Vanduo ir duona - tai gyvybės pradžių pradžia, gyvenimo sukūrimo ir išėjimo iš gyvenimo simboliai. Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai. Jie garsėja gydomosiomis savybėmis. Čia būdavo atliekamos apeigos: atsigeriama, nusiprausiama. Žmonės tikėjo ir dabar dar tiki stebuklingų šaltinių galia.
Duona - Kasdieninis Maistas ir Simbolis
Kasdieninis mūsų vartojamas kepinys yra duona. Duona - tai iš įvairių miltų kepalais kepamas valgis. Duona ruginė. Duona kvietinė.Iš rugių grūdo iškepė dúoną. Parašyta yra - ne viena duona gyvas bus žmogus.
Alkanam sausa dúona už medų gardesnė. Juoda duona - ne badas. Dievas davė dantis, Dievas duos ir duonos. Duona - ne marti: pasikepsi kitą. Ne par šunį balta duona, ne par katę lašiniai. Iš tų miltų nekepsi duonos (iš to nieko neišeis). Aklas badas duonai esant. Ieškok kap duonos, tai rasi. Kas skaito rašo, duonos neprašo. Ne vieno pečiaus duoną valgęs (daug patyręs).
Geras kriaučius ir ant akmeno sėdėdamas dúoną turės. Artojo dúona sunki.Prakaite veido tavo valgysi duoną tavo. Išmokęs amato, turės duonos kąsnelį.Su savo duona visur stalą rasi. Žiūrėk, iš ko dúoną valgai!
Religinė Duonos Reikšmė
Jėzus atsakė: “Aš esu gyvenimo duona! Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius. Štai duona, nužengusi iš dangaus,-ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Viešpatie, pas ką mes eisime?! Argi Aš neišsirinkau jūsų, dvylikos?
Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.
Tada kunigas davė jam šventos duonos, nes neturėjo kitos, tik padėtinę, kuri buvo paimta iš Viešpaties akivaizdos pakeičiant ją šviežia duona. Jis padalino visiems izraelitams, vyrams ir moterims, po duonos paplotį, gabalą mėsos ir džiovintų vynuogių pyragaitį.
Vanduo ir Jo Svarba Lietuvių Tradicijose
Močiutė pasakojo, kad visose lietuvių apeigose ir švenčių papročiuose vanduo gerbiamas ir yra labai svarbi apsivalymo priemonė. Apsilankę Druskininkuose, Birštone, būtinai pasisemia stebuklingo vandens.Grįžusį iš laukų artoją šeimininkė apipildavo vandeniu. Tai turėjo lemti gerą derlių, sveikus gyvulius ir lietų. Per rugiapjūtės apeigas, jeigu iš darbo grįžtančių pjovėjų šeimininkas nespėdavo aplieti vandeniu, tai jie apliedavo patį šeimininką, kad rugiai gubose nepūtų. O rugiapjūtės pabaigtuvių metu iš paskutinio rugių pėdo darydavo rugių bobą, ją vežiodavo po visą kaimą ir laistydavo vandeniu.
Per vaikelio krikštynas buvo ir dabar yra svarbiausi krikšto elementai - vanduo ir ugnis. Senovės lietuviai pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje. Mažylis nešamas prie vandens telkinių - šaltinių, upių, ežerų. Čia vaiką nuplaudavo. Taip pat paprotys naujagimį tris kartus panardinti į krikšto vandenį arba tris kartus apipilti vandeniu. Krikšto vanduo reiškia, kad pakrikštytieji gims iš vandens ir dvasios.
Per vestuves vanduo buvo naudojamas kaip apvalanti priemonė. Prieš vestuves kūrenama „merginė pirtis“. Nuotaka, atvykusi į jaunikio namus, kitą dieną, per vestuves, joje prausdavosi. Paskui jaunąją išprausdavo anyta. Grįžusius iš bažnyčios, jaunuosius tėvai sutikdavo su vandeniu, duona ir druska. Tai amžinos meilės, apsaugos nuo blogio, materialinės ir dvasinės gerovės simbolis. Vanduo ir duona laikomi amžinos jungties simboliais. Marti, išgėrusi vandens ir paragavusi duonos, tapdavo sava.
