Vaiko mokymas savarankiškai valgyti - svarbus žingsnis jo raidoje. Savęs maitinimas - vienas pirmųjų savarankiškumo žingsnių vaiko gyvenime. Tai ne tik suteikia mažyliui galimybę mokytis, bet ir stiprina svarbius įgūdžius, tokius kaip smulkioji motorika, koordinacija bei koncentracija. Nors šis procesas dažnai lydimas netvarkos ir iššūkių, tinkami patarimai gali ženkliai palengvinti šią patirtį tiek vaikui, tiek tėvams.

Kada pradėti mokyti vaiką savarankiškai valgyti?

Mokyti vaiką savarankiškai valgyti rekomenduojama pradėti nuo 9-12 mėnesių, kai mažylis pradeda rodyti norą naudoti šaukštelį pats. Naudodami tinkamus įrankius, tokius kaip „I CAN“ šaukštelis, tėvai gali ne tik palengvinti šį etapą, bet ir užtikrinti, kad mažylis jausis motyvuotas mokytis. Viskas prasideda nuo "Galiu pats!" Pirmas vaiko "kulinarinis" etapas - savarankiškas valgymas. Jau vienerių metukų pyplys gali išlaikyti šaukštą, o tai reiškia, kad valgydamas gali apsieiti be mamos pagalbos. Nedrauskite jam to, kad ir kaip apšnerkštų viską aplinkui... Nėra kito būdo išmokti, kaip tik darant.

Kaip paruošti aplinką ir įrankius?

Kai mažylis pradeda mokytis valgyti savarankiškai, svarbu pasirinkti tinkamą įrankį, kuris atitiktų vaiko poreikius ir gebėjimus. Tinkamai parinktas šaukštelis leidžia vaikui lengviau suprasti, kaip jį laikyti ir naudoti, o tai mažina maisto iškritimo ar netyčinio apvertimo tikimybę. Pasirinkę šaukštelį, kuris ne tik patogus, bet ir vizualiai patrauklus vaikui, galite skatinti mažylį entuziastingai žiūrėti į valgymo procesą.

Pirmiausiai išmokykite mažylį padengti ir nudengti stalą. Tai galima pradėti daryti, vos tik vaikas ima tvirtai žingsniuoti. Žinoma, kol atžalos mažos, porcelianą ir krikštolą verčiau atidėti į šalį, o aštrius įrankius ant stalo padėti ir nuimti būtina suaugusiesiems. Tokio amžiaus mažylį pirmiausiai išmokykite valgyti kultūringai: sėdint prie staliuko, o ne bėgiojant po kambarį; naudojantis šauktu, šakute, šaukšteliu ir servetėle, o ne rankomis. Trimetis jau turėtų pats atsigerti iš puodelio ir neprilaistyti aplink. Maža to - tokio amžiaus atžalėlė jau su malonumu padarytų mamytei ar tėveliui sumuštinį.

Patarimai, kaip skatinti savarankiškumą

Savarankiškas valgymas yra svarbus raidos etapas, tačiau tam reikia kantrybės ir tinkamos aplinkos. Svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl jų mokymosi tempai gali skirtis. Nepamirškite girti ir skatinti mažylį už kiekvieną pastangą - tai padeda formuoti pasitikėjimą savimi. Kuriant teigiamą aplinką, valgymas tampa ne tik praktiniu įgūdžiu, bet ir džiaugsmingu užsiėmimu. Savarankiško valgymo mokymas yra svarbus etapas, kuris ugdo vaiko motorikos įgūdžius, pasitikėjimą savimi ir pozityvų požiūrį į maistą. Leisdami vaikui mokytis savarankiškai, sukuriate pagrindą sveikiems įpročiams, kurie lydės jį visą gyvenimą.

Taupydami laiką, baimindamiesi dėl saugumo arba tiesiog neturėdami kantrybės tėvai mažuosius "pagalbininkus" veja lauk iš virtuvės. Ir be reikalo. Atėjo laikas pirmajai kulinarinei patirčiai. Kaip iš jūros smėlio jūsų mažylis "kepa" įvairių formų blynus, taip ir namuose jis gali su kepimo formelėmis iš tešlos padaryti sausainiukus. Jūsų vaikas jau toks atsakingas ir atidus, kad gali pats padengti stalą, išpilstyti sultis į puodelius, o kai šeima pavalgo, nurinkti indus ir įrankius (išskyrus aštrius bei sunkius). Labai naudinga tokio amžiaus mokyti vaiką lipdyti virtinukus ir dėti įdarą. Išmokykite jį tinkamai laikyti delne tešlos gabaliuką, dėti varškės ar faršo ir pirštukais užspausti kraštus.

