Ikimokyklinio Amžiaus Vaikų Mitybos Sunkumai

Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai neretai skundžiasi, kad vaikas nevalgo, neragauja naujų patiekalų, atsisako valgyti neįprastus valgius, yra išrankus maistui, neišsėdi ilgai prie stalo, suvalgo labai mažai, nesidomi maistu, prašosi pamaitinamas ar yra maitinamas, "nes kitaip nepavalgo". Tėvai gamina vaikui maistą atskirai, įdeda daug laiko ir pastangų, "kad tik vaikas pavalgytų".

Vaikas "nevalgo", o mama ar kitas jį prižiūrintis asmuo rodo filmukus, knygutes ar kitais būdais stengiasi atitraukti vaiko dėmesį nuo valgymo, kad galėtų jam sumaitinti, jų manymu, reikiamą maisto "normą". Arba tėvai bėgioja su šaukštu iš paskos, siūlo po kąsnį, kalbina, aktyviai maitina, "kol vaikas pagaliau pavalgo". Tokia patirtis tampa įprasta šeimos gyvenimo dalimi, ir jei apie tai nepaklausi, tėvai patys problemų ar sunkumų linkę ne(be)matyti ir neįvardinti.

Ar Tai Tikrai Problema?

Drįsčiau sakyti, kad problema ir net didelė, kurią kartais būtų galima apibūdinti kaip fizinę ir emocinę prievartą vaiko atžvilgiu. Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu. Iš pradžių jam dar padeda tėvai ar vaiką prižiūrintys asmenys. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia.

Kodėl Nereikėtų Aktyviai Maitinti Vaiko?

Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį - šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai.

Priežastys, kodėl tėvai taip daro, gali būti įvairios. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi. Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai - vaikus - ima suktis ydingas ratas.

Dažniausios Priežastys, Kodėl Vaikas Bijo Valgyti

"Mažųjų ekspertų mokyklos" ambasadorius, vaikų mitybos specialistas doc. Vaidotas Urbonas sako, kad dažniausiai prasčiau valgantys vaikai puikiai auga ir yra visiškai sveiki, tad tėveliams neverta pernelyg jaudintis. Ekspertas pateikia ir pagrindines priežastis, dėl kurių tėvams atrodo, kad vaikas nevalgo:

1. Per daug užkandžiauja: Jeigu vaiko svoris atitinka ūgį, vadinasi, vaikas puikiai auga ir jo apetitas yra geras. Dažniausiai paaiškėja, kad vaikas tiesiog valgo ne tai, ką reikėtų, nuolat užkandžiauja. Dėl to jis niekada neišalksta, o kai ateina įprastas valgymo laikas, kai suaugusieji sėdasi prie stalo, vaikas tuo metu visiškai nenori valgyti. Tokio vaiko tėvams siūloma keisti įpročius, o jei vaikas nutukęs - parenkama speciali dieta. Beje, prie užkandžių priskiriami ir saldūs gėrimai, sultys, kisielius, kompotas, pienas, kefyras.
2. Bijo valgyti tai, ko dar neragavęs: Nemažai vaikų yra tiesiog išrankūs maistui. Galbūt kitose srityse jie - labai drąsūs, bet rinkdamiesi maistą jie yra itin konservatyvūs. Yra toks terminas - naujo maisto baimė, dar vadinama maisto neofobija. Ją patiriantys vaikai nėra labai norūs bandyti naujus produktus, labai greitai jiems kyla visokios aliuzijos: tai jiems atrodo, kad valgydami jie jaučia kažkokį ne tokį traškesį, tai jiems maisto spalva ar kvapas yra ne tokie, kokie turėtų būti. Visa tai jiems sukelia baimę valgyti. Tokiu atveju ištiriamas vaiko kraujas, šlapimas, ir, jei įvertinama, kad vaikas auga normaliai, gyvenimu patenkintas, tuomet tėvams patariama nesirūpinti ir retkarčiais vis mėginti pasiūlyti vaikui naujo maisto.
3. Paveldėtas liesumas: Jei vaiko svoris žymiai atsilieka nuo jų ūgiui nustatytos normos, arba atsilieka netgi ūgis, tiriamas visas vaiko organizmas, ne tik virškinimo organai, tačiau ligų randama retai. Neretai pasitaiko, kad vaikų, kuriems akivaizdžiai trūksta svorio, vienas iš tėvų vaikystėje turėjo tokių pačių problemų. Jei toks liesas ar smulkus vaikas depresinėmis ligomis neserga, yra patenkintas gyvenimu, aktyvus, jeigu geri visi jo tyrimai, tada patariama tėvams nesijaudinti ir neieškoti ligų.
4. Neigiamos emocijos: Dalis nevalgymo priežasčių yra psichologinės. Gali būti, kad vaikas nevalgydamas protestuoja dėl kokių nors neigiamų emocijų namuose. Svarbus ir mitybos kultūros vaidmuo. Gražiai ir skaniai paruoštas maistas, įdomiai paserviruotas stalas gali paskatinti daugiau valgyti kai kuriuos prastai augančius vaikus. Maisto skonis, apipavidalinimas, kvapai, net traškesys ar spalva turi reikšmės.
5. Darželis - proga pasikeisti: Labai dažnai tėvai nerimauja dėl vaikų mitybos darželyje. Tėvai bijo, kad atsisakydamas įstaigos maisto vaikas jaus diskomfortą, badaus, o gal netgi apsirgs. Tačiau būna ir priešingai: išrankūs vaikai darželyje pradeda valgyti įvairesnį maistą. Čia jie pamato, kaip elgiasi kiti vaikai, ir tai paskatina sekti jų pavyzdžiu. Kai į darželį vedamas vaikas sėdi prie stalo ir jokiu būdu nevalgo, tada gydytojas pataria tėvams įdėti jam į darželį namų maisto.
6. Kur kas blogiau, kai vaikas yra nutukęs: Polinkį sureikšminti ar akcentuoti maistą paveldėjome iš karo ir pokario metų, kai iš tikro tykojo badas, kai organizmas negalėjo gauti maisto. Dabar galimybių gauti maisto yra, tik kažkas jo nenori. Todėl dažnu atveju galėtume sakyti, kad nenorėti valgyti yra nieko baisaus. Tėvai, nerimaujantys dėl per mažo vaiko svorio, turėtų prisiminti, kad nutukimas - kur kas didesnė liga nei per mažas svoris. Dabar visas pasaulis susirūpinęs ne kūno svorio stoka, bet svorio pertekliumi, kuris lemia daugelį ligų. Šį reiškinį skatina ir vaikų auklėjimas, kai jiems nuolatos sakoma: svarbiausia - pavalgyti, vaikui už tai žadami prizai. Vaikui gali susidaryti įspūdis, kad daugiau nieko ir nebereikia, jis jau viską pasiekė tuo, kad pavalgė: gyvenimo tikslas pasiektas.

