Lietuvos mėsos pramonės pradžia siejama su mažų skerdyklų, dešrinių, mėsos gaminių rūkyklų atsiradimu miestuose 19 amžiuje. Pirmasis mėsos pramonės fabrikas pradėjo veikti 19 a. pabaigoje Klaipėdoje.
Pramonės raida tarpukario Lietuvoje
1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę pradėta atkurti per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautas ir išgrobstytas pramonės įmones. Pirmiausia pradėjo veikti nedidelės vietines žaliavas naudojančios ir vietinei rinkai gaminančios įmonės, šiek tiek vėliau - medienos ir metalo apdirbimo, odos, tekstilės ir mažesnės maisto pramonės įmonės. Steigėsi ir naujos nedidelės įmonės.
Lietuvos pramonė jau 1924-25 pasiekė ikikarinį 1912 lygį, bet plėtrą nutraukė 1929-1933 Didžioji depresija. Labai sumažėjo gamyba, produkcijos kainos, padidėjo įmonių įsiskolinimas. 1930-1931 bankrutavo 97 pramonės įmonės (jų bendras kapitalas - 19,3 mln. litų), daug amatų dirbtuvių. Po krizės greičiau pradėjo atsigauti tik žemės ūkio produktus perdirbančios ir vietines žaliavas naudojančios maisto ir lengvosios pramonės šakos.
Sparčiau pramonė pradėjo plėtotis po 1937. Pramonė buvo išsidėsčiusi netolygiai, daugiausia sutelkta Kaune, mažiausiai - Šiaurės rytų Lietuvoje (Zarasų, Utenos, Švenčionių apskrityse), labai menkai išplėtota Vilniuje. Klaipėdos krašte reikšmingiausia buvo medienos apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės (veikė didelis celiuliozės fabrikas), lengvoji (tekstilės, avalynės, odos ir kailių), maisto pramonė.
1939 Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą Lietuva neteko apie 30 % visos pramonės - celiuliozės, faneros, mėsos ir superfosfato fabrikų, lentpjūvių, Klaipėdos jūrų uosto. Šiauliuose vyravo odos (Frenkelio, brolių Nurokų, brolių Rogalinų fabrikai), maisto (mėsos, saldainių ir šokolado fabrikai Rūta, Birutė, Aušra ir Fortūna, alaus darykla Gubernija, 3 malūnai ir elevatorius) pramonė, veikė linų apdirbimo fabrikai Semlin, Litlin ir kiti.
1918-1940 Lietuvos pramonei buvo būdinga nuosavybės ir ūkinių formų įvairovė. Be privačių įmonių, buvo stiprus kooperatinis sektorius (Lietūkis, Linas, Parama, Sodyba), veikė mišrios (valstybinės kooperatinės ir valstybinės privačios) akcinės bendrovės (Maistas, Ringuva, Lietuvos cukrus, Elektra, Spindulys, Statyba, Lietuvos Baltijos Loidas). Iš mišrių akcinių bendrovių didžiausia - Maistas (1940 akcinis kapitalas - 11,2 mln. litų, 66,8 % priklausė valstybei) - išplėtė ir modernizavo Kauno mėsos fabriką, 1930 prisijungė bendrovę Lietuvos eksportas, 4 dešimtmetyje pastatė modernius fabrikus Panevėžyje, Tauragėje, Šiauliuose, bendrovė Lietuvos cukrus (47 % akcinio kapitalo priklausė valstybei) pastatė tris cukraus fabrikus.
Akcinė bendrovė "Maistas"
Po Pirmojo pasaulinio karo bendrovė Maistas įkūrė keletą modernių mėsos fabrikų su šaldytuvais, konservų ir dešrų cechais: Kaune (1923), Panevėžyje (1931), Tauragėje (1932), Šiauliuose (1933). Buvo rekonstruotas ir išplėstas Klaipėdos mėsos fabrikas. Kiekviena šių įmonių per parą galėjo apdoroti vidutiniškai po 400-500 bekonų. 1935 viduryje Lietuvoje veikė 20 mėsos ir mėsos produktų gamybos įmonių, turinčių penkis ir daugiau darbuotojų, jose iš viso dirbo apie 1020 darbininkų.
