Pasirinkti tinkamas trąšas augalams yra svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų sveikatą ir optimalų augimą. Norint tai padaryti, reikia atsižvelgti į kelis svarbius veiksnius.
Pagrindiniai Veiksniai, Į Kuriuos Reikia Atsižvelgti Renkantis Trąšas
- Supraskite augalo poreikius: Skirtingi augalai turi skirtingus mitybos poreikius. Pirmas žingsnis yra suprasti savo augalo poreikius, įskaitant jo rūšį, augimo fazę ir augimo sąlygas. Keli pagrindiniai mitybos elementai, kuriuos reikia įtraukti į trąšas, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K).
- Dirvožemio tyrimai: Dirvožemio tyrimai yra puikus būdas sužinoti apie dirvožemio būklę ir mitybos trūkumus. Tyrimai padės nustatyti dirvožemio pH lygį, jo maistingųjų medžiagų kiekį ir kitiems augalų augimo veiksniams svarbius parametrus.
- Supraskite trąšų sudėtį: Trąšos gali būti skirtingos sudėties, kurios tinkamos skirtingoms augalų rūšims ir augimo fazėms. Etiketėse dažnai nurodoma trąšų sudėtis pagal azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) santykį (pvz., NPK 10-10-10). Pirmasis skaičius rodo azoto kiekį, antrasis - fosforo, o trečiasis - kalio.
- Naudojimo būdas: Trąšos gali būti prieinamos skirtingomis formomis, tokiomis kaip milteliai, skystos trąšos ar granulės. Pasirinkite trąšas, kurios patogios naudoti ir tinkamos jūsų augalų auginimui.
- Ekologinės trąšos: Jei jums rūpi aplinkosauginės problemos, galite pasirinkti ekologiškas trąšas. Ekologinės trąšos yra pagamintos iš natūralių ingredientų ir neturi žalingo poveikio aplinkai.
- Konsultuokitės su specialistu: Jei nesate tikri, kurių trąšų naudoti, geriausia būtų pasitarti su vietos sodininkystės specialistu ar agronomu. Svarbu prisiminti, kad trąšos turi būti naudojamos pagal nurodymus, kad būtų išvengta perteklinio arba nepakankamo maitinimo.
Pagrindiniai Augalų Mitybos Elementai
Augalų augimui ir vystymuisi reikalingos įvairios maistinės medžiagos. Pagrindiniai augalų mitybos elementai yra azotas, fosforas ir kalis. Be jų, svarbūs ir kiti makroelementai, tokie kaip kalcis ir magnis, bei mikroelementai.
Azoto Trąšos
Populiariausia azoto trąša yra amonio salietra. Ja patartina tręšti neutralios arba jai artimos reakcijos dirvožemiuose įveistus sodus. Jei dirvožemis rūgštesnis, geriau tinka kalcio salietra arba kalcio-amonio salietra. Šios trąšos nerūgština dirvos.
Azoto trąšomis tręšiama pavasarį, maždaug balandžio antroje pusėje. Lengvas dirvas, arba kai reikia išberti daugiau trąšų, rekomenduojama tręšti per du kartus. Antrąkart tręšiama po 2-3 savaičių.
Fosforo Trąšos
Iš fosforo trąšų paminėtini superfosfatai ir amofosai. Pastaruosiuose yra ne tik fosforo, bet ir amoniakinio azoto. Iš amofoso fosforas greičiau pasisavinamas. Fosforo trąšomis patartina tręšti rudenį. Tada dirvoje daugiau drėgmės, trąšos greičiau įsigeria.
Kalio Trąšos
Kalio trąšos dažniausiai būna chloridinės arba sulfatinės. Sodams tinka abiejų formų. Kalio chloridas yra pigesnis. Jį patartina išberti rudenį, kai vaismedžiai baigia vegetuoti. Su kalio chloridu į dirvą patekusį chlorą per žiemą ir ankstyvą pavasarį vanduo išplauna iš šaknų zonos ir neigiamo poveikio vaismedžiams nepadaroma. Nedidelėmis kalio chlorido normomis (iki 100 kg/ha K2O) galima tręšti ir pavasarį. Geros trąšos yra kalio magnezija. Jomis reikėtų tręšti tik tais atvejais, kai vaismedžiams trūksta ne tik kalio, bet ir magnio.
Magnio Trąšos
Iš magnio trąšų tinka magnio sulfatas (bevandenis ir hidratuotas) ir kizeritas.
