Vėmimas kūdikiams gali būti nerimą keliantis simptomas tėvams. Svarbu atskirti atpylinėjimus nuo vėmimo, nes tai gali padėti nustatyti priežastį ir tinkamą gydymą.

Atpylinėjimas ar vėmimas?

Atpylinėjimas yra tuomet, kai po žindymo pro lūpų kraštus išbėga motinos pieno ar mišinio. Prarytas motinos pienas ar mišinys lengvai grįžta atgal į stemplę ir atsipila dėl to, kad kūdikiams nėra sandariai užsidaręs stemplės skrandžio raukas ir pati stemplė yra sąlyginai trumpa.

Vėmimas - tai stiprus skrandžio turinio „išmetimas“. Jis skiriasi nuo atpylimo, kai nedidelis skrandyje esančio pieno kiekis išteka iš burnos maitinimo metu arba po jo. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau vemia.

Kaip atpažinti, ar kūdikis atpila, ar vemia?

• Atpylimas: Maistas išbėga pro lūpų kraštus, kartais su garsu - oro burbulu.
• Vėmimas: Maistas išmetamas su jėga, nukrinta 30-50 cm nuo vaiko burnos.

Kūdikio vėmimo varške priežastys

Vėmimas varške (apvirškintu pienu ar mišiniu) gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis:

• Maisto netoleravimas ar alergija maistui: Kartais atpylimui gali turėtų įtakos į mamos pieną per maistą patekusios medžiagos, kurių netoleruoja kūdikio organizmas. Alergija karvės pienui yra dažniausia (2,2-5,2 proc.) kūdikių ir mažų vaikų alergijos maistui rūšis. Tokiu atveju žindyvei reikėtų 1-2 savaitėms atsisakyti alergizuojančių produktų ir stebėti kūdikio savijautą.
• Skrandžio posūkio patologija (mezenteripoksiolinis persilenkimas): Dėl šios patologijos maistas, kurį suvalgydavo Deimantė, nepatekdavo į skrandį, o užstrigdavo pakeliui ties tuo persilenkimu. Į skrandį patekdavo vos keliolika gramų.
• Infekcinis gastroenteritas: Sergant šia liga vėmimas dažniausiai prasideda staiga ir praeina per parą. Infekciniam gastroenteritui būdingi ir kiti simptomai - pykinimas, viduriavimas, karščiavimas, pilvo skausmas.
• Gastroezofaginio refliukso liga (GERL): Dėl silpno stemplės rauko į stemplę, ryklę, burną, gerklas patekęs rūgštus skrandžio turinys nudegina jautrią gleivinę. Tai situacija, kai skrandžio rūgštus turinys patenka į stemplę, o kartais ir į burną (beveik tas pat, ką suaugusieji vadina rėmens ėdimu). Taip įvyksta dėl nepakankamo stemplės skrandžio rauko sandarumo, žiojėjimo.

Kitos galimos priežastys

• Padidėjęs raumenų tonusas.
• Skrandžio prievarčio susiaurėjimas (prievarčio stenozė).
• Apsinuodijimas maistu.

Kada kreiptis į gydytoją

Nedelsiant kreipkitės į gydytoją, jei pastebėjote bent vieną iš šių reiškinių:

• Mergaitė buvo priaugusi vos 200 g.
• Deimantės svoris pradėjo kristi.
• Atpylinėjimas tapo vėmimu - ji pradėjo atpilti varške virtusį apvirškintą mišinį.
• Mažylis pradėjo karščiuoti, jo temperatūra pakilo iki 38°C ar daugiau ir kartu prasidėjo vėmimas.
• Kūdikis atpila labai dažnai ir labai daug, fontanu, beveik visą suvalgytą maistą, jam krenta svoris, atpila vyresnis nei 6 mėn. kūdikis.

Ką daryti, jei kūdikis vemia

Jei vaikas vemia, svarbu imtis priemonių, kad jis jaustųsi patogiau ir išvengtų dehidratacijos.

1. Prasidėjus vėmimui pasodinkite vaiką (jeigu jis jau gali sėdėti) ir švariu vystyklu arba paklode pridengti kaklą ir krūtinę. Jei kūdikis dar nesėdi arba jo negalima paimti ant rankų ir palaikyti palenkto į priekį, paguldykite jį ant šono, o galvą palenkite žemyn.
2. Vėmimui praėjus, vaiko burnytę patariama išvalyti vatos ar marlės tamponu.
3. Duokite pakankamai vandens. Kūdikio vėmimui kartojantis kelis kartus, dar prieš gydytojo apžiūrą jam duoti po 30-60 ml truputį pasaldinto natūralaus negazuoto mineralinio vandens.
4. Nepalikite vaiko vieno.
5. Stebėkite temperatūrą. Rekomenduojama kas 20-30 min. matuoti temperatūrą.
6. Subalansuokite mitybą. Venkite didelio kiekio saldumynų ar riebaus maisto.

