Ankstyvas rytas prie vandens žvejui žavus ne tik iš pakrantės krūmų sklindančiomis lakštučių trelėmis ar kylančios saulės spinduliuose žaižaruojančia rasa - didžiausią palaimą jam suteikia vaizdas, kurį mato lygiame lyg stiklas ežero ar tvenkinio paviršiuje. Ešeriai medžioja būriu, labai azartiškai ir tokias akimirkas spiningautojui yra nuodėmė praleisti. Dabar pagrindinis žvejo uždavinys yra atsirinkti tinkamiausią masalą ir nedelsiant sviesti į patį gaudynių šurmulį.
Jei viskas apskaičiuota teisingai, paprastai spiningo viršūnėlė išlinksta vos pasukus ritę. Taip per tas porą valandų, kuomet kimba normalaus dydžio ešeriai, galima prigaudyti nurodytą taisyklėse normą. Paleisti tas žuvis ar paimti - tai jau kiekvieno meškeriotojo valia. Visgi ir pilname ešerių vandens telkinyje ne visame jo plote būna vienoda šių žuvų koncentracija, kadangi dryžuoti plėšrūnai irgi turi labiau ar mažiau mėgstamas vietas.
Ne kartą esu rašęs apie savotišką fenomeną - gana daug ešerių plaukioja netoli besimaudančių žmonių, t. y. Kai kuriuose paplūdimiuose teko stebėti labai neįprastą vaizdą - vakarais poilsiautojai dar pliuškenasi vandenyje, o visiškai netoli jų jau vyksta ešerių medžioklė. Veikiausiai dryžuotieji būna tiek įpratę prie šių vasarai būdingų sąlygų, kad nelabai kreipia dėmesį į besimaudančius žmones. Pabandai spiningauti ir ešeriai kuo puikiausiai kimba. Tiesa aplinkiniai į tokią žūklę paprastai žiūri su tam tikra nuostaba - braido žvejys po paplūdimį tarp plaukikų ir traukia žuveles...
Nežinant vandens telkinio, tenka vaikščioti krantu arba braidyti priekrante ir po keletą kartų vis bandyti laimę skirtingose vietose. Jei pajutote, kad čia yra ešerių (jie gali nekibti, bet stuksenti į masalą arba vytis jį iki kranto), verta užtrukti ilgėliau ir bandyti rasti jiems patinkantį masalą. Dryžuotieji plauko būriais, netgi labai stambūs egzemplioriai mėgsta draugiją ir grupuojasi po 3-5 panašaus dydžio vienetus.
Kad nereikėtų bergždžiai šlaistytis telkinio pakrante, vertėtų pirmiausiai patikrinti vietas, kuriose, bent jau teoriškai, turėtų būti ešerių. Kaip ir kitiems stovinčių vandenų plėšrūnams, taip ir ešeriams labai patogios vietos iš pasalų užpulti savo aukas yra įvairūs dugno nelygumai. Tvenkiniuose ar karjeruose tokių vietų netoli kranto galima rasti nesunkiai, tačiau kai kuriuose ežerėliuose priekrantės zona gali būti lėkšta. Tuomet vertėtų paieškoti augalų sąžalynų. Ten, kur jie baigiasi arba prasideda, taip pat didesniuose takuose tarp žolių gali glaustis ešerių būrelis.
Visgi vienas pagrindinių faktorių ieškant dryžuotųjų yra saulė ir vėjo kryptis. Turiu omenyje, kad ešeriai labai nemėgsta tiesioginių saulės spindulių ir praktiškai visuomet stengiasi tūnoti šešėlyje. Tai labai patogu - plėšrūnas yra nematomas aukai, tačiau puikiai regi aplinką. Aukos regėjimą slopina saulė ir ji neįžiūri, kas dedasi tamsesniame šešėlio plote. Tačiau netgi nesimaitindami ešeriai vis tiek stengiasi būti nepastebimi, galbūt priežastis yra ir savisaugos instinktas - juk ir juos gali praryti stambesni grobuonys.
Kaip ten bebūtų, tačiau dryžuotieji šalia povandeninių augalų, švendrų ar nendrių guotų glausis tik tuomet, kai saulė švies tokiu kampu, kai augalai ant dugno mes savo šešėlį. Tiesiog idealios šiuo atžvilgiu vietos yra įvairūs statiniai ant vandens: valčių prieplaukos, lieptai, stačios paaukštintos krantinės ir pan. Čia ešerių būna visą dieną, netgi nepaisant aplink esančio šurmulio.
Vėjas irgi koreguoja ešerių būrių išsidėstymą vandens telkinyje. Atkreipkite dėmesį, kad kai kuriose įlankose tokiu metu vandens paviršiuje susidaro stora riebi plėvė, kartais prinešama įvairių nelabai estetiškai atrodančių dumblių, augalų likučių, putų ir pan. Tai, kas mums atrodo nelabai gražu, žuvims gali būti maistas arba bent jau tose vietose jos randa ką užkrimsti. Kada didelės bangos smarkiai išjudina dugno dumblą, ardo statesnius krantus, tai irgi gali pritraukti šias žuvis.