Įmonėoficialiai pradėjo veikti 1923 m. balandžio 18 d. AB „Maistas“ į užsienį eksportuodavo bekonus, šviežią kiaulieną, gyvas kiaules, įvairius mėsos konservus. Pirmaisiais įmonės gyvavimo metais pagrindinė eksporto produkcija buvo kiaušiniai. Didėjant Lietuvoje užauginamų kiaulių kiekiui, atsirado būtinybė nukreipti įmonės veikląį bekonų eksportą. Pirmieji įmonės filialai įkurti Kaune. Didelius užauginamų kiaulių kiekius buvo būtina eksportuoti į kitas Vakarų Europos šalis. 1927 m. Klaipėdoje, Smeltės pramoniniame rajone, įrengta skerdykla su šaldytuvais. Prekybos registre akcinė bendrovė įregistruota kaip AB ,,Lietuvos Eksportas“. Įmonė turėjo bekonų gamybos, dešrų ir destrukcijos skyrius. Mėsos ir sviesto apdirbimo įrenginiai buvo modernūs. Fabriko produkcija išsiskyrė iš kitų AB „Maistas“ filialų.
Mėsos fabrikų produkcija daugiausia buvo eksportuojama. Eksporto pagrindinės šalys 20 a. 4 dešimtmetyje: Didžioji Britanija (bekonas), Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Belgija, Švedija.
Valstybiniai mėsos fabrikai sovietmečiu
SSRS okupavus Lietuvą buvo nacionalizuotos 902 įmonės (apie 90 % visų pramonės įmonių; jose dirbo apie 38 600 darbininkų): tos, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų, ir mažesnės, kuriose buvo naudojami mechaniniai varikliai.
Po Antrojo pasaulinio karo atstatytos per karą apgriautos mėsos pramonės įmonės, pastatyta naujų. SSRS okupacijos metais veikė 8 mėsos kombinatai: Alytuje (pastatytas 1972), Kaune, Klaipėdoje (1966), Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje, Utenoje (1976), Vilniuje (1958). Lietuvos gyventojams buvo parduodama tik dalis mėsos pramonės produkcijos.
Pokario laikotarpis ir dabartis
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę neliko privalomo mėsos tiekimo Rusijai, buvo ieškoma naujų rinkų lietuviškai mėsos produkcijai, padidėjo importuojamos mėsos pasiūla. Dėl šių ir kitų priežasčių mėsos pramoninė gamyba 1995, palyginti su 1990, sumažėjo 4,6 karto: galvijienos - 3,8, kiaulienos - 6,3, paukštienos - 2,8 karto. Steigėsi naujos mėsos pramonės bendrovės, kai kurios įsikūrė senųjų kombinatų bazėje (pavyzdžiui, Utenos).
Viena didžiausių mėsos pramonės įmonių - Nematekas gamina daugiau kaip 250 pavadinimų kiaulienos, jautienos ir paukštienos gaminių, produkciją eksportuoja į Europos Sąjungą. Bendrovė Krekenavos agrofirma yra sukūrusi uždarą kiaulienos produktų gamybos ciklą: grūdų auginimas, kombinuotųjų pašarų gamyba, kiaulių auginimas, mėsos produktų gamyba. Bendrovės Biovela produkcija: galvijų ir kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai; bendrovė kartu su Utenos mėsa ir dar trimis ne mėsos gamybos įmonėmis sudaro įmonių grupę Biovela group.
Mėsos produktų eksportas vyksta labai nereguliariai, daugiausia į Rusijos rinką, kur lietuviški maisto produktai dar yra prisimenami iš senų laikų, tačiau dėl apmokėjimo problemų ši rinka tapo labai nepatikima.
Panevėžio "Maisto" fabrikas
Respublikos laikais akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas tapo stambiausia miesto įmone. Čia dirbo daugiausia miestiečių. Fabriką brolių Dovydo ir Gedalio Ilgovskių firma iš Kauno pradėjo statyti 1930 m. liepos mėnesį. Tai buvo viena garsiausių statybos firmų Lietuvoje. Fabriko pastatą projektavo geodezijos inžinierius Medardas Ratautas ir inžinierius Pranas Markūnas.
Fabrikas veiklą pradėjo 1931 m. balandžio mėnesį. Iš pradžių, kaip rašė tuometinė spauda, ūkininkai skundėsi, kad bekonai superkami per pigiai. Dalis kiaulių iš pradžių fabrikas net nepirkdavo. Iki 1931 m. vasaros atliekos buvo leidžiamos iš fabriko tiesiog į Nevėžį. Nuo jų paraudęs vanduo piktino gyventojus. Po truputį padėtis gerėjo. 1931 m. fabrikas įsigijo lengvąjį automobilį. Fabrike dirbo apie 90 darbininkų. Dalis buvo kitataučiai, bet jie neblogai sutardavo su lietuviais.
