Vištų kvėpavimo ligos yra dažna ir svarbi problema paukštininkystėje, galinti sukelti reikšmingų ekonominių nuostolių dėl sumažėjusio kiaušinių dėjimo, lėtesnio augimo ir padidėjusio mirtingumo. Šios ligos gali būti sukeltos įvairių veiksnių, pradedant virusinėmis ir bakterinėmis infekcijomis, baigiant prastomis laikymo sąlygomis ir netinkama mityba. Todėl supratimas apie šių ligų simptomus, tinkamą gydymą ir efektyvias prevencijos priemones yra būtinas kiekvienam paukščių augintojui, siekiančiam užtikrinti savo bandos sveikatą ir produktyvumą.

Kvėpavimo Ligų Priežastys

Kvėpavimo ligas vištoms gali sukelti įvairūs patogenai ir aplinkos veiksniai. Svarbu suprasti šias priežastis, kad būtų galima veiksmingai užkirsti kelią ligoms ir jas gydyti.

Infekcinės Priežastys

Dažniausios infekcinės kvėpavimo ligų priežastys yra:

• Virusai: Paukščių gripas (įskaitant mažo patogeniškumo paukščių gripą - MPPG), infekcinis bronchitas (IBV), Niukaslio liga (NDV), paukščių laringotracheitas (ILT), paukščių pneumovirusas (APV), kvėpavimo takų sincitinis virusas (RSV).
• Bakterijos: Mycoplasma gallisepticum (sukelia lėtinę kvėpavimo ligą - LKL), Escherichia coli (E. coli), Ornithobacterium rhinotracheale (ORT), Avibacterium paragallinarum (sukelia infekcinį slogą).
• Grybeliai: Aspergillus fumigatus (sukelia aspergiliozę).
• Parazitai: Rečiau, bet kai kurie parazitai, tokie kaip plaučių erkės, gali prisidėti prie kvėpavimo problemų.

Aplinkos Veiksniai

Aplinkos veiksniai gali padidinti vištų jautrumą kvėpavimo ligoms:

• Bloga oro kokybė: Didelis amoniako, dulkių ir kitų dirgiklių kiekis ore gali pažeisti kvėpavimo takus ir palengvinti infekcijų patekimą.
• Netinkama ventiliacija: Nepakankama ventiliacija gali sukelti drėgmės kaupimąsi, kuris skatina patogenų augimą.
• Per didelis paukščių tankumas: Didelis paukščių tankumas didina streso lygį ir palengvina ligų plitimą.
• Temperatūros svyravimai: Staigūs temperatūros pokyčiai gali susilpninti vištų imuninę sistemą.
• Nepakankama higiena: Prasta higiena, įskaitant retą kraiko keitimą ir netinkamą valymą, gali padidinti patogenų kiekį aplinkoje.

Kiti Veiksniai

Kiti veiksniai, kurie gali prisidėti prie kvėpavimo ligų atsiradimo:

• Stresas: Stresas, sukeltas transportavimo, perkėlimo ar kitų veiksnių, gali susilpninti imuninę sistemą.
• Netinkama mityba: Subalansuotos mitybos trūkumas gali susilpninti imuninę sistemą ir padidinti jautrumą ligoms.
• Imunodeficitas: Kai kurios vištų veislės yra genetiškai jautresnės kvėpavimo ligoms.
• Amžius: Jauni viščiukai ir senos vištos yra labiau pažeidžiami kvėpavimo ligų.

Kvėpavimo Ligų Simptomai

Kvėpavimo ligų simptomai gali skirtis priklausomai nuo ligos sukėlėjo, paukščio amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Tačiau yra keletas bendrų simptomų, kurie gali padėti atpažinti kvėpavimo problemų požymius:

Kvėpavimo Sutrikimai:

• Kosulys
• Čiaudėjimas
• Švokštimas
• Sunkus kvėpavimas (dusulys)
• Snapsėjimas oru (kvėpavimas atviru snapu)
• Krepusiai (krebždesys) garsai kvėpuojant

Išskyros:

• Sloga (išskyros iš nosies)
• Ašarojimas (išskyros iš akių)
• Patinusios akys ir vokai

Bendri Simptomai:

• Apetito praradimas
• Sumažėjęs aktyvumas (letargija)
• Plunksnų susivėlimas
• Sumažėjęs kiaušinių dėjimas (vištoms dedeklėms)
• Lėtesnis augimas (jauniems paukščiams)
• Mirtis (sunkiais atvejais)
• Karščiavimas (temperatūra virš 42 laipsnių)
• Purvina kloakos sritis
• Galvos purtymas
• Snapu valymas į plunksnas
• Viduriavimas
• Lieknėjimas

Specifiniai Simptomai (priklausomai nuo ligos):

• Infekcinis bronchitas (IBV): Kiaušinių kokybės problemos (plonas lukštas, deformuoti kiaušiniai).
• Niukaslio liga (NDV): Nerviniai simptomai (sukimas galvos, paralyžius).
• Lėtinė kvėpavimo liga (LKL): Lėtinė eiga, lėtas plitimas.

Jei pastebėjote bet kurį iš šių simptomų savo vištų bandoje, svarbu nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad būtų nustatyta diagnozė ir pradėtas tinkamas gydymas.

Kvėpavimo Ligų Diagnostika

Kvėpavimo ligų diagnostika apima kelis etapus, pradedant klinikiniu patikrinimu ir baigiant laboratoriniais tyrimais. Tiksli diagnozė yra būtina, kad būtų galima pasirinkti tinkamą gydymo būdą ir užkirsti kelią ligos plitimui.

Klinikinis Patikrinimas:

Veterinarijos gydytojas apžiūrės paukščius, įvertins jų bendrą būklę ir ieškos kvėpavimo ligų simptomų. Bus atkreiptas dėmesys į kvėpavimo dažnį, garsus, išskyras iš nosies ir akių, apetitą ir elgesį.

Anamnezė:

Veterinarijos gydytojas surinks informaciją apie bandos istoriją, įskaitant vakcinacijos statusą, ankstesnes ligas, laikymo sąlygas ir mitybą.

Laboratoriniai Tyrimai:

• Mėginių ėmimas: Bus paimti mėginiai iš sergančių paukščių, įskaitant kraują, trachėjos tepinėlį, plaučių audinius ar kitus paveiktus organus.
• Virusologiniai tyrimai:
  • PGR (polimerazės grandininė reakcija): Naudojama viruso DNR ar RNR aptikimui.
  • Viruso išskyrimas: Virusas auginamas ląstelių kultūroje, kad būtų galima jį identifikuoti.
  • Serologiniai tyrimai (ELISA, HI): Nustatomi antikūnai prieš tam tikrus virusus.
• Bakteriologiniai tyrimai:
  • Bakterijų kultūra: Mėginiai auginami ant specialių terpių, kad būtų galima identifikuoti bakterijas.
  • Antibiotikų jautrumo testas: Nustatoma, kurie antibiotikai yra veiksmingi prieš identifikuotas bakterijas.
• Patologiniai tyrimai (skrodimas):
  • Mirę paukščiai gali būti skrodžiami, kad būtų galima apžiūrėti organus ir audinius bei nustatyti patologinius pokyčius.
  • Audinių mėginiai gali būti tiriami mikroskopu.

Remiantis klinikiniu patikrinimu, anamneze ir laboratorinių tyrimų rezultatais, veterinarijos gydytojas nustatys tikslią diagnozę ir rekomenduos tinkamą gydymo planą.

Kvėpavimo Ligų Gydymas

Kvėpavimo ligų gydymas priklauso nuo ligos sukėlėjo ir sunkumo. Gydymas gali apimti:

• Antibiotikai: Bakterinėms infekcijoms gydyti. Svarbu naudoti antibiotikus tik pagal veterinarijos gydytojo receptą ir laikytis nurodytų dozių ir trukmės. Gydymas antibiotikais gali sumažinti ligos sukėlėjo perdavimą per kiaušinius ar sušvelninti ligos klinikinius simptomus, tačiau neeliminuoja infekcijos.
• Antivirusiniai vaistai: Virusinėms infekcijoms gydyti. Taip pat svarbu stebėti bandą po gydymo, kad būtų galima pastebėti bet kokius atsinaujinimo požymius.

