Mao Zedongas ir kinų komunistai 1949 m. ateina į valdžią. 1966 m. paskelbęs "Didžiąją proletariato kultūrinę revoliuciją", Mao perima reikalus į savo rankas, -įsiplieskia užmaskuotas pilietinis karas, chunveibinai siaubia, tyčiojasi, linčiuoja ir žudo.
1958 m. jie paskelbia "Didžiojo šuolio" politiką, skirtą spartesniam pramonės išsivystymui. Šios operacijos padarinys-baisus badas.
Gauja fanatikų sprendžia, kas yra "liaudies priešai". Su jais susidorojama, iš jų tyčiojamasi, jiems dažnai įvykdomos egzekucijos.
Ar represijos Kinijoje buvo sekimas „vyresniojo brolio", stalininės Sovietų Sąjungos, pėdomis - Stalino portretą Pekine2* garbingoje vietoje dar buvo galima pamatyti prasidėjus devintajam dešimtmečiui?
Ne, jei turėsime galvoje, kad Kinijos komunistų partijoje beveik nebuvo kruvinų masinių valymų, ar prisiminsime santykinį politinės policijos santūrumą, nepaisant jos boso Kang Shengo (buvusio partizanų būryje Janane penktajame dešimtmetyje ir išsilaikiusio savo pareigose iki mirties 1973 m.)3 įtakos užkulisiuose.
Bet, žinoma, taip, jei prisiminsime, kiek dėl režimo kaltės be laiko mirė žmonių, jau nekalbant apie pilietinio karo aukas. Nors ir nėra jokios, net ir nelabai patikimos, apskaitos, tiesioginių aukų būta nuo šešių iki dešimties milijonų, įskaitant ir šimtus tūkstančių tibetiečių.
Be to, dešimtys milijonų „kontrrevoliucionierių" ilgą savo gyvenimo tarpsnį praleido pataisos stovyklose, kokie dvidešimt milijonų ten jų ir pražuvo. Dar kartą taip, jei turėsime galvoje nuo dvidešimties iki keturiasdešimt trijų milijonų „neplanuotų mirčių", liūdnai pagarsėjusio „Didžiojo šuolio" aukų, mirusių iš bado, kuris kilo tik dėl klaidingų vieno žmogaus, Mao Zedongo, projektų ir dėl nusikalstamo jo užsispyrimo: jis nepripažino savo klaidos ir neleido imtis žygių katastrofai sušvelninti.
Pagaliau taip, jei atkreipsime dėmesį į tibetiečių netektį, beveik genocidą: ko gero, kas dešimtas ar kas penktas „pasaulio stogo" gyventojas mirė dėl kinų okupacijos padarinių.
Neapsimestinė Deng Xiaopingo pastaba, kad žudynės Tianmenio aikštėje 1989 m. birželį (koks tūkstantis žuvusių) iš tiesų menkniekis palyginti su tuo, ką Kinija išgyveno labai netolimoje praeityje, iš tikrųjų yra prisipažinimo forma.
Ir nelabai galima daryti išvadą, kad tos negandos buvo liūdnos žiauraus pilietinio karo pasekmės (lyg jis seniai nebūtų pasibaigęs, o 1950 m. režimas jau buvo patikimai įsitvirtinęs) ar tiesiog niūrios istorijos tęsinys: neskaitant japonų okupacijos (kuri, beje, neatnešė visuotinio bado), reikia grįžti į trečiąjį XIX a. ketvirtį, norint surasti bent kiek panašią pragaištį ir badą.
Panagrinėti Kinijos komunizmą yra dvigubai svarbu. 1949 m. Pekino režimas valdė maždaug du trečdalius po raudona vėliava pasiuvusios žmonijos. Dabar, nebelikus SSRS (1991) ir dekomunizavus Rytų Europą, jis valdo ir visus devynis dešimtadalius.
Maždaug galima numanyti, kad išbarstytų „realaus socializmo" likučių dalia priklauso nuo to, kaip pakryps Kinijos komunizmo reikalai.
