Jānis Joņevs (g. 1980) - latvių rašytojas, dramaturgas ir vertėjas iš prancūzų kalbos. Baigęs Jelgavos gimnaziją, Latvijos kultūros akademijoje įgijo magistro laipsnį. Jonevą tarptautiniu mastu išgarsino 2013 metais išleistas pirmasis romanas Jelgava’94 (liet. - 2018, vertė Jurgis Banevičius), kuriame autentiškai atsiskleidžia nepriklausomybės virsmo kartos pamišimas dėl alternatyviosios muzikos, ypač sunkiojo metalo.
Romano sėkmę užtikrino patirtinis rašymas: taikli laikotarpio ir provincialios gimtosios Jelgavos charakteristika, įtraukus jaunimo subkultūros pasaulis ir maištingo paauglio saviieškos problemos, iliuzijos, kompleksai. Knyga tapo kultine. 2014 metais ji buvo apdovanota Latvijoje kaip geriausias metų debiutinis romanas, laimėjo Europos Sąjungos literatūros premiją, išversta į daugiau kaip dešimt kalbų, kūrinys inspiravo vaidybinį filmą (2019), spektaklį Jelgavos naujajame teatre.
2020 metais buvo išleistas Jonevo apsakymų rinkinys „Tigras“ (Tīģeris), dokumentinis detektyvinis romanas „Gruodis“ (Decembris 2022) ir prozos knyga „Dingęs“ (Pazudis, 2023). Knygose gausu dialogų, paradoksų, linksmo absurdo, kai kurie apsakymai primena absurdo teatrą, kuriame realybė sluoksniuojasi ir išsikreipia.
Jonevas yra sakęs: „Nenorėčiau būti rašytoju iki galo, tai tave suvalgo. Geriau pasirenku būti kaip tas vaikis, kuris retkarčiais šį tą parašo. Gal noriu išvengti atsakomybės, kuri įpareigoja rašyti… Kad jausčiau pasaulį, nervų galūnės turi būti nuogos.“
Apsakymo "Žaidimas" Analizė
Paryžiaus pavasaris negailestingas - saulė švietė nešildydama, bet kavinės jau išstatė lauko staliukus, o paryžiečiai juos iškart užsėdo. Senasis vyras šildėsi pirštus prie kavos puodelio ir mąstė - juk galėtų sėdėti viduje, bet ne, jis taip pat norėjo dalyvauti pasaulio perkūrimo rituale, todėl sėdėjo terasoje ir kartu su visais žaidė pavasarį. Jaunesni žmonės prie greta esančio staliuko net buvo pasiėmę alaus, o mergina vilkėjo labai trumpą juodą suknelę.
Palydovas bandė merginą šildyti komplimentais: „Juodos žavesys nepaneigiamas. Tai yra gylis, nebūtis, išsivadavimas iš materialumo.“ Pateisindama visas šias nuostatas, ji prisidegė cigaretę ir atsakė: „Taip, žinoma.“
Vaikinas tęsė: „Ne veltui menas neatsispiria šiai pagundai - Malevičiaus „Juodas kvadratas“…“ - Tik „Juodąjį kvadratą“ nutapė Matisas, branguti. - Ne ne, aišku, kad Malevičius. Matisas nutapė raudonąjį kambarį, šokėjus… - Ir akvariumą, ir dar daug ką, taip pat ir juodą kvadratą. Jis juk ėjo nuo realizmo link abstrakcijos, ar ne? - Taip, ėjo, kaipgi. - Tai va.
Ir mergina pradėjo tyrinėti gėrimų meniu. Vaikinas pasikasė galvą ir vis dėlto nusprendė darkart: - Ir vis dėlto tai buvo Malevičius. - Kodėl tu ginčijiesi? - Aš nesiginčiju, aš esu įsitikinęs. - Aš irgi esu įsitikinusi. - Aš suprantu, tačiau šįkart tu klysti. - Iš kur tu žinai? - Tiesiog žinau. - Tai va, aš irgi tiesiog žinau.
