Ant Tauro kalno, J. Basanavičiaus gatvėje, įsikūrusi nedidelė kepyklėlė, savo kvapais ir skoniais nukelianti į Turkiją. Čia rasite autentiškų šios šalies saldumynų, kuriuos gamina kiek daugiau nei ketverius metus Lietuvoje gyvenantis Seydi Vakkas Kartalli.
Turkiškos baklavos ilgesys
„Kažkuriuo metu supratau, kad labai ilgiuosi turkiškos baklavos. Yra kelios vietos, kuriose ji gaminama iš pirktinės tešlos, tačiau tikrosios rankų darbo niekur rasti negalėjau. Tuomet žmona ir pasiūlė mintį: kodėl gi nepabandžius jos gaminti čia, Lietuvoje?" - prisimena kepyklėlės įkūrėjas.
Paragauti saldžių turkiškų skonių Seydi į kepyklėlę kviečia jau pustrečio mėnesio. Vietos įkūrėjas pripažįsta, kad lietuvių entuziazmas jį stebina: „Nesitikėjau, kad žmonėms taip patiks. Daug lietuvių vyksta į Turkiją atostogauti ir susidaro nuomonę, kad baklava jiems per saldi. Tad aš pakeičiau receptą ir pritaikiau jį specialiai lietuviams, naudoju mažiau cukraus. Dabar grįžę iš atostogų žmonės ateina ir sako, kad labai džiaugiasi, jog yra, kur užsukti, kai pasiilgsta Turkijos.“
Baklavos įvairovė
Kepyklėlėje galima rasti kelių rūšių baklavos: su pistacijomis, migdolais, graikiniais, žemės ar lazdynų riešutais arba šokoladinę su kokosų drožlėmis. Čia galima rasti ir specialiai veganams paruoštos baklavos. Kainos už 100 gramų svyruoja nuo 2,50 iki 2,90 eurų. Šis desertas, kilęs iš Osmanų imperijos, laikomas vienu populiariausių turkiškų desertų.
Pats Seydi yra kilęs iš Gaziantepo - miesto, kuris neretai vadinamas Turkijos gastronomijos sostine ir ypač garsėja savo gaminama baklava. Jame veikia ir šiam desertui skirtas muziejus. Trokšdamas supažindinti lietuvius su šiuo autentišku turkišku desertu, Seydi savo žinias tobulino vykdamas į gimtinę ir semdamasis žinių iš tikrų baklavos meistrų. Pašnekovas atskleidžia, kad prireikė kelių metų, kol išgrynino dabar naudojamą receptą.
Nors, kaip tikina Seydi, baklavą pagaminti paprasta - pagrindui tereikia miltų, druskos, vandens, kiaušinių ir krakmolo, tam tikros subtilybės lemia, kad paruošti vieną pilną skardą šio deserto užtrunka apie dvi valandas. „Labai svarbu, kad lakštai būtų kuo plonesni. Jei jie stori, tokia baklava yra netinkamai paruošta. Mėgaujantis šiuo desertu turi jaustis kiekvienas sluoksnis“, - aiškina pašnekovas. Jis priduria, kad daug lemia ir sviestas - turi būti naudojamas specialus „ghi“ sviestas, o ne įprastinis.
Lokumas - saldusis malonumas
Dar vienas žinomas turkų saldumynas - lokumas. Čia jis siūlomas autentiškas, atkeliavęs tiesiai iš Turkijos. Gaminamas iš cukraus, krakmolo, vandens ir mastikos bei pagardinamas skirtingais priedais, priklausomai nuo skonio. 1 kg kaina - 18 eurų.
Kadangi šis gardėsis dažnai vežamas lauktuvių, Seydi atskleidžia paprastą patarimą, kaip įsigyti geros kokybės skanų desertą, o ne tokį, kokio paragavę nusivilsite ir jūs, ir tie, kuriems atvežėte jo paragauti.