Atžalą metas pamažu pradėti mokyti atsargiai gaminti naudojant kaitrą. Žinoma, jums baugu, tačiau atminkite, jog daugiau nelaimių ir traumių įvyksta, kai vaikai yra neišmokyti elgtis atsargiai. Vis tiek jie norės pabandyti ir galbūt netgi sugalvos tai daryti be jūsų žinios. Todėl verčiau patys parodykite, kad, pavyzdžiui, nukėlus dangtį, iš puodo virsta karšti garai, todėl reikia saugotis. Saugumo įgūdžiai neatsiranda per dieną. Jų vaikus reikia mokyti nuolat.

Kada vaiką galima prileisti prie viryklės, priklauso ne tik nuo jo savarankiškumo laipsnio, temperamento, charakterio ypatumų, bet ir nuo ūgio. Mokykite vaiką nepilti į puodą skysčio tiek, kad jis siektų kraštus. Tokio amžiaus jaunuoliai jau turėtų gaminti be tėvų pagalbos. Metas patiems išsivirti sriubos, netgi uogienės, pabandyti konservuoti agurkus ir kitas daržoves. Kartkartėmis su atžalomis pagaminkite kurį nors patiekalą iš nacionalinių pasaulio virtuvių. Kol gaminsite picos tešlą (tai visai nesudėtinga), papasakokite atžalai, kad italai taip didžiuojasi šiuo savo išradimu, jog netgi yra išleidę įstatymą, kuris draudžia picas kepti ne taip, kaip reikia. Ar laikomasi to įstatymo (ne namuose, žinoma, o kavinėse), prižiūri specialūs vyriausybės inspektoriai.

Kur kas įdomiau, nei nusipirkti gatavą picos padą parduotuvėje, yra pasigaminti tešlą patiems. Į indą supilkite 1 stiklinę kefyro ir suberkite 3 stiklines miltų; įberkite druskos, pusę šaukštelio cukraus, pusę šaukštelio sodos; supilkite vieną išplaktą kiaušinį ir šaukštą augalinio aliejaus. Viską gerai sumaišykite, išminkykite ir iškočiokite. Tada leiskite vaikui dėti įdaro: vištienos ar jautienos gabaliukų, žuvies ar krevečių, grybų, paprikos, svogūnų, baklažanų... Būtina dėti pomidorų ir tarkuoto sūrio, o visa kita - jūsų fantazijos reikalas.

"Nenorėkime, kad vaikai išmoktų ir pamėgtų gaminti maistą, jeigu patys šeimoje nieko negaminame, tik valgome šaldytus koldūnus. Mano 7 ir 6 metų atžalos nedalyvauja kulinariniuose virtuvės procesuose tik tada, kai man reikia pagaminti greitai ir yra labai svarbus rezultatas. Visais kitais atvejais mes viską darome kartu. Žinoma, daug lemia tai, kad aš dažniausiai būnu su jais namuose, o ne kažkur kitur. Jeigu tėvai dirbantys, tai apsunkina situaciją. Aš pati savarankiškai pradėjau gaminti maždaug nuo 10 metų. Atsimenu pirmąjį rimtą patiekalą - įdarytą karką... Mėgdavau vartyti knygas, išbandyti ką nors nauja. Augau Kėdainiuose, namuose, kuriuose maistas buvo ne tik gaminamas, bet ir užsiauginamas, konservuojamas ir pan. Mano abi močiutės augino daržus.

Tai prancūziškas jogurto indelio pyragas, kurį mums atsiuntė Beata Nicholson. Jis užrašytas ir jos naujojoje kulinarinėje knygoje "Beatos virtuvė: Mamų knyga". Pasak pokalbininkės, tokį pyragėlį prancūzų darželinukai savarankiškai kepa jau nuo dvejų su trupučiu metų.

