Plačiai išsiskleidusį lietuvių kultūrinį- tautinį darbą ir ekonominį kilimą 1904-1914 m. sustabdė 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, dar vadinamas Didžiuoju karu. Jis atnešė Lietuvos kraštui daug nelaimių, pareikalavo daug žmonių aukų, sunaikino daug materialinių gėrybių, bet kartu sudarė sąlygas lietuvių tautai sukurti politinį vienetą - valstybę.
Jau nuo pirmųjų karo dienų Lietuva atsidūrė karo veiksmų zonoje. 1914 m. rugpjūčio 17 d. Rusijos Pirmoji ir Antroji armijos įsiveržė į Rytų Prūsiją. Pirmoji armija sumušė vokiečius prie Stalupėnų ir Gumbinės. Vokietija, pasinaudojusi Pirmosios ir Antrosios armijų nesuderintais veiksmais ir permetusi iš Vakarų fronto papildomas pajėgas, sumušė Antrąją armiją (kita jos dalis atsitraukė iki Narevo), o Pirmąją armiją rugsėjo 9-15 d. nustūmė už Nemuno; Vokietijos kariuomenė okupavo didelę dalį Užnemunės (Rytų Prūsijos operacija).
1915 m. vasario 17 d. Vokietijos kariuomenės Aštuntoji ir Dešimtoji armijos iš Rytų Prūsijos pradėjo Augustavo puolamąją operaciją; vasario 19 d. Virbalio rajone jos sumušė Rusijos Dešimtosios armijos dešinį sparną, pralaužė frontą ir iki kovo mėnesio vėl užėmė didelę dalį Užnemunės (su Vilkaviškiu, Kalvarija), t. p. siaurą Lietuvos pasienio juostą iki Baltijos jūros. Balandžio mėnesį mūšiai vyko Kretingos, Tauragės ir pasienio kitų miestelių apylinkėse.
1915 m. balandį Vokietijos Aštuntoji armija iš Klaipėdos krašto pradėjo naują puolimą trimis kryptimis. Iš Klaipėdos pusės puolusi grupuotė užėmė Plungę, Telšius ir pasuko Mažeikių link. Nuo Jurbarko puolę junginiai užėmė Raseinius, vėliau Radviliškį ir Šeduvą. Iš Tilžės žygiavusi grupuotė per Tauragę pasuko Šiaulių link; Šiauliai buvo svarbus geležinkelių transporto mazgas. Iki gegužės 1 d. Vokietijos kariuomenė užėmė Liepojos geležinkelio atkarpą nuo Mažeikių iki Radviliškio, išskyrus Šiaulius. Prasidėję atkaklūs mūšiai dėl Šiaulių truko iki rugpjūčio pradžios.
1915 m. rugpjūčio pradžioje Vokietijos Dešimtoji armija pradėjo Kauno operaciją. Rugpjūčio 20 d. ji pasiekė Kauną ir puolė jo tvirtovę; Kauno tvirtovės įgulą sudarė apie 60 000 karių. Rugpjūčio 31 d. vokiečiai užėmė miestą ir tvirtovę; į nelaisvę pateko apie 20 000 Rusijos karių. Vėliau Vokietijos Dešimtoji armija tęsė puolimą Vilniaus, Ukmergės, Alytaus kryptimi. Rugsėjo 21 d. vokiečių kavalerija prie Ukmergės smogė į Rusijos kariuomenės Penktosios ir Dešimtosios armijų sandūrą, pralaužė gynybą ir užėmė visą Rytų Lietuvą (rugsėjo 26 d. Švenčionis). Įsiveržę į Baltarusiją rugsėjo 27 d. vokiečiai užėmė Vileiką ir pasiekė Polocko-Maladečinos-Vilniaus geležinkelio liniją prie Ašmenos bei Smurgainių. Spalio 1 d. Vokietijos kariuomenė užėmė Vilnių.
