Daugelį susimąstyti apie savo mitybą įkvepia gyvojo maisto propaguotoja, kelių knygų apie žaliavalgystę autorė ir garsi lektorė Viktorija Butenko (Victoria Boutenko). Jos knygas skaito ir lietuvaičiai, susidomėję kiek kitokiu požiūriu į mitybą.
Viktorija Butenko iš Rusijos į JAV su savo šeima - vyru ir dviem vaikais - atvyko 1990 metais. Po kelerių metų visą šeimą ėmė kamuoti ligos. Buvo dvi išeitys: arba pasikliauti tradicine medicina, kuri nieko gero nežadėjo, arba ieškoti išeities patiems. Tokią išeitį Viktorija Butenko rado - tai žalia mityba. Dabar Viktorija Butenko su šeima gyvena Ešlando mieste Oregono valstijoje.
Viktorija Butenko savo knygoje pabrėžia, kad dauguma žmonių priklausomi nuo virto ir kepto maisto, o tai, kaip ji pati patyrė, yra daugelio sveikatos problemų priežastis. Tų problemos sprendimas - mityba neperdirbtu, arba žaliu, maistu. Tačiau žmonėms, kad jie pasiryžtų taip maitintis ir įveiktų dar kūdikystėje susiformavusią priklausomybę, reikalinga didelė parama, atjauta ir supratimas. Jiems padės Viktorijos Butenko knyga ir jos siūloma „12 žingsnių“ programa.
Knyga labai svarbi visam gyvo maisto šalininkų judėjimui. Joje daug praktinės informacijos, kurią autorė pateikia remdamasi savo pačios ir savo šeimos patirtimi.
Žalias ar virtas maistas: ką renkasi gamta?
Žalias ar virtas? Kodėl mes, žmonės, vieninteliai iš visų žemės sutvėrimų verdame, kepame ar kitaip apdorojame savo maistą? Ar motulė gamta mus taip nuskriaudė, jog be papildomų priemonių negalime valgyti mums skirto maisto? O gal atvirkščiai, rodos, tai mes įpratome valgyti visai ne tai, ką gamta mums yra paruošusi.
Dažniausiai verdame tam, kad galėtume suvartoti tai, kas būdamas žalias mums būtų sunkiai įkandamas, ko nepajėgtume suvirškinti. Žaliavalgiai teigia, jog jei maistas yra nevalgomas, kai jis yra žalias, vadinasi, jis mums netinka ir būdamas virtas.
Virdami ar kepdami mes ne tik pašaliname toksiškus elementus, bet ir sunaikiname mums ypač būtinas medžiagas. Esant 43 ºC temperatūrai dvi iš aštuonių būtinų aminorūgščių negrįžtamai suyra. Žaliavalgiai ypač pabrėžia fermentų svarbą, nes jie - energija.
Savo knygą „Dvylika pakopų į žaliavalgystę“ ji pradeda įtaigiu pavyzdžiu, iliustruojančiu fermentų svarbą: „Mes negalime pamatyti fermentų plika akimi, bet matome jų veikimo rezultatą - gyvenimą ir energiją. Pavyzdžiui, jeigu paimsiu du migdolo riešutėlius, vieną žalią ir vieną kepintą, ir jeigu juos pasodinsiu į žemę, tai po trijų savaičių kepintas supus, o žalias liks ten, kur jį pasodinau. Pavasarį, kai kalnuose ištirps sniegas, o vanduo prisotins žemę, riešutėlyje pabus gyvosios jėgos ir potencialiai jis gali išaugti į nuostabų migdolų medį, kuris atneš tūkstantį nuostabių riešutėlių.
Mitybos įpročiai ir kultūrinis įspaudas
Mūsų mitybos įpročius labai sąlygoja vadinamasis kultūrinis įspaudas, tėvų suformuojamas dar ankstyvojoje kūdikystėje. Gyd. Dž. Koka sako vieno nutikimo metu supratęs, kaip veikia kultūrinis įspaudas. Anuomet jis dar buvo studentas ir dažnai ateidavo vakarienės pas savo studijų draugą. Pastebėjo, jog kartais, artėjant valgymo metui, šeimininkai savo šunį uždarydavo sandėliuke. Kartą paklausė, kodėl jie taip daro. Šie paaiškino, jog kaskart, kai ant stalo atsirasdavo sūdytų ančiuvių, šuo imdavo virpėti it lapelis ir netrukus kaip pasiutęs šokdavo ant stalo jų ėsti. Taip jis reaguodavo tik į sūdytus ančiuvius. Gyd. Dž. Koka vėliau sužinojo, kad tą šunį šeimai padovanojo žvejai. Gyvūnas buvo nujunkytas šeriant jį sūdytais ančiuviais. Taip ir mūsų skonio pojūčiai priklauso nuo to, koks buvo pirmasis maistas nujunkius ir ankstyvosios vaikystės metu.
Virto maisto suvalgome daugiau nei žalio, nes jo maistingumas yra kur kas mažesnis. Tačiau ne tik. Žinome, jog maisto virškinimo procesas prasideda jau burnoje. Burnos ertmė veikia kaip mažytė laboratorija, kurioje įvertinamos valgomo maisto savybės ir pagal jas kiti virškinimo organai paruošiami tolesniam darbui. Ar kada esate persivalgę, pavyzdžiui, šviežių obuolių ar pomidorų? Įsivaizduokime, jog labai išalkome, čiumpame pomidorą, burnoje išsiskiria seilių. Pirmas pomidoras pats skaniausias, antras mažiau, o trečias, ketvirtas? Ar jis vis dar toks pat skanus kaip pirmasis? Ne, nes sumažėjo išsiskiriančių seilių kiekis. Tada mes griebiame druskos ir kas atsitinka?