Senasis vyras buvo išgėręs savo kavą. Jis atsistojo, priėjo prie jaunesniųjų staliuko ir nusilenkė. - Prašau man atleisti. Jis padėjo ant stalo savo vizitinę kortelę, kuri išsyk peršlapo išsiliejusio alaus balutėje. - Visai netyčia nugirdau jūsų pokalbį - dovanokit, bet tema buvo tokia įdomi, kad negaliu neįsikišti.
Tiedu šypsojosi, iškart pastūmė kėdę, kviesdami prisėsti. „Kokia ji miela, - galvojo Senasis vyras, - bet vis dėlto…“ - Prašau man atleisti, aš tikrai nenoriu stoti į kurio nors pusę, bet „Juodą kvadratą“ vis dėlto nutapė Malevičius. Tiedu šypsojosi dar plačiau, ačiū, ačiū, net juokėsi, mergina tarė, kad meno istorijoje visai nesiorientuojanti, ji ginčijosi tik tam, kad pasiginčytų, o dabar dėkoja už gerą pamoką.
Vaikinas taip pat tvirtino tiksliai nežinojęs, tik atsiminė kažką girdėjęs, bet irgi, žinoma, padėkojo už nuoširdžią pagalbą. Senasis vyras patarė jiems vis dėlto pasižiūrėti gūgle, bet jie vienas per kitą šaukė, kad nėra jokio reikalo, kad jie tiki, - kaip nuostabu, kad yra žmonių, kurie tikrai žino. Tada Senasis vyras patarė nueiti į muziejų, jis juk čia pat, dvi minutės kelio.
Jie tarė, kad reikia tai padaryti, be to, jiems visiems trims kartu, tai būtų nuostabi patirtis, pagaliau išvaikščioti muziejų su tikru specialistu, reikia nueiti, bet po minutėlės, nes dabar toks nuostabiai saulėtas oras ir jie taip gražiai susipažinę, kad jiems kartu tučtuojau reikia išgerti po bokalą alaus. Jie jau kvietė padavėją, meno mylėtojams būtinai reikia laikytis kartu, ji, nors ir pradedančioji, yra pamišusi dėl meno, net jos kortelės PIN kodas yra van Gogho gimimo metai.
Senąjį vyrą sujaudino toks atvirumas, ir jis prisipažino, kad pats kodo dėlei vis dėlto nutolstantis nuo meno ir naudojantis Trojos užėmimo metus. Tačiau alaus jis griežtai atsisakė, deja, alus kenkiąs jo kojoms, be to, jam reikią skubėti, bet buvę labai malonu susipažinti, ir jis išėjo, kuo geriausių linkėjimų palydėtas.
Nepriėjęs bažnyčios jis slapčia pažvelgė atgal. Vaikinas gėrė alų, o mergina baksnojo telefoną. „Ji gūglina. Ji manimi nepatikėjo“, - tarė sau Senasis vyras ir įsuko į gatvę. „O aš? Dėl kojų negaliu alaus? Kas čia per nesąmonė? Aš galiu alaus, man patinka, aš mėgstu.“ Suirzęs jis išlindo Beaubourg’o aikštėje. Pasiimti alaus čia? Vis dėlto ši vieta pernelyg turistinė, būtų kvaila imti alų čia, kai visai čia pat yra tikra, slapta Paryžiaus kavinė, bet juk negali grįžti ten, kur mergina telefone tikrina jo žodžius. Ai, tepasiunta! Jis nuėjo į muziejų - nusiraminti.
Muziejus buvo toks pažįstamas, kad atrodė net provincialus, koridoriai ir budėtojai, ir lankytojai, visad tie patys. O ten, už to paties kampo kaip visada - Kandinskis, o va ten, jei darai didelį lankstą, de Chirico, o anoje patalpoje - mėgstamiausias jo vaikystės eksponatas, Bretonui priklausiusių daiktų kolekcija. Senasis vyras užsimerkė ir įsivaizdavo, kiekvieną daiktą jis regėjo čia, savo galvoje. Tada atsimerkė, ir jie ten buvo, kiekvienas savo vietoje.