Po rugsėjo 28-29 d. Rusijos kariuomenės kontrsmūgio iki spalio 15 d. Vokietijos kariuomenė pasitraukė į Zarasų-Drūkšos upės-Kazėnų-Naročiaus ežero-Smurgainių liniją ir perėjo į gynybą. Vokietija okupavo beveik visą Lietuvos teritoriją. Lietuvoje buvo dislokuota jos Dešimtoji armija (štabas Vilniuje), Aštuntosios armijos (Šiauliuose) ir atskirosios kariuomenės grupės (Utenoje) štabai.
Per karo veiksmus dalis Lietuvos buvo nuniokota, sugriauti Šiauliai, apie 50 mažesnių miestų ir miestelių, apie 1200 kaimų. Rusijos valdžia gilyn į Rusiją perkėlė apie 160 įmonių su įrenginiais ir darbininkais, vidurines mokyklas, gubernijų ir apskričių įstaigas. Kartu su jomis, t. p. gelbėdamiesi nuo karo arba kariuomenės išvaryti iš pafrontės zonos Rusijoje atsidūrė ir apie 300 000 Lietuvos gyventojų. Dar apie 60 000 vyrų buvo mobilizuota į Rusijos kariuomenę.
Okupuotos teritorijos valdymas buvo visiškai militarizuotas. Visą sričių gyvenimą tvarkė karinės valdybos. Valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimų seniūnais. Lietuva turėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę ir dar remti Vokietijos ūkį. Plačiai taikytos rekvizicijos - nustačius mažas maisto produktų vartojimo normas reikalauta atiduoti beveik visą javų, bulvių, kitų daržovių, dobilų derlių. Arkliai, karvės, kiti naminiai gyvuliai buvo surašyti ir prireikus administracijos potvarkiais atimami.
Buvo rekvizuojamos t. p. ir transporto priemonės, metalo gaminiai. Prekybininkus varžė muitai ir daugybė monopolių. Be administracijos leidimo buvo draudžiama važiuoti į kitą apskritį, be paso išeiti už seniūnijos ribų, skersti gyvulius ir kita. Darbininkų padėtis blogėjo dėl pramonės nuosmukio (veikė ir net buvo plečiamos tik įmonės, perdirbančios miško medžiagą ir žemės ūkio produktus), daugumos gyventojų - dėl įvairiausių mokesčių, rinkliavų ir naujų pinigų - ostmarkių - infliacijos. Trūkstant maisto miestuose įvesta kortelių sistema. Okupacinė administracija varžė visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą (1915-16 nebuvo leidžiama jokia lietuviška spauda).
Tik 1918 pabaigoje, žlungant Vokietijos imperijai ir jos karinei galiai, vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis iš Lietuvos. Pirmasis pasaulinis karas nualino Lietuvą, bet kartu, susilpninęs Rusijos ir Vokietijos imperijas, sudarė prielaidas 1918 atkurti Lietuvos valstybę (Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918-1920)).
Kilus karui, Lietuvos žemė tapo kovų vieta didžiųjų valstybių kariuomenėms. Daug lietuvių vyrų buvo paimta kariuomenėn, daugelis jų žuvo, kiti pateko sunkion nelaisvėn. Einant per kraštą vienai ir kitai kariuomenei (rusų ir vokiečių ), gyventojai labai daug nukentėjo, o vietomis ištisos apylinkės per mūšius buko sudegintos. Mūšiai ir kitos karo baisenybės sutrikdė visą ūkio gyvenimą, daug kur neleido nuvalyti laukų ,o pražygiuojančios kariuomenės sunaikino derlių ir mantą.
1915 m. vokiečiams užimant Lietuvą, daugelis lietuvių buvo rusų išvaryti ar patys pasitraukė į rytus. Lietuvių visuomenės atstovai, matydami minias savo tautiečių be pastogės ir lėšų, ėmė ieškoti jiems pagalbos. Tam tikslui dar 1914 m. lapkričio mėn. Vilniuje buvo įkurtas Centrinis Komitetas nukentėjusioms dėl karo šelpti. Ilgainiui tas Komitetas ėmėsi ir Lietuvos valstybės kuriamojo darbo.