Kvėpavimo Ligų Prevencija

Prevencija yra geriausias būdas apsaugoti vištas nuo kvėpavimo ligų. Infekcinis laringotracheitas - ūmi virusinė kvėpavimo liga, sukelianti paukštynams didelių ekonominių nuostolių. Klinikiniai infekcinio laringotracheito simptomai ir patologiniai anatominiai pokyčiai leidžia įtarti ligą, o jos diagnozei patvirtinti reikia atlikti PGR ir histopatologinį tyrimą.

Infekcinis laringotracheitas (ILT)

Infekcinio laringotracheito (ILT) protrūkiai dažniausiai pasireiškia komerciniuose paukštynuose. Serga vištos, fazanai, kurapkos, povai. Tai labai užkrečiama, lengvai ir greitai plintanti liga, kurią sukelia Gallid alpha 1 tipo herpes virusas, dažnai vadinamas ILTV. Sukėlėjas plinta aerogeniniu būdu ar per sąlytį su susirgusių paukščių išskyromis iš kvėpavimo takų. Per perinamus kiaušinius ILT virusas nėra perduodamas. Kadangi ILT yra respiratorinė liga, pastebėta, kad susirgimų atvejų padaugėja atšalus orui, dažniau rudenį ar žiemą. Paukščiai pradeda sirgti 3-4 gyvenimo savaitę ir vyresni, tai lemia paukščių pulko sveikatos būklė, ligos sukėlėjo virulentiškumas ar užkrato kiekis. Paukštynuose, kuriuose anksčiau nebuvo diagnozuotas ILT ar nebuvo atliekama vakcinacija, liga tarp paukščių gali išplisti labai greitai. Pasveikę paukščiai lieka ligos sukėlėjo nešiotojai ir yra kitų sparnuočių infekcijos šaltinis. Liga gali būti ūmi, poūmė ir lėtinė. Pastarajai būdinga lengva ligos forma.

Simptomai

Esant ūmiai ligai, praėjus apytikriai 5-12 dienų nuo užsikrėtimo, paukščiai pradeda sunkiau kvėpuoti, dūsta, prasideda kosulys, matyti kraujingos gleivėtos išskyros iš kvėpavimo takų, girdėti karkalai, įkvėpdami sparnuočiai ištiesia kaklą, „gaudo orą“, sergantys paukščiai purto galvą, ji pamėlsta (cianozė). Paukščiai gali iškosėti trachėjos obstrukciją sukėlusius kraujo krešulius ar gleivingą eksudatą su kraujo priemaiša, kraujo galima rasti ant tvarto grindų ar sienų. Sumažėja dedeklių dėslumas. Sergantys paukščiai nelesa, yra apatiški. Gaištamumas suaugusių paukščių pulke gali siekti iki 50 proc., kai kuriais sunkiais ligos atvejais - ir daugiau. Klinikiniai simptomai sumažėja ar išnyksta praėjus apytikriai dviem savaitėms, kai kuriais atvejais jie gali tęstis ir ilgesnį laiką. Poūmės ligos eigos klinikiniai simptomai ir patologiniai anatominiai pokyčiai yra mažiau išreikšti, matyti išskyros iš snapo ir akių, pasireiškia tracheitas, konjunktyvitas, girdimi silpni karkalai. Lėtinės ligos atveju sergamumas ir gaištamumas nebūna didelis, patologiniai anatominiai pokyčiai nėra ryškūs: gali būti nustatomas konjunktyvitas, ašarojimas, kraujosruvos trachėjoje.