Mitybos patarimai po vėmimo

Po vaiko vėmimo būtina pamažu atstatyti jo organizmą. Visų pirma reikėtų pasirūpinti, kad vaikas suvartotų kuo daugiau skysčių. Tik jokiu būdu negalima siūlyti pieno, kadangi šis turi riebalų. Patartina duoti džiūvėsėlių, krekerių, taip pat tinka vandenyje virta košė ar makaronai (tik jie turi būti be riebalų).

Kaip sumažinti atpylinėjimus

1. Maitinkite dažniau ir po nedaug.
2. Maitindami darykite pertrauką.
3. Po kiekvieno maitinimo būtinai padėkite kūdikiui atsirūgti - pakelkite jį, priglauskite prie peties ir panešiokite stačią.
4. Atpylinėjantį kūdikį, tiek maitinant iš krūties, tiek ir iš buteliuko, reikia laikyti vertikaliau.

Daivos Sirvydienės nuotr. Mamos Julijos istorija

Mama Julija pati pakvietė susitikti. „Nemėgstu viešumo, tačiau manau, kad mano pareiga - papasakoti, kas nutiko mūsų dukrytei Deimantei. Mums ją pavyko išgelbėti, tačiau nedaug trūko, kad dėl nežinojimo ir gydytojų abejingumo būtume ją praradę. Kai kalbėjomės, istorijos herojei Deimantei buvo ką tik sukakę 7 mėnesiai. Toks trumpas amželis, o tiek daug patirta. Bet apie viską nuo pradžių. Vilnietė Julija labai laukė vaikučio, nėštumą planavo. Laukimas buvo sunkus, kamavo nėštumo toksikozė, vaikelis, pasak gydytojų, buvo mažo svorio. Juliją per nėštumą pildavo karštis, pykino. Po planinio cezario gimė sveika ir graži dukrytė, svėrė 2710 g. Kai pirmą kartą Julijai atnešė dukrytę maitinti, slaugytoja įspėjo: „Atsargiai maitinkite, ji labai atpylinėja, nesuprantame kodėl“. Julija mano, kad Deimantei jau naujagimių skyriuje buvo duodama mišinio. Į repliką dėl atpylinėjimo moteris nesureagavo - praslydo pro ausis, kaip nereikšminga informacija. Juo labiau kad atvažiavusi lankyti mama liepė nesijaudinti. Mama patikino, kad ir Julija kūdikystėje labai atpylinėjo, tekdavo kelis kartus per dieną perrenginėti, nes apipildavo visus drabužėlius. Kuris vaikas neatpylinėja? Liūdniau buvo tai, kad Deimantė labai mažai valgė mamos pieno, buvo nerami, beveik nemiegojo, inkšdavo, lyg jai ką skaudėtų. Per dvi dienas dukrelės svoris nukrito 300 g (iki 2410 g). Gydytojai to nesureikšmino, nes visi naujagimiai pirmomis dienomis numeta svorio. Slaugytojos 3 kartus per dieną sverdavo Deimantę. Gydytojai sakė, kad ligoninėje laikys tol, kol Deimantė nepradės per dieną priauginėti po 10-20 gramų. Mažylė tarsi suprato tą nuosprendį ir kelias dienas buvo ramesnė, neblogai valgė. Po cezario operacijos Julijai kilo komplikacijų (sustreikavo inkstų veikla), moteriai skyrė vaistų, nuo kurių, kaip manoma, dingo pienas. Tad jau savaitės Deimantė pradėjo valgyti mišinuką. Atpylinėjimas nesiliovė. Kadangi Julija nežinojo, kaip turi atrodyti „klasikiniai“ atpylinėjimai, ji galvojo, kad viskas normalu. Deimantė suvalgydavo savo amžiui skirtą dozę, ir iškart po truputį pradėdavo atpilti. Nors atsirūgdavo, paguldyta ji pradėdavo stenėti, krenksėti ir kliūksnis po kliūksnio atpildavo visą suvalgytą maistą. Net praėjus 3 valandoms po maitinimo ji vis dar atpylinėdavo. Pavalgydavo - tada vėl viskas iš naujo. Iškviesta gydytoja patarė keisti mišinėlį. Julija išbandė visus, kokie tik buvo parduotuvėje. Keitė ir žindukus, ir buteliukus, nešiodavo Deimantę stačią nuo maitinimo iki maitinimo - niekas negelbėjo. Gydytoja spėliojo, gal atpylinėjimas - dėl padidėjusio raumenų tonuso? Buvo skirti masažai, kurie problemos neišsprendė. Dar viena versija buvo pilvo diegliai. Gydytoja skyrė gerųjų žarnyno bakterijų, vaistų nuo pilvo pūtimo ir dieglių. Kadangi Deimantė valgė ir dieną, ir naktį, o viską, ką