Kai 1915 m. rugsėjo mėn. vokiečiai užėmė Vilnių, dalis Komiteto pasiliko Vilniuje, o kita dalis pasitraukė į Rusiją. Persikėlęs į Petrapilį (dabar Leningradą), Lietuvių Komitetas organizavo ne tik tremtinių šelpimą, bet ir jaunuomenės mokymą. Dūmos atstovo M. Yčo rūpesčiu buvo atidarytos ir iki 1917 m. (bolševikų revoliucijos) veikė Voroneže dvi lietuvių gimnazijos (berniukų ir mergaičių). Studentams buvo duodamos pašalpos universitetuose.
Kai 1915 m. rugsėjo 18 d. buvo paimtas Vilnius, visa Lietuva atsidūrė vokiečių rankose. Vokiečiams užėmus Lietuvą, apmirė visoks visuomeninis-kultūrinis ir politinio darbas. Arešto gyvenimas buvo sukaustytas visokiais griežčiausiais draudimais. Visi lietuviški laikraščiai buvo sustabdyti. Leista vien tik "Dabartis", kuri tarnavo ne lietuvių, bet vokiečių interesams. Tik 1917 m. gautas leidimas "Lietuvos aidui", kuris ėjo griežtoj cenzūros priežiūroj. Švietimo draugijos ir mokyklos buvo uždarytos.
Vokiečių kariuomenė stengėsi kuo daugiausia visokių gėrybių išspausti iš užimto krašto, atimdama dykai arba už menkų atlyginimą maistą ir kitokius daiktus, kamuodama gyventojus priverstiniais darbais. Lietuva neteko didelio skaičiaus savo gyvulių ir kitokio turto. Likę be gyvulių ir sėklos, ūkininkai nepajėgė užsėti laukų, dirvonai žėlė usnimis. Atėjo badas. Vilniuje 1916 m. pradžioje žmonės mirė gatvėse, nes nebuvo į miestą pristatomas maistas. Baisus skurdas ir ligos per trejus metus naikino Lietuvos gyventojus.
Lietuvos miškai būva kertami neatsižvelgiant į jokias ūkininkavimo taisykles.
Likusi Vilniuje Lietuvių Komiteto (nukentėjusiems nuo karo šelpti) dalis rūpinosi ne tik gyventojų šalpa, bet ir politiniais bei kultūriniais reikalais. Komitetas buvo papildytas visų politinių srovių atstovais. Jam vadovavo A.Smetona. Pirmiausia Komitetas ėmėsi organizuoti lietuviškas mokyklas, ruošti joms vadovėlius, rengti mokytojų kursus.
Lietuvos ateities klausimams apsvarstyti nutarta sušaukti konferenciją Vilniuje. Tam tikslui sudarytas Organizacinis Komitetas. Vokiečiai buvo priešingi konferencijos sušaukimui, bet kai jiems buvo pažadėta, jog bus atsižvelgta į jų reikalavimą palaikyti su Vokietija glaudžius santykius, konferencijai leidimas buvo duotas. Gavus leidimą, buvo sudarytas konferencijos atstovų sąrašas - maždaug po 5-8 atstovus iš kiekvienos Lietuvos apskrities, kurių tuomet buvo 33. Iš 264 kviestųjų atstovų 1917 m. rugsėjo 18 d. į Vilnių suvažiavo 214 asmenų. Atvyko ir keli atstovai iš užsienio.
Konferencija, pirmininkaujant J. Basanavičiui, posėdžiavo 4 dienas. Joje pareikšta lietuvių tautos pasiryžimas atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, sutvarkytą demokratiniais pagrindais etnografinėse sienose (kurias turėjo išlyginti ekonominiai reikalavimai). Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos kultūrinės teisės. Kad okupacinė valdžia nesutrukdytų politinio darbo, konferencija sutiko pareikšti, kad Lietuva galėsianti sueiti su Vokietija į tam tikrus dar nustatysimus santykius, jei pastaroji pripažins Lietuvos valstybę. Konferencijos nutarimams vykdyti buvo išrinkta Lietuvos Taryba iš 20 asmenų.