Diagnostika

Greita ir tiksli diagnozė labai svarbi ligos profilaktikai, kontrolei ar likvidavimui. Susirgimą veterinarijos gydytojai įtaria remiantis anamnezės, klinikinio ir patologinio anatominio tyrimų rezultatais. Ūmios ILT atveju skrodžiant patologinių anatominių pokyčių randama viršutiniuose kvėpavimo takuose, nustatomas hemoraginis nekrozinis tracheitas. Poūmės ligos eigos atveju patologiniai anatominiai pokyčiai mažiau išreikšti, randama gleivių su krauju ar be jo, gerklose, trachėjoje ant sienelės susidaro difterinės varškės išvaizdos apnašų. Esant lengvai ligos formai būdingos kraujosruvos viršutinėje trachėjos dalyje ir gerklose, taip pat matyti nežymus konjunktyvitas. Ligos diagnozė patvirtinama remiantis laboratorinių tyrimų rezultatais, dažniausiai atliekant histopatologinį tyrimą ir PGR. Esant ūmiai eigai ir sunkiai ligos formai histologiškai tiriant mėginius, fiksuotus 10 proc. formalino tirpale, yra diagnozuojamas ILT būdingas deskvamuojantis, nekrozinis, hemoraginis tracheitas ir konjunktyvitas, katarinis rinitas. ILT diagnozei patvirtinti yra naudojami molekuliniai tyrimai, dažniausiai nustatant viruso DNR realaus laiko PGR metodu. Klinikiniams ILT atvejams patvirtinti atliekamas viruso išskyrimas tiriant viščiukų embrionų kepenis ar inkstus, taip pat embrionų inkstų ląstelių kultūras. Imunofluorescencinis tyrimas nustatant antigeną naudojamas siekiant išsiaiškinti klinikinius ligos protrūkius arba tiriant, ar paukščiai nėra užsikrėtę virusu juos pervežant į kitą laikymo vietą. Liga diagnozuojama, stebima ir likviduojama pasitelkus imunologinius serumo tyrimus, siekiant nustatyti antikūnų titrą kraujo serume. Įvertinant vakcinacijos efektyvumą atliekamas ELISA tyrimas. Šios ligos atveju svarbu ir diferencinė diagnozė. Infekcinį laringotracheitą reikia atskirti nuo kitų paukščių kvėpavimo susirgimų, tokių kaip Niukaslio liga ar infekcinis bronchitas, kuriomis sergant taip pat gali būti nustatomi patologiniai pokyčiai trachėjoje.

Kontrolės priemonės

Endeminiuose susirgimo regionuose ir ūkiuose, kuriuose liga patvirtinta, pagrindinės kontrolės priemonės yra biosaugos reikalavimų stiprinimas ir vakcinacija. Viščiukai vakcinuojami pirmomis dienomis po išsiritimo arba in ovo. Endeminio ligos pasireiškimo regionuose veisliniai paukščiai, dedeklės gali būti vakcinuojami 1-1,5 mėn. amžiaus, vėliau pakartotinė vakcinacija atliekama apie 3,5-4 mėn. amžiaus. Revakcinaciją svarbu atlikti likus ne mažiau kaip 1 mėn. Vištos vakcinuojamos dviem būdais. Gyvomis pasilpnintomis vakcinomis sparnuočiai skiepijami individualiai lašinant į akį arba paukščiai gali būti imunizuojami su geriamuoju vandeniu, taip pat ir purškiant (aerozoliniu). Kai kuriais atvejais, jei susirgimą komplikuoja bakterijos, gali būti gydoma antimikrobiniais vaistais. Taip gydant dedekles jų sudėti maistiniai kiaušiniai šiuo laikotarpiu (kol nepasibaigs vaisto anotacijoje nurodytas išlaukos terminas) negali būti naudojami maistui. Ligos kontrolei svarbus tinkamas mikroklimatas paukštidėse, ypač gera ventiliacija, kraiko kokybė, kad būtų kuo mažiau dulkių laikymo patalpose. Būtina tinkamai atlikti paukštidžių dezinfekciją. ILT prevencijai svarbu stiprinti sparnuočių imuninę sistemą. Iš paukščių aplinkos, kiek įmanoma, reikėtų šalinti streso veiksnius. Įtarus infekcinę ligą, paukščių pulkas, paukštidė ar paukštynas, atsižvelgiant į paukščių ūkio dydį, turėtų būti izoliuojamas iki tol, kol įtariama infekcinės ligos diagnozė bus patvirtinta ar paneigta. Paukščių augintojai, veterinarijos gydytojai, kiti ūkyje besilankantys asmenys turi laikytis biosaugos reikalavimų, naudoti vienkartines pirštines, apsauginę aprangą, batus, kitas reikalingas priemones, paukštidėse privalo būti įrengti dezinfekcijos barjerai. Įtarus infekcinę ligą, labai svarbu greitai nustatyti jos priežastį ir imtis tinkamų ligos kontrolės ar profilaktikos priemonių.