Beje, Kinija atlieka marksizmo-leninizmo „antrosios Romos" vaidmenį, atvirai po kinų-sovietų skilimo 1960 m., o faktiškai nuo Janano „laisvosios zonos" kūrimosi periodo (1935-1947), po Didžiojo žygio*: čia rasdavo prieglobstį pabėgę komunistai korėjiečiai, japonai, kartais vietnamiečiai.
Kim II Sungo režimas atsirado anksčiau, negu įsigalėjo Kinijos komunistų partija, ir už savo egzistavimą turi dėkoti sovietų okupacijai, o jo išlikimą per Korėjos karą nulėmė milijono ginkluotų kinų „savanorių" intervencija (1950 m. lapkritį).
Šiaurės Korėjos represijos daug ką paveldėjo iš stalininio „modelio", tačiau Pchenjano šeimininkas iš maoizmo (kuris po Janano visiškai susiliejo su kinų komunizmu) perėmė „masinę liniją" (smulkmeniškas nuolatinis visų gyventojų sekimas ir mobilizavimas) ir logišką to tęsinį - didžiausias dėmesys skiriamas „permanentiniam auklėjimui", kaip pagrindinei visuomenės kontrolės priemonei.
Dar akivaizdesnė Kinijos įtaka Azijos komunistiniams režimams, susikūrusiems po 1949 m. Iš Pekine išleistų vietnamiečio Hoang Van Hoano memuarų5 aiškiai matyti, kad nuo 1950 m. iki Ženevos susitarimų (1954) daugybė kinų patarėjų šefavo Vietmino kariuomenę bei administraciją, o tarp 1965 ir 1970 m. apie trisdešimt tūkstančių Pekino kareivių, pirmiausia iš inžinerijos dalinių, atėjo į talką Pietų Vietname besikovusiems Šiaurės Vietnamo daliniams.
Generolas Vo Nguyen Giapas, Dien Bien Phu nugalėtojas, 1964 m. netiesiogiai pripažino kinų indėlį: „Nuo 1950 metų, po kinų pergalės, Kinijos liaudies išlaisvinimo armija mūsų armijai ir mūsų liaudžiai suteikė neįkainojamų pamokų. Mus užgrūdino karinė Mao Zedongo mintis. Tai buvo svarbus faktorius, nulėmęs mūsų armijos brandą ir prisidėjęs prie tolesnių mūsų pergalių"6.
Savo ruožtu Vietnamo komunistų partija (VKP, tada darbo partija) 1951 m. savo įstatuose įrašė: „Darbo partija pripažįsta Marxo, Engelso, Lenino, Stalino teoriją ir Mao Zedongo idėjas, pritaikytas Vietnamo revoliucijos tikrovei, kaip teorinį savo idėjų pagrindą ir kaip kompasą, kuris rodo kryptį visiems mūsų veiksmams"7.
Masinė linija ir perauklėjimas tapo politinės Vietnamo sistemos šerdimi. Janane išrastas „čengfengas" (cheng feng - „darbo stiliaus reforma"), vietnamietiška transkripcija chinh huân, buvo žiaurių šeštojo dešimtmečio vidurio valymų vairas8.
Raudonųjų khmerų Kambodža (1975-1979) irgi sulaukė didžiulės pagalbos iš Pekino ir, vėl iškėlusi iš esmės tą patį voliuntaristinį Didžiojo šuolio mitą, pamėgino pasiekti tai, kas nepavyko pačiam Mao.
Kaip ir Mao režimas, visi tie režimai turėjo ryškią karinę pradžią (ne tokią juntamą Šiaurės Korėjoje, nors Kimas ir gyrėsi savo tariamais partizaniškais žygdarbiais kariaujant su japonais), kuri virto nuolatiniu visuomenės militarizavimu (ne taip juntamu Kinijoje -jos nedalija „fronto linija").
Gyvas būdamas visagalis Mao Zedongas dažnai buvo vadinamas „raudonuoju imperatoriumi". Tai, kas dabar žinoma apie jo įnoringą ir žiaurų egocentrišką charakterį, apie jo grėsmingą kerštingumą, apie jo ištvirkavimą iki pat paskutinių dienų9, daro jį pernelyg panašų į despotus, viešpatavusius Kinų imperijoje.
