Išskirtiniai skoniai, derantys su prabanga ir nuostabiu pateikimu - visi konditerijos gaminių mėgėjai žino, kad prancūziški desertai niekada nenuvilia. Prancūziškų kepinių tradicijos tęsiasi jau ne vieną šimtmetį, o daugelis klasikinių desertų ir šiandien skanaujami mūsų šalyje. Prancūzų desertai yra šios šalies kulinarinio meistriškumo pavyzdys. Nesvarbu, ar mėgstate sodrius kremus, sluoksniuotus pyragaičius, ar subtilius saldumynus, prancūziškas desertas patenkins kiekvieną jūsų norą. Prancūziški desertai - tai ne tik saldumynai, bet ir meno bei tradicijų išraiška.
Ar žinojote, kad žodis „desertas“ yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „desservir“ (liet. „nurinkti indus“)? Saldumynus priskirti atskirai maisto kategorijai sugalvojo pats Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Jis nutarė, kad po pagrindinio patiekalo metas nurinkti indus ir pasivaišinti saldžiais desertais. Šią tradiciją ėmė puoselėti vis daugiau rūmų ir dvarų.
Visgi norintiems išmokti pasigaminti prancūziškų skanėstų ir nustebinti savo šeimą ar draugus neverta išsigąsti. Šiandien kiekvienas, sekdamas receptus, ekspertų patarimus ir kaupdamas patirtį, gali tapti tikru konditerijos šefu! Keliaujant po šalį pasimėgauti prancūziškais desertais yra neatsiejama kultūrinės patirties dalis. Lankydamiesi vietinėse konditerijose ir kepyklėlėse galite susipažinti su prancūzų kasdienybe, kurioje desertas yra ne tik maistas, bet ir malonumo bei pasimėgavimo akimirka.
Migdoliniai Sausainiai „Macarons“
Ar žinojote, kad šiandien Paryžiaus kavinukių simboliu tituluojami macarons sausainiai iš tiesų buvo pradėti kepti Italijoje dar VIII amžiuje? Pirmieji „macaroons“ sausainiai buvo pradėti kepti Italijoje, jie greitai pasiekė Prancūziją. Vis dėlto, prancūzų konditeriams kilo mintis sausainėlius patobulinti - migdolų ir morengo masės sausainis tapo tarytum „sumuštinis“, kurį sudarė trys dalys: sausainėlis-šokoladinis pertepimas-sausainėlis. Nuo to laiko macarons tapo Prancūzijos konditerijos simboliu.
Visgi itališkoji šių migdolinių sausainių versija buvo kur kas paprastesnė, o prancūzams ji pasirodė pernelyg saldi. Tik XVI a. prancūzų konditeris Pierre Desfontaines sugalvojo naują šio deserto formą: macaron tapo dvigubu sausainiu, perteptu mažiau saldžiu kreminiu įdaru, kuris išgarsino konditerio senelio įkurtą „Ladurée“ konditeriją, veikiančią iki šių dienų.
Šios šalies konditeriai patobulino italų receptą, pertepdami migdolinius sausainius šokoladiniu kremu ir suteikdami desertui naują formą. Dvipusiai sausainiai neilgai trukus tapo Paryžiaus ir visos Prancūzijos simboliu. „Norintiems paruošti skanius ir traškius „macaroons“ sausainius, vertėtų nepagailėti kantrybės ir receptą sekti žingsnis po žingsnio. Šiems sausainiams neprireiks daugybės ingredientų.
Jų pagrindą sudaro smulkūs, be luobelių maltų migdolų miltai, cukraus pudra, kiaušinių baltymai ir vanilės ekstraktas su žiupsneliu druskos“, - pasakoja maisto ekspertė. Kad pasigamintumėte šiuos sausainius, jums prireiks migdolų miltų, cukraus pudros, kiaušinių baltymų, cukraus ir trupučio vanilės ekstrakto. Populiariausi skoniai - tradiciniai: braškių, šokolado, vanilės.