suvalgydavo atpildavo, namie įsisuko nenusakoma drabužių pervilkinėjimo, skalbimo ir džiovinimo karuselė. Dešimtis kartų per dieną vaikas buvo perrenginėjamas, keičiama patalynė. Labiausiai Juliją skaudino aplinkinių pamokymai. Po mėnesio Deimantę pasvėrė. Mergaitė buvo priaugusi vos 200 g. Gydytoja pasakė, kad tai - labai mažai ir reikia kažką daryti. O dar didesnis nerimas prasidėjo, kai po 2 savaičių Deimantės svoris pradėjo kristi. Negana to, jos atpylinėjimas tapo vėmimu - ji pradėjo atpilti varške virtusį apvirškintą mišinį. Šeima nuvažiavo pas chirurgus be blogų nuojautų. Pirma gydytojų mintis, kad mergaitei - poleristinozė (skranduko susiaurėjimas, pagydomas vaistais). Gydytojai nutarė paskaičiuoti, kiek Deimantė suvalgo ir kiek atpila. Buvo apskaičiuota, kad mergaitė įsisavina vos 20 procentų to maisto, kurį suvalgo. Atliktas tyrimas ultragarsu prieš valgį ir po nieko blogo neparodė. Tada gydytojai nutarė atlikti rentgenologinį tyrimą su kontrastu (Deimantė turėjo išgerti 60 ml vandenėlio su kreida, kad rentgenas parodytų kreidos kelią virškinamuoju traktu). Peršvietę skrandį gydytojai reziumavo: „Su tokiu skrandžiu tik valgyti ir valgyti“. Nesupraskite klaidingai, kad jie Deimantę pripažino sveika. Buvo atskleista reta liga - skrandžio posūkio patologija (mezenteripoksiolinis persilenkimas). Dėl šios patologijos maistas, kurį suvalgydavo Deimantė, nepatekdavo į skrandį, o užstrigdavo pakeliui ties tuo persilenkimu. Į skrandį patekdavo vos keliolika gramų, todėl gydytoja ir sakė, kad Deimantei reikia „valgyti ir valgyti“. Kitą dieną atėjęs gydytojas pasakė, kad bus bandoma į Deimantės skrandį įvesti zondą, kuris ištiesintų tą skrandžio persilenkimą. Reikėjo ieškoti kito gydymo būdo, o jis liko tik vienas - operacija. Gydytojų konsiliumas nutarė nedelsti. Julijos nervai tuo metru jau buvo įtempti kaip styga. Išgirdusi apie operaciją, ji pradėjo raudoti sakydama: „Jei Deimantei skaudės, ji negalės pasakyti - mamyte, man skauda“. Operacija truko beveik 3 valandas. Tačiau operuojant paaiškėjo, kad tokios laparoskopinės operacijos nepavyks padaryti - vaikelis per mažas - vis dėlto Deimantei tebuvo 1,5 mėnesio, o ji nesvėrė nė 3 kg. Operacijos metu Julija su vyru sėdėjo palatoje sustingę ir nepasakė vienas kitam nė žodžio. Gydytojai pasakė, kad tokios operacijos - retenybė, jos įrašomos į medicinines knygas. Operacijos metu skrandis ištiesinamas ir pritvirtinamas prie kitų audinių, kad vėl nesusilenktų. Siūlai ištirpsta po 2 metų, bet skrandis jau lieka tiesus. „Kai pamačiau dukrytę po operacijos reanimacijos palatoje, man kojos sulinko. Niekam nelinkėčiau išvysti tokio vaizdo - didžiulėje lovoje apkaišyta laideliais gulėjo visiškai mažulytė dukrytė. Aparatai pypčiojo, išgirdau vientisą pyyyyyp, kuris priminė mirties liniją. Pradėjau blaškytis, pašaukiau gydytoją, paklausiau, kodėl niekas nekreipia dėmesio? O pasirodo, čia cypė žiedukas, uždėtas ant kojytės ir matuojantis spaudimą. Po operacijos mergaitė labai greitai atsigavo, ją perkėlė į įprastą palatą, kur šalia galėjo būti ir mama. Julija gydytojo paklausė, kaip jai slaugyti mergytę, o šis atsakė: „Daug meilės ir šilumos. Nešiokite, glostykite“. Julija taip ir darė. Dukrą dar kurį laiką maitino per zondą pankolių arbatėle, po 10 gramų kas valandą. Kitą dieną jau galima buvo duoti po 20 gramų mišinėlio. Prasidėjo greitas ir akivaizdus sveikimas. Į palatą atnešė svarstykles, ir kas vakarą jos rodė džiuginančius skaičius - svoris augo. Nepaisant pavykusios operacijos ir augančio svorio, Deimantė vis