1. Sumaišyk vieną indelio kiekį jogurto su trimis indelio kiekiais miltų, vienu indeliu aliejaus ir dviem indeliais cukraus.
2. Įmušk du kiaušinius ir viską gerai išmaišyk.
3. Jogurto indeliu pamatuok miltus, suberk į gautą masę kartu su druska ir kepimo milteliais.
4. Tešlą sukrėsk į kepimo formą ir šauk į orkaitę kepti apie 25-30 minučių.

Kad jūsų vaikas pakiltų skrydžiui, reikės įstabių tėvų… Tėvelio ir mamytės, kurie gebės tinkamu laiku duoti laisvę, bet, iškilus sunkumams, visada bus pasirengę padėti. Kiekviename etape prireiks jį aprūpinti svarbiausiais emociniais „papildais“ jo asmenybei ugdyti. Bet net ir tokiomis pastangomis palaikomam vaikui vis tiek teks susidurti su kliūtimis. Jis išmoks veikti, mąstyti ir valdyti savo emocijas. Savarankiškumas reiškiasi įvairiais aspektais. Lengviausiai pasiekiamas praktinis savarankiškumas palaipsniui leidžia vaikui apsieiti be kitų pagalbos fizinėje veikloje. Intelektualinis savarankiškumas - tai gebėjimas mąstyti pačiam, susidaryti savo nuomonę ir pačiam įveikti sunkumus. Pagaliau - emocinis savarankiškumas.

Kad vaikas tikrai išmoktų būti savarankiškas, jam reikia suteikti teisę eiti pirmyn savo ritmu. Kuo būtų galima jam padėti? Duokite galimybę ir laiko veikti pačiam, kartais teisingai, kartais neteisingai, leiskite kartoti savo bandymus dar ir dar kartą. Jūs vieninteliai, geriausiai pažįstantys savo vaiką, galite uždegti jam žalią šviesą. Pirmiausia parodydami, ką jis geba daryti, tačiau niekada jo neskubindami. Nieko baisaus išbandyti viena ar kita, nors tam dar nėra visiškai pasirengta. Svarbiausia - nieko nedaryti prieš vaiko valią.

Vaikui reikia, kad jo nauji gebėjimai būtų įvardyti, kad už gerus darbus jį pagirtų, o po kiekvienos nesėkmės paguostų. Jis iš savo tėvų laukia tikrų ne paskubomis ištartų pagyrų. Jį reikia paskatinti ir įtraukti, kad turėtų ryškų ir tikrą vaizdą, ką jis gali nuveikti kiekviename savo gyvenimo etape. Saugokitės baimės, nerimo ir graužaties, kai matote, kad jūsų vaikas pradeda atsiriboti nuo jūsų. Vaikai greitai perima tėvų stresą, netgi jeigu šie daro viską, kad jį paslėptų. Negeros emocijos turi tendenciją plisti.

Ketverių metų sūnų auginanti skaitytoja parašė laišką apie savo sūnaus nenorą valgyti savarankiškai. Mama rašo, kad didžiuojasi savo sūnumi, jis yra savarankiškas, tačiau atsisėdus pietų ar vakarienės prie stalo, laukia, kol mama jį pamaitins. Miela mama, ačiū, kad dalinatės. Džiugu, kad džiaugiatės savo sūnaus pasiekimais, jo elgesiu. Siekiate, kad berniukas būtų savarankiškas ir atsakingas, sugalvojate įvairių būdų jį paskatinti. Suprantu Jūsų nerimą, kad keturmetis nori būti maitinamas. Laiške rašote, kad Jūsų berniukas tvarkosi, plauna indus, nuvalo dulkes, padeda plauti grindis, pats išsirenka rūbus, apsirengia, mokosi skaičiuoti, atpažinti raideles. Išties džiugu, kad vaikas tiek visko moka, bet, Vaida, Jums svarbu sau atsakyti į klausimą: ar jis nepavargsta? Ar jis turi pakankamai laiko žaidimams, taškymuisi balose, slėpynėms, gaudynėms su kitais vaikais, mama arba tėčiu? Galbūt teko girdėti, kad žaidimas yra vaiko “darbas”. Žaisdami mažyliai mokosi, tyrinėja pasaulį, ilsisi išreiškia savo jausmus. Todėl svarbu skatinti vaiką žaisti, suteikti jam erdvės, priemonių, leisti pasireikšti kūrybiškumui, net jei tai reikš sujauktus namus ar purvinus drabužius.

