Venera, viena iš ryškiausių dangaus kūnų, visada buvo žavėjusi astronomus ir mokslininkus. Žinoma kaip „Žemės sesuo“ dėl panašios dydžio ir sudėties, ši planeta turi nepaprastai ekstremalių savybių, kurios ją daro ypatingą ir paslaptingą.
Ankstyvieji Veneros tyrimai
Nuo XX a. vidurio žmonės siuntė daugybę zondų, kurie skriejo pro Venerą ir nusileido ant planetos paviršiaus. Pirmasis kosminis aparatas, sėkmingai praskridęs pro kitą planetą, buvo 1962 m. rugpjūčio 27 d. JAV paleistas „Mariner 2“, kuris, NASA duomenimis, priartėjo prie Veneros per 34 760 km atstumą. Pagal Sovietų Sąjungos programą „Venera“, kuri truko nuo septintojo dešimtmečio pradžios iki aštuntojo dešimtmečio, Veneroje sėkmingai nusileido 10 zondų ir perdavė duomenis iš Veneros paviršiaus.
1970 m. paleistas „Venera 7“ buvo pirmasis robotas, nusileidęs ant kitos planetos ir grąžinęs duomenis, tačiau, pasak agentūros, jis išsilaikė tik 23 minutes, kol pasidavė pragaro sąlygoms. NASA kosminis aparatas „Magellan“ 1990-aisiais skriejo aplink Venerą ir išsamiai kartografavo jos paviršių, o Europos kosmoso agentūros (ESA) kosminis aparatas „Venus Express“ nuo 2006 m. tyrinėjo planetą iš orbitos. Galiausiai Japonijos „Venus Climate Orbiter“, dar žinomas kaip „Akatsuki“, nuo 2015 m. tiria planetos atmosferą, rašo „Live Science“.
Vis dėlto Venera, palyginti su tokiomis planetomis kaip Marsas, yra palyginti menkai ištirta. Tačiau netolimoje ateityje Venerą aplankys daug naujų kosminių aparatų, įskaitant būsimas NASA misijas „Deep Atmosphere Venus Investigation of Noble Gases, Chemistry and Imaging“ (DAVINCI) ir „Venus Emissivity, Radio Science, InSAR, Topography and Spectroscopy“ (VERITAS). ESA taip pat planuoja 2030-aisiais paleisti Venerą tyrinėjantį zondą „EnVision“.
Moksliniai Veneros tyrimai
Veneros paviršių dengia įvairios geologinės struktūros, pavyzdžiui, kalnai, slėniai ir ugnikalniai. Ji netgi turi žemynus primenančių bruožų, įskaitant Australijos dydžio uolėtą aukštumų sritį, vadinamą Ishtar Terra, netoli šiaurės ašigalio, ir dar didesnę, Pietų Amerikos dydžio sritį, vadinamą Aphrodite Terra, besidriekiančią per pusiaują.
Daugėja įrodymų, kad mūsų artimiausia planetos kaimynė tebėra geologiškai aktyvi, su iš dalies išsilydžiusia mantija, judančiomis tektoninėmis plokštėmis ir išsiveržusiais ugnikalniais.
Tyrimas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama keistiems signalams, sklindantiems iš Veneros ugnikalnio, vadinamo Idunn Mons, skatina jaudulį dėl būsimų misijų į artimiausią Žemės kaimynę. Jau seniai žinoma, kad Venera yra nusėta ugnikalniais. Tačiau iš Žemės neįmanoma pasakyti, ar jie vis dar trykšta lava, nes tiršta ir miglota Veneros atmosfera viską užgožia.
Dabar mokslininkų grupė, remdamasi senų orbitinių palydovų misijų archyviniais stebėjimais ir eksperimentinių darbų, atliktų Žemėje, rezultatais, įrodinėja, kad 1,5 km aukščio ir 125 km pločio Idunn Mons per pastaruosius kelis tūkstančius metų buvo aktyvus ir greičiausiai tebėra išsiveržęs šiandien. Labiausiai tikėtini ugnikalniai yra trys - Matės, Ozos ir Šapaš kalnai. Naujame tyrime grupė mokslininkų pateikia įrodymų, kad prie trijulės reikėtų pridėti ir ketvirtą, Idunos kalną.
Šis pietų pusrutulio ugnikalnis pirmą kartą mokslininkų dėmesį patraukė prieš maždaug dešimtmetį, kai Venus Express zondo duomenyse pastebėta lavos tėkmių požymių. Naujojo tyrimo autoriai apžvelgė šiuos ir kitus stebėjimų duomenis, modelių bei eksperimentų rezultatus. Veneros paviršiaus sąlygomis gryna lava greitai sudūla, tad lavos tėkmės negali būti senesnės nei 1000 metų amžiaus.