„Mes paveikėme maistą taip, kad apgautume instinktyvų skonio blokatorių, kuris reguliuoja būtino maisto kiekį. Organizmas pasako mums, kad iš valgomo maisto pasiėmėme visas reikalingas medžiagas, kai burnoje nebeišsiskiria seilių“, - sako jau iš praėjusio karto mums pažįstamas italų natūropatas, gydytojas Džiuzepė Koka (Giuseppe Cocca). Į maistą dedama druska ir kiti prieskoniai padidina seilių išsiskyrimą, reikiamą šiems dirgikliams neutralizuoti, ir mums rodos, kad maistas tampa skanesnis.
Instinktyvus stop, anot gyd. Dž. O virto maisto organizmas neatpažįsta kaip galinčio mus pasotinti, todėl jo be saiko kemšame, kol darosi sunku net judėti. O kada turime daugiau energijos - prieš valgį ar po jo? Kad ir kokie būtume išvargę ar alkani, vos išvydę garuojantį valgį siekiame pirmojo kąsnio, o energijos iš kažkur atsiranda net su kaupu. Gyd. Dž. Koka sako, jog taip vyksta dėl išsiskiriančio adrenalino, t. y. organizmas pasiruošia gintis nuo „ateivių“ iš išorės, sutelkdamas energiją darbui. O požiūris, jog turime daug prisivalgyti tam, kad gautume energijos, jam atrodo klaidinantis. Jeigu valgome daugiau negu reikia, virškinimo sistema maistui apdoroti turi sunaudoti ir daug daugiau energijos. Jei į automobilį pilame gerų ir jam tinkamų degalų, jis važiuoja tyliai ir tvarkingai, o jei blogų - pukši. Įprastą mitybą gerai pažįstame. Žinome, kaip jaučiamės pavalgę ir kokiais rezultatais mus apdovanoja toks pasirinkimas.
Vienas garsiausių XX a. dietologų, gydytojas ir sveiko gyvenimo būdo šalininkas Herbertas Šeltonas (Herbert Shelton) įsitikinęs, jog kiekvienas žmogus turėtų žinoti, kaip veikia mūsų organizmas ir gamtos dėsniai. „Juk ligos - ne nelaimė, o bausmė už šių dėsnių pažeidimą“, - sako jis.
Viktorija Butenko savo paskaitų metu dažnai auditorijai užduoda klausima: „Ar esate kada nors persivalgę?“ Klausytojai atsako vieningu ir tvirtu „Taaaip!“ „Ar jums patiko savijauta persivalgius?“ - tęsia ji. „Neee!“ - sušunka salė. „O ar galite sau pasižadėti daugiau niekada nepersivalgyti?“ - klausia lektorė. „Ne“, - juokdamiesi patys iš savęs atsako susirinkusieji. „Tad kas iš tikrųjų sprendžia ir vadovauja jūsų elgesiui? Patys ar kažkas kitas?“ - retoriškai užbaigia Viktorija.
Šį klausimų žaidimą galime pritaikyti įvairioms temoms, nebūtinai tik kalbėdami apie persivalgymą. Žalias maistas - gyvas maistas, duotas mums pačios gamtos, toks tobulas, koks sutvertas ir gebantis patenkinti visus žmogaus poreikius bei garantuoti sveikatą ir ilgą, šviesų amžių. Taip mano gyvojo maisto propaguotojai.
Kad ir kaip keistai skamba, žaliavalgiai teigia, jog virtas maistas - tai priklausomybė. Ir net itin stipri.
Gyd. Dž. Kokos paskaitų apie žaliavalgystę pabaigoje visuomet gaminami patiekalai iš termiškai neapdoroto maisto. Kartą buvo ruošiami žalių cukinijų „makaronai“ su pomidorų padažu. Viena dalyvė tąkart prasitarė: „Aš suvalgiau tris porcijas ir jaučiuosi puikiai, bet išties nebūčiau suvalgiusi nė pusės, jei cukinijos būtų ne spagečių formos. O dar tas padažas! Praktikuodami žaliavalgystę vartojame tokį maistą, kokį mums sutvėrė motulė gamta ir šitaip patenkiname savo, kaip rūšies, poreikius, mano žaliavalgiai.
Žalieji kokteiliai - paprastas būdas praturtinti mitybą
Žalios mitybos pionierė Viktorija Butenko siūlo paprastą ir efektyvų sprendimą, kaip prievolę valgyti žalumynus paversti tikru malonumu. Mes, pervargę nuo pašėlusio gyvenimo ritmo, dažniausiai maitinamės prabėgomis, didžiąją mūsų valgiaraščio dalį sudaro perdirbtas ir menkavertis greitasis maistas. Todėl tik reto kurio iš mūsų mityba yra tinkamai subalansuota. Viktorijos Butenko siūlomas sprendimas - nepaprastai gardūs ir maistingi žalieji kokteiliai. Greitai ir lengvai paruošiami, šie kokteiliai grąžina į mūsų kasdienę mitybą seniai pamirštus vaisius, daržoves ir žalumynus.