Lydekos Mitybos Grandinė
Ar yra žvejys, kuris nenorėtų pagaudyti lydekos? Tikrai tokio nėra. Ši žuvis yra ryškus gėlo vandens telkinių atstovas, kurį pagauti svajoja kiekvienas žvejys. Kiek žmonių žino, kad dėl tvirto kūno, žandikaulių ir gero regėjimo lydekos valgo beveik viską. Lydekos daugiausia gyvena ežeruose ir upėse. Jai labiau tinka upės su maža srove, tekantys ežerai, kur yra įlankos, nendrių tankmės, dumbliai. Ši žuvis vengia akmenuotų, šaltų ir sraunių upių.
Lydeka tarp likusių žuvų išsiskiria savo apetitu, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo gana plona ir „smulki“. Kuo minta lydeka kai jos dar labai mažos (apie 7 mm), jos minta trynio maišelių turiniu. Tada jos pradeda maitintis žuvimis, nes augantiems organizmams reikia energijos, o lervų nebeužtenka. Plėšrūnas valgo bet kokią rezervuare gyvenančią žuvį, dažnai lydekos draugai tampa jos grobiu.
Dažniausiai lydekos gyvena ir medžioja vienos. Rezervuaruose, kur užtenka augmenijos, yra stribų, akmenų, pakrantės krūmų, pakibusių krantų, lydeka nejudėdama laukia aukos pasaloje ir žaibišku greičiu veržiasi į ją, kai plaukia netoliese. Medžioklė bet kokiu būdu patenka į intensyvesnio maitinimosi periodus: rudenį, kai žuvys masiškai persikelia į gilesnius šiltus vandenis ir pavasarį, žuvų po nerštinio laikotarpiu. Žiemą lydekos valgo ne taip noriai ir nebegyvena taip nuošaliai, kaip įprasta.
Lydeka grobį sugriebia atsitiktinai, tačiau praryja jį tik nuo galvos. Jei sugautas grobis gana didelis, plėšrūnas laiko jį burnoje tol, kol suvirškinama praryta dalis. Jos virškinimas prastai išvystytas. Dėl elastingo lydekos pilvo, kuris gali padvigubėti, ji prisipildo, o vėliau prarytą maistą gali virškinti ne vieną dieną, bet net savaites. Laikui bėgant skrandžio sienelės tampa permatomos.
Lydeka - labai reikšminga žuvis ne tik gamtoje, bet ir žmogaus gyvenime. Būtent ji neleidžia perpildyti rezervuarų įvairių rūšių žuvims. Be to, valgydamas kitus gyvūnų pasaulio atstovus, plėšrūnas užtikrina ekologinę pusiausvyrą gamtoje.
Vandens Augalų Svarba Ekosistemai
Įsivaizduokite vandens telkinį be jokių augalų, o krantus - be žalumos. Tuomet upė būtų panaši į griovį, ežeras ar tvenkinys primintų paprasčiausią balą, žodžiu, vanduo atrodytų nykus ir tuščias, tarytum negyvas. Telkinyje ir jo pakrantėse esantys augalai - neatsiejama ežero ar upės ekosistemos dalis, nes tai ir maisto, ir deguonies šaltinis, tarp šių žolynų slepiasi ne tik žuvys, bet ir kiti vandenų gyventojai. Beje, svarbų vaidmenį vandens augalai suvaidina žuvims tęsiant savo giminę, nes ant jų žvynuotosios beria savo ikrus.
Neplėšriosios, o ypač mūsų vandenų karpinės žvynuotosios, neatsisako savo raciono paįvairinti vandenyje augančiais žalumynais. Kai kurios jų augalinį mėgsta netgi labiau nei gyvūninės kilmės maistą. Tačiau visos jos minta skirtingų rūšių augaliniu maistu. Tarkim, raudės mėgsta paskabyti kai kurių vandenžolių ūglius, ryja dumblius, skersnukis labiau vertina detritą, o kartuolės minta smulkiais augalais ir dumbliais. Gana daug augalinio maisto suvartoja kuojos, nemažai - plakiai.
Iš introdukuotų geriausiai mums žinomi amūrai, kurie it žoliapjovės šienauja vandens augalus ir dažniausiai dėl šios priežasties įleidžiami į pernelyg apaugusius telkinius. Jų apetitas tiesiog neapsakomas. Bėda dar ir ta, kad amūrus įprastais mėgėjiškais žūklės būdais sužvejoti sudėtinga, ne visi meškeriotojai tai sugeba. Bet vandens telkiniams pražūtingas ir kitas kraštutinumas - kai juose pernelyg gausu augmenijos.
Net jei ir taip - nuotraukose esantys augalai yra viena, o augantys natūraliai - kita, įsiminti visus jų pavadinimus taip pat bus keblu.