Vaikams augant būna fiziologinių apetito šuolių ir duobių, kada vaikai natūraliai mažiau suvalgo. Kitas dalykas yra pačių tėvų lūkesčiai, kiek vaikas turi suvalgyti - čia yra didžiausia bėda.
Britanijoje yra padarytas vienas puikus tyrimas, kuriame tirta, kiek 1-3 metų vaikai turėtų gauti maisto pagal poreikį ir kiek tėvai jiems duoda. Paaiškėjo, kad beveik 80 proc. tėvų vaikams patiekia per dideles porcijas, kas 10-as tėvas duoda vaikui suaugusiojo porciją. Per 70 proc. tų pačių tėvų mano, kad jų vaikas yra nevalgus“, - nurodė B. Jarašūnė.
Gydytoja dietologė sako, kad tėvai, pamatę rekomendacijas, kokias porcijas jų vaikai iš tikro turėtų suvalgyti - kai kurios iš jų būna, pavyzdžiui, nuo pusės iki vieno sausainio 2 metų vaikui - gerokai nustemba.
Fiziologinis apetito sumažėjimas
„Kitas vertus kartais fiziologinis apetito sumažėjimas yra painiojimas su maisto išrankumu ar nevalgumu. Atrodo, kad iki metų vaikas valgė didesnes porcijas, tačiau po metų vaiko augimo greitis sulėtėja ir kurį laiką jis ima valgyti mažiau - tai normalu.“, - kalbėjo B. Jarašūnė.
Nevalgumo priežastys
B. Jarašūnė sako, kad, jeigu paaiškėja, kad vaikas ilgesnį laiką iš tikro suvalgo mažiau, nei jam reikėtų, derėtų paanalizuoti, kokios galėtų būti to priežastys.
„Arba vaikai, mažai valgydami, demonstruoja savo savarankiškumą ir nepriklausomybę, arba jie patiria dėmesio trūkumą - pavyzdžiui, vaikas būna pamirštas patenkinant tik jo fiziologinius poreikius, ar šeimoje yra kivirčų, chaoso, tad vaikas taip nori atkreipti į save dėmesį. Taip pat vaikas gali turėti ryškiai mažesnį apetitą po ligos, pavyzdžiui, roto viruso. Mažesnį apetitą vaikas gali turėti ir dėl lėtinių ligų, pavyzdžiui, anemijos, kuri turi jau apčiuopiamą išraišką. Jeigu vaikas jau porą mėnesių atsisako mėsos, žuvies, jei vartoja daug pieno produktų, reikėtų išsitirti, ar vaikui nėra mažakraujystės“, - pasakoja gydytoja.
Todėl ji tėvams, besijaudinantiems dėl vaiko nevalgumo, pirmiausia siūlo parašyti kelių dienų dienoraštį, kuriame fiksuotų ką ir kiek vaikas valgo, ir tada įsivertinti, ar iš tikro vaikas tiek mažai suvalgo, kaip jiems atrodo.
Užkandžiai
B. Jarašūnė sako, kad dažna vaikų „nevalgumo“ priežastis yra per dažnas ir per gausus užkandžiavimas.
„Labai dažnai atrodo, kad vaikas nevalgo pagrindinių patiekalų, bet tarpuose tarp pagrindinių valgymų yra labai daug užkandžių: sūrelių, traškučių, sulčių, saldžių pieno gėrimų. Suskaičiavus energinę maisto vertę pamatytume, kad su visais užkandžiais vaikas suvartoja pakankamai ar net daugiau nei reikia kalorijų“,- kalbėjo gydytoja.
Pasiūlymai tėvams
B. Jarašūnė sako, kad nuspręsti, ką vaikas valgys, turi tėvai, o ne vaikas. Jos teigimu, vaikas sugeba reguliuoti energijos kiekį pagal sotumo ir alkio jausmą, bet jis nesugeba tinkamai pasirinkti.