Ne todėl, kad Kinija nebūtų daug kartų degusi kraujo troškimu. Kaip ir kitur pasaulyje, Kinijoje viskas buvo pagrįsta religija, kuri neatskiriama nuo Weitanschauung, globalinės pasaulio vizijos.
Tai, kas skiria dvi didžiąsias Kinijos tradicijas, konfucianizmą ir daoizmą, yra ne tiek teoriniai nesutapimai, žodiniai prieštaravimai, kiek tai, kad Konfucijus pabrėžė visuomenę ir racionalų pradą, o Laozi, Dao pradininkas, rėmėsi individu ir intuityviu, jusliniu, iracionaliu pradu. Taigi kiekvienas arba beveik kiekvienas kinas skirtingu santykiu turi savyje abi šias kiniškos pasaulėjautos puses.
Būna, kad krizės ištiktiems, nelaimingiems, išmuštiems iš vėžių žmonėms antroji pusė nusveria, ir tada jie pakyla šturmuoti pirmosios pusės bastiono -mokytojų piramidės, t. y. Valstybės.
Yra buvę daug apokaliptinių ir mesijiškų sektų sukurstytų sukilimų: Geltonųjų turbanų 184 m., Fa-qingo maitrėjininkų maištas 515 m., manichėjų sukilimas Fang La 1120 m.10, Baltojo lotoso 1351 m., Aštuonių trigramų 1813 m. sukilimai ir t. t.11 Šie judėjimai savo turiniu gana panašūs.
Jie sinkretizuoja taoizmą ir liaudišką budizmą, bet dažnai labiausiai iškelia Maitrėją, ateities Budą, kurio šviesus, atpirkėjiškas neišvengiamas atėjimas turi įvykti per visuotinę „senojo pasaulio" katastrofą.
Tikintieji, rinktinis elitas, turi padėti pildytis pranašystei ir laukia išsigelbėjimo. Bet kokie ryšiai turi būti sutraukyti, taip pat ir šeimyniniai, kaip parašyta 515 m. Kinijoje visa moralė paremta šeimyninių priedermių gerbimu: jei šios atmetamos, tada viskas galima. Naujoji šeima, kokia tampa sekta, individą visiškai pajungia sau.
Visos kitos žmonijos laukia pragaras aname pasaulyje, o šiame - smurtinė mirtis. Kartais (kaip 402 m.) valdžios atstovai būdavo sukapojami į gabalus, o jų žmonos ir vaikai privalėdavo juos suryti, kitaip patys bus sukapoti.
Atrodo, kad 1120 m. masinėse žudynėse nugalabyta milijonai žmonių13. Visos vertybės apverčiamos atvirkščiai: sulig vienu 1130 m. skelbtu šūkiu, „žudyti žmones - tai vykdyti dharmą (budistų įstatymas)" . Nužudymas - užuojautos aktas, nes taip išlaisvinama siela; vagystė priartina lygybę; savižudybė - pavydėtina laimė; kuo baisesnė mirtis, tuo didesnis laukia atlygis.
Pagal vieną XIX amžiaus tekstą, „tas, kuris mirs lėtai sukapotas į gabalus, įžengs į dangų skaisčiai raudona mantija"15. Sunku atsispirti pagundai lyginti kai kuriais atžvilgiais tuos žiaurius tūkstantmečius su kokiais nors mūsų amžiaus Azijos revoliuciniais judėjimais.
Vis dėlto būta galingų stabdžių, ir tai paaiškina, kodėl iš esmės tvarka tik retkarčiais būdavo sudrumsčiama: viduramžiais ir net švietimo amžiuje Kiniją aplankę europiečiai būdavo priblokšti ir pakerėti Didžiosios Ramybės, tokios simboliškos senajai imperijai.
Konfucianizmas, oficialus mokymas, kuris buvo dėstomas net gūdžiausiuose kaimuose, Maloningumą skelbė esmingiausia valdovo dorybe ir ragino kurti valstybės modelį šeimos pavyzdžiu. Tai, ką galima be jokio anachronizmo apibrėžti kaip humanistinius principus, nepripažįsta žudymo ir žmogaus gyvenimą laiko didele vertybe. Ir taip nuo senų laikų.
