Šiame straipsnyje aptarsime gelsvių ir dašių auginimą, jų savybes ir panaudojimą. Tai daugiametis žolinis augalas, specialistų dažnai vadinamas vienu iš vertingiausių prieskonių bei gydomųjų žolių. Na, o daržininkus gelsvės žavi tuo, kad savo stambius lapus, primenančius petražoles ir salierus, jos kiekvienais metais išskleidžia visiškai niekieno neraginamos ir per daug neprižiūrimos.

Gelsvės: Auginimas ir Priežiūra

Gelsvė kilusi iš Persijos ir dabar paplitusi visuose Viduržemio pajūrio kraštuose, auginama ir Šiaurės Amerikoje, Kaukaze. Savaime gelsvė auga Europoje, Mažojoje Azijoje, Irane. Europoje gelsves išpopuliarino vienuoliai benediktinai, itin vertinę kulinarines ir gydomąsias gelsvių savybes ir vadinę šį augalą vaistu nuo visų ligų.

Augimo Sąlygos

Nors tai nereiklus daugiametis augalas, jis mėgsta purią derlingą dirvą. Geriausiai gelsvės auga puveningose priesmėlio ar vidutiniškai sunkiose priemolio giliai įdirbtose dirvose. Auga ir saulėtose vietose, ir pavėsyje, todėl jas galima auginti daržo pakraštyje. Svarbiausia, kad augalas turėtų pakankamai vietos.

Gelsvės užauga iki 2 m aukščio, turi tvirtą 2,5-5 cm skersmens tuščiavidurį stiebą, stambius lapus. Lauke gelsvės žiemoja nepridengtos. Vienoje vietoje gali augti ilgiau kaip 6-7 metus.

Tręšimas ir Laistymas

Gelsvėms ypač reikia azoto trąšų. Jomis tręšiama pavasarį augalams atžėlus ir liepos pirmoje pusėje. Naudinga tręšti ir amonio salietra. Pusė šių trąšų išberiama gegužės pabaigoje išretinus daigus, o likusi dalis - rugpjūčio pradžioje. Sausoje dirvoje gelsvės sumedėja ir apkarsta, todėl patariama laistyti kartą per savaitę . Palaistytą dirvą reikėtų supurenti 3-5 cm gyliu.

Dauginimas

Augalai dauginami sėklomis, daigais, šaknų auginiais, 2-3 metų kerų dalimis. Sėklas patariama sėti pavasarį į įšilusias lysves, o jų daigus į nuolatinę augimo vietą persodinti liepos ir rugpjūčio mėnesiais 60 x 70 cm atstumu. Tiesiai į dirvą sėklos gali būti sėjamos ir prieš žiemą - taip gelsvės geriau dauginasi. Sėjama 50-60 cm tarpueiliais, 1-2 cm gyliu.

Pirmais metais užauga kelių lapų skrotelės. Tada augaliukus reikia išretinti kas 10-15 cm. Antrais metais gelsvės retinamos maždaug kas 60 cm. Dauginant kerų dalimis pavasarį prieš gelsvėms atželiant arba rugsėjo pirmoje pusėje reikia suskirstyti kerus (nupjautais lapais) ir juos sodinti tokiu pat atstumu kaip daigus. Sodinti atskiriama dalis kero šaknų su 2-3 pumpurais.

Ligos ir Kenkėjai

Gelsvės dažniausiai serga lapų dėmėtligėmis ir lapų šviesmarge. Iš kenkėjų jas labiausiai puola liucerninio pjovėjo lervos, skėtiniai straubliukai ir labai dažnai birželio viduryje - pupiniai amarai. Kovojama profilaktinėmis priemonėmis: gerai purenami tarpueiliai ir kruopščiai naikinamos piktžolės. Kad amarų kiaušinėliai neturėtų kur žiemoti, svarbu ravėti piktžoles aplink gelsvių auginimo vietą.