„Vaikas turi rinktis, kiek jis suvalgys, o tėvų uždavinys - sudaryti valgymo režimą, kad vaikas išalktų. Geriausias vaistas nuo nevalgumo, jei tai yra psichologiniai dalykai, yra išalkimas. Vaiko režime turėtų būti trys pagrindiniai valgymai ir, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir fizinio aktyvumo, du-trys užkandžiai tarpuose. Tarp valgymų nerekomenduojama gerti sulčių, kefyro, pieno. Visos dienos metu vaikams siūlome gerti vandenį, o sultis, kefyrą, pieną geriau gerti kartu su maistu ar užkandžiais. Taip pat labai svarbu išlaikyti pertraukas tarp valgymų, kad vaikas spėtų išalkti, išmoktų ir palaukti. Užkandžiai turi būti suplanuoti, jų neturi būti daug“, - kalbėjo gydytoja dietologė.
Gudrybės
B. Jarašūnė nurodė, kad galima pasitelkti mažų gudrybių, kaip vaikui įsiūlyti valgyti tai, ko jis atsisako,
„Jeigu vaikas nevalgo mėsos ar daržovių - juos galima įmaišyti į košes ar blynus. Dabar madingos užtepėlės, padažai, glotnučiai - gal ta forma vaikui tinka, gal jam patinka spalvos - maistas turi būti patrauklus vizualiai. Kitas dalykas - valgymo aplinka turi būti rami: be jokių televizorių, telefonų, planšečių. Be to, tėvai turi rodyti pavyzdį nuo pat mažens: jei patys tėvai nevalgys daržovių ar maitinsis chaotiškai tai ir vaikai nevalgys. Geriausia, kai šeima kuo dažniau valgo drauge. Kitas dalykas, mes neturime klausti Petriuko „ar valgysi daržovių?“, mes turime klausti „ar valgysi agurkus, ar pomidorus?“. Leisdami vaikui rinktis tarp kelių variantų, mes skatiname jo savarankiškumą (pats nusprendžia) ir bendradarbiavimą.
Kai kurie vaikai nemėgsta sumaišytų maistų, padažų, troškinių - maisto pateikimą reikia gerbti, tačiau ne iki tokio lygio, kad namie gaminami penki atskiri patiekalai“, - kalba gydytoja dietologė.
Pasak jos, vaikams reikia dėti nedideles porcijas (su galimybe paprašyti dar, jeigu vaikas nori), maistą galima patiekti neįprastuose induose, žaismingai jį dekoruoti, kad sudomintumėme valgytojus. Taip pat, kalba dietologė, į svečius galima pasikviesti valgesnių vaikų.
„Taip pat patariu, kad vaikai praleistų kuo daugiau laiko lauke: darykime piknikus, patys eikime į svečius, iškylaukime“, - sakė B. Jarašūnė.
Kreiptis į gydytojus
Taip pat gydytoja akcentavo, kad tie vaikai, kurie buvo žindomi, greičiau pripranta prie rimto maisto, jie linkę labiau viską ragauti.
„Jeigu vaiko nevalgumas trunka ilgesnį laiką, sukelia psichosocialinės adaptacijos sutrikimų ir/ar tėvai pastebi pablogėjusią bendrą sveikatos būklę, reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba dietologu. Svarbu žinoti, jog kai kurios su vaiko išrankumu maistui susijusios būklės, pavyzdžiui, mažakraujystė, gali turėti įtakos jo protiniam vystymuisi ir gebėjimui mokytis mokykloje. Taigi, gydytojo konsultacija gali padėti išvengti didesnių problemų bei grįžti prie malonumą, o ne stresą keliančio, valgymo“, - sakė gydytoja.
Užkandžiavimas ir ragavimas
„Sąmoningų mamų“ bendraįkūrėja, medikė Giedrė Veličkienė nurodė, kad pagrindinė vaikų „nevalgumo“ priežastis yra nuolatinis užkandžiavimas.
