Viduramžiai - istorinė Europos epocha, kuri atskleidžia, kaip per ilgus klaidų ir bandymų metus buvo sukurta Europos civilizacija.
Maistas ir Mitybos Įpročiai Viduramžiais
Maisto buvo nedaug - mityba, kaip ir ankstesnėse agrarinėse civilizacijose, buvo itin priklausoma nuo javų. Svarbiausias maistas buvo mėsa. XIII-XV a. maistas, kaip ir drabužiai, buvo socialinio statuso ženklas, todėl derėjo maitintis pagal rangą. Pagrindinis skirtumas tarp kilmingųjų ir valstiečių mitybos buvo mėsa.
Karalių pilyse ir pasiturinčių žmonių namuose buvo didelės virtuvės, kuriose maistą gamindavo tarnai. Valstiečiai, kurie gyveno nameliuose, paprastai virdavo maistą ant atviros ugnies savo namuose. Pilies virtuvės turėjo dideles kepimo ir virimo orkaites bei židinius maistui rūkyti. Maisto ruošimui turėjo įvairių priemonių: virdulius, keptuves, puodus ir statines. Maisto gaminimui naudojo įvairius metodus: virimą, kepimą, rūkymą, skrudinimą. Labai gerbiami buvo virėjai, o jų darbas gerai apmokamas.
Valgymo Manieros
Žmonės valgydavo iš bendrų puodų ir indų. Pagrindinis stalo įrankis viduramžiais buvo peilis. Kai kurie šaltiniai teigia, kad šakutė tuo metu buvo pripažinta velnio įrankiu. Siekdami apsisaugoti arba nematydami reikalo rūpintis papildomu stalo įrankiu, dievobaimingi žmonės valgydavo tiesiog pirštais, o kai to būtinai reikėdavo - šaukštu ar peiliu. Tualetinio popieriaus dar nebuvo.
Gėrimai
Vynas vertintas visuose visuomenės sluoksniuose. Jį gerdavo net vaikai. Pasiturintys žmonės sidrą laikė netauriu gėrimu; jį gerdavo tik neturtingi Vakarų ir Šiaurės Prancūzijos valstiečiai. II a. žmonių supratimu, gerti pieną reiškė kraštutinį nusilpimą arba beprotystę. Viduramžiais alus buvo laikomas gėrimu, neprilygstančiu vynui. Alaus gėrimas buvo prilyginamas atgailavimui.
Archeologiniai Tyrimai ir Mitybos Raciono Atskleidimas
Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia paminėti Europos archeologijos dienas. Čia susirinks žymiausi Lietuvoje senovės maisto ir mitybos tyrinėtojai, o eksperimentinės archeologijos virtuvės meistrai kvies skanauti atkurtų pirmykščių žmonių patiekalų.
Bus pristatyti net trys mokslo populiarinimo pranešimai, kas žinoma apie senovės žmonėms būdingą mitybos racioną. Lietuvos istorijos instituto doktorantė Viktorija Micelicaitė, tyrinėjanti mitybą Lietuvoje prieš tūkstančius metų, skaitys pranešimą „Ruoniai, pienas ir medus: priešistorinė mityba bioarcheologiniais duomenimis“; Lietuvos gastronominės kultūros ir dabartinės Lietuvos visuomenės gastronominių įpročių bei tapatumų tyrėjas profesorius dr. Rimvydas Laužikas pasakos tema „Viduramžiai ir gotika Lietuvos gastronomijoje“, o Vilniaus universiteto Bioarcheologijos tyrimų centro vadovė ir tyrėja profesorė dr. Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė supažindins su savo tyrimais „Lietuvos gyventojų mityba nuo ledynmečio pabaigos iki šių dienų.
Sezoniškumas
Vienas iš tokių - maisto sezoniškumas. Anot jo, tokios kaip šiandien maisto produktų gausos, nepriklausančios nuo metų laiko, žmonijos istorijoje nėra buvę. Mūsų kraštų gyventojai turėdavo gaminti iš to, kas tuo metu auga ar ką galima pasigauti. „Dabartinis metas, kai natūralioje gamtoje dar nėra jokių uogų ar vaisių, o gyvūnų jaunikliai turi gerokai paūgėti, galėjo būti vadinamas maisto podėlių tuštinimo laiku. Būdavo svarbu suvartoti viską, kas sena, kad būtų paruošta vieta tam, kas užaugs naujo. Tad daugiausia būdavo ruošiama iš visokiausių vytintų ar džiovintų maisto produktų likučių.
Maisto Ruošimo Būdai
„Maistas bus ruošiamas puoduose ant laužo, todėl ypač svarbi yra ir ugniakurų forma, jų skaičius, nekalbant apie deginamos medienos rūšį ir sausumą. Iš didelės maisto ruošimo komandos narių bus galima sužinoti, kokiems patiekalams patartina žarijų kaitra, o kokiems reikia liepsnos ir kokios būtent abiem atvejais.
Anot virtuvės meistro, tyrinėjant senovės virtuvę, jam pačiam įdomiausia, kad, be minėtų sunkumų, vienas iš didžiausių iššūkių yra virėjo įrankių ribotumas: „Pagrindiniai senovės valgio ruošimo įrankiai - peilis ir kirvis. Kadangi geležis būdavo labai brangi, šiuos įrankius turėdavo visam gyvenimui ir labai tausodavo.
Bioarcheologiniai Tyrimai
„Tuberkuliozė, sifilis, C ar D vitaminų trūkumas, artritas, įvairios kitos ligos ir sutrikimai palieka negrįžtamus pėdsakus mūsų kauluose, - sako Justina Kozakaitė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vyresnioji specialistė. - Pavyzdžiui, susirgus tuberkulioze, pažeidžiami ne tik plaučiai, bet ir kaulai, sąnariai. Bakterijos ardo stuburo slankstelius ir šie, nebeatlaikę kūno svorio, „sugriūna“, atsiranda vadinamoji kuprelė.
Anot J.Kozakaitės, bioarcheologiniai tyrimai atskleidžia daug įdomių, netikėtų ir intriguojančių mūsų protėvių gyvenimo detalių. „Žmonių palaikų tyrimai padeda įminti paslaptis, į kurias iki šiol istorikai nerado atsakymų, leidžia daryti naujas įžvalgas, pildyti ir tikslinti istoriją, - tikina J. Kozakaitė.