Ką Daryti, Jei Vaikas Atsisako Valgyti?

Ką daryti, kai mažylis, užuot sėdėjęs prie stalo, bėgioja po visą butą purtydamas galvą, suprask, nenori valgyti? Bėgti su šaukštu iš paskos? Kodėl kai kurie vaikai nenori valgyti? Gal yra psichologinių nevalgymo priežasčių? Beveik kiekviena mama gali papasakoti, kad kuriuo nors gyvenimo periodu jos vaikas nevalgė, tad tekdavo nukreipti dėmesį, kad pavyktų įkišti bent šaukštą košės. Vaikas gali atsisakyti valgyti sėdėdamas prie stalo dėl įvairių priežasčių. Gal jis per dieną jau prisiskanavo įvairių skanėstų ir nėra alkanas, gal jam neskanus maistas arba jaučia konfliktą su tėvais, kurie valgydina prieš jo valią.

Mažylis, kuris maitinamas probėgomis visą dieną, be tvarkos ir režimo, praranda alkio pojūtį. Labai dažnai dėl maisto su vaiku susipykę tėvai ne ieško būdų susitaikyti su juo, o bando prisitaikyti, nusileisti ir kaip nors nejučiom primaitinti, pavyzdžiui, įjungia filmuką ir suduoda košę šaukštelis po šaukštelio. Vaikas net nepajunta, kad valgo, bet vis tiek tai daroma prieš jo valią. O konfliktas, prasidėjęs nuo maitinimo, gali suardyti visą dienotvarkę ir gerokai apgadinti tėvų ir vaiko santykius.

Praktiniai Patarimai Tėvams

• Valgykite kartu: Maži vaikai yra mėgdžiotojai, tad matydamas jūs ir kitus namiškius valgant „naujieną“, greičiausiai ir pats susigundys jos paragauti.
• Leiskite rinktis: Paimkite užkandžiams skirtą indą su keliais skyriais, ir į kiekvieną jų įdėkite skirtingo maisto gabalėlių.
• Pralaužkite ledus: Paskatinkite vaiką paliesti, pauostyti, palaižyti produktą.
• Pasitelkite kūrybiškumą: Sūrio ratukai ar obuoliniai mėnuliukai gali sugundyti labiau, nei tiesiog sūris ir obuolys (figūrėlių pjaustymui galite panaudoti sausainių formeles). Vaikams taip pat įdomiau valgyti spalvingai ir žaismingai patiektus patiekalus, bet kartais gali pakakti ir to, kad patiekalą pavadinsite kaip nors įdomiai - pavyzdžiui, „manų pusnys“ (manų košė) arba snaigės su pienu (dribsniai su pienu). Vaikui taip pat gali būti smagu ragauti maistą iš jo paties žaislinių indų (patikinkite, ar jie tinkami maisto produktams).
• Papildykite juos padažu ar mirkalu: Agurkas su natūralaus jogurto mirkalu ar sūris su šviežių vaisių padažu gali būti gardesni.
• Leiskite vaikui prisidėti prie maisto ruošimo: Galite kartu serviruoti stalą, nuplauti daržoves. Svarbu patikėti vaikui jo amžių ir įgūdžius atitinkančius darbelius.
• Padėkite maistą pasiekiamoje vietoje: Maži vaikai valgo dažnai ir po nedaug, tad užkandžiai po ranka labai pravers.
• Pakeiskite aplinką: Pamėginkite valgyti neįprastoje vietoje arba pasikvieskite į svečius kitų vaikų. Taip pat galite surengti pietus balkone ar sode.