Derlius

Jaunus gelsvių lapus galima skinti ir vartoti visą vasarą. Jie skanūs ir švieži, ir džiovinti. Prieskoninių savybių turi ne tik lapai, bet ir šaknys, šakniastiebiai bei sėklos. Visas gelsvių dalis galima džiovinti, o lapus ir šaldyti. Šaknys pradedamos kasti antrais metais rudenį, sunykus lapams ar anksti pavasarį, kol neatžėlę kerai. Didesnis šaknų derlius užauga, kai nupjaunami pradėję augti stiebai. Nenupjovus stiebų vasarą gelsvės užaugina geltonai žalius žiedų skėčius. Užmirštos ir apleistos gelsvės dažniausiai nesunyksta, o sulaukėja.

Gelsvės Panaudojimas

Gelsvė paskanina ne tik mėsos patiekalus, bet ir varškę. Gelsvės pasižymi stipriu salierus ir grybus primenančiu aromatu, galinčiu nustelbti kitus patiekalo kvapus, todėl itin svarbu šio prieskonio nepadauginti. Gelsvėse daug eterinių aliejų, organinių rūgščių cukraus, pektinų, smalų. Dažniausiai prieskoniams vartojami gelsvių lapai, šaknys ir sėklos.

Šviežios ir džiovintos gelsvės tinka daržovėms, trintoms sriuboms, mėsai, arbatai pagardinti, įvairiems padažams, salotoms, daržovių konservams. Gelsvių dedama į kiaulienos ir avienos valgius, daržovių ir mėsos troškinius. Ypač skanus sultinys su gelsvėmis. Sutarkuotų gelsvių šaknų skonis primena riešutus.

Gelsvių šaknys, sėklos ir eterinis aliejus vartojami konditerijos gaminiams, marinatams, likeriams bei antpilams aromatizuoti. Labai skanūs prieskonių mišiniai su gelsvėmis, petražolėmis, svogūnais, raudonėliais, čiobreliais, krapais, bazilikais bei rozmarinais.

Gydomosios Savybės

Gelsvės turi daugybę gydomųjų savybių. Jos buvo žinomos jau antikos laikais, vėliau augintos vienuolynų soduose. Senovės išminčiai sakydavo, kad kiekvienai ligai būtinai ir kokia nors žolelė išauga... O auginant gelsves netoli būsto galima išvengti įvairių ligų.

Liaudies medicinoje ši žolė vartojama širdies, inkstų ligoms gydyti, valo kraują ir kraujagysles, pasižymi bendru stiprinamuoju poveikiu. Ji turi šlapimą ir tulžį varančių, virškinimą skatinančių savybių, padeda, kai pučia vidurius ar graužia rėmuo. Susmulkintų gelsvės šaknų arbata mažina migreną, gydo kvėpavimo ligas.

Senuosiuose raštuose ypač daug kalbama apie gelsvių panaudojimą lytiniam aktyvumui skatinti: viduramžiais tai buvo svarbi meilės gėrimų dalis. Pietų Europos šalyse tikima, kad gelsvės turi magiškų galių sukelti meilę, „apžavėti“. Slavų kalbose tai apspindi ir augalo pavadinimas - „liubčik“.

Sakoma, kad vynas, į kurį įdėta gelsvių, padeda sergant moteriškomis ligomis. Tik gelsvių nerekomenduojama vartoti per nėštumą, nes kai kurios jų savybės gali skatinti savaiminį persileidimą. Senieji pirtininkai sakydavo, kad gelsvė - pagrindinis pirties augalas, tad jį specialiai augindavo šalia pirties.

Buvo tikima, kad ten gyvendavo pirties dvasia, kol perdavosi žmonės. Gelsvės tinka ir gydyti pirtyje: kaip vanta ji gerai valo organizmą nuo toksinų, stiprina imunitetą, padeda žmogui atsipalaiduoti ir atsiverti pirties procesui. Tik derėtų atsiminti, kad ypatingas gelsvių kvapas gali neigiamai paveikti alergiškus žmones.

O štai į alkoholį įjunkusiems piliečiams gydyti ši žolė - pats tas. Pakanka vieną gelsvės šaknį ir porą laurų lapelių užpilti stikline degtinės, leisti antpilui prisitraukti ir pasiūlyti degtinės mėgėjui.