„Jeigu vaikas privalgo daug užkandžių maisto, tai jis nenori normalaus maisto. Todėl tarp valgymų reikia daryti apie 3-4 val. pertraukas. Tarpuose gali būti užkandis, tačiau tai galėtų būti vaisiaus gabaliukas, o ne pusė pakelio duoniukų. Taip pat reikėtų atsargiai vertinti naujus maisto produktus. Kartais vaikas įtariai žiūri į dar neragautą maistą. Vaikui reikia duoti 10-12 kartų naujo maisto paraguti, kol jis pripranta - tai reikėtų turėti omenyje. Tam, kad vaikas pradėtų valgyti naują maistą, padeda pasakymas “ gali nevalgyti, bet paragauk“. Paragavus vaikas dažnai sako „gerai, man patinka“, - nurodo G. Veličkienė.
Maisto nekeisti jogurtukais
Pašnekovė sako, kad, jeigu vaikas atsisako valgyti normalų maistą, jam nereikia vietoj jo siūlyti užkandžių.
„Vaikui reikia pasakyti „kai norėsi valgyti, aš tau duosiu“, ir, vaikui išalkus, siūlyti jam tą patį patiekalą, o ne jogurtuką, sumuštinuką, duoniuką“, - kalba ji.
Moteris taip pat nurodė, kad, norint, jog vaikas valgytų daugiau, jam reikia duoti valgyti savarankiškai - tada vaikas patiria daugiau valgymo malonumo.
„Dar vienas dalykas, dėl ko vaikas gali būti nevalgus - tai žarnyno parazitai. Kalbant „mamiškai“, ne moksliškai, tai parazitus galima įtarti, jeigu vaikas pasidaro irzlus, labai nori saldumynų ir nenori normalaus maisto. Tada reikia eiti pa gydytojus ir daryti tyrimus. Tokiems vaikams, kurie žaidžia smėlyje kartą per metus, vasaros pabaigoje, rekomenduoja sugerti antikirminėlinių vaistų kursą - mano vaikas, pavyzdžiui, jį geria“, - pataria G. Veličkienė.
Tad tėvams pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar tikrai jų vaikas valgo mažiau, nei reikėtų, o tada jau galima griebtis aibės gudrybių, kurias pateikia specialistės.
Pasak sveikos mitybos ekspertės Vaidos Kurpienės, labai dažnai tėvai kalbasi, kad jų vaikai nė dienos neišbūna nepaskanavę saldumynų. Ne ką rečiau tenka girdėti, kad vaikai nevalgo pietų arba jiems beveik neįmanoma įsiūlyti daržovių. Vaikai nuolat valgo saldžią varškę, jogurtus, bandeles ar saldumynus, tad nebestebina, kad po to jie nenori įprasto maisto. Taigi iš tiesų nereikėtų sakyti, kad vaikai neturi apetito: jie jį nuslopina užkandžiaudami. Mažieji padaužos žino, kad jiems nevalgius pietų mamos vis tiek po kurio laiko duos varškės sūrelį, riestainį ir kt.
Keičiant vaikų mitybą nereikia imtis jokių drastiškų priemonių. Sultis pakeisti vandeniu - ne taip ir sudėtinga. Tiesiog jas reikia skiesti, vis mažinant sulčių dalį ir didinant vandens.
Tinkamus mitybos įpročius vaikams įdiegia tėvai, todėl labai svarbus tinkamas pavyzdys. V. Kurpienė pataria vengti vaikus versti kažką daryti. Daug svarbiau - rodyti gerą pavyzdį ir skatinti vaikus paragauti vienokio ar kitokio maisto.
Pasak V. Tėvams reikėtų pagalvoti, kaip daržoves patiekti patraukliai, išradingai. Galima pasitelkti mažas gudrybes. Pavyzdžiui, jei vaikui nepatinka lęšių spalva, galima parodyti nevirtus neskaldytus: jie - dailios oranžinės spalvos, tad, tikėtina, vaikas produktą greičiau pamėgs. Vakarienei tiktų varškės, kiaušinių ir kt.
