas: įtakos ir stilius
Nuo 1995 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas Henrikas Čerapas gimė 1952 m. sausio 13 d. 1974-1978 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, 1980-1987 m. studijavo Lietuvos dailės institute.
Surengė individualių parodų Lietuvoje, dalyvavo parodose užsienyje. Jo kūriniai kolorito, tapysenos požiūriu išsiskiria iš lietuvių neoekspresionistinės tapybos. Jis plėtoja prislopinto kolorito vyraujančių žemės spalvų monochrominę tapybą.
Paveikslų motyvai - geležinkelis, dirvonai, natiurmortų fragmentai - abstrahuojami iki pagrindinių struktūrų ženkliško pavidalo, potėpis kinta nuo įmantraus ornamentinio iki ekspresyvaus ar faktūriško.
Nuo 1990 m. tapo ant lentų, durų, atsirado paveikslo, kaip objekto, aspektas, nuo 1995-1996 m. kuria trimatę grubiai aptašytų formų medžio plastiką, kurią vėliau aptapo (paroda „Tapyba kaip skulptūra“, 1996 m.).