Viena iš gražiausių vestuvinių tradicijų yra, kai tėveliai sutinka savo vaikus, sukūrusius naują šeimą, vaišindami juos duona, druska ir vandeniu. Nors paprastai liudininkai ar vedantysis pristato šią scenarijaus dalį specialiais žodžiais, bet gražu ir kai tėveliai taria palinkėjimus savo vaikams.
Šeimos židinio įteikimo tradicija labai graži ir net jei rengiamos šiuolaikiškos vestuvės, kuriose beveik nebėra senųjų vestuvinių papročių, šeimos židinys išlieka. Šį ypatingą momentą paprastai pristato svočia/liudininkė ar vedantysis, tačiau visada uždegus naujo šeimos židinio žvakę suteikiamas žodis ir tėveliams.
Viena iš gražiausių ir nuoširdžiausių vestuvių akimirkų - jaunųjų padėkos tėveliams. Skirdami keletą iš širdies ištartų žodžių, vaikai parodo meilę, pagarbą ir leidžia pasijausti ypatingai brangiausiems, juos užauginusiems žmonėms.
Dažnai šventėse prireikia įvairių šmaikščių prizų svečiams apdovanoti už dalyvavimą žaidimuose ar atsakymus į viktorinos klausimus. Štai keletas idėjų:
- Druska - kad gyvenimas nebūtų prėskas.
- Loterijos bilietas - kad visuomet sektusi (arba loterijoj, jei ne joje, tada meilėje).
- Saulėgrąžos - kad viskas gyvenime lengvai lukštentųsi.
Ne viena jaunųjų pora suka galvą, ką padovanoti tėveliams, kai šie, atrodo, turi viską, o norisi, kad dovana būtų ypatinga. Štai keletas idėjų, ką dovanoti bei kokie žodžiai prie tokios simbolinės dovanos derėtų:
- Rėmelis - padėka tėvams: Kiekviena mama įsirėmina savo vaikų vestuvinę nuotrauką ir būtinai ją padeda matomoje vietoje namuose. Juk kai vaikai išeina iš...
Žemiau pateikiamas planas, kaip gali būti organizuojamas auksinių vestuvių paminėjimas:
- Sukaktuvininkų išlydėjimas iš namų. Tradiciškai šio išlydėjimo metu sukaktuvininkams užrišamos juostos, pažyminčios garbingą - 50 santuokos metų jubiliejų. Taip pat vyrui galima įteikti lazdą - valdžios, ramsčio likusiam gyvenimui simbolį. Paprastai dovanojamos...
Viena tradicinių akimirkų, įamžinama vestuvinėse nuotraukose, jaunųjų išėjimas po santuokos ceremonijos. Įprastai svečiai, pabroliai ir pamergės bei liudininkai išeina anksčiau ir laukia jaunųjų padarydami jiems kelią iš abiejų pusių. Kad išėjimas būtų efektingesnis, į viršų beriami žiedlapiai. Tačiau be jų galimi ir kitokie variantai, idėjų kurių rasite...
Galima pasitelkti dalį tradicinių vestuvių tradicijų, bet reikėtų jas kitaip įprasminti: vaikai, perduodami tėvams duoną, druską ir vandenį, linki sveikatos ir ilgo gyvenimo.
Lietuviškoji tarybinė valdžia jau šeštojo dešimtmečio antroje pusėje ėmėsi kurti vadinamąsias naujas pilietines tradicijas. Pagrindinis motyvas buvo atitraukti žmones nuo religinių apeigų ir ceremonijų, sukuriant kuo patrauklesnius pakaitalus. Vietoj krikštynų - vardynas, vietoj bažnytinių laidotuvių ir vestuvių - kuo iškilmingesnes ir puošnesnes nereligines laidotuves ir vestuves, vietoj Velykų - pavasario šventes, atlaidų metu - jaunimo festivalius ir dainų šventes. Šias pramogas ir ceremonijas buvo siekiama padaryti kuo patrauklesnes žmonėms.
Gausiausiai naujų pilietinių (ir ne vien) tradicijų ceremonialuose buvo panaudojami tautiniai ar etniniai elementai. Jie įvairiausiais būdais buvo įpinti į ceremonialus ir sudarė regimybę, kad naujosios tradicijos iš tiesų yra „tradicinės“ lietuviškos, išvaduotos nuo joms tarsi svetimo krikščioniškojo religingumo. Naujose apeigose tautiniai sentimentai labai sumaniai buvo priešpriešinami religiniam ryšiui ir praktikoms. Pilietiniai ritualai, kurie buvo ir „tautiniai“, sudarė sąlygas vietos valdžiai pasirodyti kaip lietuviškumo gynėjai ir puoselėtojai, taip konsoliduojant aplink save lietuvių mases. Pasitelkdama folklorinius elementus, ji pretendavo į lietuvių tautos interesų svarbiausio atstovo vaidmenį.