Kompleksinės Trąšos
Kompleksinės ir sudėtinės trąšos labiau tinka lengvuose nederlinguose dirvožemiuose. Jose yra skirtingas azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų kiekis bei santykis. Trąšos gali būti su chloru ir bechlorės. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pasirinkti tokias trąšas, kurios labiausiai atitiktų augalų poreikius bei papildytų dirvožemį trūkstamais elementais. Obelims dažniausiai trūksta azoto ir kalio, tad šių elementų trąšose turėtų būti daugiausia.
Jeigu tręšiama rudenį, trąšose turi būti mažiau azoto (iki 5 proc.) arba visai nebūti. Tręšiant pavasarį, atsižvelgiant į dirvožemį, azoto ir kalio trąšose turėtų būti santykiu 1:1-2. Jeigu nepavyksta parinkti trąšų, kurios visiškai atitiktų konkrečius reikalavimus, trūkstamo elemento kiekis papildomas iš kitų trąšų.
Tręšimas Per Lapus
Kai vaismedžiams akivaizdžiai trūksta vieno ar kito elemento, juos būtina nupurkšti vandeniniais trąšų tirpalais. Purškiant per lapus, augalai greičiau aprūpinami trūkstamais mitybos elementais, tačiau tai neatstoja dirvos tręšimo.
Dirvožemyje esantys mitybos elementai veikia vieni kitus ir gali tapti sunkiai pasisavinami. Pavyzdžiui, didelis natūralaus fosforo kiekis apsunkina vario, mangano ir cinko pasisavinimą.
Dirvožemio pH ir Mitybos Elementų Prieinamumas
Dirvožemio tirpalo pH yra svarbus ne tik mineralų dūlėjimui ir mikrobiologinių procesų intensyvumui, bet ir augalų gebėjimui pasisavinti maistines medžiagas iš dirvožemio ir trąšų. Be to, netinkamas pH gali neigiamai paveikti sliekų ir kitų dirvožemio organizmų gyvenamąją aplinką, mažinti dirvožemio struktūros patvarumą, skatinti mitybos elementų (pvz., kalcio) išsiplovimą ir didinti erozijos riziką bei sudaryti palankią terpę kauptis toksiniams elementams, tokiems kaip aliuminis.
Kai dirvožemio pH < 5,5 - jis yra laikomas rūgščiu. Šiame dirvožemyje sumažėja kalcio (Ca), magnio (Mg) ir fosforo (P) prieinamumas. Fosforas (P) tampa nepasiekiamas augalams dėl reakcijų su aliuminiu ir geležimi. Taip pat slopinama azotą fiksuojančių bakterijų veikla, todėl mažėja mineralinio azoto (N) prieinamumas augalams. Pasiekus pH 4,5 ribą, pradeda kauptis toksiškasis judrusis aliuminis, kuris slopina augalų šaknų augimą.
Dirvožemis laikomas neutraliu, kurio pH 6-7. Toks pH laikomas palankiausiu azotui (N), fosforui (P), kaliui (K), kalciui (Ca), magniui (Mg) įsisavinti, o taip pat šioje terpėje yra aktyviausi azotą fiksuojantys ir organines medžiagas skaidantys mikroorganizmai.
Kai dirvožemio pH > 7,0, jis laikomas šarminiu. Šioje terpėje fosforas (P), cinkas (Zn), geležis (Fe), manganas (Mn) tampa sunkiai prieinami augalams dėl pastarųjų elementų netirpių junginių susidarymo. Esant šarminei reakcijai, padidėja natrio (Na) kiekis dirvožemyje, kuris gali neigiamai veikti dirvožemio struktūrą ir augalų augimą.
Dirvožemio pH vertinimas
| pH reikšmė | Vertinimas |
|---|---|
| < 5,5 | Rūgštus |
| 6-7 | Neutralus |
| > 7 | Šarminis |
Katijonų Mainų Geba
Mitybos elementų prieinamumą ir gebėjimą iš dirvožemyje sukauptų suminių formų (Ca, Mg, K, Na) paversti augalams prieinamais lemia dirvožemio katijonų mainų geba. Kuo aukštesnė katijonų mainų geba, tuo greičiau ir efektyviau augalas bus aprūpinamas būtinais mitybos elementais.
Aukštą katijonų mainų gebą dirvožemyje lemia pH, molio dalelių ir organinių medžiagų kiekis. Esant aukštai katijonų mainų gebai, daugiau mitybos elementų gali būti išlaikyti ir palaipsniui perduoti augalams, o žemai - mitybos elementai gali būti greičiau išplaunami, nors ir bus gausiai patręšta.