Vaikams vien pusryčių, pietų ir vakarienės neužtenka: reikia ir užkandžių. Vieno maitinimo metu geriau nemaišyti daugybės skirtingų produktų. Verčiau keisti racioną, o ne, pavyzdžiui, 2 kartus per dieną duoti žuvies ar mėsos.
Kuo anksčiau pradedami formuoti sveikos mitybos įpročiai, tuo geriau.
Mama mano, kad vaikas nevalgo sveikatai naudingo maisto
„Mano dukrytės mityba nesveika, nesubalansuota, ji apskritai mažai ką valgo. Mergaitė visiškai nevalgo vaisių, uogų, daržovių ir beveik nevalgo mėsos. Taip pat ji nevalgo kitų sveikatai naudingų patiekalų, pavyzdžiui, įvairių košių, sriubų ir kt. Laimei, bent darželyje retkarčiais paragauja mėsytės. Namuose - griežtai ne. Šiuo metu ji valgo, mano nuomone, visiškai nesveikus maisto produktus / patiekalus: sausus pusryčius su pienu, virtus kiaušinius, batoną, šaldytus virtus koldūnus be mėsos, keptus žuvies pirštelius, bulves, ir, žinoma, saldumynus.
Tiesiog nežinau, kada ir kokiu būdu šie produktai atsirado mūsų racione. Greičiausiai tada, kai vaikas atsisakė valgyti „normalų“ maistą. Tada atrodė geriau, kad nors ką nors lai valgo nei nieko. Tiesiog vieną kitą kartą pradėjome duoti nesveiko maisto, ir to, matyt, užteko, kad vaikas greitai pakeistų įpročius. Baisiausia, kad jos meniu nuolatos mažėja. Pavyzdžiui, jeigu anksčiau (prieš 1 metus) valgydavo virtas dešreles, tai pastaraisiais metais jų net neparagauja ir t.t. Esu visiškoje neviltyje ir nežinau, kokiu būdu priversti / skatinti / mokinti valgyti įvairų ir naudingą maistą. Todėl klausiu Jūsų, kol dar laikas, kaip galima šią situaciją / problemą pakeisti”, - kreipdamasi į mitybos specialistę Ramintą Bogušienę rašė mama Inga.
I. Patarimas. Būkime pavyzdžiu
Kuo dažniau iš parduotuvių lentynų rinkimės sveikatai palankesnius maisto produktus. Atmeskime ir nekraukime į kasdieninius krepšius menkaverčių ir sveikatą griaunančių maisto produktų, kuriuose daug cukraus, druskos, iš dalies ir visiškai hidrintų riebalų, rafinuotų riebalų, mažai skaidulinių medžiagų. Kasdieninėje mityboje atsisakykime kepto, gruzdinto, skrudinto, rūkyto, pervirto maisto.
Kai nebus namuose tokių produktų, nebus ir valgytojų. Pastebėsime, kaip gerėja visos šeimos sveikata. Sunku tik žengti pirmą žingsnį. Nelaukite, kol gyvenimas privers priimti sveikatai palankios mitybos įpročius - padarykite tai patys. Jei retomis progomis renkatės sveikatai nepalankius maisto produktus, akcentuokite vaikams, kad tai nėra kasdienybė. Ateis diena, kai retos išimtys bus tokios retos, kad jų nepastebėsite nei jūs, nei jūsų vaikai.
Sugrįžę prie natūralaus skonio pajautimo, visi šeimos nariai pradeda jausti tikrąjį produktų skonį ir net grikių košė, virta ant vandens su žiupsneliu druskos ir cinamono, tampa „dievų maistu”. Pirmiausia suaugę šeimos nariai turėtų atsigręžti į savo lėkštę, o vaikams neliks nieko kito, tik prisitaikyti. Ir nepamirškime, kad vaikai - dideli suaugę.