Vėlesni stebėjimai parodė atmosferines anomalijas Idunos kalno apylinkėse - iš jų galima spręsti, kad iš kalno sklinda karštis. Aplink kalną atrasta ir plutos įskilimų, kurie greičiausiai yra jauni. Visi šie požymiai rodo, kad Idunos kalnas greičiausiai yra tiek vulkaniškai, tiek tektoniškai aktyvus. Venera neturi tektoninių plokščių, kaip Žemė, tačiau magmos telkinys negiliai po paviršiumi gali suplėšyti plutą.
Kol kas tai yra tik netiesioginiai įrodymai, kurie neleidžia vienareikšmiškai teigti Veneroje esant aktyvių ugnikalnių. Visgi tai, kad įrodymų randama vis daugiau, skatina galvoti ir apie dedikuotas misijas Veneros ugnikalniams tirti. Šiuo metu rengiamos net trys naujos kosminės misijos į Venerą; jos daugiau skirtos atmosferos tyrimams, bet kol kas nėra galutinai nuspręsta, kokie instrumentai bus įtaisyti zonduose, taigi gali būti, kad ten bus parinkti ir labiau vulkanizmui skirti įrenginiai.
Veneros atmosfera
NASA duomenimis, Veneros atmosferoje daugiausia anglies dioksido, joje yra storų nuolatinių debesų, sudarytų iš sieros rūgšties. Dėl to paviršiuje susidaro daugiau nei 90 kartų didesnis slėgis nei Žemėje, o paviršiaus temperatūra siekia beveik 482 laipsnius pagal Celsijų.
Veneros atmosfera sukasi gerokai greičiau už pačią planetą - vieną ratą apsuka per keturias Žemės paras. Tokiu milžinišku greičiu judančios tankios oro masės, atsimušusios į kalnų grandines, gali pakeisti ir planetos judėjimą.
Skaitmeniniu modeliu parodyta, kad per 60 Veneros parų vien dėl šio efekto paros ilgis gali pakisti dviem minutėmis. Nors tai mažiau, nei išmatuota septynių minučių variacija, vis dėlto bent dalinis paaiškinimas yra. Be to, bangų gali būti ir daugiau, nematomų iš orbitos, todėl efektas gali būti ir stipresnis. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.
Maža to, jos sukimosi sparta nuolatos truputį kinta: paros ilgio matavimai, atlikti per pastaruosius 40 metų (apie 60 Veneros parų) davė rezultatus, besiskiriančius iki 7 minučių. Nors toks skirtumas yra nedidelis, palyginus su paros trukme, jo priežastį išsiaiškinti svarbu, norint suprasti, kaip veikia ši mūsų kaimyninė planeta.
Dabar pasiūlytas bent dalinis atsakymas, paremtas Veneroje stebimų didžiulių atmosferos bangų poveikiu. Šios bangos, kurių ilgis siekia 10 tūkstančių kilometrų, aptiktos prieš pustrečių metų. Panašios bangos susiformuoja ir Žemėje prie kalnų grandinių, bet tankesnėje Veneros atmosferoje jos išlieka žymiai ilgiau.
Veneros faktai
Šiame straipsnyje pateikiame įdomių faktų apie Venerą, kurie padės geriau suprasti šią paslaptingą planetą:
- Venera yra karščiausia planeta Saulės sistemoje.
- Veneros atmosfera yra tanki ir kenksminga.
- Veneros paviršius yra nuolat paslėptas nuo mūsų.
- Venera sukasi labai lėtai.
- Venera sukasi priešinga kryptimi nei kitos planetos.
- Veneros paviršiuje yra daugybė ugnikalnių.
- Veneros atmosfera turi stiprių vėjų.
- Veneros diena yra ilgesnė už metus.
- Veneros paviršius yra labai jaunas.
- Veneros magnetinis laukas yra silpnas.
- Venera turi mažai mėnulių.
- Veneroje yra galingas šiltnamio efektas.
- Veneros debesys išsidėstę trimis sluoksniais.
- Veneros atmosfera yra nuolat sausra.
- Venera turi ryškų atspindį.
1. Venera yra karščiausia planeta Saulės sistemoje
Nepaisant to, kad Merkurijus yra arčiausiai Saulės, Venera yra karščiausia planeta. Jos paviršiuje temperatūra gali pakilti iki 470°C (880°F), tai yra karščiau nei ant Merkurijaus, nors Venera yra tolėliau nuo Saulės.