tiek gausiai atpylinėjo. Gydytojai patikino, kad taip ir turi būti - mergaitė atpylinės dar mažiausiai pusę metų, o gal ir metus. Šis procesas baigsis, kai bus visiškai pereita prie tiršto maisto. Be to, skrandžiui reikia nemažai laiko, kad jis priprastų prie naujos pozicijos. Deimantė buvo viena iš nedaugelio kūdikių, kuriai gydytojai liepė valgyti tiršto maisto… nuo 2 mėnesių, kaip tarybiniais metais. Deimantė atpylinėjo iki pat 7 mėnesių. Bet dabar jau ši bėda mamos nebetrikdė. Buvo aišku, kad vaikas tikrai nebadauja, nes dukros svoris augo kaip ant mielių - per mėnesį priaugdavo po kilogramą ir daugiau. Dabar Deimantė sveria 8,5 kg. Po operacijos, atrodė, kad kažkas pakeitė vaiką. Pirmiausia - Deimantė pradėjo miegoti. Iki operacijos ji beveik visiškai nemiegodavo, tik nusnūsdavo 15 minučių. Matyt, skrandžio skausmas, nemalonūs pojūčiai jai neleisdavo įmigti. Kitas nuostabus pasiekimas - mergytė po operacijos pradėjo šypsotis ir pirmą kartą pasakė „agu“. Julija sako, kad Deimantė kurį laiką buvo daug silpnesnė už bendraamžius - juk jos po operacijos negalima buvo guldyti ant pilvo, mankštinti. Todėl, ji vėliau pradėjo laikyti galvytę, vartytis. Neseniai Deimantei vėl buvo skirtas masažo kursas ir mergaitė pateko pas tą pačią gydytoją. Ši nė už ką negalėjo patikėti, kad tai tas pats vaikas. Vis žiūrėjo į ligos istoriją, į Deimantę ir kartojo: „Negali būti, kad čia ta pati atpylinėjanti mergytė, kurią man buvote atnešę mažą kaip vištytę“. Dabar Deimantė valgo beveik be paliovos. Gydytojai sako, kad ji taip kompensuoja pirmųjų mėnesių badą ir vejasi bendraamžius. „Auginu amžinai alkaną vaiką“, - juokiasi Julija. Mama jai verda kalakutienos-bulvių-morkų košę, gamina desertus iš lietuviškų obuoliukų ir sausainių, verda kruopų košes, kurias gardina tyrelėmis. Daug rūšių daržovių košių perka, nes taip patarė pediatrė (kol nėra lietuviško derliaus, geriau negaminti vaikams patiekalų iš atvežtinių chemikalais apdorotų daržovių). Vakarienei Deimantei duoda sočios kruopų košės, kad dukra pamiegotų nors kelias valandas. Bet kad Deimantė išmiegotų nevalgiusi visą naktį - dar tolima svajonė. Deimantė naktį taip pat valgo košes - mama porciją pasiruošia iš vakaro. Kai Deimantė sustiprėjo, mama išdrįso paklausti gydytojų, kas būtų buvę, jei mergaitei nebūtų atlikta operacija. Gydytojai neslėpė, kad Deimantė būtų mirusi iš bado. Kai gulėjo ligoninėje, Julija susipažino su kita tokio paties likimo mama - ir jos dukrai buvo atliekama tokia pati operacija. Ta mergaitė irgi labai atpylinėjo, o gydytojai piršo mintį, kad ji alergiška pienui. Deimantės operacijos randukas vos įžiūrimas, o medicininį pavadinimą mama greitai pamirš. Užsimirš ir išgyventi košmarai. Kol kas Julija svajoja išsimiegoti nors vieną naktį. „Norėjau papasakoti mamos savo patirtį, kad jos nenumotų į atpylinėjimus ranka. Jei atpylinėja, sakykite gydytojui. Vaikų ligų gydytojas dr.

Profilaktika

Kadangi vėmimą dažniausiai sukelia įvairios į organizmą patekusios infekcijos, todėl patariama daugiau dėmesio skirti profilaktikai: kruopščiai plauti rankas, ypač prie ir po valgio, pasinaudojus tualetu, grįžus iš lauko. Taip pat patariama vengti veiksmų, kurie gali išprovokuoti vėmimą, pavyzdžiui, važiuojant automobilyje vaiką geriausiai sodinti taip, kad jis žiūrėtų tiesiai į kelią, o ne pro šalį greitai lekiančius objektus. Jeigu vaikas vemia, tėvai turėtų neleisti jo į mokyklą ar darželį, o jeigu žinoma, kad vaikų kolektyve yra vemiantis vaikas, turėtų būti kuo labiau mažinamas kontaktas su tuo vaiku.

---