Dašis: Auginimas ir Priežiūra

Jeigu kuriate kvepiantį vaistinių ir prieskoninių žolelių darželį, jame turėtų augti ir dašis. Šis pikantiškas, kvapnus, Provanso palytėtas augalas jau tapo kiek primirštas, nors nuo amžių esti vienas iš seniausiai vartojamų žolelių. Dašis puikiai atlieka ir gėlyno kompozicijos nario, ir maistui panaudojamo prieskonio vaidmenį, tad jo panaudojimo sritis nėra apribota.

Daugeliui žmonių gali kilti keblumų atskirti ir atpažinti notrelinių (Lamiaceae) šeimos atstovą dašį (Satureja), nes augalas susižeria daugelį šiai šeimai būdingų bruožų. Krūmiški, kompaktiški ir netvarkingi iki 30-45 cm aukščio užaugantys krūmokšniai gali priminti ir čiobrelius, bet pipirų skonis išduos dašio kilmę.

Ant stataus, šakoto, plaukuoto ir sumedėjusio ties pagrindu stiebo menturiuose išauga nedideli lapeliai po 3-7 vienetus.

Dašių Rūšys

• Kalninis dašis (Satureja montana) - augalas yra daugiametis, užauga iki 45 cm aukščio ir formuoja krūmelį. Ši rūšis labai primena čiobrelius, nes turi šakotus, keturbriaunius stiebelius, purpurinės spalvos žiedus ir gausius lapelius.
• Daržinis dašis (Satureja hortensis) - tai vienametis iki 30 cm aukščio augantis augalas, kuris auga netvarkingiau už kalninį giminaitį. Šis dašis žydi balto, šviesiai lelijinio ar rausvo atspalvio žiedeliais.
• Gulsčiasis dašis (Satureja douglasii) - ši rūšis Lietuvos liaudyje geriau žinoma indiškosios mėtos pavadinimu. Augalas pasižymi vaistinėmis savybėmis, taip pat yra mėgstamas kambarinis augalas dėl dekoratyvių kaskadomis krentančių, svyrančių stiebų.

Kadangi dašio kaip prieskonio pastaruoju metu kebloka įsigyti pavieniui, todėl vienas iš paprastų sprendimų yra užsiauginti šios žolelės patiems.

Auginimo Sąlygos

• Vieta. Įsivaizdavę dašio gimtinės Viduržemio jūros regiono klimatines sąlygas, lengvai nuspėsite, kokiomis sąlygomis jis idealiausiai auga.
• Dirva. Puikiausiai dašis laikosi vandeniui pralaidžioje priesmėlio ar vidutinio sunkumo priemolio dirvoje.
• Sėja. Daržinius dašius reikia sėti pavasario viduryje (balandžio pabaiga - gegužės pradžia) labai negiliai, apie 0,5-1 cm gylyje, arba paprasčiausiai tik prispausti prie žemės. Sėklas berkite kas 30 cm į vageles numatytoje nuolatinėje dašių augimo vietoje.

Auginimas Vazone

Kas jau kas, o vazonėlį su šiuo prieskoniniu augalu gali auginti kiekviena šeimininkė. Dašis puikiai toleruoja vazonines sąlygas, todėl ranka pasiekiamas prieskonis gali puošti virtuvės palangę. Parinkite augalui didelį (30 cm skersmens) vazoną su daugybe drenažo angų dugne ir pripildykite įprastos vazonų žemės be durpių.

Laistymas, Mulčiavimas ir Tręšimas

• Laistymas. Pradėjusiam vegetuoti kalniniam dašiui prireiks tik lašo vandens, bet sausros metu augalą reikėtų palaistyti gausiau. Daržinis dašis mėgsta kiek didesnį kiekį vandens, bet jokiu būdu ne užmirkimo.
• Mulčiavimas. Drėgmei palaikyti puikus sprendimas būtų dašius pamulčiuoti kompostu ar perpuvusiu mėšlu.
• Tręšimas. Dašiai žinomi kaip nereiklūs augalai, todėl papildomai jų tręšti trąšomis nereikia.

Genėjimas ir Žiemojimas

• Genėjimas. Pastovus daržinio dašio genėjimas ir derliaus nuėmimas paskatins augalą krūmytis ir užauginti daugiau šakelių. Kalniniam dašiui užteks pirminio lengvo genėjimo pavasarį. O jeigu genėjimą atidėsite, augalas išaugins ilgus, neišvaizdžius stiebus.
• Žiemojimas. Augindami daugiametį kalninį dašį gali tekti suorganizuoti jam priedangą nuo žiemos šalčių - taip augalas gebės vegetuoti ne vienerius metus.