Kalbėkime su jais kaip su lygiaverčiais, diskutuokime, analizuokime, koks maistas palankus, koks ne, rodykime pavyzdį ir vaikai valgys sveikai. Netikite? Pabandykite!
Vaikams turi būti duodama laisvė tik į įgimtą alkio ir sotumo jausmo patenkinimą, kai vaikas nori valgyti - duokime, kai vaikas sako “Aš sotus” - leiskime jam baigti. Pasirinkimas galimas tik tarp sveikatai naudingų patiekalų ir maisto produktų, bet ne tarp koldūnų ir daržovių troškinio.
II. Patarimas. Sudarykime tinkamas mitybos sąlygas
Žinoma, kai kurie tėveliai pasakys, bet darželiuose, viešojo maitinimo sektoriuje ar pas močiutę vaikas dažniausiai gauna sveikatai nepalankų maistą ir jų skonio receptorius išderina, dėl to sveiko maisto nevalgo namuose. Pirma, į močiutės puodus nereikėtų lįsti, ji su gamintu maistu perduoda ne tik maistines medžiagas, bet ir meilę, teigiamą energiją. Juk tai nėra kasdieninė mityba, kuri gali išderinti vaiko natūralų skonio suvokimą.
Bet jei močiutė vaišina ne savo gardžiai keptais pyragais, o pirktiniais koldūnais ar žuvies piršteliais, saldumynais, meilės jausmo ir palankumo sveikatai nėra ko ir ieškoti. Tada tėvelių pareiga perduoti močiutėms, kad taip elgdamos neprisideda prie sveikatai tinkamos vaikų mitybos įpročių formavimo.
Antra, darželiuose dažniausiai maistas dar geresnis nei namuose. Kodėl? Jis ruošiamas šviežiai, ne mažiau 3 kartus per dieną, vaikai maitinami reguliariai pagal subalansuotą racioną. Žinoma, ir ten nėra viskas idealu, yra tikrai kur tobulėti, bet ar namuose yra draudžiamų maisto produktų sąrašas vaikams?
Kalbama apie sausainius su iš dalies hidrintais riebalais, saldainius, gazuotus gėrimus, rūkytus mėsos ir žuvies gaminius, kurie draudžiami darželiuose, bet ne retoje šeimoje sutinkami ant stalo. Todėl būtinas mitybos vienodumas, o tai pasiekiama per kompleksinį mitybos įpročių raštingumo didinimą visos ugdymo įstaigos bendruomenės.
III. Patarimas. Didinkime vaikų mitybos raštingumą ir sąmoningumą
Kartu su vaikais skaitykime ženklinimo etiketes, analizuokime sudėtį, atmeskime prastą maistą ir rinkimės kokybišką ir sveikatai palankų. Sakote, brangu - klystate. Maisto papildai kainuoja daugiau nei gryni produktai (daržovės, šviežia mėsa, žuvis, pilnavertės grūdinės kultūros, kiaušiniai ir kita).
Darželiuose sveikatai nepalankūs produktai draustini, o namuose? Vienodumas turi išlikti ne tik namuose, ugdymo įstaigos, bet ir viešosiose maitinimo įstaigose. Ir visi mes turime prisidėti prie vaikų mitybos įpročių formavimo. Jei kavinėje Fri bulvytės norma, tai vaikui atrodys norma ir namuose, o kodėl gi ne?
Tėvelių pareiga sudaryti tinkamas sąlygas tokio maisto nevalgyti. Jei nėra galimybių, tada tai tegul būna retos progos. Būtina kalbėtis su vaiku, kad toks maistas nepalankus imunitetui ir gali būti susijęs su peršalimo ligomis, skaudančiu pilvuku, galvos skausmu, sugedusiais dantims ir pan.