Apsiribodami kanoniniais mąstytojais maždaug per dvidešimt vieną imperijos amžių, pirmiausia prisiminsime kinų filosofą Mo Ti (479-381 m. prieš Kristų), kuris taip pasmerkia karinę agresiją: „Jei paprasta žmogžudystė vertinama kaip nusikaltimas, o daugybės žmonių išžudymas, kaip būna užpuolus kitą šalį, sveikinamas kaip geras veiksmas, ar galima tai vadinti gero skyrimu nuo blogo?"16
Garsiajame Sun Tzu „Karo mene" (maždaug 500 m. prieš Kristų) sakoma: „Karas panašus į ugnį; tuos, kurie nenori padėti ginklų, ginklai pražudo"17. Dera kautis saikingai, liejant kuo mažiau kraujo: „Niekad neregėta, kad kokia šalis būtų turėjusi naudos iš užsitęsusio karo... pelnyti šimtą pergalių iš šimto kautynių dar nėra išmanymo viršūnė... Kas moka nugalėti, tas triumfuoja, priešui dar tik pradėjus grasinti"18.
Tausoti jėgas labai svarbu, nereikia skubėti ir sunaikinti priešininko: „Verčiau paimti priešo armiją į nelaisvę negu ją sunaikinti... Neskatinkite žudyti"19. Čia reikia matyti ne tiek moralinę nuostatą, kiek apgalvotą taktiką: žudynės ir žiaurumai duoda priešui neapykantos ir nevilties energijos, ir jis ja pasinaudojęs gali pasukti situaciją savo naudai.
Toks samprotavimas tipiškas didžiajai kinų tradicijai (ypač tą iliustruoja konfucianizmas): etiniai principai plaukia ne iš transcendentinės vizijos, o iš pragmatizmo, susieto su harmonija ir visuomenės funkcionavimo efektyvumu. Be abejo, tai tik suteikia jiems dar daugiau jėgos.
Kitoks, teisės žinovų „pragmatizmas", Konfucijaus ir Sun Tzu amžininkas, tvirtinęs, kad, priešingai, valstybė turi stiprinti savo neribotą valdžią terorizuodama visuomenę, įrodė visišką nesugebėjimą priversti ją funkcionuoti vos praėjus šlovės valandai. Pavyzdys - trumpai gyvavusi Qin (Činų) dinastija III a. prieš Kristų.
Nors tie patys dalykai viešpataujant skirtingiems valdovams gali labai skirtis, toks despotiškumas ėmęs silpnėti, ypač Šiaurės Songų dinastijos laikais (960-1127): dažniausia bausme prasižengusiems valdininkams tampa tremtis į tolimą valstybės pakraštį, ir jie galėjo tikėtis grįžti sulaukę malonės.
654 m. Apskritai kinų valstybės prievarta būdavo ribojama ir kontroliuojama. Kinų istoriografiją pašiurpino „pirmojo imperatoriaus" Qin Shi (221-210 m. prieš Kristų) gyvi palaidoti 460 mokslo žmonių ir valdininkų. Šis, visas verdantis cinizmu, aiškiai buvęs pavyzdžiu Mao, liepė sudeginti ir visą klasikinę literatūrą (vien užsiminimas apie ją galėjo užtraukti mirties bausmę), pasmerkti myriop arba ištremti apie 20 000 kaimiečių, o dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių gyvybių paaukoti pirmos Didžiosios sienos statybai.
Su Hanų dinastija (206 m. prieš Kristų - 220 m. po Kristaus) vėl įsigali konfucianizmas, ir imperija daugiau nebematys nei tokios tironijos, nei labai dažnų masinių žudynių. Tiesa, XII amžiuje, valdant taikingajai Songų dinastijai, buvo maždaug trys šimtai kaltinimo punktų, pagal kuriuos grėsė mirties bausmė, bet kiekvienas nuosprendis turėjo būti iš esmės patikrintas ir patvirtintas imperatoriaus parašu.
