Viduramžių žmonės valgė kaip... pusiau laukiniai. Reikia manyti, kad viduramžių žmonės valgė kaip... ir savas griežtas taisykles. Kartkartėmis prie stalo atnešdavo indų su vandeniu rankoms plauti).

Stalo Įrankių Evoliuzija

Maistą - mėsą ir pan. paprasčiausiai pasismeigdavo peiliais ar atsiplėšdavo gabalą kitą rankomis. Mėsai išgriebti iš kunkuliuojančio katilo buvo naudojami specialūs „lietuviškus peiliukus“, šie, matyt, sėkmingai atstojo šakutes. Šakutė? Neapvalintu galu, šaukštai kai kur plokšti, t. y. aristokratų ar užjūrio princesių rūmus. Europoje buvo primiršta maždaug iki X-XI amžių.

• XI a. ištekėjusios bizantiečių princesės.
• XI a. teisintis dėl savo žmonos iš Bizantijos įžūlaus elgesio.
• Šakutės jau po poros šimtmečių - XIII a. aristokratų stalų.
• Tokį „velnio pramaną“.

Pamažu šakutės pradėjo įsigalėti Europoje - 1279 m. šakute prie karališkojo pietų stalo. Galutinai šakutės prie europiečių stalų įsivyravo tik XVIII-XIX a. (tik XX a.).

Šakutės Lietuvoje

O kaipgi šakutės Lietuvoje? Vos viena kita - kaip didžiūnų pramoga. Neaiškūs „lietuviški peiliukai“ girtuokliams tramdyti.Normalūs žmonės! Pirštus. Gero, tik XVI-XVII a.

Valgymo Papročiai

Taurės dar tebekramtant kąsnį ir t. panašiai. Paprastai stovėdavo maisto raikytojas (arba stalininkas, taip juos vadino XV a. a. discipliną“. Telikdavo juos iš dubens ar padėklo pasiimti rankomis ar pasmeigti peiliais. Einantiesiems į kviestinius pietus tekdavo pasiimti savus.

Tiek moterys - kone kiekvienas medinėse makštyse nešiojosi po peilį. Prie peilių - XV a. peiliukus“, nešiotus medinėse makštyse. Kovoje, tiek medžioklėje, tiek prie stalo.

Indai ir Įrankiai

Dubenėlių, užsigerdavo iš tokių pat bokalų. Pasitaikydavo nedažnai - žinoma, kad XV a. kunigaikštis Aleksandras turėjo „tik“ 23 sidabrinius šaukštus. Šaukštų likučių archeologai randa XVI-XVII a. žemės sluoksniuose.

Lėkštėms. Be to, lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas XV a. minėjo specialius „lietuviškus peiliukus“. Tokių puošnių XIV a. pabaigos-XV a. viduramžių (ir dar anksčiau - nuo III a.). Viduramžių stalo įrankiu. Laikyti tik smaigaliu į stalą.

Duonos kepalus be minkštimo ar, tiksliau, savotiškas lėkštes iš duonos plutos. Patys, o turčiai atiduodavo tarnams, elgetoms, mesdavo šunims į pastalę. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nes 1390 m. XV a. lėkščių. XV a. Venecijos.

Kunigaikščio Gedimino, sumedžioto tauro rago. Beveik pusmetrio (45 cm ilgio) geriamojo rago likučius. Indas pagamintas V a. Kr.

Maisto Įvairovė ir Prieskoniai

Juk tai buvo kone vienintelė proga atsivalgyti už visą dieną. Stalo atsidurdavo bent po kelis patiekalus. Norėta įmanoma daugiau skanėstų. Ribojančius draudimus. Pvz., keliolikos patiekalų). Galėjai kimšti kiek nori. Ir tik XVIII a.

Valdovų ir didikų rūmuose, tai liudija XV a. mes, gerai gamina ir daug valgo.“ Antrąsyk Contarini valdovą aplankė 1477 m. Trakų pilyje ir dalyvavo keliasdešimties žmonių puotoje. Buvo iškelta 1429 m. Pvz., sūrio ir varškės (tik 1491 m. diena). Sukurti ką nors panašaus į mėsą. IX a. Reikia priskirti kuriai nors vienai rūšiai (žinoma, žuvims!). Ir konservantą.

Vertinama. Savaitę). O šiaip per dieną vienuolis galėdavo suvartoti apie 20 g druskos. Net ir eiliniai miestiečiai. Džiovintų uogų. Pagedusių produktų kvapą ir skonį. Tyrimą. Toronto universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Johnas H. m. svaras (0,45 kg) pipirų jam būtų kainavęs 2,25 darbo dienos. Reikėjo dirbti dvigubai daugiau - 3 dienas. 22,86 dienos.