Produkciją gabendavo į užsienį per Klaipėdos uostą. Galvas, širdis, kepenis ir kt. parduodavo vidaus rinkoje. 1932 m. lapkričio 22 d. „Maiste“ moterims mokėdavo nuo 30 iki 45 centų už valandą, vyrams - nuo 60 centų iki 1,20 lito už valandą. Nuo 1932 m. liepos vidurio fabrike vyko remontas. Fabriko istorijoje buvo visko. 1934 m. atleisti 36 darbininkai ir tarnautojai.
1933 m. mieste jau buvo 6 parduotuvės: Respublikos g. 28 ir 32, Ramygalos g. 9, Piniavos g. 45, Stoties g. 19 ir Smėlynės g. 8. Vėliau Lietuvoje iš viso veikė 11 šio fabriko parduotuvių, 6 iš jų Panevėžyje. Parduotuvės veikė Utenoje, Radviliškyje, Rokiškyje, Biržuose, Pasvalyje. 1935 m. fabrike dirbo 257 darbininkai ir 81 kontoros darbuotojas. 1936 m. fabrike pradėti skersti raguočiai.
Restoranas "Regina"
Panevėžyje 1931 m. atidarius fabriką prie jo įsikūrė restoranas ,,Regina“. Jame laiką po darbo leisdavo tarnautojai ir darbininkai. Kai kurie palikdavo čia savo atlyginimą. Visus pasitikdavo auksinių raidžių iškaba ,,Regina“. Restoranas buvo populiarus, nes čia buvo galima pigiau pavalgyti. Pietūs kainavo tik 40 centų. Tai buvo gerokai pigiau negu kituose miesto restoranuose.
1932 m. liepos 14 d. darbininkų susirinkime įsteigta sporto sekcija. Vėliau Panevėžį garsino šios įmonės sportininkai. Fabrike aktyviai veikė šauliai. 1939 m. spalio 21 d. fabriko šaulių būrio nariai surengė labdaros vakarą ir gautą pelną, 257 litus, skyrė atgauto Vilniaus lietuviams šelpti.
Maisto pramonė sovietmečiu
SSRS įveikus pokario ekonomikos kolapsą ir užtikrinus būtiniausių maisto produktų tiekimą gyventojams, įvykdyta radikali visos sąjungos viešojo maitinimo įstaigų reforma. Maskvoje parengtas ir visoje TSRS paskelbtas privalomu „Viešojo maitinimo įmonėms skirtų patiekalų ir kulinarijos gaminių receptūrų rinkinys“.
Kalbant apie viešąjį maitinimą, beveik visose visuomeninio maitinimo įmonėse patiekalų asortimentas buvo siauras. Patiekalai buvo nelabai skanūs, vienodi, neįvairūs. Dažnai lankytojai išvis negaudavo norimų patiekalų, nors jie ir būdavo įrašyti valgiaraštyje.
Kadangi gyvulininkystė niekuomet nebuvo stipriausia sovietinio ūkio šaka, nuolat justas mėsos ir jos gaminių trūkumas. O žuvies patiekalų asortimentas valgyklose buvo skurdus, produkcija - nelabai geros kokybės.
Mėsa parduotuvėse anuomet buvo ypač deficitinė prekė. Juokauta, kad Sovietų Sąjungoje gyvulius sprogdina, nes parduotuvėse - tik ragai ir nagai. II kategorijos subproduktai - visiškos skerdienos atliekos (skrandis, blužnis, plaučiai, tešmuo ir pan.), šiandien naudojamos nebent ketvirtarūšėms dešroms ar pigiausiam šunų ėdalui gaminti. Maža to, parduotuvėse neretai tekdavo susidurti su elementarios higienos ir sanitarijos stoka. Pardavėjos būdavo grubios, dažnai apšaukdavo ir įžeidinėdavo pirkėjus.
Lietuvos pramonės įtaka
Per dvidešimt nepriklausomybės metų šioje srityje padaryta nemaža pažanga: įvykdyta žemės reforma, suteikusi pragyvenimo šaltinį daugeliui buvusių bežemių, sukurtos visai naujos žemės ūkio gamybos šakos - pieno ūkis, bekoninių kiaulių, cukrinių runkelių auginimas. Pastatyti trys dideli cukraus fabrikai ir penkios skerdyklos, įkurta daug naujų modernią įrangą turinčių pieno perdirbimo įmonių.