Jei manote, kad visgi Jūsų berniukas turi pakankamai laiko vaikiškiems užsiėmimams, gal jį paprasčiausiai vargina valgymas su peiliu ir šakute? Kartais būna, kad vaikai „sumažėja” siekdami daugiau tėvų dėmesio. Kažko negalėjimas, buvimas bejėgiu - tai būdas tarsi grįžti į praeitį, kai tėvai kiekvieną akimirką rūpindavosi, myluodavo, visą savo dėmesį skirdavo tik mažyliui. Todėl svarbu įsitikinti, ar pakankamai laiko skiriate kokybiškam laikui kartu. Jūsų nuogąstavimai, kad jei nuolat padėsite keturmečiui valgyti, jis prie to įpras ir nebenorės valgyti pats, pagrįsti. Norint, kad vaikas augtų pasitikintis savimi, tėvams svarbu atsiminti taisyklę: “niekada nedarykite už vaiką to, ką jis gali padaryti pats”. Taigi, siūlyčiau skatinti sūnelį valgyti savarankiškai.

Matydama, kad sūneliui labai svarbu būti pamaitintam, galite sugalvoti gudrybę: jei visą savaitę vaikas valgys savarankiškai, penktadienio vakarą galėsite pažaisti, kad jis mažas vaikelis, kuris nemoka valgyti. Linkiu Jums sėkmės.

Valgymo įgūdžių formavimosi gairės

Kiekvienas vaikas vystosi individualiai, tačiau žinoti bendras valgymo įgūdžių formavimosi gaires - naudinga. Svarbu! Tai - informacinio pobūdžio medžiaga. Pirmieji 6 gyvenimo mėnesiai - tai išskirtinio žindymo laikotarpis. PSO, Europos pediatrų draugija ir kitos sveikatos organizacijos rekomenduoja kūdikius maitinti tik motinos pienu (arba pieno mišiniu, jei žindymas neįmanomas). Kai kuriems kūdikiams papildomas maitinimas gali būti pradėtas anksčiau nei 6 mėn., tačiau ne anksčiau kaip nuo 4 mėnesių, ir tik tuo atveju, jei yra svarbi priežastis.

• Kūdikis gerai valgo trintas tyres, domisi maistu, bando jį tyrinėti pirščiukais.
• Griebia mažus gabalėlius, atsiranda noras pats dalyvauti valgymo procese.
• Mokosi gerti iš puodelio.
• Gali sukramtyti minkštą maistą (virtas daržoves, makaronus, bananą).
• Vaikas ima domėtis šaukštu ir bando juo naudotis.
• Valgo pirščiukais, kai kurį maistą jau gali pakankamai tiksliai įsidėti į burną.
• Pats laiko puodelį ir moka gerti neapsiliedamas.
• Valgo savarankiškai su šaukštu, nors dar dažnai išsitepa.
• Gali naudoti šakutę.
• Tobulinami smulkiosios motorikos įgūdžiai - stalo įrankių laikymas, savarankiškas valgymas.
• Dauguma vaikų jau puikiai valgo patys.

„Pažiūrėk tik! Mažas baltas lėktuvėlis sklando aukštai virš debesų, skrenda ir staiga tik šmurkšt į garažą“ - pasakoja mama nė metukų nesulaukusiam Ignui ir ties paskutiniais žodžiais kyšt šaukštą košės nesusigaudančiam berniukui į atvėpusią burnelę. „Pavyko“ - mintyse džiūgauja mama ir toliau rezga mintį, kaip įsiūlyti sūnui kitą šaukštą košės. Norit tikėkit, norit ne, bet mūsų pašnekovė teigia, kad valgymo įgūdžių raida prasideda nuo pirmo maitinimo. Vaikelis gimsta su čiulpimo refleksu, nuo pirmos valandos paguldytas ant mamos krūtinės jis moka čiulpti pienelį. Iki šešių mėnesių, kol kūdikiui visiškai pakanka mamos pienuko arba mišinuko, mama turi atminti keletą labai svarbių dalykų: maitindamos kūdikį, užmegzkite kontaktą su juo. Kūdikiui ūgtelėjus, apie 6 mėnesį ateina laikas susipažinti su jo didenybe šaukštu ir išmokti valgyti tirštesnį maistą. Geriausia pirmai pažinčiai tinka ne įprastas suaugusiųjų šaukštas, o lengvas, plastmasinis, neaštriais galais šaukštelis. Aišku, duoti mažyliui pačiam kabinti košę dar ankstoka, todėl tai daro mama arba tėtis. Nenustebkite, kad kūdikiai iš pradžių į šaukštą košės žiūrės kaip į neatpažintą skraidantį objektą - jie dar nemoka tvarkingai pasiimti lūpomis maisto nuo šaukšto. Kantrybės! Laikui bėgant (nepraeis ir mėnuo) jie pripras ir išsižios vos pamatę artėjantį šaukščiuką.

