Vištiena yra vienas populiariausių baltymų šaltinių, užtikrinančių subalansuotą mitybą ir energijos kiekį.

Kaip pasirinkti kokybišką vištieną?

Renkantis vištieną, svarbiausia ne tik kaina ar pakuotės patrauklumas, bet ir pati mėsa - jos kilmė, auginimo būdas, šviežumas bei tekstūra. Tinkamai pasirinkta vištiena gali nulemti viso patiekalo sėkmę, o netinkama - sugadinti net ir geriausią receptą.

• Geriausia - šviežia, nešaldyta vištiena, kuri pasižymi natūralesniu kvapu, švelnesne tekstūra ir gerai išlaiko skonį kepimo metu.
• Tokia mėsa nėra „permirkusi“, todėl nesiskiria vandeniu keptuvėje ir gražiai apskrunda.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į vištienos kilmę. Lietuvoje ar ES šalyse augintos vištos, ypač Prancūzijoje ar Vokietijoje, dažnai užauginamos laikantis griežtesnių gyvūnų gerovės reikalavimų, be hormonų ir nereikalingų antibiotikų. Tokių produktų pakuotėse dažnai būna aiškiai nurodyta kilmės šalis, o patikimi prekių ženklai nebijo parodyti, kaip ir kur augino savo produkciją.

Tuo tarpu vengti reikėtų kelis kartus šaldytos ir atšildytos vištienos, kuri dažnai būna vandeninga, praradusi natūralų kvapą ir skonį. Ne mažiau svarbu saugotis ir neaiškios kilmės importuotos mėsos, ypač iš trečiųjų šalių, kur gali būti leidžiami hormoniniai augimo stimuliatoriai ar intensyvus antibiotikų naudojimas.

Dar vienas ženklas, kurio reikėtų vengti - „švirkšta“ vištiena, kai į mėsą yra suleidžiama vandens su druskomis ar kitomis medžiagomis, kad padidėtų svoris. Ji kepant stipriai „susitraukia“, išskiria daug skysčio ir praranda tekstūrą.

Apibendrinant - geriausia rinktis šviežią, aiškios kilmės, kukurūzais arba natūraliai šertų vištų mėsą. Reikėtų vengti itin pigių, kelių kartų šaldytų ar nežinomos kilmės produktų. O jei yra galimybė - verta pirkti iš vietinių ūkininkų, turgaus ar specializuotų mėsos parduotuvių, kur galima pasikalbėti ir sužinoti, kas iš tikrųjų atsiduria lėkštėje.

Receptai su vištiena, medumi ir kukurūzais

Salotos su traškia vištiena ir medaus-garstyčių padažu

Šiandien noriu pasidalinti ne tik labai skaniu salotų receptu, bet ir puikiomis naujienomis iš Kietaviškių - nuo šiol visos jų salotų pakuotės keičiamos iš plastikinių į popierines! Nors maža dalis plastiko pakuotėje visgi turi būti tam, kad mūsų namus pasiektų šviežios ir sultingos salotos, tačiau tokiu būdu suvartojamo plastiko kiekis sumažinamas net apie 80%. Ties popierine salotų pakuote geros naujienos iš Kietaviškių nesibaigia - nuo šiol salotos parduodamos be plastikinių vazonėlių, tačiau su šaknimis, kurias pasodinus į žemę ataugs nauji salotų lapai! Bravo už tokią tvarią iniciatyvą! Ta proga su šiomis salotomis sukūriau receptą, kurį privalo išbandyti visi salotų mylėtojai - jūsų dėmesiui salotos su traškia vištiena ir mano mylimiausiu medaus - garstyčių padažu.

Ingredientai:

• 8 vnt mažųjų vištienos filė dalių
• 1 kiaušinis
• 50 ml pieno
• Druska, pipirai
• 1 stiklinės nesaldintų kukurūzų dribsnių
• 1/2 a.š. maltos rūkytos paprikos
• 1/2 a.š. česnako miltelių
• 2 v.š. alyvuogių aliejaus
• 1 v.š. medaus
• 1 v.š. grūdėtųjų garstyčių
• 1 v.š. citrinos sulčių

Gaminimo eiga:

1. Ruošiame vištieną: Dubenyje išplakame kiaušinį su pienu, druska ir pipirais. Į mišinį dedame vištieną, išmaišome ir paliekame 15-ai minučių.
2. Kukurūzų dribsnius susmulkiname maisto smulkintuvu ar tiesiog rankomis, sumaišome juos su druska, pipirais, malta paprika ir česnako milteliais.
3. Kiekvieną vištienos gabalėlį apvoliojame kukurūzų dribsnių mišinyje, dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos, aptepame alyvuogių aliejumi ir kepame 180 laipsnių orkaitėje 20 minučių.
4. Ruošiame padažą: indelyje sumaišome visus jo ingredientus.
5. Salotas nuplauname ir būtinai nusausiname. Tikiuosi, kad turite salotų džiovyklę?
6. Iškepusią vištieną supjaustome juostelėmis.
7. Į lėkštę dedame salotų lapus, avokado juosteles, perpus perpjautus vyšninius pomidorus, vištienos juosteles. Pabarstome moliūgų sėklomis ir saulėgrąžomis bei apšlakstome paruoštu padažu.

Vištiena su paprika ir medaus-sojų padažu

Ingredientai:

• Vištienos filė
• Paprika (~200g)
• 1 šaukštas bulvių arba kukurūzų krakmolo

Padažui:

• 1 šaukštas medaus
• 2 šaukštai sojų padažo
• 2 šaukštai kečupo

Gaminimo eiga:

1. Pjaustytą vištieną verčiu į dubenį, beriu druskos, pipirų, šaukštelį paprikos miltelių - viską gerai sumaišau.
2. Ant vištienos beriu šaukštą krakmolo (naudojau bulvių krakmolą, bet tinka ir kukurūzų)- vėl viską sumaišau.
3. Nedideliais, plonais šiaudeliais supjaustau ~200g paprikų.
4. Padažui į dubenį dedu šaukštą medaus, 2 šaukštus sojų padažo, 2 šaukštus kečupo - sumaišau.
5. Verčiu vištienos gabalėlius į keptuvę.
6. Po 3 minučių į keptuvę pilu pasiruoštą padažą - pamaišant, kepinu apie 3 minutes - viskas!!!
7. Į lėkštę dedu virtų ryžių, ant viršaus kepintus vištienos gabalėlius su paprika ir padažu.

Marinuota vištiena su obuolių actu ir medumi

Šis marinuotos vištienos receptas ne tik suteikia vištienai švelnumo ir sodraus skonio, bet ir yra puikus būdas praturtinti kasdieninį racioną. Marinatui naudojamas obuolių actas padeda pagerinti virškinimą, o medus suteikia natūralios saldžios rūgštelės. Įtraukus česnaką ir grūdėtas garstyčias, gaunamas harmoningas skonio balansas.

Ingredientai:

• Vištienos šlaunelės arba filė
• 2 šaukštai obuolių acto
• 1 šaukštas medaus
• 2 skiltelės česnako (sutarkuoto)
• 1 šaukštas grūdėtųjų garstyčių
• 1 šaukštas alyvuogių aliejaus
• Druska, pipirai (pagal skonį)

Gaminimo eiga:

1. Sumaišykite visus ingredientus dubenyje.
2. Sudėkite vištieną į marinatą ir gerai išmaišykite, kad vištiena būtų pilnai padengta.
3. Uždenkite dubenį ir palikite marinuotis šaldytuve bent 30 minučių, geriausia - per naktį.
4. Išimkite vištieną iš marinato ir kepkite orkaitėje, keptuvėje arba ant grilio, kol ji bus pilnai iškepusi ir gražiai apskrudusi.

Galimos ingredientų alternatyvos:

• Obuolių actą galite pakeisti baltuoju arba balzamiko actu, kuris suteiks švelnesnį skonį.
• Medaus alternatyva - agavos sirupas ar klevų sirupas.
• Alyvuogių aliejų galima pakeisti avokadų arba sezamų aliejumi, kad būtų kitokio skonio ir naudos sveikatai.

Patiekalo gaminimo patarimai:

• Prieš kepant, marinuotą vištieną galima dar trumpai palaikyti kambario temperatūroje. Tai padeda mėsai tolygiau kepti orkaitėje.

Patiekalo sveikatos privalumai ir trūkumai:

• Vištiena yra puikus liesų baltymų šaltinis, o alyvuogių aliejus praturtina patiekalą sveikaisiais riebalais.

