„Raketomis žmonių neįbauginsi - tai tik sukelia įniršį ir pyktį“, - interviu LRT.lt sako į Ukrainą paramą vežantis fotografas Ričardas Grigas. Nuo karo pradžios jis ne kartą lankėsi Ukrainoje ir fiksavo rusų žiaurumus, buvo Bučoje, o kitą dieną po Hrozos kaimo tragedijos matė sugriautų šeimų skausmą.
Kelionės į karo siaubiamą šalį
Ričardas Grigas Ukrainoje buvo šešis kartus nuo 2022 vasario 24 dienos. Pirmą kartą išvažiavo su pagalbos organizacija, fotografuodamas važiavimą į Charkivą. Tada vežėme dovanų džipą ir greitosios pagalbos automobilį, o atgal turėjome grįžti traukiniu.
Charkivo metro
Esam Charkive, užeinu į Charkivo metro, šiaip taip įkalbėjau budintį pareigūną, kad leistų nufotografuoti vaikus. Tada Charkivas gyveno metro stotyje arba žmonės buvo išvažiavę - tuščias zombių miestas, nė vieno praeivio civilio.
Ukrainos realybė
Ukraina labai skirtinga - Vakarai, Rytai, fronto linijos... Kiti aiškina, kad karo metu reikia linksmintis - taip, juokai net apkasuose, daliniuose. Pas mus gal tai būtų suvokiama kaip patyčios, o jie turi sugebėti atsikirsti neįžeisdami kito.
Atsimenu, dar karo pradžioje ukrainiečiai dažnai sakydavo, kad išgyventi kiekvieną dieną ir neprarasti vilties padeda humoras. Ar artimuosius praradę ukrainiečiai dabar dar sugeba juokauti? Dar ir kaip sugeba.
Kartais lindimas su fotoaparatu sudaro problemų patiems kariams - jei jie tave pasitinka, jie už tave atsakingi, užuot gelbėję savo sužeistus karius, trys ar keturi žmonės turi rūpintis tavimi. Aš nedirbu jokioms kompanijoms, pinigų už fotografijas negaunu. Man nesvarbu dėl kokio nors kadro aukoti jų gyvybę. Užsienio fotografijoje kas kita, ten didžiuliai pinigai.
Paminklas žuvusiems vaikams Charkive
Pasidalijote jautria nuotrauka - prie paminklo daug žaislų, o šalia - mergaitė. Šis paminklas yra Charkive, jis vadinasi „Vaikų aikštelė“, tai atminimas žuvusiems vaikams. Kaip vaikas - ji neverkė, bet ji pasiilgsta draugių, klausinėja, kada su jomis pasimatys, kada jos vėl eis į darželį. Mergaitė atnešė žaisliuką ir padėjo jį prie kitų...
Įsivaizduokite, tie vaikai, kurie bėgo nuo sprogimų... Tai liks. Bet dabar svarbiausia, kad baigtųsi karas, svarbu visais būdais padėti. Ne kiekvienas gali imti ginklą, bet yra kitų būdų - gali padėti medikams, savanoriauti.
Vis girdime - kad tik Vakarai nepavargtų remti Ukrainos ir jai padėti. Tačiau mes tokios teisės pavargti neturime - mūsų negąsdina apšaudymai, krentančios bombos, mūsų gyvybei pavojaus nėra. Tačiau tokiomis sąlygomis gyvenantys ukrainiečiai tikriausiai pavargę.
Būna, kad žmonės palūžta, bet jie kitiems to neparodo. Tu vis tiek esi užsienietis. Visi dėkoja, kad Lietuva labiausiai padeda, dar kartą dėkoja. Visiškai suprantu, kad jie kariauja ir už mus, ir už Europą. Bet jie neparodo emocijų - tave vis tiek sutinka kaip svečią. O vidiniai išgyvenimai - visur skausmas.
Jiems labai svarbu, kad apie juos ar jų artimuosius kažką parašai, pasidalini. Kaip mergaitė iš Charkivo, paprašiusi nuotraukos, - jai buvo svarbu, kad bent atvaizdas išliktų. Taip, kad liktų atvaizdas, jei jos neliktų. Vėliau jai nusiuntėme siuntinukų, tik paskutinėje kelionėje jos jau neaplankiau, nes truputį buvo kulminacijų. Kelionė buvo didžiulė.
Vietoje ligoninei nupirkome ir džiovyklę, ir naują spausdintuvą. Kai grįžom su daiktais, gydytojos apsiverkė. Vėliau vežiau paramos savo draugams į brigadą - jie paprašė katėms ir šunims maisto. Įsivaizduokite, šturmo brigada, po kiekvieno reido 20-30 proc. jų negrįžta. Ir jie rūpinasi visokiais gyvūnėliais, bando juos ištraukti iš fronto, perduoda organizacijoms ar patys kurį laiką prižiūri.