ARFID Sutrikimas

Tiksliausias lietuviškas vertimas būtų „valgymo vengimo / ribojimo sutrikimas“. Anksčiau tai buvo vadinama „selektyvaus valgymo sutrikimu“ arba „kūdikystės ar ankstyvos vaikystės valgymo sutrikimu“. Pakeitus pavadinimą, praplėsta ir pati diagnozė. Kadangi nėra patvirtinto lietuviško termino, toliau tekste vartosime trumpinį ARFID.

Kaip Pasireiškia ARFID Sutrikimas?

Vaikai dažnai išrankūs maistui, tačiau tai nereiškia, kad jiems būdingas ARFID sutrikimas. Šiuo metu DSM-5 (Amerikos psichiatrijos asociacijos diagnostikos ir statistikos vadovas, 5 leidimas) apibūdina tokius diagnostinius kriterijus:

1. Valgymo ar maitinimo sutrikimai, pasižymintys vienu ar keliais iš šių požymių:
   • žymus svorio sumažėjimas (vaikams nepakankamas svorio priaugimas);
   • maisto medžiagų trūkumas;
   • maitinimo vamzdelio ar maisto papildų vartojimo būtinybė;
   • žymi psichosocialinė įtaka;
   • Sutrikimas kyla ne dėl maisto trūkumo ar kultūrinių normų.
2. Sutrikimas kyla ne dėl nervinės anoreksijos ar nervinės bulimijos, negalima įvertini šių sutrikimų pagal kūno formą ir svorį.
3. Sutrikimas, kurio geriau neapibūdina kita medicininė būklė arba psichikos sutrikimas, arba pernelyg striprus sutrikimas, palyginti su įprastu būklės poveikiu.

Svarbu tiksliai žinoti, kokius produktus vaikas valgo ir kiek jų suvalgo. Taip pat kiek laiko atsisakoma valgyti konkrečius produktus. Ar yra kitų medicininių simptomų, tokių kaip nepakankama mityba.

Kaip Padėti Vaikui, Turinčiam ARFID?

ARFID simptomai ilgainiui gali mažėti ir išnykti savaime, be gydymo. Autistiški asmenys dažniau linkę į pastovumą, todėl šis sutrikimas be pagalbos praeina rečiau nei neurotipiniams žmonėms.

Dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija. Stengiamasi numalšinti maisto baimę. Neurotipiniams arba vyresniems vaikams dažnai taikomas keturių pakopų maisto baimės malšinimas.

1. Pirmame etape vaikas skatinamas fiksuoti, ką paprastai valgo.
2. Antrame etape surašo produktus, kurių galbūt kada nors norėtų paragauti. Tai nebūtinai nauji produktai, tinka ir jo valgomas maistas, tik šiek tiek kitaip paruoštas. Už bandymą ragauti vaikas apdovanojamas.
3. Trečia stadija - atsipalaidavimo - pati svarbiausia. Dabar ieškoma būdų, kaip sumažinti vaiko nerimą dėl naujų produktų. Galima pasitelkti istorijas ar žaidimus.
4. Ketvirtas etapas - progreso įvertinimas. Būtina stebėti, ar yra progresas, ar veikia atpalaidavimo taktikos, kokie metodai pasiteisina.

Praktiniai Patarimai Tėvams, Susidūrusiems Su ARFID

• Pirmiausia reikia suprasti, kad ARFID sutrikimą turintis vaikas nevalgo ne todėl, kad yra išlepęs, o dėl to, jog turi mitybos sutrikimą.
• Į lėkštę vienu metu dėkite tik vieną produktą, kad netraumuotumėte vaiko. Jei toleruoja, galima įdėti kelis produktus.
• Geriau įdėkite mažiau nei per daug. Vaikui per didelė porcija lėkštėje gali sukelti nerimą.
• Geriausia, kad produktai lėkštėje nesiliestų. Galima įsigyti specialių skirtukų (angl. plate divider) ar lėkščių (angl. divided plate).
• Atkreipkite dėmesį, kas bendro tarp vaiko valgomų ir nevalgomų maisto produktų - skonis, tekstūra, kvapas, temperatūra, forma, spalva, pakuotės spalva ir pan. Pagal tai parinkite panašiausius produktus.

Svarbu Atminti

Svarbiausia užtikrinti, kad vaikas gautų pakankamai kalorijų. Jei mityba itin skurdi, verta ieškoti geros kokybės maisto papildų siekiant užtikrinti vitaminų, makro- ir mikroelementų, kitų vystymuisi svarbių medžiagų poreikį.

Tėvams turėtų rūpėti, kad vaikas būtų laimingas, o ne kad lėkštė tuščia. Pasitelkus teigiamas emocijas, kantrybę, laiką, pažinus vaiko poreikius ir galimas išrankumo priežastis, įmanoma pasiekti gana gerų rezultatų.

---