Įdomūs faktai apie vištienos patiekalus

Nors šiandien jie laikomi greito maisto simboliu, vištienos kepsneliai iš pradžių buvo… laboratorinis eksperimentas. 1950-aisiais Kornelio universiteto profesorius Robertas C. Bakeris siekė sukurti produktą, kuris būtų lengvai gaminamas ir transportuojamas - taip gimė „chicken crispies“. McDonald’s pavertė juos pasauline sensacija, o vaikų vakarėliai be jų iki šiol atrodo neįsivaizduojami.

Šis sviestu užpildytas patiekalas ne tik skaniai spragsi iš vidaus, bet ir kelia diplomatinius ginčus. Nors pavadinime figūruoja Ukraina, dėl šio patiekalo kilmės iki šiol ginčijasi ir rusai, ir prancūzai. Kai kurios versijos sako, kad tai buvo carinio laikotarpio bandymas pamėgdžioti prancūzišką „côtelette de volaille“.

Tai vienas tų patiekalų, kuris atrodo lyg kilęs iš Azijos, bet iš tikrųjų - Šiaurės Amerikos virtuvės kūdikis, gimęs auksiniais „food blogų“ laikais. Jo žavesys slypi paprastume: saldumas, druskingumas ir česnakinis šiluma. Kanadoje šis skonis tapo toks populiarus, kad net vištienos sparneliai su šiuo glajumi turi savo „fan klubą“.

Teriyaki - tai ne konkretus patiekalas, o kepimo technika, kuri Japonijoje žinoma nuo XVII a. Tiesa, dabartinis saldoko padažo skonis buvo „suamerikonintas“, kai japonų emigrantai prisitaikė prie JAV produktų, ypač sojos padažo ir cukraus. Vištienos teriyaki tapo vienu pagrindinių patiekalų Bento dėžutėse.

Tai patiekalas, kurio kilmė - tikra kulinarinė legenda. Sakoma, kad jis buvo sukurtas Glazge, Škotijoje, kai vienas klientas pasiskundė, kad jo vištiena per sausa. Virėjas improvizavo ir įpylė pomidorinės sriubos su prieskoniais - taip gimė vienas mėgstamiausių Didžiosios Britanijos patiekalų. Šiandien „Tikka Masala“ yra laikomas neoficialiu Britanijos nacionaliniu patiekalu.

1964 m. Niujorke „Anchor Bar“ savininkė Teressa Bellissimo, norėdama greitai paruošti užkandį sūnaus draugams, sumaišė keptus sparnelius su aštriu padažu iš sviesto ir čili. Niekas nesitikėjo, kad tai taps pasauline sensacija. Dabar „Buffalo wings“ yra neatsiejama amerikietiško sporto transliacijų dalis.

Nors klasikinis šnicelis - tai veršiena, vištienos variantas tapo populiaresnis dėl kainos ir švelnesnio skonio. Austrijoje tai - beveik nacionalinis turtas, o Lietuvoje nuo valgyklų iki šeimos pietų - tai saugumo ir pažįstamumo skonis. Tikras šnicelis visada turi būti suplonintas mėsos gabalas, kuris čirška svieste arba aliejuje, kol tampa auksinis ir traškus.

Tai klasikinis europietiškas patiekalas, dažnai randamas Prancūzijos, Vokietijos ar Lenkijos virtuvėje. Įdomu, kad šis padažas buvo ypač populiarus pokario laikais, kai grietinėlė tapo prieinamesnė, o pievagrybiai - viena iš nedaugelio „prabangių“ daržovių.

Italų kaimuose „Cacciatore“ ruošdavo iš to, ką turėdavo po ranka: pomidorų, svogūnų, alyvuogių, vyno ir, žinoma, vištienos. Pavadinimas reiškia „medžiotojo būdu“, nes tai buvo paprastas patiekalas, kurį grįžę iš miško galėdavo greitai paruošti net išalkęs vyras.

Nors daugelis galvoja, kad Ceasario salotos turi romėniškas šaknis, jos iš tikrųjų atsirado Meksikoje. Jas 1924 m. sukūrė italų kilmės virėjas Caesar Cardini, dirbęs Tijuanos restorane. Vištiena buvo pridėta tik vėliau - kaip baltymingas priedas, kuris šias salotas pavertė pietų metu sotinančiu patiekalu.

