Vasaros pradžia, diena ilga ir šilta. Saulė lėtai rieda dangum. Trys beveik vienmečiai seniai TROTA, SPIRGAS ir BUKELIS sėdi vakaro saulėje ir žiūri į kelią, į pravažiuojančius automobilius, praeinančius žmones. Miestelio gatvėje mažą šuniuką vaiko trys paaugliokai VOVERIUKAS, GINTAS ir ALGIUKAS.
Pasirodo dar vienas senas žmogus JAKUBĖNAS. Eina pasiramsčiuodamas lazda.
JAKUBĖNAS. Tas katinas prakeiktas… nėr net kaip ir sakyt. Skauda net širdį, bet kad gyvuliukas yra vis dėlto šitoks durnas. Įlįsk tu man į šeškams pastatytus slastus. O svirne tamsu buvo, ką ten jį pamatysi prigesusiom senio akim. Nors dar mano akys - duok Dieve kitiems taip matyt, nėr ko Dievo vyti medžian. Bet nepamačiau, neatskyriau, o tas irgi tylėjo, žaltys. Nė jokio miau. Užmoviau ant slastų maišą, iškėliau grotuotą užsklandėlę, iškračiau maišan „šešką“. O kas ten gali žinot, kad ne šeškas? Apsukau aplink galvą ir klerkšt per cementines grindis, o trenkiau tai iš visos, kiek turiu dar, dvasios, nes pasimokęs esu ne kartą. Kur nepasimokysi, tiek metų visų kaimynų šeškus paprašytas gaudau, visko buvo: va, padėjau jau visai, rodės, maiše užplumpintą šešką ant suolo, o paskui grįžtu, jau kailį dirsiu, o tas atsigavęs, per sienas žviegdamas ir smirdėdamas eina. Kaip velnias per lauko virtuvę - ratais, ratais, o paskui kaip ners pro langelį, pro nuskilusią šibą, tai net stiklai pažiro, ir sakyk viso gero. Nei šeško, nei nieko, tik smarvė. Tai paskui jau taip nedarau, užplumpinu ir dar maiše užrištą palieku pagulėti, kad neatsigautų vagis bjaurybė. Tai dabar jau būk sveikas, kad rėžiau į grindis. Savo katiną. Jėzau Marija, Malenijos numylėtą Rainiuką.
JAKUBĖNAS. Kai klerkštelėjau per grindis, tada tai jau pradėjo žviegti ne savo balsu, tik miaumiaumiau ir ūūū, ir dar velnias žino kokiais garsais, net išsigandau.
JAKUBĖNAS. Mečiau maišą, atrišau, praskleidžiau, kad šoko iš vidaus Rainiukas žviegdamas, vos akių neiškabino, strykt strykt kelis žingsnius ir stovi svyruodamas. Stovi ir svyruoja. Viena ausis kažkaip nuleipus, per lūpas kraujas. Rainiuk, Rainiuk, einu aš artyn, o tas neprisileidžia - tolyn, tolyn, pro tvoros plyšį Balsienės daržan, paskui - kas jį ten žino kur. Nepradėsi Balsienei aiškint, kad katiną noriu pas tave susigauti. Kam? - paklaus. Ką sakysi? Kad savo katiną žabalas diedas užplumpinai? Kad visos bobos paskui po miestelį išnešiotų, kad paskui juoktųs eidamos bažnyčion ar ant kapų? Neee.
JAKUBĖNAS. Norėjau ir Malenijai nesakyt, bet pasakiau. Kaip nepasakysi šitiek metų kartu pragyvenus. Kas bus, tas - pasakiau. Ir net lengviau pasidarė. Kas būtų patikėjęs, kad Malenija ne katinu, o mano nervais, mano širdim susirūpino. Ir teisingai Malenija sako - tai kokio gi velnio tylėjo? Ko gi nemiaukė? Net pikta. Šitokius nervus žmogui sukelti. O pelių tinginys negaudo.
Atrodo, kad nuo tos dainos diena ima gesti, pamažu ateina vakaras. Iš pievų grįžta KĘSTAS JUODVARNIS ir jo žmona ANGELĖ. Jie eina lėtai, kažkaip iškilmingai, KĘSTAS nešasi dalgį, o ANGELĖ didžiulį glėbį lauko gėlių. ANGELĖ nėščia, atrodo, kad jos pilvas per didelis tokiai trapiai moteriškei.
ANGELĖ. Kokia jau dabar iš manęs darbininkė, aš tik guliu tarp gėlių ir klausau, kaip vasara dainuoja.
Pasirodo ALGIS. Jis piktas ir basas.