Karai paprastai atsieidavo šimtus tūkstančių gyvybių, mirčių skaičius dešimteriopai padidėdavo dėl epidemijų, bado, krizių (reikia tik įsivaizduoti katastrofiškus potvynius Geltonosios upės žemupyje), dėl konfliktų, sukeltų transporto suirutės.
Antai Taipingų sukilimas ir jo numalšinimas (1851-1868) nusinešė nuo dvidešimties iki šimto milijonų gyvybių. Šiaip ar taip, Kinijos gyventojų skaičius nuo 410 milijonų 1850 m. sumažėjo iki 350 milijonų 1873 m.22 Bet tik maža dalis šių aukų gali būti laikomos tikrai tyčinėmis (neabejotinai koks milijonas Taipingų laikais)23.
Tai buvo be galo neramus laikotarpis, paženklintas didžiulių sukilimų, Vakarų imperialistinių valstybių agresijų ir augančios nuskurdintų gyventojų nevilties. Ir vis dėlto pirmosios XX amžiaus pusės Kinijoje beveik nebuvo ženklų, pranašaujančių šitokius triumfuojančio maoizmo protrūkius.
1911 metų revoliucija nebuvo labai dramatiška, per kitus šešiolika metų, kol gomindano režimas suteikė šiokio tokio stabilumo, kinai patyrė žudynių. Pvz., tokiame revoliucionierių židinyje kaip Nankinas nuo 1913 m. liepos iki 1914 m. liepos diktatorius Yuan Shikai liepė nužudyti kelis tūkstančius žmonių24. 1925 m. birželį Kantono užsienio koncesijų policija užmušė 52 darbininkų demonstracijos dalyvius. 1926 m. gegužę Pekine per taikią antijaponišką manifestaciją žuvo 47 studentai. O 1927 m. balandžio ir gegužės mėnesiais Šanchajuje, paskui kituose didžiuosiuose rytų miestuose tūkstančius komunistų išžudė savotiška koalicija, vienijusi naujo režimo vadą Chiang Kai-sheką ir slaptas vietinių padugnių gaujas.
Knygoje La Condition humaine („Humaniška sąlyga") André Malraux, vaizduodamas sceną garvežio katilinėje, primena kai kurių egzekucijų žiaurumus. Pirmieji pilietinio karo tarp komunistų ir nacionalistų epizodai lyg ir nepasižymėjo smarkiomis masinėmis žudynėmis, ne labiau kaip Didysis žygis (1934-1935), o japonai 1937-1945 m.
Daug pragaištingesnis negu dauguma šių veiksmų buvo 1900, 1920-1921 ir 1928-1930 m. badas, kas kartą apimantis nuo sausros kenčiančią Kinijos šiaurę ir/ar šiaurės vakarus. Per antrąjį badą mirė pusė milijono žmonių, per trečiąjį - nuo dviejų iki trijų milijonų25.
Bet nors antrąjį badą apsunkino dėl pilietinių karų sutrikęs transportas, negalima sakyti buvus kokį nors „bado sąmokslą" ir kalbėti apie masines žudynes. Kas kita - Henano atvejis, kai 1942-1943 m. badu išmirė kokie du trys milijonai žmonių (daugiau kaip vienas iš dvidešimties), atskleista ir kanibalizmo faktų. Tada, kai derlius buvo katastrofiškai mažas, centrinė Čongino* valdžia nemažino nė vieno mokesčio, ir daugybė valstiečių greitai pasijuto likę nuogi basi.
Frontas nieko nepakeitė: valstiečiai buvo priversti be užmokesčio dirbti, pvz., kasti 500 kilometrų...
Pasakodama apie savo močiutę, motiną ir save Jung Chang atskleidžia neramų XX a. Kinijos gyvenimą - nuo kardais ginkluotų karo vadų iki pirmininko Mao, nuo Mandžiūrijos imperijos iki Kultūrinės revoliucijos. Autorės močiutė vaikystėje buvo atiduota vienam generolui kaip sugulovė.