Dauginimas

Vienas pagrindinių dauginimo būdų - sėklos, kurios yra patogios vienmečiams dašiams dauginti.

• Auginiais. Pasidauginkite vasarą nukirptas 12-15 cm ilgio šakeles, jas pasodinę į mažą vazonėlį su smėliu ir palaikę drėgmę.
• Kerelio dalijimu. Kalninio dašio krūmelį sėkmingai galite padalinti į kelis dukterinius krūmelius. Tereikia pavasarį augalą iškasti, šiek tiek apgenėti šaknis bei nudžiūvusius stiebelius ir kerelį padalinti į 3-4 dalis.

Ligos ir Kenkėjai

Laimei, dašiai neužsitarnavo „ligų maišo“ ar kenkėjų antpuolio etiketės, nes šioms problemoms jie yra atsparūs. Iš kenkėjų retkarčiais gali pasirodyti lapgraužiai, spragšiai ir voratinklinės erkės, tačiau jų daroma žala paprastai būna nedidelė.

Derliaus Nuėmimas ir Džiovinimas

Daugiausia eterinių aliejų ir naudingųjų medžiagų dašiai sukaupia prieš pat žydėjimą, todėl pagrindinį derliaus nuėmimą reikia planuoti būtent šiuo laikotarpiu. Žinoma, viso krūmokšnio nurėžti niekas nedraudžia, bet pasilikite kelis stiebelius iki rudens, taip užsitikrinsite šviežių žolelių, kai jų prireikia čia ir dabar. Dašius džiovinti reikia nuo saulės apsaugotoje, sausoje, gerai vėdinamoje vietoje (pavyzdžiui, pastogėje). Išdžiūvę augalai saugomi sandariuose stiklainiuose netgi iki 3-4 metų.

Dašių Panaudojimas

Kaip jau minėta, išskirtinai šviežio dašio panaudojimas virtuvėje jau kiek nublėsęs, bet tikri kulinarijos meistrai šios prieskoninės žolelės neatsisako. Karčiai aštroką pipirų prieskonį suteikiantys dašio eteriniai aliejai įvairiems patiekalams suteikia pikantiško skonio. Teigiama, kad daržinis dašis yra švelnesnio, bet geresnio skonio nei kalninio pikantiškas prieskonis, betgi abi rūšys laikomos lygiavertėmis.

Prieš dedant į patiekalus, nerekomenduojama žolelių kapoti, pjaustyti ar kitaip smulkinti, o į valgį dėti tik paskutinėmis jo ruošimo minutėmis. O kalbant apie patiekalus - dašis užsitarnavo „pupų žolės“ vardą, nes idealiai dera su pupelėmis, pupomis, lęšiais ir kitais ankštiniais augalais. Nors dažniau naudojamas daržovių valgiuose, juo galima pagardinti ir mėsos patiekalus, sriubas, troškinius, įdarus, actą, daržovių marinatus, ryžius, netgi jūros gėrybes, žuvį.

Gydomosios Savybės

Teigiama, kad dašis žadina apetitą, gerina virškinimą, padeda išsiskirti skrandžio sultims. Liaudiškiems gydymo metodams žarnynui sutrikus (viduriuojant, kenčiant nuo meteorizmo bei spazmų) iš žolės ruošiama dašių arbata.

Dekoratyvumas

Kompaktiško krūmokšnio būvis suteikia dašiui dekoratyvumo ir neiššaukiančios išvaizdos, tad jis naudojamas ir įvairiuose gėlynuose bei alpinariumuose. Kai kurie netgi įsigudrina pasisodinti žemą, rėminančią dašių gyvatvorę.

Darni Augalų Kaimynystė

Ne paslaptis, kad tam, jog augalai klestėtų ir džiugintų derliumi, privalome atsižvelgti ne tik į tinkamas auginimo sąlygas, aplinką, bet kartu ir jų suderinamumą tarpusavyje. Kai kurios žolelės ir augalai puikiai auga kartu, suteikdami vienas kitam naudingą kaimynystę, kitas - verčiau auginti atskirai.

