Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai, klausiami, ar jie patiria su vaiko valgymu maitinimu susijusių sunkumų, neretai atsako: vaikas nevalgo, neragauja naujų patiekalų, atsisako valgyti naujus kiek neįprastesnius valgius, itin išrankus maistui, neišsėdi ilgai prie stalo, suvalgo labai mažai, nesidomi maistu, prašosi pamaitinamas (nors gali pavalgyti pats), yra maitinamas, „nes kitaip nepavalgo“ ir pan. Tėvai išsako daugybę nusiskundimų, gamina vaikui maistą atskirai, įdeda daug laiko ir pastangų, „kad tik vaikas pavalgytų“.

Galimos priežastys, kodėl vaikas nenori valgyti

Tokio elgesio priežastys gali būti labai įvairios, taigi ir pagalba skirtinga, kiekvienu atveju individuali. Štai keletas galimų priežasčių:

• Vaikas suvalgė viską, ko jam reikia dienos metu. Galimai vaikui tiesiog pakako to maisto, kurį jis gavo pusryčiams, pietums ir užkandžiams.
• Vakarienės patiekale yra sudėtingesnis maistas, toks kaip mėsa arba sumaišyti produktai. Vaikai labai dažnai valgo akimis, jei jie suvokia ką mato lėkštėje, viskas yra aišku, ir tokį maistą vaikas paprastai turėtų ragauti.
• Vaikai nelabai mėgsta daržoves. Taip jau yra, vaikai nelabai jas mėgsta.
• Vaikas jaučiasi spaudžiamas valgyti. Spaudimas niekada nėra gera išeitis.
• Vaikas yra maitinamas per prievartą. Vaikas „nevalgo“, o mama ar kitas jį prižiūrintis asmuo rodo filmukus, knygutes ar kitais jį dominančiais dirgikliais visaip stengiasi atitraukti vaiko dėmesį nuo valgymo tam, kad galėtų jam sumaitinti, jų manymu, reikiamą maisto „normą“. Arba tėvai bėgioja, vaikšto po kambarius vaikui iš paskos su šaukštu ir siūlo po kąsnį, kalbina, aktyviai maitina, „kol vaikas pagaliau pavalgo“. Tokia patirtis tampa įprasta šeimos gyvenimo dalimi, ir jei apie tai nepaklausi, tėvai patys problemų ar sunkumų linkę ne(be)matyti ir neįvardinti.
• Tėvai bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi.
• Tėvai įsitraukia į savotišką kovą su vaiku. Ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų“ visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu. Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai - vaikus - ima suktis ydingas ratas.
• Tėvai nemoka, nesugeba pajusti ir suprasti vaiko raidos poreikių. Tuomet susigalvoja teisingiausią, jų manymu, schemą ir jos laikosi.
• Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai ragauja naujus patiekalus, valgo tik tam tikrus įprastus produktus. Dažnai tokie vaikai turi autizmo spektro bruožų ir juos maitinant būtina į tai atsižvelgti ir juos suprasti.
• Šeimos nariai valgo atskirai. Jeigu visi šeimos nariai susėdę valgytų ir džiaugtųsi kartu, vaikas nustotų jausti, kad jo valgymas ar nevalgymas yra toks labai svarbus tėvams; patirtų, kad kartu visi valgydami gali patirti bendrystės, buvimo kartu džiaugsmą, kad valgyti gali būti gera ir malonu.
• Vaikas nėra įtraukiamas į maisto gaminimo procesą. Tačiau dažnai girdžiu, kad į maisto gaminimą, ruošimą, serviravimą vaikai nėra įtraukiami. Dėl keisčiausių priežasčių. Pavyzdžiui, kad taip bus greičiau ir paprasčiau arba: kad vaiką reikia apsaugoti nuo galimų įsipjovimų, susižalojimų ir kt. nelaimingų atsitikimų virtuvėje.
• Netinkamas tėvų elgesys. Tėvų, ypač tėčių, garsiai girdint vaikams (ypač dukroms) išsakomos replikos dėl aplinkinių (dažniausiai moterų) kūno formų, apkūnumo ir pan. Pasitaiko, kad mamos vaikams girdint aptarinėja įvairias dietas (ką galima valgyti, ko nevalgyti), pačios daug ko atsisako valgyti, o vaikui maistą ruošia atskirai, aktyviai siūlo valgyti, aiškina, kaip tai svarbu ir reikalinga. Vaikas nuolat mato ir girdi prieštaringą požiūrį į maistą, valgymą, kūno formas ir jų tariamą svarbą vertinant aplinkinius.