Vienas Charkive gyvenantis Lietuvos žurnalistas davė raktus nuo buto ir pasiūlė ten pagyventi. Likau Charkive. Pirmą dieną nieko. Bet namo langai užklijuoti, subyrėję... Gyvenau aštuntame aukšte. Antrą rytą buvau vonioje - sudundėjo namas, dar smulkiai pabiro stiklai, jau ir taip suaižėję. Buvo du raketų sprogimai miesto centre. Aš gyvenau tame rajone, kuris karo pradžioje buvo labiausiai bombarduojamas.
Hrozos kaimo tragedija
Tas kaimas šiek tiek nutolęs nuo Charkivo, jis buvo okupuotas. Jame buvo labai daug išdavikų - rusai jau buvo iš kaimo išmušti, bet dar maždaug 20 proc. gyventojų pasitraukė kartu su okupantais, kadangi jie visą tą laiką kolaboravo. Iki raketos paleidimo vyko gedulingi pietūs, buvo perlaidojamas žmogus. Artimieji ilgai nežinojo, kur jis buvo palaidotas, bet sužinoję parsivežė į kaimą ir perlaidojo. Jo uošvienė surengė didžiulį šermenų minėjimą, sukvietė visą kaimą. Tie, kurie neatėjo, vėliau džiaugėsi.
Pradėjome su karininkais diskutuoti, negi 5-6 milijonus dolerių kainuojančią raketą rusams verta leisti į civilių žmonių susibūrimą? Sakė, būna įvairiai - būna, duoda kas nors 500 dolerių, pasako, kad ten susirenka nacistai, o tu šauk. Čia tikriausiai jie negailėjo leisdami.
Hrozos kaime buvo skaudžiausia. Ryte atvažiavome, dirba gelbėtojai, jauni vaikinukai - jau ašarų jų akyse nėra, naktį jų buvo. Jie ieško žmonių kūnų dalių. „Iskander“ raketai pataikius į epicentrą, iš žmogaus nieko nelieka, lieka jo dalelės.
Žmonės jau netekę artimųjų - atrodo, turėtų verkti, bet jie šią akimirką tarsi ne čia, tarsi būtų kitur: „Ką man daryti? Man pasakojo, kad išdavikų yra daugiau.
Parama ir pagalba
Sausio mėnesį buvau netoli Bachmuto, vežėme sintetinę kraujo plazmą, brangius krovinius į karo ligonines. Po dviejų dienų tą namelį, kuriame gyvenome, subombardavo.
Kalbėjote apie Hrozos kaimą, kuriame žuvo tiek žmonių, bet sakote, kad žmonių įbauginti negalima, o pyktis veda į priekį. Taip, ir karius, ir kitus veda pyktis. Jaunas ugniagesys, gal 23-ejų metų, sako: „Grįžau namo, išgėriau butelį degtinės ir tik užmigau, visiškai neapgirtau nuo jo.“ Jis dar į maišus pakuoja ir deda žuvusių rusų palaikus. O čia - guli mergaitė, guli paprasti kaimo žmonės, močiutės... Mums sunku suprasti tą būseną, kurios jie yra nuolatos.
Tas ugniagesys visas dreba. Jie dirba tą darbą, jie turi tai daryti. Pats vėliau pajauti - fotografuoji kūno dalis, dar kažką, ir žiūri paprastai. Degtinės nemėgstu, tai man yra sporto salė. Nueini į sporto salę ir tą adrenaliną išvarai. Bet tai nėra taip lengva.
Fotografuojate kare tėvus praradusių vaikų namus, močiutę, kuri kas kelias dienas atvažiuoja specialiai tam, kad pamaitintų kates... Tai tik kelios jūsų pasidalintos istorijos.
Yra įdomi vieta nuo Dnipro važiuojant Bachmuto link, ten veikia kiaurą parą dirbanti valgykla. Vyras su žmona turi mažą parduotuvėlę, jie atidarė didžiulę valgyklą, kurioje kiaurą parą maitinami kariai, savanoriai. Kai kurių jų vaikai yra nelaisvėje - įsivaizduokite, tavo sūnus rusų nelaisvėje, kur jį kankina. Mama neranda vietos, bet ten būdama nusiramina. Į valgyklą žmonės suveža maisto, tada jį dalija kariams. Tokių vietų yra ne viena. Jie dirba.
Jiems dabar taip reikia susiimti, nes tos paramos gali pamažėti, kai tokie įvykiai vyksta Artimuosiuose Rytuose. Bet visada sakau - jei vietoj trijų alaus bokalų galite išgerti vienu mažiau, tai paaukokite Ukrainai. Paramą stengiamės vežti konkrečiai į rankas. Dabar - vaistai. Aišku, nekalbu apie ginkluotę, bet tai jau ne mano sritis.
Civilinių ligoninių beveik nėra - bet kokiu atveju atveža gydyti karius, o vaistų trūksta ligoninėms. Dabar reikia pagalbos konkrečiam kariui. Daug giminių ir pažįstamų padeda saviems kariams. Jei ne šitos organizacijos ir ne savanoriai iš viso pasaulio, neįsivaizduoju, kas būtų.