Eklerai
Šie pailgi pyragaičiai, užpildyti plakta grietinėle, karamele ar kitu kreminiu įdaru, yra dar vienas mėgstamas desertas Prancūzijoje ir už jos ribų. Spėjama, kad ekleras, kokį žinome šiandien, buvo patobulintas prancūzų konditerijos šefo Marie-Antoine Carême, gyvenusio XIX amžiaus pradžioje.
Kanelės
Kanelės - tai nedideli cilindro formos prancūziški pyragaičiai karamelizuota pluta, kuri atsiranda dėl didelio cukraus kiekio tešloje ir kepimo aukštoje temperatūroje. Pasakojama, kad kaneles dar XVIII a. pirmosios pradėjo kepti Prancūzijos vienuolės, o iškepusios atiduodavo jas vargšams. Pyragaičiams reikalingų trynių vienuolės gaudavo iš vyndarių, nes vyno skaidrinimui jie naudojo tik baltymus.
Išbyrėjusių miltų bei cukraus seserys prisišluodavo iš Bordo uoste sustojusių laivų. Vis dėlto, „tikrųjų“ kanelių receptas gimė kiek vėliau - 1985-aisiais. Bordo regione konditeriai ištobulino senąjį vienuolių receptą. Svarbiausia - atšaldytos varinės formelės, kurios ištepamos bičių vaško ir dygminų aliejaus mišiniu. Į jas pilama šalta tešla ir kanelės kepamos gerai įkaitintoje orkaitėje.
Šiandien tradicinės kanelės gaminamos iš tešlos, kurią sudaro pienas, cukrus, miltai, kiaušiniai ir vanilė. Tešla dažnai pagardinama romu ir paliekama per naktį, kad išryškėtų savitas kanelių skonis. Idealus rezultatas, kai kanelių vidus minkštutėlis, o išorė - traški ir karamelinė.
Svarbu pabrėžti, kad kanelės kepamos specialiose formose, kurios yra būtinos norint pasiekti tobulą cilindro formą ir karamelizuotą plutą. „Galima pastebėti, kaip per keletą metų kanelės vis labiau plito Lietuvoje. Šiuo metu jų galima įsigyti daugumoje kepyklėlių ir prekybos vietų. Jei sumanysite šį gardėsį pasigaminti namuose, griežtai laikykitės recepto.
Be to, nepamirškite svarbiausios taisyklės, kuria remiasi prancūzai - net ir paties gabiausio šefo iškeptos kanelės skaniausios tik pirmąją valandą. Tad kuo šis desertas šviežesnis, tuo jis bus drėgnesnis ir puresnis“, - patarimais dalijasi maisto ekspertė V. Juodkazienė. Beje, sakoma, jog net pasaulinio lygio konditerių pagamintos kanelės skaniausios tik pirmąją valandą.
„Crème brulee“
Šis kreminis desertas, padengtas karamelizuoto cukraus sluoksniu, yra laikomas visiška klasika. Tai vienas seniausių ir garsiausių Prancūzijos desertų. Nors pudingas su traškia plutele yra daugelio mėgstamas, ne visi ryžtasi gaminti jį namuose. Gastronomijoje taip jau būna - šalys dažnai nesutaria, kuriai priklauso vienas ar kitas patiekalas. Pirmą kartą šis desertas aprašytas 1691-aisiais, prancūzų šefo François Massialot kulinarinėje knygoje. Tad tikimės, nepyksite, jog įtraukėme crème brûlée į straipsnį apie prancūziškus saldėsius.
Tradiciniai krembriulė ingredientai yra kiaušinių tryniai, cukrus, grietinėlė ir vanilė. Paruošus kremą, jis supilamas į atskiras formeles ir kepamas vandens vonelėje, kad būtų užtikrintas švelnus ir tolygus kepimas. Vėliau ant atšaldyto kremo tolygiai pabarstomas granuliuoto cukraus sluoksnis, kuris, naudojant virtuvinį degiklį, karamelizuojamas, kol ant viršaus susidaro plona, traški plutelė.