Paukščių gripas

Paukščių gripas yra greitai plintanti pavojinga užkrečiamoji paukščių liga, kuria serga naminiai ir laukiniai paukščiai. Paukščių gripas yra virusinė infekcija, kurią sukelia Orthomyxoviridae šeimos A gripo virusai. Įrodyta, kad daugelis paukščių rūšių yra neatsparios (jautrios) A gripo virusui. Paprastai, migruojantys laukiniai vandens paukščiai yra natūralūs paukščių gripo viruso nešiotojai. Naminiai paukščiai yra ypač imlūs paukščių gripo virusui. Pagal gebėjimą neatspariems naminiams paukščiams sukelti ligą A gripo virusai skirstomi į dvi grupes: didelio patogeniškumo paukščių gripo (DPPG) virusai, sukeliantys ypač sunkią ligą, apibūdinamą bendra apsikrėtusių paukščių infekcija, galinčia sukelti labai didelį paukščių pulkų mirtingumą (iki 100 %), ir mažo patogeniškumo paukščių gripo (MPPG) virusai, paukščiams sukeliantys švelnios formos, visų pirma kvėpavimo takų ligą, kurią galėtų apsunkinti kitos infekcijos arba veiksniai.

Viruso tipai

Patys pavojingiausi yra paukščių gripo labai patogeniški H5 ir H7 viruso potipiai. Patekusios į naminius paukščius, H5 ir H7 potipių MPPG viruso padermės gali mutuoti į DPPG viruso padermes. Laukiniai paukščiai, ypač migruojantys vandens paukščiai, yra svarbus A gripo šaltinis.

Simptomai

Didelio patogeniškumo paukščių gripo (DPPG) virusu užsikrėtusių paukščių klinikiniai požymiai labai skiriasi, jiems turi įtakos šie veiksniai: užkrečiamo viruso virulentiškumas, veikiamos rūšys, amžius, lytis, ligos, kuriomis sergama tuo pačiu metu, ir aplinka. Ankstyvieji požymiai gali būti dingęs apetitas, sumažėjęs poreikis gerti ir palyginti mažas mirtingumas. Tačiau liga paukščių pulke gali atsirasti ir staiga, daug paukščių gali nugaišti nepasireiškus pirmiesiems ligos požymiams arba atsiradus silpniems depresijos, apetito nebuvimo požymiams, pasišiaušus plunksnoms ir šiek tiek pakilus kūno temperatūrai. Paprastai kuo ilgiau paukščiai išgyvena, tuo labiau išryškėja klinikiniai požymiai. Sergantys paukščiai dažnai tupi arba stovi pusiau komos būklėje, galvomis liesdami žemę. Skiauterės ir barzdelės yra pamėlusios ir pabrinkusios, kraštuose gali būti taškinės arba dėminės kraujosruvos. Dažnai gausiai ir vandeningai viduriuojama, paukščiai jaučia didelį troškulį. Gali būti sunkus kvėpavimas, kartais pastebimas gausus ašarojimas. Kraujosruvos gali atsirasti ir tose odos vietose, kur nėra plunksnų. Pulkų mirtingumas svyruoja nuo 50 iki 100 %. Broileriams DPPG požymiai dažnai mažiau pastebimi nei kitiems naminiams paukščiams: ryški depresija, apetito dingimas ir labai padidėjęs mirtingumas - tai pirmieji ligos ženklai. Gali būti pastebimas galvos ir kaklo pabrinkimas bei neuralgijos požymiai, pavyzdžiui, kreivakaklystė ir judesių koordinacijos sutrikimas. Kalakutams DPPG pasireiškia panašiai kaip ir naminiams paukščiams, bet ne visi DPPG virusai jiems yra vienodai virulentiški. DPPG virusu užsikrėtusioms žąsims pasireiškianti depresija, apetito dingimas ir viduriavimas yra panašūs kaip ir dedeklių vištų, nors dažnai joms dar paburksta sinusai.