Švenčiant vestuves tarp pagrindinių įsitvirtino piršlio figūra. Ideologiškai socialistinėje visuomenėje, kurioje lygios vyro ir moters teisės, panaikintas privačios nuosavybės poveikis šeimos sudarymui, piršlio vaidmuo neturi jokios atramos. Tačiau jo figūra, persekiojimas ir korimas tapo centrine linksmosios vestuvių dalies dalimi.
Pilietiniai ritualai dėl etninių elementų gausos apskritai vertintini kaip tarsi tautiniai. Santuokos ir imtos vadinti ne pilietinėmis, o „santuokomis su nacionalinėmis tradicijomis“. Ideologiškai tai pagrindžiama, kad būtent liaudies tradicijos, o ne krikščioniškosios yra savos lietuviams.
Specialiai rengiamuose civiliniuose apeigynuose šios pristatomos kaip grįžtančios prie lietuviškojo autentiškumo: „Šimtmečiais kaupta liaudies išmintimi, papročiais bei folkloru ir rėmėsi augdamos ir tobulėdamos civilinės metrikacijos apeigos“.
Apeliacija į tautinius jausmus, „tautinių“ simbolių pasirinkimas neabejotinai garantavo jų stiprų jausminį paveikumą ir patrauklumą, lyginant su kitais simboliais. „Tautiškiausi“ buvo pasibaigus oficialiajai vestuvių daliai vykę vestuviniai ritualai.
Liaudiški elementai ar „simboliai“ perinterpretuojami tarybiškai, šiuolaikiškai. Pavyzdžiui, užtvaros kelyje jauniesiems grįžtant namo simbolizuojančios sunkumus ir kliūtis, kurias gyvenime turėsiantys patirti ir nugalėti jaunieji. Tėvai jaunuosius sutinkantys su duona ir druska, ir tai reiškia palinkėjimą darniai ir gražiai gyventi.
Siekiant kuo stipriau paveikti jausmus, buvo nusižengiama ideologinėms nuostatoms nepriimti į sovietinį gyvenimą simbolių, turinčių ryškių praėjusio gyvenimo atspalvių. Pavyzdžiui, švenčiant vestuves tarp pagrindinių įsitvirtino piršlio figūra. Ideologiškai socialistinėje visuomenėje, kurioje lygios vyro ir moters teisės, panaikintas privačios nuosavybės poveikis šeimos sudarymui, piršlio vaidmuo neturi jokios atramos. Tačiau jo figūra, persekiojimas ir korimas tapo centrine linksmosios vestuvių dalies dalimi.
Oficialioje vestuvių dalyje taip pat buvo gausu tautinio pobūdžio simbolių. Vienas ryškiausių - vadinamasis „juostų tiltas“. Jo kilmė siejama su Kėdainių krašto tradicija bei būtent taip pagal naujas tradicijas švęsta pirmąja civiline santuoka Kėdainiuose 1958 m.
Paskutinis simbolis, labiausiai tiesiogiai susijęs su nuotaikos stimuliavimu, yra šampano taurė ar midus, išgeriami po santuokos įregistravimo. Primygtinai pabrėžiama, kad taurės šampanui turinčios būti krištolinės, o jei geriamas midus, tai jis turėtų būti geriamas iš ragų, kaustytų metalu.
Plačiausiai naudotos ir propaguotos tautinės juostos. Piršlys vestuvėse turėjo būtinai būti persirišęs tautine juosta, vardynose dalyvaujantys naujagimio seneliai perrišami tautine juosta su įrašu arba dekoratyviniu rankšluosčiu, sidabrinių vestuvių proga deputatas žmoną perriša tautine juosta, o vyrui įteikia krivūlę.
Tautinių elementų naudojimas naujose pilietinėse apeigose neabejotinai buvo vienas svarbiausių dalykų, skatinusių apeigų populiarėjimą. Pasirinkta naujųjų pilietinių apeigų kūrimo politinė strategija skatino jas vertinti kaip savas, tradicines, artimas lietuviams, daug lietuviškesnes nei bažnytinės.