2. Veneros atmosfera yra tanki ir kenksminga
Veneros atmosfera yra labai tanki, apie 90 kartų storesnė nei Žemės. Ji sudaryta iš anglies dioksido, su labai mažais deguonies kiekiais, o debesys sudaryti iš sieros rūgšties. Dėl šios sudėties Venera turi labai stiprią šiltnamio efektą.
3. Veneros paviršius yra nuolat paslėptas nuo mūsų
Veneros paviršius yra paslėptas tankiu debesų sluoksniu, todėl nėra lengva stebėti, kas vyksta jos paviršiuje. Tik per radarus ir kitas technologijas mokslininkai sugebėjo sužinoti daugiau apie jos paviršių.
4. Venera sukasi labai lėtai
Venera turi labai lėtą sukimosi judėjimą. Ji apsisuka aplink savo ašį per 243 Žemės dienas, tačiau jai reikalingos tik 225 Žemės dienos, kad apibėgtų Saulę. Tai reiškia, kad Venera turi ilgesnį dienos laiką nei metus!
5. Venera sukasi priešinga kryptimi nei kitos planetos
Venera sukasi priešinga kryptimi nei dauguma kitų planetų. Jos sukimosi ašis yra atvirkštinė, t.y., ji sukasi pagal laikrodžio rodyklę (Žemėje ir kitose planetose sukimosi kryptis yra prieš laikrodžio rodyklę).
6. Veneros paviršiuje yra daugybė ugnikalnių
Veneros paviršiuje rasta daugybė senų ir negyvų ugnikalnių. Kai kurie iš jų gali būti veikiančios, nes ekspertai mano, kad kai kurie ugnikalniai galėjo išsiveržti neseniai geologine prasme.
7. Veneros atmosfera turi stiprių vėjų
Veneros atmosfera yra nuolat veikiama galingų vėjų, kurie gali pasiekti 360 km/h greitį. Šie vėjai susidaro dėl stiprių temperatūros skirtumų planetos paviršiuje.
8. Veneros diena yra ilgesnė už metus
Veneros diena trunka ilgiau nei jos metai. Dėl lėto sukimosi ji apsisuka aplink savo ašį per 243 Žemės dienas, tačiau per šį laiką planetai reikia tik 225 Žemės dienų, kad apibėgtų Saulę.
9. Veneros paviršius yra labai jaunas
Geologiniai tyrimai rodo, kad Veneros paviršius yra labai jaunas, galbūt tik apie 300-500 milijonų metų senumo. Tai rodo, kad planeta galėjo patirti didelius geologinius pokyčius, pavyzdžiui, išsiveržusius ugnikalnius, kurie pakeitė jos paviršių.
10. Veneros magnetinis laukas yra silpnas
Veneros magnetinis laukas yra labai silpnas, palyginti su kitomis planetomis, tokiomis kaip Žemė. Tai gali būti dėl to, kad Veneros branduolys yra neaktyvus ir nesukuria stipraus magnetinio lauko.
11. Venera turi mažai mėnulių
Venera neturi natūralių mėnulių, kas ją išskiria iš daugelio kitų planetų, tokių kaip Jupiteris ar Saturnas, kurios turi daug mėnulių.
12. Veneroje yra galingas šiltnamio efektas
Venera turi itin stiprų šiltnamio efektą, kurio metu šiluma, sugauta Saulės spindulių, negali pabėgti į kosmosą dėl tankios atmosferos. Tai sukelia nepaprastai aukštą temperatūrą jos paviršiuje.
13. Veneros debesys išsidėstę trimis sluoksniais
Veneros debesys susideda iš trijų sluoksnių: vienas aukštai, kur susidaro sieros rūgšties kristalai, kitas - vidutiniame aukštyje, kuriame yra vandens ir kitų cheminių medžiagų, ir trečiasis sluoksnis - žemiau, kur vyrauja labai karštas ir drėgnas oras.
14. Veneros atmosfera yra nuolat sausra
Nepaisant debesų gausos, Veneroje niekada neskyla lietus, kaip mes įpratę matyti Žemėje. Atmosferoje, kuri yra nuolat užpildyta sieros rūgšties lašeliais, lietus yra beveik neįmanomas.
15. Venera turi ryškų atspindį
Dėl storos ir veidrodinės atmosferos Venera labai gerai atspindi Saulės šviesą. Tai daro ją viena iš ryškiausių dangaus kūnų, matomų iš Žemės, net ir be teleskopo.