„Mėgstantiems šį ypatingą desertą, rekomenduočiau nebijoti ir išbandyti pagaminti jį namuose. Jo gamyba visai nesudėtinga, vos iš kelių ingredientų - kiaušinių trynių, rudojo cukraus, vanilės ir grietinėlės. Tačiau pasilikite šiam desertui daugiau laiko, nes pudingo masė turi stingti šaldytuve apie 3-4 valandas“, - sako V. Norint paruošti crème brûlée reikia vos trijų bazinių ingredientų: cukraus, itin riebios grietinėlės ir kiaušinio trynių.
Pagaminti nėra itin sunku, tačiau patyrę konditeriai žino: yra kelios svarbios taisyklės. Pavyzdžiui, visi produktai, prieš gaminant, privalo būti kambario temperatūros. Jokiu būdu negalima perkepti - desertas turi švelniai „banguoti“. Ir žinoma - itin svarbi cukraus plutelė ant viršaus. Ji turi būti preciziška: traški, tačiau ir ne per stora.
Kruasanai
Nors daugelis galvoja, kad pirmieji kruasanai kilo iš Prancūzijos, iš tiesų jie atsirado Austrijoje. Čia sviestiniai rageliai pradžių buvo kepami pusmėnulio formos ir vadinti vokišku žodžiu „Kipferl“. Vis dėlto, net ir čia galime jus nustebinti: pasirodo, šie pusmėnulio formos kepiniai kilę iš... Austrijos! Į Prancūziją juos atvežė princesė Marija Antuanetė.
Tačiau, kai Austrijos princesė Marija Antuanetė ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI, jie gavo naują - kruasanų - pavadinimą ir šiek tiek pakeitė savo receptą. Ištekėjusi už karaliaus Liudviko XVI moteris persikraustė į Prancūziją ir ėmė itin ilgėtis namų skonio - išorėje traškių, o viduje minkštučių kipferl (taip jie vadinti Austrijoje). Neilgai trukus karališkieji kepėjai jau mokėsi kepti pusmėnulio formos kepinius, kuriems Prancūzijoje suteiktas kruasanų vardas.
2012-aisiais metas kruasanai oficialiai įgijo saugomo geografinio produkto statusą. Šiais laikais kruasanų būna įvairiausių: tiek paprastų, be jokio įdaro, tiek gardintų įvairiausiais skoniais: šokoladu, migdoliniu kremu, uogomis ir pan. Joks prancūziškų kepinių aptarimas nebūtų baigtinis nepaminėjus kruasanų. Šie sviestiniai, pusmėnulio formos kepiniai yra pagrindinis Prancūzijos pusryčių patiekalas. Kruasanai gaminami iš sluoksniuotos sviestinės tešlos, kuri kelis kartus perlenkiama bei kočiojama, kad susidarytų sluoksniai ir iškepami iki auksinės spalvos.
„Iškepti prancūziškus ragelius namuose išties yra nelengvas iššūkis, reikalaujantis nemažai laiko ir pastangų. Džiugu, kad dabar šių skanėstų su šokoladu, karamele ir įvairiais džemais galime rasti dažnoje kepyklėlėje ir prekybos vietose. Na, o tiems, kurie vis dėlto nuspręs pasigaminti prancūziškų ragelių namuose, rekomenduoju rinktis riebesnį sviestą, taip rageliai bus traškūs ir purūs“, - sako V.
Lietiniai Blyneliai „Crêpes“
Šie ypač ploni, kone permatomi prancūziški blyneliai yra kilę iš Prancūzijos, Bretanės regiono. Jų receptūra kilusi iš Bretanės regiono: vietiniai žemdirbiai, gindamiesi nuo bado, iš lengvai išaugintų grikių miltų sugalvojo maišyti tešlą ir kepti itin plonus blynelius. Kiek vėliau lietiniai blyneliai tapo vasario 2-osios patiekalu - šią dieną katalikai švenčia Grabnyčias. Prancūzai šventės proga ėmė masiškai kepti lietinius blynelius.