ALGIS. Ir kur norėsiu, ten eisiu, tu man nenurodinėsi, tu man ne motina.VARNA. Neatiduosiu, tu man prieš visą pasaulį pasižadėjai, kad mylėsi ir rankos prieš mane nekelsi.
VARNA. Aš tau ne Varna, aš gyvenu su tavim, kodėl negali vadint manęs savo pavarde, kodėl aš ne Navikienė?
VARNA. Kad myliu aš jį, negaliu aš be jo. O jis už mane dvidešimt penkeriais metai jaunesnis - išeis ir negrįš. Ką tada man reikės daryt?
JAKUBĖNAS. Kad jau gyvenat, tai negyvenkit susimetę - ženykitės, kaip priklauso, o dabar ko gali reikalaut. Apsisuks vieną dieną ant nukleipto kulno tavo Algiokas ir tikrai išvažiuos atgal į savo norvegijas.
Pasirodo VARNOS dukra DANGĖ.
DANGĖ. Einam, mama, einam. O jūs čia ką, cirko pasižiūrėt susirinkot? Eikit namo, eikit.
Pritemsta dar labiau. Berniukai sėlina prie VARNOS dukters DANGĖS langų.
GINTAS. Mačiau, kai maudės Palainy. Aš buvau miške uogų. Girdžiu, kažkas pliuškenasi, galvoju, gal telyčia ar ožka įgriuvo, ar koks šernas. Iškišau galvą, o ten Dangė.
GINTAS. Nežinau, ji atsisuko ir, atrodo, kad mirktelėjo man, taip nusijuokė ir mirktelėjo.
Tuo metu prie berniukų prisėlina SIGITAS NAVARDAUSKAS.
SIGITAS. O žinot, kas būna, kai moteriškės pamato, kad jas nuogas nužiūrinėji?
SIGITAS. Prancisiaus Daniui, žinot, kaip buvo? Nežinot? Tai va, miestelio, ne mūsų, bet Sodėnų miestelio pirtis su dideliais langais, tik tie langai iki pusės ar daugiau uždažyti aliejiniais dažais, o viršuj - neuždažyti. Danius su vietiniais bernais gėrė paprūdėj ir susisporino, kad nufotografuos nuogas bobas pirty. Daniokas apėjo slapta iš kitos pusės, per dilgėles, per dagius, tyliai, kad pirtininkas-pečkurys nepamatytų ir rėkt nepradėtų, tada susirado kažkokį pusgyvį kazlą malkom pjauti, pasistatė palangėj, užsikorė ir su tokiu mažu fotiku per lango viršų nufotografuos mat. O ten mato - pirties garuose gal šimtas nuogų moteriškių. Visokios - jaunos ir senos, kūdos ir riebios, kūnai ir vanduo, garai ir balėjos, muilas ir burbulai. Net išsižiojo Daniokas, nes pagalvojo, kad ta pirtis primena kažkokią Persiją ar kokius debesis, o tarp tų debesų vien nuogos moteriškės, įraudusios, muiluotos ir visos kaip raganos. Taip ir sakė, kad jos susirinkusios visos krūvon ir dar nuogos, tai iš karto kaip koks Šatrijos kalnas, tik šluotų trūko. O tada… Jis taip užsižiūrėjo kelias akimirkas ir to užteko, kad moteriškės jį pamatytų.
SIGITAS. Maždaug, nori pamatyt nuogas moteriškes, tai žiūrėk, žiūrėk, jeigu nori.
SIGITAS. Taip, tiesiai per stiklą. Visą subinę supjaustė.
SIGITAS. Ne, ne, tikrai Danius. Kodėl, manot, jis kalėjime sėdėjo? Todėl ir sėdėjo, kad tą moteriškę sužeidė, o tada jau greitoji, policija ir - krantai - durelės užsidarė, raktas suskambėjo - grotos, nelaisvė, Danius kalinys. Va taip va. Ir dar Sodėnų bernams lažybas pralošė - nenufotkino nieko.
SIGITAS. Tylėk tu, mažiuk. Ką jūs suprantat, snargliai.
Miestelyje rytas. Visa prisipildo vasaros garsų - gaidžių giedojimo, bičių zvimbimo, jazminų dainavimo. Pasaulis kvepia ir šoka. Miestelio gatve prabėga VOVERIUKAS ir GINTAS. Jie lekia paskui žemai skrendančius didelius paukščius. Netoli miestelio pradunda traukinys. O gal tik griaustinis? Tolumoje pasirodo vienišas keleivis. Tai kokių keturiasdešimties metų vyras. Jo drabužiai dulkini, išblukę nuo saulės, lietaus ir vėjo. Jis lėtai žengia gatve, nešasi kuprinę ir lagaminą. Prieina savo namus, įsuka į kiemą. Iš rūsio išlipa ALMANTO brolis KĘSTAS. Rankose laiko krepšį su pernykštėmis bulvėmis, kurių daigai vejasi it baltos gyvatėlės. ALMANTAS kol kas jo nemato.
