Mūsų tauta pergyveno siaubo dienas - deportacijas, žudynes, areštus, kankinimus.
Šioje knygoje taktai yra tikri, šviesoje, kaip buvo patirti.
Nedaug netikslumų bus laiko ir vietos atžvilgiu.
Karas ir Okupacija
Frontas artėjo ir vijosi.
Žmonės, panikos pagauti, bėgo kas kur įmanydami, ir pėsti traukėsi į Vakarus.
Liepos 31 dieną buvo sekmadienis, P. atrodė, kad dar toli pavojus.
Apie 12 val. prinokusių obuolių iš šeimininkės sodo ir iš kažkur gavę vyšnių, supiaustytus obuolius, susėdo ir išdūmė.
Lietuvos vokietis, pats uždegė savo malūną ir išvažiavo.
Apie 3 v. sviediniai.
Vokiečiai mažai teatsišaudė, skubiai traukėsi.
Netrukus, rodos, spalio mėn. dar pakraščiais buvo likęs sveikas.
Tuščiuose namuose įrengė ligonines sužeistuosius.
Daug jų mirdavo.
Išvargę ir alkani, žmonių prašė valgyti.
Pažymėtina, kad pirmųjų linijų, t.y. daugelis rodė nusistatymą prieš žydus, kurie jau buvo pasirodę iš slėptuvių.
Kai užėjo vokiečiai, mūsų žmonės vistiek žydų gailėjosi.
Masinis jų šaudymas buvo baisus, užtat daugelis padėjo žydams kuo galėdami nelaimingiesiems.
Kareiviai elgetavo ir plėšikavo.
Radę vertingesnių dalykų, pasiimdavo.
Žmonės slėpdavo juos, bet sunku būdavo paslėpti, kad rusas nerastų.
Frontui praeinant, gyvenau kaime, netoli miestelio.
Sode buvo trys bičių aviliai.
Kareiviai apiplėšė avilius - išėmė medų ir nuvertę paliko.
Kiti, bet jau medaus neberado.
Tokie plėšikavimai vyko kas naktį, net ir dienos metu.
Sušneko su šeimininku, sakėsi visą gyvenimą tik vargą tematęs.
Numeta batus ir palieka.
Būdavo ir dezertyrų, pabėgusių nuo savo dalinio iš fronto.
Jie slapstydavosi ir gyvendavo iš plėšikavimo.
Sovietinė Okupacija
Daug jų buvo žydų tautybės.
Frontui nutolus, jie ėmėsi tvarkyti užnugarį.
Paskaitos visada baigdavosi šūkiais Stalino garbei: "Tegyvuoja mūsų vadas, tėvas ir mokytojas - draugas Stalinas".
Laikraščiuose retame nebuvo Stalino paveikslo.
Visur pirmojo reikalingumo "prekės"; visa kita nesvarbu.
Žmonės vengė dėtis prie komunistų.
Žemaitijos į Kauną gydytis nuo širdies sutrikimų.
Miestuose ir miesteliuose labai trūko maisto.
Suorganizuota ir valgykla tarnautojams.
Dirbančius "breneruodavo", t.y. prievolės, užtat daugelis savu noru ieškodavo darbo, kad gautų "breneruotę".
Atsakingesnių pareigų, pvz. nebuvimą.
Daugelis vyrų ėjo mokytojauti, kur tik buvo galima gauti darbą.
Viską žinoti, atsakyti už visus, - už mokytojus ir už mokinius.
Toks įvykis buvo ir mūsų mokykloje.
Kita bėda buvo su laiškais Stalinui.
Tokių "liaudies priešų" buvo apie 90% visų lietuvių.
Daugelis tų valdininkų net rašyti nemokėdavo.
Mokytojai turėjo paklusti "partijai ir vyriausybei".
Pasiruošimai toms šventėms pradedami prieš kelias savaites.
Darbo normos nuolat keliamos, patiems darbininkams "prašant".
Agitaciniai punktai, vadinami "agitpunktai", visada būna mokyklose.
Reikėjo, žūt būt, išgauti gyventojų balsus.
Mažai žmonių ėjo balsuoti.
Reikėjo pradėti skaičiuoti balsus.
Rinkimų komisijai - įsakymą: "Turi būti 99,8% balsavusių".
Baisių žinių parnešdavo grįžtantieji iš Rytprūsių.
Okupacijos metu kai kas buvo išvykę į Rytprūsius uždarbiauti.
Gyvenimas Okupacijoje
Jie atvažiuodavo "zuikiais" prekiniuose vagonuose.
Kelionės "trofėjčikai" buvo pavojingi.
Savavaliauti, mat, mūsų kraštas buvo "išvaduotas", o ten - "užkariautas".
Buvo įdomūs jo pasakojimai.
Jis sakėsi atvykęs iš Rytprūsių.
"Ir ką jam gali padaryti, kada ir jis pats eina į mirtį?
Kelis mėnesius neturėjau jokių žinių apie juos ir labai rūpinausi.
Nuo manęs.
Žemaitiją.
Tai buvo 1941 m. išvežtųjų varganų likučių atsiliepimai.
Laiškas buvo sulankstytas kažkaip trikampiu ir, užrašę adresą, pasiųsdavo.