Lvive yra vieta, į kurią suvažiavę savanoriai iš viso pasaulio - norvegai, danai, portugalai... Jie daro sausus maisto mišinius. Ūkininkai suveža daržovių, o jie džiovina. Vakare jie eina į alaus restoraną, atsipučia ir vėl dirba. O ten sunkus darbas - nuo ryto iki vakaro pjausto, džiovina, vytina...
Bučos žiaurumai
Lankėtės ir tuose miestuose, kuriuose rusų karių žiaurumas buvo itin sukrečiantis, pavyzdžiui, Bučoje. Bučoje buvau praėjusių metų birželio pradžioje. Vietiniai, išgyvenę okupaciją, pasakojo ne tiek apie žiaurumus, o tam, kad truputį pabėgtų nuo išgyvenimų, pasakojo, kaip tie buriatai ir kiti okupantai pavogė elektrinius virdulius, o tuos padus, ant kurių kaista virdulys, paliko, nes nežinojo, kad reikėjo ir juos imti. Kelios dešimtys paliktų padų.
Nuo karo pradžios draugas, kuris fronte užsiima rimtais dalykais, iš Bučos išvežinėjo vaikus. Pirmomis okupacijos dienomis jis susitarė su rusų kariais, kad paims vaikus, bet bus neginkluotas. O jie pradėjo šaudyti į jo liemenę. Jis sako - ką jūs darote, juk tarėmės.
Prieš keletą mėnesių šalia Donbaso man parodė belaisvį. Jis gyvena 20 kilometrų nuo Maskvos, žydrų akių, šviesiaplaukis, turintis aukštąjį institutinį išsilavinimą, turi šešerių metų dukrą. Jis pasirašė kontraktą, kadangi žmona įkalbėjo ir pats pagalvojo, kad gins tėvynę, bus paskolą lengviau atiduoti. Kitas jo sėbras, taip pat sulaikytas, filmavo, kaip plėšia ketverių-šešerių metų mergaitėms auskarėlius. Galit įsivaizduoti - jų nenužudė. Juos laikys, teis. Taip daro žmogus ne iš kažkokių šiaurės medžiotojų genčių, o maskvietis. O už kadro rėkia, kad mes banderų vaikus taip auklėjam. Apie ką gali kalbėti?
Aš tiesiog nežinau... Einu Kaišiadoryse gatve, o man sako: „Ričardai, matėme tavo nuotraukas iš Hrozos kaimo, bet ar tikrai ten buvo civiliai, skelbia, kad buvo nacistai susirinkę.“ Taip manęs klausia buvęs pedagogas. Atsiranda pas mus klausimų, kur kita pusė. Nėra čia kitos pusės - viskas aišku.
Vienas vaikinas Charkive atidarė piceriją - jis galėjo būti Niujorke, toliau dirbti meno galerijoje, bet liko Ukrainoje. Bet kuris lietuvis, bet kuris pasaulio žmogus gali pervesti bent tris eurus. Už 10 eurų žmogus gauna rinkinuką, už tris eurus - picą, kuri pas mus kainuotų gal ir 12 eurų.
Emocinis atsparumas
Emociškai - ir ne tik - tokios kelionės sudėtingos, nuolat lydi grėsmė. Nebijote? Jei būčiau šeimos žmogus, galbūt būtų kitaip. 1986 metais gavau darbą kino studijoje, kūriau dokumentikas. Visas atgimimas, visi mitingai, sausio įvykiai praėjo su kino kamera, fotoaparatu rankose. Prieš kelerius metus buvome Sibire. Esu išsiskyręs, gal esu blogas šeimos žmogus, bet esu geras tėvas - su vaikais matausi realiai kiekvieną dieną, labai gerai, kad šalia gyvename.
Man vienas bičiulis, nuo 2014 metų dirbantis „Blue / Yellow“, sakė, kad po pirmos kelionės tu verdi, visai kitaip kalbi, kad bus blogai, todėl turi atitrūkti ir pailsėti. Jei nuolatos važinėji, pasidaro priklausomybė nuo karo. Aš pabėgu, kažkurį laiką pailsiu. Galbūt finansai stabdo, galbūt dažniau važinėčiau. Prarandamas Ukrainos genofondas, sveiki visuomenės nariai, žūva merginos - jos dažnai tarnauja paramedikėmis, šliaužia, traukia sužeistuosius... Bet žmonės aukojasi.
Minėjote, kad prie karo greitai priprantama. Kaip jums pačiam pavyksta nepasiduoti emocijoms dirbant? Įpratau eiti anksti miegoti ir anksti keltis. Atsikeli, išgeri kavos, šiek tiek sutvarkai nuotraukų, pavalgai, palauki kelias valandas vėl tvarkydamas nuotraukas ir kelioms valandoms bėgi į sporto salę. Tikrai nereikia jokio alkoholio - man net nereikia energinio gėrimo. Jie ten labai laukia energinių gėrimų, jiems tai būtina. Man to nereikia. Bet viduj toks drebulys.
Būtume kalbėję prieš savaitę, iš viso būčiau emocingai kalbėjęs.