Klysta tėvai, kai norėdami kuo greičiau sumaitinti košę, kyšteli kūdikiui šaukštą ir nubraukia juo per vaiko dantukus ar viršutinę lūpytę. Kai košės jau išragautos ir mažylis pripranta prie tiršto maisto, nuo 8 - 9 mėnesių kūdikiams galima duoti pagraužti kietesnio maisto. Tinka lengvai burnoje tirpstantys sausainiai, kukurūzai. Rinkdamiesi juos, atkreipkite dėmesį į sudėtį - kad būtų ne per saldūs ir neprifarširuoti įvairių konservantų. Laikotarpis nuo 9 mėnesių iki metukų yra ypatingai svarbus, nes tada kūdikis išmoksta kramtyti. Tačiau būkite atsargūs, nes kūdikiai labai lengvai gali užspringti. Šiuo laiku netinka duoti kūdikiui duonos, minkšto batono, pavojinga ir sriuba.

Kai pastebite, kad mažylis išmoksta kramtyti, nuryti, galite duoti į rankytę supjaustyto obuolio, banano ar sūrio lazdelės. Sulaukus aštuonių mėnesių pats metas pasimokyti savarankiškai gerti iš puoduko. Tam labiausiai tinka lengvi nedūžtantys puodeliai su dviem rankenėlėm, į kurias mažieji gali įsitverti abiem rankom. Gydytojai nerekomenduoja puodelių su snapeliais, iš kurių neišsipila skystis. Kodėl? Ogi gerdami iš tokio puoduko vaikai čiulpia snapelį (panašiai kaip buteliukas su žinduku) ir nesimoko gerti. Kartais vaikai gali bijoti gerti iš puoduko, nes prisidėję jį prie lūpyčių, užsidengia sau akiratį. Kad taip nebūtų, kai kurių puodelių kraštas būna išpjautas. Vaikas geria ir viską mato, puodelis neužstoja matymo. Kai jūsiškiui stukteli dešimt mėnesių, pats laikas duoti šaukštelį į rankas ir pasakyti: „Tu jau pakankamai didelis. Tikriausiai nori valgyti pats? Pabandyk“.

Sunkiausia vaikams pakabinti maistą iš lėkštės, o ir kelias nuo stalo į burną kartais gerokai prailgsta, todėl pagelbėkite mažiesiems. Nenustebkite, jei smalsutis įkiš pirštą į košę - vaikas tyrinėja pasaulį, todėl nori pačiupinėti, ką gi čia jam mama išvirė. Jeigu laikysitės šių patarimų, neskubinsite vaiko, dvimetis gana šauniai valgys ir gers savarankiškai. 1,5 - 2 metukų vaikai yra tikri beždžioniukai, jie mėgdžioja žmones, kurie sėdi su jais prie stalo. Todėl šiuo metu leiskite vaikams valgyti su šakute, galite duoti ir neaštrų peilį. Be abejo, daug kas priklauso nuo šeimos tradicijų - jei tėtis namuose kotletus valgo su šaukštu, kažin ar vaikas norės „cackintis“ su šakute ir peiliu. Matydami, kaip vaikas stengiasi, nepamirškite pagirti jo, pasidžiaugti, kad jam puikiai sekasi.