Daugumoje šalių ypač populiarios buvo ir garstyčios. Tuomet skyrėsi nuo dabartinių - buvo patiekiami nemalti garstyčių grūdeliai. XVIII a. sumalti ir ant stalo patiekti iš miltelių pagamintų košės pavidalo garstyčių. Nuo XIV amžiaus. Geltonos spalvos. Surinkti kilogramui šafrano reikia iki 200 tūkst. Pirkliai jau 1414 m. turėjo druskos sandėlių Kaune ir Vilniuje.

Pirkliai privalėjo iškrauti visą į kraštą atgabentą druską. Kiek XV a. pabaigoje-XVI a. liudija prekybos su Polocku mastai. Kelių į LDK gabenti druskos, 1506 m. buvo įvežti 19.375 maišai. Pelenų. Pipirai ar cinamonas to meto Lietuvoje dar buvo retas prieskonis. Cilindro, primenančio kepurę, pavidalu. Ir cukraus mišinio. Ir košę.

Duona ir Košės

Jei ko viduramžių žmonės ir atsivalgydavo, aišku, pirmiausia duonos. Valgyti ir duonos gabalėlius, išmirkytus piene, sultinyje ar vyne. Trupiniai vartoti ir kaip tirštikliai įvairiuose padažuose. Pakabindavo narve virš mėšladuobės.

Populiari nuomonė, kad XIII a. garsus keliautojas Marco Polo į Europą atnešė „tešlinius siūlus“ - makaronus. Tačiau istorikai aptiko, kad dar 1246 m. Reikalingų miltų neretai trūkdavo net duonos kepykloms. XVI a. atvežė Bona Sforza, karaliaus Žygimanto Senojo žmona. Metu išpopuliarėjo ir skryliai - tešlos lakštiniai. Dėdavo kitą lakštinių ir mėsos sluoksnį, kol puodas prisipildydavo.

Miežinė-avižinė duona, na, o rečiausiai valgyta iš sorų kepta duona. Sklindžius, juos gamindavo iš sorų, miežių, rugių ir kviečių miltų. VIII a. „pagardindavo“ ją tik senu sviestu ar aliejumi. Pupelių košė ir sriuba. Reikia pupeles bent tris kartus perplauti, užvirinus nugriebti putas. Ir vėl tris kartus perplaudavo. Klestėjo mūsų žemyne iki tol, kol XVII-XVIII a. bulvės. Kokios buvo lietuviškos košės? Janas Dlugoszas XV a. maišytą su raugintais kopūstais... Košė. Europoje, beje, grikius tais laikais vadino „juodaisiais ryžiais“.

Miežių ar avižų košė. Pupelių. Susmulkintais grybais. Žibuoklių. Pavidalu. A.). Morkas, manoma, XII a. Indijos kilusius agurkus žinojo jau romėnai, sukrimsti agurką IX a. imperatorius Karolis Didysis, Anglijoje agurkai buvo populiarūs XIII a. laikais mėgautasi irgi ne per daugiausia. Rodo, kad skanauta ir žalių bei raugintų agurkų (tai atskleidė prie XIII a. pipirmėčių, čiobrelių. Net vynuogių kauliukų, o kronikos liudija, kad 1416 m. galima vadinti tų laikų saulėgrąžomis. Paršiuko.

Mėsa ir Žuvis

O štai žvejams viduramžiai būtų pasirodę tikru rojumi. Daug. Miestiečių įprastas valgis. (Pridžiovinti jiems visiems šieno buvo sunkiai įmanoma). Ožkų ir avių šonkauliukus, kiaulių kumpius ir pan. Žmonės džiaugdavosi gavę galimybę pasigauti kiškį ar triušį. Ožkienos.

Beje, viduramžiais žmonės valgė kur kas daugiau paukštienos. Ypač nupenėti einiai (juos tukindavo net iki 12 kg svorio, kad nebepaskristų). To dar pavirdavo sultinyje. Viduramžiais buvo gana prasti. Kuojų, o Neryje buvo pagaunama ir lašišų. Nuvalydavo žvynus, išimdavo vidurius ir patiekdavo. Metu. Keista, bet sprendžiant pagal radinius XIII a. priklauso jiems). Ir tik nuo XIV-XV a. meškiena. Valgyta jautienos, avienos ir kiaulienos.

Skirtingai nuo Vakarų Europos, lietuvių protėviai nemėgo. Atvejais (apgulties metu) valgyta ir arkliena. Maždaug nuo XIII a. Manote, kad maisto dažiklius pradėta vartoti tik šiais laikais. Duonos, gvazdikėlių miltelių ir juodų vyšnių sulčių. Bei uogų ir burokėlių sulčių mišiniu. Prieskonis arba kiaušinių tryniai, maišyti su miltais.

Gėrimai

Gaivindavosi vynu. Istorikai tvirtina, kad dar Anglijoje XII a. vandens elį gerta galonais (maždaug po 4,5 litro per dieną). Apie 1.300 aludžių ir elio dideliais kiekiais gerdavo net vaikai. Tik nuo XV a. gėrimas - vyno statinaitės buvo brangi dovana net valdovams.

---