Lietuvos ateitimi rūpinosi ir užsienio lietuviai. 1917 m. lapkričio 2-10 dienomis Šveicarijos Lozanoje buvo sušaukta lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Tarybos delegatai. Ji patvirtino Vilniaus konferencijos nutarimus. Sujudo ir JAV lietuviai. 1918 m. kovo 13 -14 d. Niujorke buvo sušauktas Amerikos lietuvių seimas, kuriame dalyvavo apie 1200 atstovų; jie pareikalavo iš JAV vyriausybės (JAV tada jau dalyvavo kare) pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Okupacinė vokiečių valdžia nesutiko pripažinti Lietuvos valstybės ir reikalavo aneksijos, t.y. prijungti Lietuvą prie Vokietijos. O kraštas buvo ekonomiškai žiauriai išnaudojamas, varginamas žiaurių rekvizicijų. Apie nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Tuomet Lietuvon Taryba ryžosi visai savarankiškai, be jokių įsipareigojimų Vokietijai, paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos nepriklausomybės aktas įvykdytas 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje (dabar Gorkio gt. 26 nr. ), Lietuvių draugijos bute. Akte sakoma:"Lietuves Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi" (ištrauka iš 1918 m. vasario 16 d. akto).
Lietuvos nepriklausomybės aktas buvo atspausdintas "Lietuvos aide"; cenzūra šį numerį konfiskavo, bet jis buvo išplatintas nelegaliai. Akto tekstas buvo slapta įteiktas Erzbergeriui (iš vokiečių katalikų partijos) ir per jį pateko į vokiečių spaudą.
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ne tik nepakeitė okupacinio režimo, bet jį dar pablogino. Lietuvos Tarybai nebuvo leista susižinoti su kraštu, jai nebuvo suteikta jokios valdžios. Tačiau lietuviai nenuleido rankų ir kantriai laukė, nes karas artėjo prie pabaigos. 1918 m. liepos mėn. Lietuvos Taryba pasivadino Valstybės Taryba, tuo būdu demonstruodama savo reikšmę krašte. Nelygi kova tarp Tarybos ir okupacinės valdžios tęsėsi iki vokiečiai pralaimėjo karą. 1918 m. rudenį vokiečiai leido sudaryti Lietuvos vyriausybę, ir tų metų lapkričio 5 d. Taryba pavedė prof. A.Voldemarui sudaryti pirmą nepriklausomos Lietuvos vyriausybę - ministrų kabinetų. Vyriausybė pradėjo veikti lapkričio 11 d., vadovaudamasi Laikinės konstitucijos nuostatais, kuriuos išleido Valstybės Taryba.
Aukščiausioji valdžia priklausė Tarybos Prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (A.Smetona) ir du vicepirmininkai (J. Staugaitis ir S.Šilingas). Prezidiumas savo valdžią vykdė per ministrų kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Taryba turėjo leisti įstatymus ir sudarinėti sutartis su kitomis valstybėmis. Kiek vėliau Prezidiumą pakeitė Prezidentas.
Kai buvo sudarytas ministrų kabinetas, okupacinę valdžią Lietuvoje buvo paėjusios į savo rankas vokiečių kareivių revoliucionierių tarybos. Krašto tvarka pairo. Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to,vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų tarybą (aukščiausią Lenkijos valdžią) užimti Lietuvą. Tuo tarpu Lietuvos vyriausybė neturėjo jokios ginkluotos jėgos. Kraštas buvo karo nualintas. Nebuvo pinigų.
Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, iš rytų pradėjo veržtis į ją bolševikai. A.Voldemaras po vyriausybės sudarymo tuojau išvyko į užsienį gauti naujai susikūrusiai Lietuvos valstybei Vakarų valstybių pripažinimą, finansinę paramą ir tvarkyti kitus reikalus. Reikėjo skubiai organizuoti valstybės gynybą prieš besiveržiančius iš rytų bolševikus. Kadangi ministras pirmininkas A.Voldemaras buvo užsieny, tai Valstybės Taryba pavedė advokatui M.Sleževičiui sudaryti naują ministrų kabinetą. Sleževičiaus kabinetas pirmiausia ėmėsi organizuoti Lietuvos kariuomenę.