Nekritikuokite vaiko. Vietoj: „Tu per mažas, tau neišeis“ sakykite: „Šaunuolis, kad stengiesi. Tačiau darai ne visai teisingai. Vaikams patinka pasikartojimas (ritualas), žinodami, kas bus, jie jaučiasi saugūs. Todėl nuo mažų dienų susikurkite valgymo ritualą - perspėkite vaiką, kad tuoj eisite valgyti, patieskite staltiesę. Net jei mažuliukas dar nekalba, pavalgiusi visada pasakykite „ačiū“. „Ai, maniškis dar per mažas“, „Svetainėje naujas kilimas“, „Kai pats valgo, atšąla košė“ - kokių tik pasiteisinimų nebūna. Kai kurios paslaugios mamytės viską daro už savo vaikus ir savo per didele meile dažnai atitolina raidą. Norėdami pamaitinti metukų Ugnę, tėvai įjungia „Teletabių“ vaizdajuostę ir suakmenėjusiai prieš televizoriaus ekraną mergaitei sukemša košę. Arba: kol susidomėjęs varto margaspalvę knygą, pusantrų Matas valgo pietus. Kai mama atima knygą, jis paleidžia dūdas.

Patartina kuo greičiau atsisakyti tokių „cirkų“ valgant. Tėvai - ne klounai, o valgymas - ne žaidimas. Valgymas vaikui turi asocijuotis su alkiu, o ne su linksmybėmis. Jis turi mąstyti: „Mano pilvelis gurgia, metas valgyti“, o ne „Tėvelis stovi ant galvos, tikriausiai man laikas valgyti“. Jei savarankiškai valgantis pypliukas pradeda žaisti su maistu, perspėkite, kad atimsite košę. Jei neklauso - pakartokite įspėjimą. Jei toliau mažylis žaidžia, paimkite košę. Siūlome atlikti mažą eksperimentą: atsigulkite ant sofos ir pabandykite gulėdami išgerti puodelį kavos. Na, kaip? Nelabai, ar ne? Todėl turbūt nereikia įrodinėti, kad ir kūdikiai valgydami turi patogiai jaustis. Nuo 4-5 mėnesių galima maitinti kėdutėje, kurių nugarėlė pakelta apie 45 laipsnius. Kai vaikeliui sueina devyni mėnesiai, jis gali valgyti kėdutėje su 90 laipsnių nugarėle. Vaikas turi jaustis saugiai - būtina atrama kojytėm, valgantysis turi patogiai remtis nugara. Specialios maitinimo kėdutės (ir ne dėl grožio) turi dirželius - prisekite jais kūdikį. Dar viena svarbi taisyklė - valgydamas vaikas turi matyti mamą prieš save.

Parduotuvėse galima rasti vaikiškų šakučių ir šaukštelių su išlenktais koteliais, esą jie pritaikyti mažylių rankytėms. Jie nebūtini, drąsiai galima vaikus iš karto pratinti prie normalaus „sudėjimo“ šaukštų. Svarbiausia, kad įrankiai būtų iš kokybiškų medžiagų, lengvi. Mažyliams patinka vaikiškos lėkštutės su smagiais paveikslėliais, bet jei sūnus pamėgdžiodamas mamą ar tėtį, nori pietauti iš porcelianinio servizo - neignoruokite vaiko noro. Kita vertus, mažųjų indai būna su mažomis gudrybėmis - kai kurios lėkštės prilimpa prie stalo arba turi dvigubą dugną, į kurį pripylus karšto vandens, košė ilgai neatšąla. Nepamirškite ir kitos svarbios valgymo „amunicijos“ - seilinukų.

• Į lėkštę dėkite nedaug maisto ir kai vaikas suvalgys - pakartokite.
• Leiskite kūdikiui stebėti suaugusiuosius. Maždaug 6 - 8 mėn. kūdikiai ima aktyviai atkartoti suaugusiųjų elgesį ir efektyviai mokosi stebėdami aplinką. Kūdikiui matant valgykite lėtai ir išraiškingai.
• Pakabinkite šaukštu maisto, jį po truputį veskite link savo burnos, plačiai išsižiokite, labai aiškiai kramtykite ir rykite.
• Duokite kūdikiui šaukštelį. Išbandykite skirtingus šaukštelius ir atraskite jūsų kūdikiui patogiausią dydį bei formą.
• Pakabinkite šaukšteliu maisto. Primaitinimo pradžioje pakabinkite šaukšteliu maisto ir paduokite vaikui pilną šaukštą. Jeigu vaikas valgo greitai, yra nekantrus galite iškart naudoti 2-3 šaukštelius, t.y.
• Duokite lipnesnio, tirštesnio maisto.
• Pozityviai nusiteikite. Jei mažylis supykęs numetė šaukštą ar išsiterliojo - jokiu būdu nedrausminkite jo ir nebarkite - tik taip leisite jam tobulėti.

---