Šiame straipsnyje remiamasi kraštotyriniais duomenimis ir biografiniu žinynu „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1791 m.", taip pat pateikiami žmonių atsiminimai apie pasipriešinimą sovietų okupacijai ir pokario gyvenimą Utenos apylinkėse.
Sovietų okupacija ir pasipriešinimas Utenos krašte
Sovietų okupacija Lietuvą ištiko netikėtai. 1940 m. birželio 15 d. 14 val. 30 min. sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos valstybės sieną.
Utenoje žmonės stebėjo įvažiuojančius tankus ir sunkvežimius. Dauguma jų nuvažiavo į vakarus. Mieste pasirodė raudonarmiečiai, kurie domėjosi vietos žydeliais ir pirko laikrodžius bei degtinę.
Netrukus prasidėjo permainos: skelbiami priešų turtų nacionalizavimai, dvarininkų žemės dalijimai. Kalėjimas tapo NKVD kalėjimu Nr. 10, o komunistai reiškė nepasitenkinimą mokytojų nuotaikomis, teigdami, kad tarp jų yra liaudies priešų.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, Utenos kalėjimo prižiūrėtojas atrakino kameras ir paleido kalinius, o sukilėlių būrys, vadovaujamas Antano Ruzgo, išvaikė čekistus ir iškėlė trispalvę miestelio centre.
Sukilėliai mėgino sulaikyti sprunkančius raudonosios armijos vadus, tačiau susidūrė su pasipriešinimu. Atskubėję baudėjai pradėjo ieškoti nusikaltėlių. Saldutiškio būryje buvo 83 sukilėliai, kurie kėlė trispalvę ir mėgino sulaikyti komunistus.
Vienas iš sukilėlių būrių buvo įkurtas Galinių kaime, Jono Lukošiūno sodyboje, vadovaujamas Juozo Namiko. Grupė, vadovaujama Vacio Smalio, sulaikė tanką ir automašiną. Visgi, tragiškai baigėsi mėginimai nuginkluoti rusų karius, kai sukilėliai žuvo.
Žydų genocidas
Utenos apskrityje daugiausia iš kitataučių buvo žydų. Jie turėjo banką, krautuves ir futbolo komandą. Žydai buvo prekybininkai, gydytojai ir teisininkai. Tačiau, prasidėjus vokiečių okupacijai, prasidėjo žydų persekiojimas.
Žydai buvo suvaryti į Ežero gatvėje įrengtą getą, o vėliau prasidėjo planingos žudynės. Žydai buvo šaudomi duobėse ir prie duobių. Utenos ir aplinkinių miestelių žydų galėjo būti apie 3080.
Vietinė rinktinė
Vokiečiams trūko karių, todėl jie nusileido ir leido atkurti Lietuvos kariuomenę. 1944 m. vasario 16 d. buvo įkurta Vietinė rinktinė, tačiau lietuviai nenorėjo tarnauti vokiečiams. Rinktinėje trūko ginklų ir amunicijos.
Uteniškiai papuolė į lenkų pasalą netoli Gražiškių miestelio. Po atkaklių kautynių lietuviams teko trauktis. Žuvo 21 karys. Vokiečiai nutarė Vietinę rinktinę sulikviduoti, o karius suėmė ir išvežė į konc-lagerį.
Pokario represijos ir partizaninis pasipriešinimas
Sovietams vėl užėmus Uteną, prasidėjo represijos. 1944 m. liepos 13 d. buvo įkurtas Utenos apskrities NKVD skyrius, o rugpjūtį pradėta ieškoti antisovietinių agitatorių ir kurstytojų.
Vengdami šaudymo ir patekimo į frontą, vyrai slapstėsi ir bėgo iš mokymo stovyklų. Skrebai žiauriai kankino ir terorizavo žmones. Kuktiškių valsčiaus NKVD poskyrio viršininkas, pramintas Žvairiu, žiauriai nužudė Juozą Rudėną Matelėnų kaime. Daubaras buvo užmuštas šautuvų buožėmis. Istoriko A. Anušausko duomenimis, 1944-1945 m. buvo nužudyta daug žmonių.
| Asmuo | Gimimo data | Mirties data | Pastabos |
|---|---|---|---|
| Napoleonas Telksnys | 1944 09 17 | Nušautas Inketrio vienkiemyje | |
| Adomėnas | 1905 m. | Nušautas | |
| Antanas Sabaliauskas | 1911 m. | Nušautas Adomiškio k. | |
| Adolfas Marcinkevičius | Mirė ligoninėje | ||
| Antanas Umbrasas | 1915 m. | 1944 10 29 | Mirė ligoninėje nuo kulkos |
| Vitalis Tamašauskas | |||
| Juozas Rudėnas | 1895 m. | Nužudytas Matelėnų kaime |