Nors daugelis mano, kad tai klasikinis kiniškas patiekalas, „Orange Chicken“ buvo sukurtas... Havajuose, 1987 m. Kinų-amerikiečių restoranų tinklo „Panda Express“ virtuvėje. Karamelizuotas, saldžiai rūgštus padažas iš apelsinų sulčių, imbiero, česnako ir sojos padažo sukūrė skonį, kurio niekas nesitikėjo - desertiškai saldus, bet vis dar sūrus.

Kiekvienas turi savo vištienos sriubos istoriją - dažniausiai susijusią su mama, močiute arba sloga. JAV net sakoma: „Chicken soup is Jewish penicillin“ - žydų penicilinas. Šis patiekalas tapo kultūriniu reiškiniu - nuo amerikietiškų filmų scenų su garuojančiu dubeniu iki knygų serijos „Chicken Soup for the Soul“.

Šis indiškas patiekalas gimė Delio restorane „Moti Mahal“ 1950-aisiais. Restorano virėjai nenorėjo išmesti likusios tandoori vištienos, tad sumaišė ją su sviestu, grietinėle, pomidorais ir prieskoniais. Rezultatas? Vienas populiariausių Indijos eksporto patiekalų.

Lietuvoje vištienos kotletai jau seniai tapo saugiu ir universaliu pasirinkimu šeimos vakarienei. Tačiau įdomu tai, kad maltos vištienos patiekalai savo šlovės valandą išgyveno tuomet, kai žmonės ėmė ieškoti liesesnių alternatyvų kiaulienai. Šiuos kotletus dažnai ruošdavo kūdikiams ar ligoniams - kaip lengviau virškinamą variantą.

Šis patiekalas kilo iš Teksaso-Meksikos virtuvės - „Tex-Mex“. Iš pradžių fajitas gamindavo kaubojai naudodami likučius iš jautienos, bet laikui bėgant atsirado ir vištienos versija. Vienas iš patraukliausių šio patiekalo elementų - jis visada patiekiamas ant įkaitusios geležinės lėkštės, kur viskas garuoja ir čirška tiesiai prieš tavo akis.

Nors dažnai asocijuojasi su vasara, laužu ir tėčiu, kuris „per ilgai laikė ant grotelių“, vištienos šašlykai turi gilias šaknis Vidurio Azijoje ir Kaukaze. Armėnijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje vištienos šašlykas dažnai marinuojamas su actu, svogūnais, prieskoniais ar net granatų sultimis.

Barbekiu padažas - Amerikos pietų virtuvės širdis, bet su vištiena jis tapo dar universalesnis. XIX a. pabaigoje šis padažas buvo naudojamas jautienai, bet kai vištiena tapo lengviau prieinama, kepyklos pradėjo ją glaistyti šiuo saldžiu ir dūmu kvepiančiu padažu.

Tai meksikietiškas patiekalas, gimęs iš poreikio sunaudoti likusias tortilijas. Enchilados pirmą kartą paminėtos dar actekų laikais - tai buvo paprasti kukurūziniai blynai su įdaru. Vėliau su ispanų įtaka atsirado sūris, padažai ir, žinoma, kepta vištiena.

Nors kebabas dažnai siejamas su aviena ar jautiena, vištienos versija tapo itin populiari Europoje XX a. pabaigoje, ypač Vokietijoje. Turkiškos kilmės kebabų meistrai pradėjo naudoti vištieną kaip sveikesnę alternatyvą. Šiandien Berlyne vištienos kebabas konkuruoja su klasikiniu döneriu ir yra vienas iš pagrindinių naktinio gyvenimo užkandžių.

Vištienos karis - tai ne vienas patiekalas, o visas pasaulis lėkštėje. Indijoje jis gali būti su kokosų pienu, pietuose - deginančiai aštrus, o Šri Lankoje - su cinamonu ir kalendra. Britų versijos švelnesnės, o Tailande - saldžios ir kvapnios. Pasaulyje tai vienas universaliausių vištienos ruošimo būdų, ir kiekviena kultūra jį pritaikė sau.