Ir lėlės ranka, ir plaukais padengta kaukė, ir pats mįslingiausias daiktas - du suglausti delnai, o tarp vieno pirštų - žaidimo kauliukas. Tarp kitko, prie visų objektų duotas aprašas, o prie šito nėra. Senasis vyras matė jį jau šimtąjį kartą, gal net dušimtąjį, tačiau staiga suprato, kad vis dar jaučiasi lygiai taip pat. Sumišęs paauglys jame niekur nebuvo dingęs. Tai jį stebino. „Kodėl gi, - jis mąstė, pats nežinodamas, kieno klausia ir ko konkrečiai klausia, - kodėl?“
Dabar jis klaidžiojo visai be tikslo, atsipeikėjo prie Matisse’o „Mergaitės su juodu katinu“ , bet net neįžvelgė ten meno, tik prisiminė, kaip jis, būdamas mažas berniukas, norėjo katino. Kad nusiramintų, jis vis dėlto ėmė kaip įpratęs klasifikuoti, ieškoti bendrų ir specifinių bruožų, ėjo toliau, dar Matisse’as tas ir Matisse’as anas, „Langas Koljūre“1 ir - čia jis sustojo ir išsiėmė nosinaitę, kad nusivalytų akinius. Nosinės dingo iš šiuolaikinio vyrų garderobo, bet jis prisiminė, kaip mama jam prisakė be nosinaitės iš namų niekada neiti.
Dabar ji pravertė gerai nusivalyti akiniams ir pasižiūrėti darkart. Ne, tai nė kiek nepadėjo! Ant sienos kabėjo paveikslas, didžiulis, su nieko nesulyginamas, o šalia jo - lentelė su tekstu: „Henri Matisse. Juodas kvadratas“. Jis kreipėsi į darbuotojus, ieškojo gūgle, vartė katalogus, nusileido į knygyną ir vartė dailės enciklopediją, niekas nepadėjo. Juodą kvadratą nutapė Matisse’as.
Senasis vyras buvo sutrikęs. Jis kėblino namo ir mąstė, nieko tokio, tai suprantama. Monochrominė juoda visuomet žavėjo daugelį. Robertas Fluddas juodą stačiakampį nupiešė dar 1617 metais. Laurence’as Sterne’as, žinoma, užsiėmė daug kuo, bet ir jis turi savo juodą trikampį 1767 metais, tūlas Gustave’as Doré savąjį nutapė 1854 metais, Alphonse’as Allais po trisdešimties metų pavaizdavo, kaip „negrai naktį krauna anglis“, Henri Matisse’as 1914 metais tapė „Langą Koljūre“, kur paveikslo centre įkomponavo juodą plotą. Taip, kai dabar gerai pagalvoji, žinoma, juodas kvadratas tebuvo dėsningas tęsinys.
Kaip galėjo nutikti tokia painiava? Kaip jie juokėsi ten, terasoje, kai telefonas atskleidė senojo vyro klaidą! Ir kas čia tokio, tegu juokiasi, tai tinka terasai, ir jis to nematė. Bet. Ar taip nepradėjo klibėti jo pasaulis, ši gerai pažįstama ir nekintanti struktūra? Ar jis jau nebegali dalyvauti ginčuose apie meno istoriją? Turkštis faktuose ir išnerti su neregėtomis sąsajomis dantyse? Tai buvo jo gyvenimo dalis.
Nuėjęs gerą gabalą, Senasis vyras prisėdo sau nežinomoje terasoje ir pasiėmė bokalą alaus. Šis nebuvo tokio skonio, kokį įsivaizdavo. Norėdamas pagerinti situaciją, užsisakė midijų, tačiau jos nebuvo tokios kaip Normandijoje, todėl jis dar paėmė šerno paštetą, mažą grafiną raudonojo vyno, sraigių, o desertui - sūrį, užgeriamą kalvadoso ir baltojo vyno kokteiliu. Pasijuto net šiek tiek geriau, o nuotaikai pakelti dar užsisakė juodos kavos.