Pirmasis tuo reikalu įsakymas buvo išleistas 1918 m. lapkričio 23 d.; pašaukti Lietuvos piliečiai į savanorius ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau bolševikai buvo jau prie pat Vilniaus. Lietuvos vyriausybė turėjo persikelti į Kauną. Vilniuje liko tik Lietuvos vyriausybės įgaliotinis švietimo ministras M. Biržiška ir karinė komendantūra.
1919 m. sausio 1 d. vokiečiams baigus išsikraustyti iš Vilniaus ir nuėmus nuo pilies bokšto savo vėliavą, lietuviai iškabino trispalvę Lietuvos vėliavą. Ji plevėsavo Gedimino kalne iki sausio 6 d., kol bolševikai, užėmę Vilnią, sudraskė, palikdami tik raudoną spalvą. Veikiai bolševikams pateko visi Lietuvos rytai.
Kartu su bolševikų žygiavimu priekin kūrėsi Lietuvoje ir Tarybų valdžia. Vilniuje sudaryta laikinė Vyriausybė su V.Kapsuku-Mickevičium priešaky. 1919 m. vasario 27 d. sudaryta Jungtinė lietuvių-gudų tarybinė respublika (Litbielas). Idėją sujungti abi respublikos iškėlė 1919 m. sausio mėn. galo Rusijos kompartijos CK , tarp kitko tikėdamasis, kad Jungtinė respublika teigiamai paveiks revoliucinę situaciją Lenkijoje,o visų pirma ji (Litbielas) sustiprės viduje.
Laikinė V.Kapsuko vyriausybė darė pertvarkymus: nacionalizavo dvarininkų žemę ir perdavė ją valdyti dvarų darbininkų komitetams, suvalstybino pramonę, apribojo "buožių" ekonominę galią. 1919 m. kovo 14 d. įvyko Vilniuje jungtinis kompartijų (Lietuvos ir Gudijos) suvažiavimas. Lietuvos kompartijos delegatai sudarė 19% visų delegatų. į CK išrinkta 15 narių, iš jų tik 2 ar 3 lietuviai. Kadangi CK dirigavo visą vidaus politiką, tai galima įsivaizduoti ,kas laukė tik ką atgimusios tautinės Lietuvos, jei Litbielas būtų laimėjęs.
Sausio 6 d. lietuvių delegacijai V.Kapsukas kalbėjo; "Lietuva būsianti nepriklausoma, bet, kaip nepajėgianti pati atsilaikyt i, gausianti greičiausiai susifederuoti su Rusija. Nebūsią pripažinta (...) valstybinė lietuvių kalba, bet greičiausiai miesto knygose ir kariuomenėje būsianti vartojama "visiems suprantama rusų kalba"; saviškių neužtekus, atsivežta esą svetimos (rusų) kariuomenės".
Toliau M.Biržiška rašo: "Komunistai siekė savo tikslo nesivaržydami priemenėmis. 1918 m. gruodžio 15 d. pirmame Vilniaus tarybos susirinkime jie pasigriebė į savo rankas vadovybę. Jie sudarė revoliucinę vienų komunistų vyriausybę, nesiskaitydami su Darbininkų taryba, paskelbė savo valdžią visai Lietuvai (ir Vilniui). 1918 m. gruodžio 21 d. jie gavo iš Rusijos vyriausybės (Sverdlovo) pripažinimą, karinės ir kitokios pagalbos užtikrinimą. Raudonajai armijai Vilniun įžengus, jie sudarė savo karinį revoliucinį komitetą. Kadangi Darbininkų taryba jiems (komunistams) vis dėlto buvo reikalinga, tai jie pasirūpino ją paversti klusniu organu, priskyrę jai atsiųstus iš Rusijos kariuomenės atstovus. Perrenkant Darbininkų tarybą, nepageidaujamus sau kandidatus suėmė ir neleido jų rinkti, liepė balsuoti atvirai, neleido statyti kitų kandidatų, išskyrus komunistus.
