Hidroenergetika yra viena iš seniausių atsinaujinančios energijos panaudojimo formų. Pirmieji vandens malūnai Lietuvoje pastatyti apie 1400 m. Jų plėtra siejosi su užtvankų statyba ir tvenkinių sudarymu. Šiuo metu upės tvenkiamos dėl kelių priežasčių - vandens ištekliams kaupti bei vėliau tikslingai naudoti (pvz. tvenkiniai kaip rekreacinės zonos), žmogaus gyvenamajai aplinkai saugoti nuo žalingo vandens poveikio (potvynių reguliavimas), bei, jei užtvanka turi sumontuotas tekančio ar krentančio vandens sukamas turbinas - elektros energijai gaminti.
Nepaisant to, jog Lietuvos lygumų upės, dėl savo mažo nuolydžio ir debito iš esmės nėra tinkamos hidroenergijos gamybai, o užtvankų statyba Lietuvoje yra uždrausta ekologiniu požiūriu vertingose upėse ar jų ruožuose, kiekvienais metais atsiranda siūlymų statyti naujas ar atkurti jau nebeveikiančias hidroelektrines bei užtvankas. Žmonių turto ir gyvenamosios aplinkos apsauga, t. y. potvynių valdymas, yra išties svarbi užtvankų funkcija, tačiau dauguma Lietuvos užtvankų pastatytos ant nedidelių upių, kuriose žmogui reikšmingesnių potvynių apskritai nebūna, o gamtai toks upių tėkmės reguliavimas ne tik kad nenaudingas bet ir žalingas. Užtvanka daro neigiamą poveikį tiek aukščiau, tiek ir žemiau kliūties esantiems upių ruožams bei jų ekologinei būklei.
Bene reikšmingiausias ir plačiausiai aptarinėjamas užtvankų ir hidroelektrinių poveikis pasireiškia sumažėjus vertingų žuvų ištekliams, nors panašaus pobūdžio ar net didesnis neigiamas poveikis daromas ir kitiems aplinkos komponentams. Dėl žuvų migracijos sutrikdymo iš esmės blogėja viso upės baseino ekologinė būklė. Ypač didelį neigiamą poveikį daro dirbtinių kliūčių įrengimas pagrindiniuose žuvų migracijos keliuose, kuriais žuvys pasiekia nerštavietes, o jaunikliai grįžta į buveines, kuriose vėliau maitinasi ir auga. Užtvankos sudaro kliūtis nėgių bei tokių vertingų žuvų kaip lašišos, šlakiai, žiobriai ir kt., migracijai tiek prieš nerštą, tiek ir po jo. Dėl žuvų migracijos sutrikdymo iš esmės blogėja viso upės baseino ekologinė būklė.
Šiuo metu Baltijos jūroje menksta daugelio verslininkų gaudomų žuvų populiacijos. Tačiau lietuviai praktiškai nežvejoja ir yra užmiršę seniau pajūrio ir pamario regionuose vertintas žuvis - nėges. Beveik visas anksčiau gurmanišku patiekalu laikytas nėges lietuviai parduoda latviams.
Nėgės: Istorinis Maisto Šaltinis
Nėgės kadaise buvo svarbus maisto šaltinis tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Japonijoje, tiek Europoje. Už Atlanto jas aktyviai žvejojo ir vartojo indėnų gentys, o Didžiojoje Britanijoje nėgės nuo viduramžių laikų buvo karališkas patiekalas. Tačiau ir Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų teigimu, vertingiausia žuvis senais laikais šiose vietovėse buvęs ne ungurys, o upinė nėgė. Latvijoje prie Gaujos upės vis dar kasmet organizuojama nėgių šventė, o vos kelis tūkstančius gyventojų turinis miestelis, Carnikava, vadinamas „Nėgių karalyste“, sutraukia gurmanus iš visos Latvijos.