Padavėjas atnešė sąskaitą, Senasis vyras ieškojo švarko vidinėje kišenėje kortelės - taip, jis buvo modernus senas vyras, - tik štai kortelės jis negalėjo rasti. Padavėjas laukė, Senasis vyras rausėsi jau po visas kišenes, bet kortelė ten neatsirado net patikrinus triskart. Padavėjas tarė: - Pone, aš tikrai nenorėčiau kviesti policijos…
Tą akimirką suskambo senojo vyro telefonas, jis atsiliepė, nors ir suprato, kaip tai nemandagu laukiančio padavėjo atžvilgiu, tačiau tikėjosi, kad telefonas nors akimirkai jį išgebės iš šios pernelyg trikdančios situacijos. - Alio. Ponas Z? Čia policija. Kažkaip ten jie tarpusavyje išsiaiškino ir tad po kurio laiko Senasis vyras sėdėjo nuovadoje, bet bent jau ne kaip sulaikytasis. Priešais jį sėdėjo tas pats vaikinas iš kavinės, be merginos ir prastai nusiteikęs.
- Šis jaunuolis bandė atsiskaityti jūsų kreditine kortele. Taip, taip. Tris kartus suklydo, teigė susipainiojęs. Padavėjas perskaitė jūsų vardą ant kortelės, laimei, jis jus pažinojo asmeniškai ir gerai žinojo, kad jis - tai ne jūs, ir taip, žodis po žodžio, jaunuolis atsidūrė čia. Prašau, jūsų kortelė. Senasis vyras tarė: - Aš pats ją daviau šiam žmogui. Jis nevogė. Aš ją jam daviau, bet greičiausiai būsiu pasakęs… - Aš žinau! Tai iš Hugo romano „Vargdieniai“! Vyskupas Myrielis ir Žanas Valžanas! Cha! - sušuko policininkas ir patenkintas šypsojosi.
Vis dėlto kažkaip jaunuolį išleido. Jie abu stovėjo gatvėje ir vaikinas tarė senajam vyrui: - Visa tai per jus! Senasis vyras nesakė „kaip tai?“, nes, jo manymu, šis klausimas buvo savaime suprantamas. - Aš labai gerai žinau Trojos užėmimo metus. Prie merginos aš negalėjau tikrinti gūgle, bet man to ir nereikėjo, aš tai gerai žinojau! Istoriją esu puikiai iškalęs! Bet PIN kodas buvo neteisingas. Nes jūs buvot nustatęs neteisingą.
„Kaip tai? - galvojo Senasis vyras. - Aš juk irgi istoriją buvau puikiai iškalęs. Man nereikėjo kalti, aš ją mylėjau.“ - Viskas per jūsų demenciją. Susimoviau prieš merginą, o dar ta policija. Ech. Senasis vyras paspaudė vaikinui ranką ir patraukė namo. Jis stengėsi nieko negalvoti.
Namuose išsiėmė iš lentynos savo antikinės istorijos knygą. Ji jam priklausė jau šešiasdešimt metų. Jis žinojo kiekvieną drobinio viršelio lopinėlį. Štai čia prieš maždaug penkiasdešimt metų užtiško kavos ir tuo metu tai liūdino. Ilgainiui prie dėmės jis priprato ir pastebėjo, kad jos kontūras primena Peloponeso pusiasalį. „Tu juk manęs nenuvilsi?“ - Senasis vyras paklausė knygos. Neatvertęs įdėjo ją atgal į lentyną.