Po kelių savaičių pravesta akcija už susijungimą su Gudijos respublika, "vienbalsiai" priėmė atitinkamas rezoliucijas. Drauge su iš Minsko gabenamomis partinėmis ir tarybinėmis įstaigomis važiavo visiškai svetimi Vilniaus visuomenei Žmonės. Šitie nekviestieji svečiai (be to, dar papildomi rusų Raudonosios armijos karių) čia jautėsi kaip Kalugoje ar Minske, savo apetitais ir svetima kultūra ne tik slėgė vilniečių buitį, bet ir erzino, siutino vilniečius, nustatė juos prieš tarybų valdžią. Jie vartojo tokias vilniečiams svetimas, dirbtines priemones, taip nesiskaitė su įprastinėmis organizuotų darbininkų veikimo formomis ir net aiškiai siekė jas likviduoti, jog kėlė prieš save minių vadus ir pačias minias.
Ne tik atvykusioje iš Rusijos kariuomenėje, bet ir tose dalyse, kurios paskui Vilniuje buvo sudaromos iš lietuvių ir kitų Lietuvos žmonių, verstasi rusų kalba; taip pat daugiausia Darbininkų taryboje, daugely vyriausybės įstaigų, partijoje, susirinkimuose, suvažiavimuose . Kai kur nepriimdavo pareiškimų, anketų ir kitokių raštų, kaip tik rusų kalba. Mėginimam apginti savo kalbos teises ne kartą buvo laikomas net politiniu nusikaltimu. Tas vyko ypač Vilnių užgriuvus Minsko valdžios aparatui su visa savo rusiška ir surusėjusia sudėtimi. Buvo ir lietuvių, kurie Vilniaus rusinimu ne tik nesipiktino, bet dar jį palaikė, ir svajojo jį išplėsti į visą Lietuvą. Toks buvo karo komisaras V.Kapsuko vyriausybėje Rapolas Rasikas ( 1938 m. Stalino sušaudytas). "Po 20 metų Lietuvoje nekalbėsią lietuviškai, tik rusiškai, tai būsianti kultūros pažanga", jo pasakyti žodžiai 1919 m.
Kovos ginant Lietuvos nepriklausomybę
Kovos su bolševikais
1919 m. vasario 16 d. Šleževičius paskelbė Lietuvoje karo stovį ir po to metė pirmuosius karinius dalinius prieš bolševikus. Iš vokiečių Lietuvos vyriausybė gavo 100 milijonų markių paskolą pirkti ginklams ir kitiems valstybės reikalams.
Lietuvos kariuomenei šių sunkią valandą padėjo visa Lietuvos visuomenė. Kas galėjo pakelti ginklą, vyko į frontą, o kiti padėjo aprūpinti kariuomenę maistu ir drabužiais. Ūkininkui savo arkliais pervadinėjo kariuomenę iš vienos vietos į kitą, o moterys organizavo kariuomenei maitinimo punktus ir rinkdavo po kaimus ir miestus reikalingus kariuomenei daiktus. Kautynių metu kaimo moterys pristatydavo kariams maistą net į frontą.
Bolševikai puolė Lietuvos teritoriją dviejų armijų grupėmis: Pskovo divizija ir vadinamoji internacionalinė divizija (joje buvo daug latvių). Lietuvoje bolševikų kariuomenė buvo papildoma savanoriais, ypač iš Vilniaus. Bolševikų tikslas buvo pirmiausia užimti Alytų ir Kauną. Jų ryžtingumų mažino perdėtos jų žvalgybos žinios apie Lietuvos kariuomenės jėgas. Be to, jie dar manė, kad gali susidurti su besitraukiančia vokiečių kariuomene.
1919 m. vasario mėn. pradžioje bolševikai buvo užėmę liniją Šiauliai-Panevėžys-Ukmergė ir varžėsi gilyn į Lietuvą. Kauną turėjo pulti nuo Kėdainių ir Alytaus pusės. Panevėžio ir Kėdainių apsaugos būriai sulaikė bolševikų puolimą, nors priešo pajėgos buvo gausesnės.
Taučiūnų kaime, arti Kėdainių, žuvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos kareivis Povilas Lukšys. Ira Kaune Požėlos gatvė,- nepriklausomybės laikais ji vadinosi Lukšio gatve. 1919 m. vasario 9 d. bolševikai užėmė Jezną, o vasario 12 d. Punią, pradėjo pulti Alytų. Lietuviai neatlaikė ir traukėsi iš Alytaus.