Žinių apie mitybą praplėtimas tiek jums, tiek vaikams padės vidumi pajausti prasto maisto įtaką jūsų sveikatai. Svarbu - klausykite savęs ir mokykite to savo vaikus, nes tik jūs geriausiai žinote, koks maistas jūsų sveikatai naudingas, tik jūs esate geriausi savo gydytojai ir mitybos specialistai.
Nesitikėkite, kad per vieną dieną pavyks atsukti laikrodį atgal. Kantrybės - žingsnis po žingsnio ir rezultatai nudžiugins.
Kaip įpratinti mažametį pamėgti naudingus maisto produktus?
Vaikai - mūsų atspindys, todėl valgykime taip, kaip norime, kad maitintųsi mažieji. Pirkime naudingus maisto produktus, apeikime parduotuvės lentynas, kuriose puikuojasi menkaverčiai skanumynai su daugybe cukraus, druskos, hidrintų bei rafinuotų riebalų, beveik neturintys skaidulinių medžiagų. Negaminkime kasdien keptų, gruzdintų, skrudintų patiekalų, atsisakykime rūkytų produktų.
Jeigu namuose neturėsime tokio maisto, nebus ir valgytojų. Mėgstantiems tikrąjį, natūralų, skonį net su vandeniu išvirta grikių košė, pagardinta žiupsneliu druskos ir cinamono, skanumynas. Jei mes patys priklausomi nuo cukraus, kurio gausu ne tik saldumynuose, bet ir duonoje, nesistebėkime, kad prekybos centre vaikas stveria spalvinga etikete viliojantį saldų gardumyną.
Žinoma, jei retkarčiais pasilepinate ne itin sveikais maisto produktais, nėra labai blogai. Dažnai siūlykite vaikui naudingus patiekalus ir anksčiau ar vėliau jis ne tik paragaus, bet ir pamėgs. Pagudraukite: raginimą „suvalgyk, nes tai sveika“ pakeiskite į „paragauk, tau patiks“.
Nebijokite, kad mažametis liks alkanas, jei neužsikimš skrandžio sausainiais, bandelėmis, trapučiais ir t. t. Prie naujų patiekalų vaiką pratinkite pamažu. Iš pradžių į įprastinius pridėkite naudingų ingredientų - maltų sėmenų ar saulėgrąžų sėklų, uogų ar daržovių.
Kai kurie tėveliai kaltina darželius, kiti močiutes, kurios dažniausiai valgydina vaiką gana nesveiku maistu, dėl to namuose jis atsisako vertingų patiekalų. Pirmiausia, nepamirškite, kad močiutė su savo rankomis pagamintu maistu perduoda dar ir meilę, teigiamą energiją. Tokia nekasdienė mityba neišderins natūralaus skonio.
Kitas dalykas, jei močiutė vaišina ne savo keptais gardžiais pyragais, o pirktiniais saldumynais, koldūnais ar žuvies piršteliais. Antra, darželių maistas dažniausiai nėra prastas. Jis ruošiamas ne mažiau kaip 3 kartus per dieną, vaikai maitinami reguliariai, o dienos racionas subalansuotas.
Kalbėkime su vaikais, analizuokime drauge, koks maistas geras, ir vaikai įpras jį vertinti. Kartu skaitykime etiketes ir rinkimės kokybiškus maisto produktus. Nesakykite, kad brangu. Nesuteikime vaikui progos valgyti netinkamą maistą. Pavyzdžiui, jei kavinėje kartu šlamščiate gruzdintas bulvytes, vaikui atrodys, kad jas galima valgyti ir namuose.
Neverskime vaiko suvalgyti viską, kas yra lėkštėje. Leiskite jam vadovautis įgimtu alkio ir sotumo jausmu. Kai nori valgyti - duokime, kai vaikas sako „aš sotus”, nekiškime jam prievarta ar gudrumu. Pasitelkime intuiciją, pridėkime fantazijos ir perduokime vaikui naudingą patirtį.