Mažo patogeniškumo paukščių gripo (MPPG) klinikiniai ligos požymiai gali būti neryškūs arba silpni, pasireiškiantys vos pastebimais kvėpavimo sutrikimais arba paukščių kiaušinių dėjimo problemomis. Kita vertus, užsikrėtus MPPG virusais, gali pasireikšti stiprūs klinikinės ligos požymiai, ypač kalakutams, tai yra dažniausiai karkalai, kosulys ir karščiavimas, susijęs su apetito praradimu ir dideliu mirtingumu.

Priemonės

Pasireiškus didelio patogeniškumo paukščių gripo protrūkiams ES taikomos labai griežtos veterinarinės priemonės. Jomis siekiama užkirsti kelią laukinių paukščių naminiams paukščiams perduodamo viruso plitimui bei sustabdyti visus naminių paukščių ligos protrūkius. Vietovėse, kuriose rasta užsikrėtusių paukščių, nustatomos laikinos apsaugos ir priežiūros zonos. Šiose zonose ribojamas gyvų gyvūnų judėjimas, naminiai paukščiai yra laikomi patalpose bei atidžiai stebimi, griežtai taikomos dezinfekcijos priemonės. Lietuvoje yra vykdoma gyvūnų užkrečiamųjų ligų stebėsenos ir kontrolės programa, ir paukščių gripo stebėsena yra viena iš sudėtinių šios programos dalių.

Statistika

2013 metais Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute dėl paukščių gripo ištirti 1166 naminių paukščių ir laukinių paukščių mėginiai. 2014 metais sausio - spalio mėn. - 925 naminių paukščių ir laukinių paukščių mėginiai.

Paukščių maras

Agresyviausi paukščių gripo viruso tipai H5 ir H7 gali sukelti vadinamąjį paukščių marą. Paukščių gripu užsikrėtusios vištos ir kalakutai nugaišta praėjus 24-48 valandoms po užsikrėtimo. Sergantys paukščiai būna apatiški. Vištos nededa kiaušinių, arba jie būna labai deformuoti. Padvesia 90-100 proc. visų užsikrėtusių vištų ir kalakutų. Vandens paukščiai, tarp jų antys ir žąsys, yra atsparesni paukščių gripui, bet dėl šios priežasties gali išplatinti virusą. Sergantys sparnuočiai praranda pusiausvyrą, plaukioja ratais ar nelaiko galvos.

Tačiau galutinę paukščių gripo diagnozę nustatyti galima tik po specialių tyrimų, nes panašių simptomų turi ir kitos paukščių ligos bei apsinuodijimas. Laboratoriniais tyrimais stengiamasi išsiaiškinti, ar paukščiai padvėsė nuo paukščių gripo H5 ir H7 tipo. Jei diagnozė pasitvirtina, nustatinėjama, ar susidurta su agresyviausiais virusų tipais, tokiais kaip žmogui pavojingas H5N1.

Rekomendacijos

Maskvos srities sanitarijos gydytoja Olga Gavrilenko priminė, jog paukščių gripu užsikrėtusių sparnuočių mėsą valgyti galima, tačiau tik tinkamai termiškai apdorojus. Anot jos, aukštesnėje nei 60 laipsnių Celsijaus temperatūroje "virusas žūsta ir nebekelia grėsmės žmogui". "Taigi tinkamai paruoštą paukštieną galima valgyti. Gripu sergančių vištų padėti kiaušiniai taip pat nekenksmingi, nes virusas nesugeba prasiskverbti į jų vidų. Tačiau kilus bet kokiam įtarimui būtina juos taip pat atitinkamai apdoroti", - sakė gydytoja.

---