Šiam mirštant, su mažamete dukra pabėgo. Suaugusi būsimoji Jung Chang motina aktyviai dalyvavo komunistų judėjime. 1949 m. abu rašytojos tėvai tapo aukšto rango pareigūnais. Jung Chang augo tarp komunistų elito, bet lojalumas doktrinai neišgelbėjo jos tėvų nuo kankinimų, o jos pačios - nuo tremties į šalies pakraščius.
Mao Dzedongas buvo miręs, „Keturių grupė“ - nuversta, kai jauna moteris iš Čengdu, Sičuano provincijos, sugebėjo pasinaudoti atsiradusia nedidele galimybe patekti į Vakarus - gavusi vyriausybės stipendiją, 1978 m. rudenį ji išvyko į Didžiąją Britaniją studijuoti anglų kalbos. Jos vardas buvo Erhong (kin. antroji laukinė gulbė) ir ji buvo antroji dukra aukštų Kinijos komunistų funkcionierių šeimoje.
Vis dėlto daugiau nei prieš dešimtmetį, vadinamosios Kultūrinės revoliucijos išvakarėse, ji, tėvui pasiūlius, apdairiai pasikeitė vardą į Jung (kin. karo reikalai). Sičuano dialektu Erhong galėjo reikšti ir „išblukusią raudoną“, o šitai tais pavojingais laikais galėjo būti palaikyta pavojinga revoliucinio užsidegimo stoka.
Dabar Jung Chang gyvena Londone ir į gimtinę nuvyksta tik aplankyti šeimos. Savo anglų kalbos studijas ji puikiai išnaudojo - galiausiai parašė keistus, ambicingus, vietomis kiek mėgėjiškus, bet, šiaip ar taip, be galo įdomius atsiminimus. „Laukinės gulbės. Trys Kinijos dukros“ - tai jos šeimos istorija, apimanti tris ketvirčius itin audringų pokyčių kupino amžiaus.
Į vientisą paveikslą čia sujungiami pasakojimai apie autorės močiutę iš motinos pusės, kuri XX a. Sutelkdama dėmesį į tris šeimos moterų kartas ir tai, kaip jos taikėsi prie besikeičiančių politinių vėjų, Jung Chang suteikia mums retą galimybę stebėti nepaprastų moterų, kurios ne tik atspindėjo savo epochą, bet ir aktyviai veikė, kad pakeistų asmeninius likimus, gyvenimų raidą.
Jung Chang jaudinančiai aprašo sunkią šešių mėnesių kelionę per penkias kalnų perėjas, į kurią 1949 m. vykstant karui su Gomindanu leidosi grupė partijos veteranų su savo žmonomis. Jos tėvas, būdamas aukštesnio rango, važiavo džipu. O aštuoniolikmetė nėščia motina visą kelią ėjo pėsčiomis su miegmaišiu ant pečių.
Štai kaip Jung Chang tai aprašo: „Nejau jis negali kartais leisti pavažiuoti jo džipu? Jis atsakė negalįs, nes šitaip išskirtų ją iš kitų, juk važiuoti mašina ji neturinti teisės.
Jam atrodė, kad reikia kovoti su ilgaamže kinų nepotizmo tradicija. Be to, mano motina ir turinti patirti sunkumų. (...) Ji - tik jauna studentė. Jei kitiems žmonėms pasirodys, kad ji lepinama, bus bėdos. Tai tavo pačios labui, - pridūrė jis ir priminė, kad dar nėra patenkintas jos prašymas suteikti narystę Partijoje.
Po trejų metų knygoje epizodiškai išnyra Korėjos karas - autorės motina, tuo metu jau viduriniosios grandies funkcionierė, įkalbinėja močiutę paaukoti savo papuošalus naikintuvų pirkimo fondui. Dar problematiškesnis atrodo jos paniurėlio autoritariško tėvo vaidmuo, kuriam paskutiniuose dviejuose trečdaliuose knygos skiriama daugiausiai dėmesio, nepaisant autorės užmojo susikoncentruoti į giminės moteris. Čang Šouju prisijungė prie komunistų...