KĘSTAS. Matau, kad žmogus dairosi, matau, kad savas, bet negaliu patikėti!
ALMANTAS. Normali virtuvė. Didelė.
ALMANTAS. Ten, kur aš buvau, - tik dangus ir miškai. Pro kambario duris kyšteli šviesi vaiko galva.
KĘSTAS. Čia mano Algiukas. O čia - tavo dėdė, Algiuk.
KĘSTAS. Aš greit viską aplakstysiu ir sugrįšiu, o tu, vaikeli, parodyk dėdei ką nors. Papasakok. Aš tuoj. Greit apsidirbsiu.
KĘSTAS išlekia pro duris, o ALMANTAS, likęs su ALGIUKU, nežino, ką sakyti.
ALMANTAS. Aš ją nušoviau.
ALMANTAS. Aš mačiau mešką cirke. Vilniuj.
ALMANTAS. Na, ir kaip jūs čia gyvenat? Papasakok, Algiuk.
ALGIUKAS. Nieko, gyvenam kol kas trise. Ramiai.
ALGIUKAS. Tėtis taip vadina. Mama pyksta, o tėtis sako: tavo brolis, Algiuk, iššoks į šitą pasaulį kaip tikras desantininkas. Net be parašiuto!
ALGIUKAS. Aha… tik mums nelabai užtenka pinigų, žmonės juokiasi, kad mes vis statom, statom, o namas - vien tik stogas ir švilpiantys vėjai.
ALMANTAS ima keistai trepsėti, tarytum šamanas, paima kokį nors daiktą, atstojantį tamburiną, muša negarsų, laukinį ritmą, ir uždainuoja. Tuo metu pasirodo ANGELĖ. ALGIUKAS žiūri net išsižiojęs į šokantį ir „dainuojantį“ dėdę. Įėjus ANGELEI, ALMANTAS dar kurį laiką šoka, paskui pastebi, kad į jį žiūri ne tik ALGIUKAS, ir sutrikęs nutyla.
ALMANTAS. Tuviečiai taip gieda lietaus dievui… Norėjau Algiuką išmokyti.
ANGELĖ. Negaliu, taip pavargstu dabar ir atrodau kaip kubilas.
ANGELĖ. Jau pripasakojo tau… Negaliu, kaip jie mane erzina su tuo desantininku.
ANGELĖ. Prisimeni mane iš mokyklos?
ANGELĖ. Ne, ten buvo mano sesuo… Aš jaunesnė… Pavargau, reikia pas felčerę eit.
ALGIUKAS. Dabar valgau tik žalias uogas, rūgštynes ir silkę.
ALMANTAS. Nežinau, gal ir keista, bet man nelabai… Esu valgęs žalios mėsos. Kai nieko daugiau nėra, vien tik sniegas ir kerpės po sniegu, tai išgyvena tik elniai.
ALMANTAS. Nieko šlykštaus. Ten visi ją valgo. Sibire sutikau lietuvių tremtinių, kurie pasakojo tik ta žuvim ir išgyvenę, jeigu ne ji, būtų išmirę. Ta žuvis tokia riebi, kad, padėjus saulėje, ištirpsta, lieka tik skeletas.
ALMANTAS. Atsivalgiau.
ALMANTAS. Penkiolika. Penkiolika metų. Pareina iš lauko KĘSTAS. Jis atneša šaltos aprasojusios degtinės butelį ir lėkštę raugintų agurkų, deda ant stalo, tada prieina, apkabina ANGELĘ.
ALMANTAS. Gražiai abudu atrodot, tarytum pozuotumėt fotografui. Lyg iš devyniolikto amžiaus. Tokie veidai. (Nusijuokia) Prisimeni, Kęstai, kai vaikščiodavo po kaimus dailininkai, galėdavai užsisakyt portretus. Vis užsukdavo kas keletą metų. Niekas jiems nepozuodavo, jie tik paimdavo nuotraukėles - pasui, ar šiaip kokias, kad ir mažas, portretines, o paskui atveždavo jau paveikslą. Didelį ir spalvotą.
ALMANTAS. Pykosi, pykosi, mama tokiam portretistui padavė savo ir tėvelio nuotraukas, paprašė, kad nutapytų abu vienam paveiksle. Tik nuotraukos buvo labai jau skirtingų laikotarpių, tai ir išėjo, kad paveiksle mama šypsojos jauna, o tėvas šalia toks niūrus ir pajuodęs, nesiskutęs senis. Labai tėvelis supyko. (Nusijuokia) Turėtų kažkur juk būti tasai paveikslas, negi nėra?