Venera Saulės diske
Artimiausios Žemei kaimynės - planetos Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės yra 108 mln. km (Žemės - 150 mln. km). Iš visų planetų Veneros orbita labiausiai panaši į apskritiminę, todėl jos nuotolis nuo Saulės kinta labai mažai. Veneros metai trunka 225 Žemės paras. Žemės stebėtojui dangaus skliaute Venera nuo Saulės nenutolsta toliau negu 48°, todėl ji matoma arba vakarais (Vakarinė žvaigždė) arba rytais (Aušrinė žvaigždė). Planeta labai gerai atspindi Saulės spindulius, už ją mūsų padangėje ryškiau spindi tik Saulė ir Mėnulis.
Jeigu Žemės ir Veneros orbitų plokštumos sutaptų, kiekvieną kartą prasilenkdami matytume Venerą kaip juodą taškelį, slenkantį žėrinčiu Saulės disku. Iš tikrųjų tarp šių plokštumų yra kad ir nedidelis 3,4° kampas, ir tokie sutapimai (tranzitai) pasitaiko retai. Per laikotarpį po teleskopo išradimo (1610 m.) įvyko tik 6 Veneros tranzitai, paskutinieji iš jų - 1874 m., 1882 m., 2004 m. ir 2012 m. birželio 6 d.
Veneros debesų struktūra
Veneros debesys labai smarkiai sklaido Saulės šviesą. Debesys dalį energijos dar ir sugeria, todėl paviršių apšviečia (apšviestumas čia kaip Žemėje debesuotą dieną) ir šildo tik keli procentai pasiekusios planetą šviesos. Nežiūrint to, temperatūra Veneros paviršiuje siekia 430°C! Taip yra dėl stipraus šiltnamio reiškinio, kuriam atsirasti Veneros atmosfera labai tinkama (CO2, H2O, SO2 molekulės smarkiai sugeria infraraudonąją spinduliuotę). Dėl atmosferos cirkuliacijos paviršiaus temperatūra beveik nepriklauso nuo platumos bei paros meto. Sezoninių kitimų Veneroje irgi nėra.
Kylant nuo paviršiaus aukštyn temperatūra greitai krinta ir 90-100 km aukštyje pasiekia minimumą - minus 100 °C. Termosferoje, kur dujų tankis visiškai mažas, temperatūra vėl stipriai kyla. 140-150 km aukštyje aptinkama didžiausia elektronų koncentracija. Kadangi Veneros negaubia magnetinis laukas, Saulės vėjo įtaką tiesiogiai patiria jos atmosfera. Saulės vėjas suspaudžia jonosferą dieninėje planetos pusėje ir ištempia ją, kaip kometos uodegą, naktinėje pusėje.
Pagrindinis Veneros debesų masyvas pasklidęs 45-65 km aukštyje. Debesys šiek tiek susisluoksniavę. Apatinis tankiausias debesų sluoksnis tvyro labiau kaip migla, o viršutiniame jau išryškėja tam tikros struktūrinės detalės, regimos ultravioletinėje srityje. Abu sluoksnius skiria lengva miglelė. Debesų prigimtis dar nėra visai aiški. Sprendžiant pagal debesų optines savybes, juos greičiausiai sudaro 1-3 mikrometro dydžio 80% sieros rūgšties skiedinio lašeliai. Apatiniame sluoksnyje kybo ir stambesnių dalelių, tarp jų galbūt ir sieros kristalėlių. Pirmieji aerozoliai Veneros atmosferoje aptinkami maždaug 35 km aukštyje, toliau jų koncentracija didėja ir perauga į apčiuopiamus debesis.
Veneroje nepaliaujamai pučia rytų vėjas. Jo greitis viršutinių debesų lygyje yra apie 100 m/s, taigi debesys apskrieja planetą per 4 žemiškas paras. Leidžiantis artyn paviršiaus, vėjo greitis mažėja ir prie pat paviršiaus sumažėja iki 1-2 m/s. Vėjų greičiai planetos ašigalių kryptimis daug mažesni.
Lentelė: Pagrindiniai faktai apie Venerą
| Parametras | Vertė |
|---|---|
| Orbitinis laikotarpis | 225 Žemės dienos |
| Dienos trukmė | 243 Žemės dienos |
| Skersmuo | 12 104 km |
| Atstumas nuo saulės | 108 000 000 km |
| Sunkumo stipris | 8,9 N / kg |
| Mėnulių skaičius | 0 |