Ką daryti, jei vaikas nenori valgyti?

• Leiskite vaikams pasirinkti, valgyti ar nevalgyti. Svarbu užtikrinti, kad maistas būtų patiekiamas kas 3-3,5 h. Tokiu būdu vaikas bus užtikrintas, kad kas tokį laiko tarpą gaus pavalgyti. Be to, nesureikšminkite paties valgymo, geriau paverskite vakarienę smagiu šeimos pasisėdėjimu po dienos veiklų. Patiekite vaikui to paties maisto, kaip ir kitiems šeimos nariams, tačiau jokiu būdu nepulkite gaminti naujo, jei vaikui nepatinka tai, ką pagaminote. Tiesiog leiskite jam rinktis.
• Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu. Iš pradžių jam dar padeda tėvai ar vaiką prižiūrintys asmenys. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia.
• Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį - šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai.
• Jei vaikas turi padidinto sensorinio jautrumo ypatumų, siūloma duoti jam įprastus ir mėgstamus valgius, nors asortimentas ir itin ribotas, nekankinti vaiko nuolatiniais įkalbinėjimais ir labai nevargti gaminant vis naujus patiekalus, kurių vaikas neragauja ir nevalgo. Reikia kaskart vis pasiūlyti ir išradingai ieškoti būdų, kaip įpratinti vaiką valgyti naują patiekalą, t. y. plėsti vaiko „valgomų“ patiekalų sąrašą, tačiau nepersistengti ir prireikus papildyti organizmo gaunamas medžiagas subalansuotais reikiamais papildais.
• Šeimos nariai turėtų valgyti kartu, bent jau periodiškai, retkarčiais, nors kartą per dieną ar nors savaitgaliais. Valgydami kartu tiek vaikai, tiek ir suaugusieji turėtų visais savo pojūčių kanalais mėgautis maistu ir, pageidautina, ramioje aplinkoje, neaptarinėdami svarbių dalykų, o susitelkdami į buvimą kartu, maistą, valgymo procesą. Šeimos narių bendrumo jausmas kuriamas, stiprinamas ir susėdus visiems prie bendro stalo, valgant, visiems prisidedant ir rūpinantis jaukiai bei smagiai kartu leidžiamu laiku.
• Vaikas turėtų būti įtraukiamas į maisto gaminimo procesą. Rekomenduojama namuose gaminti maistą taip, kad vaikas matytų gaminimo procesą, pradžią, eigos etapus, rezultatą. Jeigu dauguma maisto produktų kasdien bus iš plastikinių maišelių bei indelių, vaikui bus sunku suvokti priežastinius daugialypius jo aplinkoje esamų dalykų tarpusavio ryšius.
• Pradėkite patys valgyti kartu su vaiku. Patiekalus ar maisto produktus sudėkite ant stalo, leiskite vaikui pasirinkti, įsidėti pačiam, skirkite daugiau dėmesio savo, o ne vaiko valgymui. Galite vaikui pasiūlyti valgyti, įdėti, paraginti, paklausti ar pasitikslinti, ar jau tikrai sotus, tačiau darykite tai saikingai. Jei vaikas rodo ir pripažįsta, kad jau yra sotus, pavalgęs, leiskite jam pakilti nuo stalo.
• Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti (sausainių, riešutų, vaisių ir kt.). Reikėtų vaikui suprantamai pasakyti ir parodyti, kad vėl valgysite, kai bus kito valgymo laikas ir vėl susėsite prie stalo. Gerti, jei norėtų ir prašytų, vaikas turėtų gauti visuomet, bet tik vandens (ne sulčių). Vanduo jam turėtų būti lengvai pasiekiamas atsigerti. Visus užkandžius reikėtų paslėpti.

Svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra individualus, todėl reikia atrasti būdą, kuris geriausiai tinka jūsų vaikui. Jei nerimaujate dėl vaiko mitybos, kreipkitės į gydytoją ar dietologą.

---