„Žmonės dažnai pasižiūri ir sako: o, šis pigus, nusipirksiu.“ Nepirkite tokio, už kokybę reikia mokėti. Liksite labiau patenkinti nusipirkę mažiau, bet brangaus, nei daug ir pigaus. Aukščiausio lygio lokumas tikrai bus tas, kuris kainuoja daugiausiai“, - paaiškina turkas.
Turkiški ledai
Dar vienas išskirtinis desertas, kurį rasite kepyklėlėje - turkiški ledai. Jų Lietuvoje, ko gero, niekas negamina. Kainos už vieną gabalėlį (apie 130 gramų) svyruoja nuo 2,10 iki 2,30 eurų. Pasak Seydi, turkiški ledai ypatingi tuo, kad yra ruošiami iš ožkų pieno. Tiesa, čia jie gaminami pusiau iš karvių, pusiau iš ožkų pieno. Nuo tradicinio pieniško skonio iki turkiškos kavos, pistacijų, rožių ar net aštrių su aitriosiomis paprikomis.
Kiti desertai
Jūsų širdis pavergti pasirengę ir kiti desertai: „kadaif“ (25 Eur/1 kg), sausainiai pagal Seydi mamos receptą (18 Eur/1 kg), „revani“ (2,5 Eur už porciją), sezamų chalva (18-22 Eur/1 kg).
Turkiška kava - ne tik gėrimas, bet ir ritualas
Jei norite iš nedidelių dailiais ornamentais išmargintų puodelių pagurkšnoti turkiškos, ypač smulkiu malimu ir užburiančiu aromatu išsiskiriančios kavos, čia jos tikrai rasite (1,20 Eur). Turkams tradicinės kavos puodelis pirmiausia yra poilsis.
„Turkijoje kava geriama kiekvieną dieną ir ne vieną kartą. Pavyzdžiui, mano mama kavą geria mažiausiai keturis ar penkis kartus per dieną ir visada, jeigu ateina svečių: svečiui kavos siūloma vos tik jis įžengia pro duris. O kaip žinia, svečių į turkų namus ateina dažnai, - juokiasi Utku, kuris dienoje taip pat turi savo „kavos valandas“ ir jų rimtai laikosi. - Tradicinės kavos puodelį mes būtinai išgeriame ryte ir po kiekvieno valgymo: pusryčių, pietų, vakarienės. Kitaip nei lietuviai, turkai niekada negeria kavos prieš maistą arba valgydami, nes kava yra ramybės meto reikalas, malonus pailsėjimas po valgio."
Piršlybų kava
Tradicinė turkiška kava - ne tik mažytė šventė kasdienybėje, bet ir labai svarbus svarbių gyvenimo švenčių dalyvis. Pavyzdžiui, piršlybų. Pasaulis smarkiai keičiasi keisdamas ir tradicijas, tačiau ir šiais laikais įsimylėjęs jaunuolis kartu su savo tėvais eina pas mylimosios tėvus į svečius, kur bus vaišinamas tradiciniais patiekalais ir būtinai kava, o po šių ceremonijų prašoma merginos tėvo jos rankos.
„Svarbu yra tai, kad kavą šeimų susitikimui ruošia būsima nuotaka, kuri turi stengtis patiekti ją gerą. Jeigu kava gera, reiškia, viskas bus gerai“, - sako Utku Boyra.
Piršlybų kava reiškia ir tam tikrą išbandymą būsimam vyrui. Mergaitė paruošia normalią kavą visiems svečiams, o virdama mylimajam įberia druskos. Ir akyla stebi, kaip gerdamas kavą jis į tokią išdaigą reaguoja. Jeigu neišsiduoda, nuolankiai ir maloniai šypsodamas išgeria iki paskutinio lašelio, reiškia, mergaitę tikrai myli taip, kad viską gali ištverti.