Pagrindiniai Principai

Darni augalų kaimynystė - tai kelių rūšių augalų auginimas vienas šalia kito, siekiant padidinti augalų derlingumą. Augalus, kurie netoleruoja vienas kito kaimynystės, reikėtų sodinti per dvi ar tris eiles vieną nuo kito.

Maistinės medžiagos: kai kuriais atvejais vienos žolelės maistinės medžiagos gali turėti teigiamą poveikį kitos žolelės augimui, atsparumui ligoms bei skoniui. Tačiau derėtų atminti, kad ne kiekviena žolelė toleruoja savo kaimyno gaminamas medžiagas. Tokiais atvejais gali būti stabdomas augalo augimas arba jis net žūsta.

Populiarios Žolelės ir Jų Kompanionai

Apžvelgę ir išsiaiškinę pagrindinius principus, kurie padės suprasti ir įvertinti geriausius variantus ką sodinti šalia prieskoninių žolelių, pateikiame jums sąrašą populiariausių žolelių ir jų kompanojų.

• Bazilikas: Manoma, kad bazilikas atbaido baltasparnius, uodus, voratinklines erkes ir amarus. Bazilikus sodinkite kartu su pomidorais, paprikomis, portulakomis ir salotomis.
• Kilnusis lauramedis: Padės apsisaugoti nuo piktžolių ir kandžių, todėl sodinkite jį įvairiose sodo vietose, kad apsisaugotumėte nuo kenkėjų. Kilniajam lauramedžiui kompaniją gali palaikyti pupelės.
• Laiškiniai česnakai: Jų gėlės į jūsų daržą pritrauks bites ir kitus apdulkintojus, o jų kvapas padės atgrasyti amarus, šliužus, kopūstinius straubliukus, morkines muses. Auginkite juos kartu su morkomis, pomidorais, saulėgrąžomis, kopūstais ir brokoliais.
• Krapai: Į jūsų daržą pritrauks boružes, tinklasparnius bei žiedmuses, kurie maitinasi amarais ir kitais kenkėjais, o jų žiedai - bites ir kamanes, kurios prisidės prie augalų apdulkinimo. Šalia krapų sodinkite kopūstus, brokolius, žiedinius kopūstus, kukurūzus, agurkus, baklažanus, salotas ir pomidorus.
• Mairūnas: Yra laikomas visų augalų draugu, nes padeda pagerinti augimą ir skonį.
• Mėtos: Galite sodinti šalia pupelių, burokėlių, brokolių, kopūstų, morkų, žiedinių kopūstų, kukurūzų, baklažanų, salotų, svogūnų, žirnių, ridikų, pomidorų bei medetkų. Gerai auga su raudonėliais.
• Raudonėlis: Geras visų daržovių, ypač tų, kurios jautriausios amarams, draugas.
• Petražolė: Atbaidys paprastąjį smidrinuką, tačiau pritraukus tokius naudingus vabzdžius, kaip: žiedmusės, vapsvos, boružės ir vienodasparniai žirgeliai (sin. mažieji žirgeliai). Auginkite petražoles šalia šparagų, morkų, svogūnų, pomidorų ir laiškinių svogūnų.
• Rozmarinas: Padės į jūsų daržą pritraukti apdulkintojų - bičių, drugelių - ir atbaidys tokius kenkėjus kaip: kopūstinis pelėdgalvis, grūdinukas, morkinės musės, japoninis vabalas, šliužai ir sraigės.
• Šalavijas: Virtuvėje šalaviją naudokite sūrio patiekalams, faršams, sriuboms, marinatams, su pupelėmis ir žirniais, salotoms. Šalavijas - ligoms gydyti ir grožiui puoselėti.
• Vaistinis kietis (peletrūnas): Yra nemėgstamas daugelio daržo kenkėjų, jo kompanija pradžiugins daugelį daržovių, o labiausiai - baklažanus.
• Čiobreliai: Jų žiedai pritrauks į jūsų daržą bites ir drugelius, tačiau padės atbaidyti baltasparnius, pavasarines kopūstines muses.

---