Čia vietiniai žemdirbiai gindamiesi nuo bado iš lengvai išaugintų grikių miltų maišydavo tešlą ir kepdavo plonus blynelius. Į jų vidų dėdavo viską, ką turėdavo, dažniausiai įvairius vaisius ir daržoves. „Prancūziškų blynelių kepimui galite panaudoti įvairius namie turimus miltus. Jiems puikiai tiks grikių, kviečių, kukurūzų ar kitų rūšių miltai.
Tačiau svarbiausia kepant šiuos blynelius naudoti kambario temperatūros maisto produktus ir tikrą sviestą, o ne riebalų mišinius kaip, pavyzdžiui, margarinas. Tikras sviestas blyneliams suteiks traškumą, plonumą ir gražią auksinę spalvą“, - pataria V. Juodkazienė.
Kiti Populiarūs Prancūziški Desertai
Nepaprastai skanūs sviestiniai biskvito pyragaičiai, primenantys jūros kriaukles, yra klasikinis prancūziškas desertas, vis dažniau randamas ir Lietuvoje. Šie lengvos ir purios tekstūros pyragaičiai Prancūzijoje išpopuliarėjo po to, kai XVIII a., pasak legendos, konditerijos šefės Madeleine Paulmier sukurti desertai buvo patiekti Lenkijos karaliui Stanislovui I jo apsilankymo Lotaringijos regione metu. Šią tradiciją ėmė puoselėti vis daugiau rūmų ir dvarų.
Šis pyragas - tai pavyzdys, kaip kartais atsitinkanti konditerinė klaida tampa šedevru. Tarte Tatin - tai apverstas karamelizuotų obuolių ir sluoksniuotos tešlos pyragas. Legenda byloja, kad šį desertą sukūrė seserys Tatin, kurios netyčia per ilgai virė obuolius svieste ir cukruje.
Mille-feuille, dar vadinamas „Napoleonu“, yra subtilus prancūziškas desertas, gaminamas iš plonos sluoksniuotos tešlos ir plikyto kremo. Pyragaitis subtiliai sluoksniuojamas ir pripildomas gardžiu kremu, ant viršaus užtepamas firminis glaisto raštas.
Iš Limuzeno regiono kilęs klafutis yra kaimiškas desertas su šviežiomis uogomis, dažniausiai vyšniomis, keptomis kremo pavidalo tešloje.
DOLCE AMOR - Prancūziškų Desertų Pavyzdys Lietuvoje
DOLCE AMOR - tai saldi meilė. Būtent jos dėka ir gimė šis šeimos konditerijos verslas. Norime, kad saldus mūsų kuriamų desertų malonumas simbolizuotų meilę sau ir brangiausiems žmonėms, o kiekvienas jų kąsnelis jūsų akimirką paverstų ypatingą. Kuriame desertus, kurie pagaminti ne tik vadovaujantis kokybe alsuojančiais prancūziškais receptais, bet kartu tai - preciziškas rankų darbas, todėl kiekvienas skanėstas yra išbaigtas ir apgaubtas meile.
Atvėrus DOLCE AMOR duris Elektrėnuose, pas mus atvyksta klientai iš įvairių Lietuvos miestų, o tai nepaprastai šildo mūsų širdis ir yra tikras įvertinimas, jog dėl mūsų desertų verta nukakti ne vieną kilometrą. Mes ilgai svajojome, jog gardžiausiais mūsų skanėstais galėtų mėgautis dar daugiau žmonių, todėl nusprendėme atverti internetinės parduotuvės duris.
DOLCE AMOR nori būti arčiau jūsų ir taupyti jūsų brangų laiką, todėl elegantiškus desertus pristatome nurodytu adresu Vilniuje, Grigiškėse, Lentvaryje, Trakuose, Kaišiadoryse, Vievyje ir Elektrėnuose. DOLCE AMOR internetiniame desertų būtike jūs ne tik galite išsirinkti išskirtinių skanėstų, kurie praskaidrins dieną, bet ir suplanuoti saldžias jūsų ypatingos šventės akimirkas.