Jei visas pasaulis baksnoja į tavo klaidą, greičiausiai kaltas ir esi tu, o ne pasaulis. Būtent, greičiausiai. Bet nebūtinai. Visiškai logiška, kad klysta visas pasaulis, o ne individas. Senasis vyras gerai žinojo, kas nutapė „Juodą kvadratą“, jis tai atsiminė lygiai taip pat gerai, kaip juodos suknelės klostes virš drebančių užsispyrusios merginos kelių. Tai ne jis užmiršo, o pasaulis pasikeitė. Kažkokia nežinoma - bet todėl ne neegzistuojanti - jėga pakeitė pasaulį, bet nesugebėjo įsilaužti į senojo vyro galvą. Ji liko autonominė teritorija.
Šis faktas kol kas nedavė jam jokios praktinės naudos. Tačiau jis nusprendė įdėmiai stebėti pasaulį. Nieko įtartina nenutiko. Kažkurią dieną jis žiūrėjo futbolą. Tottenham triuškino Liverpulį. Rezultatas buvo 1:1. Likusios dar trys minutės. Kas dabar bus? Ir tuomet Tottenham uždirbo baudinį, kokie 25 metrai nuo vartų. Eriksenas ir Trippier sukiojosi aplink kamuolį, bet buvo toks jausmas, kad muš Eriksenas ir pagaliau įmuš, - kada nors tai juk turėjo atsitikti. Ir tada - pfff, televizoriaus ekranas pajuodo. Kas per nesąmonė!
Drebančiomis rankomis Senasis vyras atlenkė kompiuterį, susirado tiesioginę tekstinę transliaciją - ji buvo sustojusi prieš baudinį. Bėgti į kokį nors barą? Likusios trys minutės. Nespės. Be to, primena kažkokį interneto sutrikimą, kuris galėtų apimti kone visą rajoną, ar kaip ten tai vyksta. Ką daryti? Tiesiog praleisti esminį žaidimo momentą, sužinoti vėliau? Tuomet tai neturi prasmės.
Jis prisiminė, kad Londone turi draugą, istoriką ir yiddo, jis tikrai žiūri. Ieškodamas kontakto ir maigydamas telefoną, Senasis vyras suspėjo pasvarstyti: kad Spurs įvartį ne įmušė, o jau praleido; kad draugas, senas sukčius, pradės jį maustyti, užduodamas savo įprastas erudicijos mįsles, neva, pasakysiu, jei tu pasakysi, kas buvo Juodojo princo tėvas; kad kaltins dėl to, kad retai bendraujame. „Gal tiesiog neskambinti“, - pagalvojo sau ir paspaudė „skambinti“.
Mikrofone pasigirdo moters balsas. Patraukli savo abejingumu, ji tarė: - Toks abonentas neegzistuoja. Senasis vyras numetė telefoną ir nuėjo virtis kavos. Jei abonentas neegzistuoja, vadinasi, yra miręs. Buvo amžiuje, suprantama, neišvengiama. Taip jau būna, kažkuriuo momentu mes nebeegzistuojam. Kokie siaubingi yra nekintantys pasaulio dėsniai!
Netrukus suskambo telefonas, tai buvo tas pats draugas iš Londono. Jie tikrai nedažnai susiskambindavo, ir štai, vos susitaikai su jo mirtim - jis jau čia. - Sveikas! Sveikas. Ar tu gyvas? - Taip… atrodo, gyvas. - Telefonas sakė, kad tu neegzistuoji. Kas naujo Britų muziejuje? - Pagrindinė Britų muziejaus vertybė yra ta, kad jame nėra nieko naujo. - Tai kas ant dūšios?
- Žinai… tu kartą su manimi kalbėjai… Pameni? - Taip, kalbėjau, buvo toks kartas. Apie ką kalbėjom? Londonietis tylėjo, ieškojo žodžių. Senasis vyras viena ranka toliau ruošė kavą. - Tu man tąkart sakei… kad žmogus gali patirti labai daug - mes turim vaizduotę, pasąmonę, nervus, - bet mes negalim patirti savęs nebuvimo. Aš taip sakiau? - Taip. Pajusti to, kad mes nesam. Ne kad esam kokios nors kitos būklės ar be sąmonės ar kažką panašaus, bet būtent - nesam. - To tikrai negalim. - Bet aš tai ...