Puodelių kolekcija
Turkams labai svarbi ne tik kavos kokybė, t. y. kad ji būtų tikrai gera kava, bet ir jos grožis - indas, kuriame patiekiama, kaip patiekiama. Kiekviena šeima namuose turi svečių puodelių kolekciją. Tai maži, spalvoti, įvairiai dekoruoti puodeliai su dangteliu, neretai keliaujantys iš kartos į kartą.
„Gerdami kavą iš tokių puodelių, mes ne tik ilsimės ir bendraujame, bet ir prisimename mamas, seneles ir proseneles, - pasakoja Utku. - Gražiai aptarnauti svečius ir patiems gražiai gerti kavą mums yra labai svarbu. Todėl net ir kavinėse nėra turkiškos kavos išsinešti.“
Vanduo ir saldumynai
Kitas turkiškos kavos ritualo ypatumas tas, kad šalia visada patiekiama stiklinė vandens ir tradiciniai turkiški saldumynai, pavyzdžiui, baklava, lukumas. Pasak Utku, tradicinė turkiška kava yra trijų rūšių - be cukraus, su trupučiu cukraus ir normaliai pasaldinta.
„Vanduo - svarbi ritualo dalis, jo gurkštelima prieš kiekvieną kavos gurkšnį. Kodėl? Nes vanduo nuplauna kavos ir saldumyno skonį, todėl kiekvienas naujas kavos gurkšnis būna lyg pirmasis. Tai padeda išgryninti ir daugybę kartų vėl ir vėl pajusti tikrą kavos skonį.“
Virimo subtilybės
Tradicinė turkiška kava tradiciškai verdama ant viryklės specialiame variniame ar žalvariniame inde su rankena. „Dabar daug kavinių ir restoranų Turkijoje turi elektroninį turkiškos kavos virimo aparatą. Ir tai yra gerai bei patogu, išverda tokia pat puiki kaip ir rankų darbo kava, - pastebi Utku. - Tačiau namuose tradiciškai kavą verdame taip: į specialų indą įberiame šaukštą maltos turkiškos kavos, įpilame puodelį šalto vandens ir, jeigu ruošiame kavą su cukrumi, įberiame cukraus. Viską išmaišome. Tada indą statome ant viryklės ir paliekame virti ant lėtos ugnies. Vos tik vanduo pradeda virti, bet dar neburbuliuoja, nuimame indą nuo viryklės ir nugriebiame susidariusias putas. Jas įdedame į kavos puodelį, kuriame tieksime kavą. Indą su verdama kava statome atgal ant viryklės ir verdame, kol vanduo pradės normaliai burbuliuoti. Kai jau gerai verda, indą nukaičiame ir kavą supilame į puodelį, kur jos laukia puta. Bepilant rudos spalvos puta sukils į viršų, o tirščiai nusės puodelio dugne.“
Kokybės ženklai
„Skaniausia turkiškos kavos dalis yra puodelio viršuje, nes apačioje - kavos tirščiai, todėl turkai niekada neišgeria kavos iki dugno, šiek tiek jos palieka. Cukrus taip pat niekada nededamas į jau išvirtą kavą, nes maišant sukiltų kavos nuosėdos. Turkiška kava neskaninama nei pienu, nei grietinėle, taip pat nesu ragavęs turkiškos kavos su kardamonu arba cinamonu, manau, kad tai turistinis turkiškos kavos variantas“, - pastebi Utku Boyra.
Akivaizdžiausias geros, kokybiškos turkiškos kavos ženklas - tai ruda puta puodelio viršuje. Jeigu jos nėra ir matyti tik kavos gėrimo juodumas, reiškia, buvo išvirta netinkamai: gali būti, kad virimo pradžioje nenugriebtos putos arba įpilta per daug vandens. Turkiška kava verdama tik iš specialiai skrudintų Turkijoje augintų kavos pupelių.
Adresas: J. Basanavičiaus g.