Tai klasikinis sekmadienio pietų patiekalas, kuris jungia kartas - nuo italų Nonna iki britų močiutės. Rozmarinas nuo senovės laikytas atmintį stiprinančiu augalu, o jo aromatas puikiai dera su švelnia vištienos mėsa. Italijoje šis derinys ypač mėgstamas pietų regionuose. Džiovinti pomidorai - tikras skonio koncentratas, o alyvuogės suteikia sūrumo ir gilumo. Tai tas atvejis, kai net be sudėtingų prieskonių gaunasi patiekalas, vertas restorano.

Prancūzai turi posakį: „jei gamini su vynu, įpilk ir sau“. Šis troškinys, dar žinomas kaip „coq au vin blanc“, išsiskiria subtilumu - vištiena tampa švelni, o vynas suteikia patiekalui rūgštelės ir aromato. Tai vienas iš tų prancūziškų patiekalų, kurie atrodo paprasti, bet skamba kilniai. Dijon garstyčios - šio recepto širdis. Prancūzijos rytuose toks padažas dažnai naudojamas ne tik prie mėsos, bet ir prie žuvies ar daržovių.

Tai populiaresnis Rytų Europoje - Lenkijoje, Lietuvoje ar Vengrijoje. Varškė čia naudojama ne kaip saldus ingredientas, o kaip švelnus, baltymingas įdaras, dažnai maišomas su špinatais ir prieskoniais. Vengrijoje žinomas kaip vienas iš pagrindinių patiekalų. Paprikos - nacionalinis pasididžiavimas, o jų saldus ir kartu aštrus skonis puikiai dera su vištiena.

Tai dažnas skanumynas Ispanijos ar Portugalijos šeimų stalų. Vištienos filė įvyniojama į šoninę, o viduje dažnai slepiasi sūris ar džiovinti vaisiai. Italų virtuvėje mėsa dažnai ruošiama kaip „polpette“ - kukuliai, kurie verdami padaže. Vištiena čia suteikia lengvumo, o pomidorai - rūgštumo.

Vokietijoje ir Lenkijoje tai vienas iš tradicinių rudens ir žiemos patiekalų. Rauginti kopūstai - ne tik skanus, bet ir sveikas pasirinkimas, turtingas probiotikais. Tai skandinaviškos virtuvės pavyzdys - paprasta, šilta, soti. Sūris dažnai naudojamas kaip riebumo ir umami šaltinis. Patiekalas primena jaukumą, kurio ieškai tamsiais vakarais.

Graikijos ir pietų Italijos virtuvėje mėgstama naudoti citrusus su mėsa - tai suteikia gaivumo. Šis derinys ypatingai išpopuliarėjo dėl „viduržemio dietos“ ir savo sveikumo. Viduržemio regionuose tokie iešmeliai dažnai kepami per šventes ar turguose. Skirtingai nei šašlykai, šie - smulkesni, greičiau iškepantys ir dažnai pateikiami su tzatziki ar jogurtiniu padažu.

Nors sezamas labiau asocijuojasi su Rytų virtuve, jis dažnai naudojamas ir Prancūzijos ar Graikijos kulinarijoje. Kepsneliai su sezamų plutele įgavo populiarumą kaip sveikesnė alternatyva džiūvėsėliams.

Šios salotos buvo ypač populiarios pokario laikotarpiu Europoje, kai reikėjo ruošti sočius patiekalus iš paprastų ingredientų. Jas dažnai valgydavo per šventes arba nešdavosi į darbą. Italų virtuvėje moliūgas laikomas rudens karaliumi. Šalavijas - stipraus aromato žolė, kuri ypač dera su paukštiena.

Prancūzijoje saldūs svogūnų padažai - gurmaniškas pasirinkimas. Lėtai karamelizuoti svogūnai virti su balzamiku ar vynu tampa tamsūs, tiršti ir saldūs. Su vištiena toks kontrastas - tikra skonio kelionė. Obuoliai - nuo seno naudojami kartu su mėsa, ypač Šiaurės Europoje. Jie suteikia švelnaus saldumo, o čiobreliai - dūminio aromato.

Tai vasariškas pasirinkimas, kai cukinijos dera su lengva vištiena. Toks apkepas dažnai ruošiamas Italijoje ar Kroatijoje. Tai vienas iš šiuolaikinių europietiškų klasikų. Sūris suteikia tirštumo, špinatai - spalvos ir gaivumo.

---