Latvijos nėgių sugavimai praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje viršydavo ir 400 tonų per metus, tačiau šiuo metu jie keleriopai mažesni, kasmetinis laimikis sudaro apie 70 tonų per metus. Lietuvoje nėgių žvejyba niekuomet nebuvo viršijusi net 50-ies tonų ribos. Šiuo metu kasmet sugaunama iki 8 tonų šių žuvų, nors jų kaina pastaraisiais metais tolydžio kyla ir Latvijoje kilogramas specialiai paruoštų nėgių šiuo metu kainuoja 25 eurus.
Nėgių Žvejyba Lietuvoje
Lietuvoje nėgės šiuo metu yra gaudomos tik keliose vietose: Šventosios upėje, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje. Nuo senų laikų Mažosios Lietuvos žvejai bučiukus pindavo iš karklų. Įgudus toks bučius nupinamas maždaug per pusantros valandos. Prie vienos virvės tvirtinama nuo 5 iki 10 bučių. Toks skersai upės statomas ir ant jos dugno guldomas žvejybos kompleksas buvo vadinamas pantu. Į upę senieji žvejai nuleisdavo ir 20 pantų.
Latviai, pas kuriuos nėgių sužvejojama dešimtimis kartų daugiau, bučius daro jau iš šiuolaikiškų priemonių. Nėgių mėsa laikoma delikatesu. Tiesa, Lietuvoje jau kiek ir primirštu. Prasidėjus nėgių sezonui ir jų atsiradus užeigose ir svetainėse klientai apie tai būdavo informuojami iškeliant specifinę vėliavą. Joje būna pavaizduota akis ir skaičius 9 arba septyni taškai.
Nėgių Biologija ir Gyvenimo Būdas
Nėgės - išskirtinės žuvys. Mokslininkai teigia, kad jos yra senesnės už dinozaurus ir iki šių dienų beveik nepasikeitė. Seniausia rasta nėgės fosilija yra maždaug 360 mln. metų senumo. Dinozaurai atsirado tik po 100 mln. Nėgės gali būti vadinamos ir pirmuoju stuburiniu gyvūnu. Ši žuvis yra tarpinė grandis tarp stuburinių ir bestuburių.
Dar viena šios žuvies išskirtinė savybė - jos parazitinė mityba. Nėgės specifinė siurbtuko tipo burna pilna dantų. Jų pagalba gyvis prisisiurbia prie žuvies - taip maitinasi jos krauju ir audiniais. Pasak žvejų, kartais pasitaiko, kad nėgė prisisiurbia prie kitos nėgės. Lietuvoje aptinkamos keturios nėgių rūšys - upinė, mažoji, jūrinė ir ukraininė.
Minagų mėsa skani ir plačiai vartojama įvairiuose pavidaluose. Ypatingai geros vietos gaudyti tai Skirvytės šaka, ties Skirvyts kaimu. Pirmoms minagoms pasirodžius (rugsėjo mėn. gale) į upės dugną, per visą jos plotį, kalamos ilgos kartys, ant jų užmaunami kilpomis venterių kuliai ir sparnai. Žvejų moterys sugautus minagus iš pradžių pasūdo tam tikruose induose, o vėliau kepa ant žarijų. Šitokius keptus minagus klaipėdiečiai labiausia mėgsta.
Nėgių Apsauga ir Žvejybos Apribojimai
Baltijos jūros regione upinės nėges be Lietuvos ir Latvijos žvejų dar žvejojamos Estijoje, Suomijoje ir Švedijoje. Daugėjant duomenų apie šias žuvis, aišku, jog būtent šių žuvų migracijos kelyje pasitaikančios hidroelektrinės ar kitos migracijos kliūtys turi didžiausia neigiamą įtaką jų išteklių būklei. Nėgėms reikalingi atviri upių migracijos keliai, taip pat kaip ir lašišoms bei šlakiams.
Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje nėgių žvejyba apribojama nustatant jų sugavimų kiekį tonomis bei leidžiamų naudoti žvejybos įrankių skaičių, taip pat nustatant nėgių žvejybos sezono trukmę. Lietuvoje Šventosios upėje, per metus leidžiama sugauti 1,5 tonos šių žuvų, Nemuno deltoje - 2 tonas. Taip pat nustatytas žvejybos sezonas - nuo rugsėjo 16 iki gruodžio 31 dienos. Kuršių mariose gaudant nėges, galima naudoti ne daugiau 32 nėgių gaudykles. Šiuo metu Latvijoje mėgėjiška nėgių žvejyba yra negalima, sustiprinta brakonieriavimo kontrolė.
Nėgių Vartojimo Perspektyvos
Nėgių Lietuvoje sugaunama vos 6-7 tonos per metus ir šis laimikis daugiausia parduodamas iš Latvijos atvykstantiems supirkėjams. Šiuo metu žuvies restoranai retai domisi žvejų sugautomis nėgėmis, o ir patiems žvejams jas paprasčiau parduoti latviams - nes čia šviežios žuvies kaina svyruoja apie 8 eurus už kilogramą, o Kalėdiniu laikotarpiu (kai nėgė latviams yra vienas iš būtinų Kūčių stalo patiekalų) paruoštos, rūkytos nėgės šoktelėjo iki 25-27 eurų už kilogramą.
Norint išpopuliarinti nėgių vartojimą Lietuvoje reikėtų šviesti restoranų lankytojus apie šią įdomią anksčiau labiau už ungurį vertintą žuvį, o jos ruošimo receptų pasimokyti iš latvių. Nėgės yra nepelnytai primirštas Mažosios Lietuvos kulinarinis paveldas.
Naujos Nėgių Rūšys Lietuvoje
Lietuvoje atrasta nauja vandens žuvų rūšis mokslininkams yra dešimtmečio įvykis. Mokslininkas su kolegomis Žemaitijoje atrado ukraininę nėgę - prieš milijonus metų vykusių ledynmečių palikimą. Anot ichtiologo, paprastai ukraininės nėgės dabar gyvena kalnų pašlaitėse tekančiuose upeliuose, mėgsta šaltą vandenį. Tad atrasti šią rūšį Šventosios upėje ir Blendžiavos upelyje buvo netikėta.
Kita vertus, mokslininkas Lietuvoje mato ir pozityvių ženklų. Pavyzdžiui, Salanto upėje prieš pusantrų metų išardyta sena užtvanka, tad dabar ši upė sparčiai atsigauna. Būtent Salantų miestelyje, Kretingos rajone, neseniai buvo išardyta didelė betoninė užtvanka. Žuvims ir kitiems organizmams vėl atsivėrė 46 kilometrai Salanto upės ir jos intakų.
Nėgės: Delikatesas Monarchams ir Gurmanams
Pirmą kartą nėgių pyrago receptas aprašytas istoriko Platinos Bartolomeo Sacchi (1421 - 1481) 1472 m. Nėgės - seniausia ir primityviausia Žemėje egzistuojančių stuburinių rūšis. Planetos upėmis plaukioja jau daugiau nei 360 milijonų metų. Kalėdoms ar svarbių jubiliejų proga monarchai, tokie kaip Henris III ir karalienė Elžbieta II gaudavo dovanų nėgių pyragą. Apskritai nėgės sudaro iki trečdalio visų Latvijos vidaus vandenyse sugaunamų žuvų, šios šalies žvejai sugauna daugiausia upinių nėgių Europoje.
Nėgių gaminimo tradicijos yra labai senos ir puoselėjamos daugelyje šalių. Nėgių pyrago viduje yra vyne, nėgių kraujyje ir prieskoniuose (cinamonas, muskatas, gvazdikėliai, lauro lapeliai, net pušų pumpurai!) troškinti nėgių gabalėliai. Jeigu norite paragauti nėgių, bet nenorite „terliotis“, aplankykite Latviją, nedidelį miestelį prie Gaujos upės - Carnikavą. Čia, „Nėgių karalystėje“, kasmet organizuojama nėgių šventė. Arba užsukite pas bičiulį latvį per Kalėdas: sakoma, kad iki šiol ant latvio Kalėdų stalo turi būti bent vienas nėgės patiekalas.