Tikėta, kad vanduo labai svarbus laidojant mirusįjį. Nenupraustas miręs žmogus negali pereiti į kitą pasaulį. Todėl tik ką mirusį - nuprausdavo. Labai svarbus mirusiųjų susilietimas su vandeniu. Tai jų grįžimas į pirmapradį, iš kurio mirusysis buvo atėjęs, pasaulį. Po laidotuvių, grįžus į mirusiojo namus, lietuviai rasdavo prie vartų vandens kibirą ir kabantį rankšluostį. Kiekvienas laidotuvių dalyvis turėdavo nusiplauti rankas, nors ir visai nelietė nei žemės, nei mirusiojo. Toks nusiprausimas reiškia atsiskyrimą nuo mirusiojo, apsivalymą nuo pačios mirties.
Vanduo Kalendorinėse Šventėse
Švento Andriejaus dieną (lapkričio 1 d.) atliekamos apeigos, kurios lėmė kitų metų derlių. Merginos burtais norėdavo sužinoti savo ateitį - barstydavo kanapes apie šulinį. Per Kūčias, baigus visus darbus, vykdavo apeiginis prausimasis. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos. Po vyrų prausdavosi moterys. Tai simbolizuoja kūno apsivalymą prieš didžiąją vakarienę, apsaugojimą žmogų nuo ligų, nelaimių. Kūčių vakare labai atsargiai buvo elgiamasi su vandeniu - draudžiama lieti, kuriuo praustasi, kad neaplietų sielų. Vanduo buvo išliejamas saulei šviečiant. O Kūčių pyragas įmaišomas vandenyje.
Per Užgavėnes apeiginiame pasivažinėjime labai svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Žemdirbiui - tai priemonė sukelti atšilimą. Prieš Velykas, didžiojo trečiadienio naktį, lietuviai prausdavosi, kad apsisaugotų nuo ligų, apsivalytų nuo blogybių. O šeštadienį - kunigų pašventintą vandenį žmonės nešdavosi namo. Velykų rytą juo laistydavo trobesius, valgius, gyvulius, laukus. Lietuviai tikėjo, kad vanduo išvaiko piktąsias dvasias. Antrą Velykų dieną lietuviai turėjo paprotį laistyti vandeniu tinginius ir miegalius. Už prausimą šie jiems atsidėkodavo margučiais. Švęstu vandeniu Velykų rytą apšlakstomi gyvuliai, nes tikima, kad vanduo suteiks sveikatos, grožio ir apsaugos nuo nelaimių.
Per Sekmines garbinamas vanduo, nes jis reikalingas atgimstančiai gamtai. Iki Sekminių draudžiama maudytis vandens telkiniuose, nes vandens piktosios dvasios galėjo pakenkti. O per Sekmines Dievas išvalo vandenį ir šis jau nebekenksmingas. Štai per Jonines Lietuvoje paplitęs paprotys su valtelėmis plaukioti upėse ir ežeruose. Tai simbolizavo plaukiančią saulę. Joninių išvakarėse arba per Jonines ligoniai ir sveikieji eidavo prie upių, ežerų maudytis. Jie tikėjosi pasveikti arba išvengti ligų. Joninių rytmečio rasa buvo laikoma stebuklinga, nes teikė sveikatą ir grožį. Lietuviai braidydavo po rasą arba voliodavosi joje. Šeimininkai maudydavo gyvulius, nes norėjo, kad šie sveiki būtų. Merginos leisdavo vainikus į upelį, ežerą ar mesdavo į šulinį, taip tikėdavo, kad greit ištekės.