Salomėja Nėris priklausė antrajai neoromantikų kartai, kaip ir J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Miškinis. Svarbiausias šios kartos uždavinys - susieti modernumą ir tradiciją.
4-ojo dešimtmečio lyrikoje išreiškiama idealiųjų siekimų ir buities traukos priešprieša. Poetai nutolsta nuo oratorinio, manifestinio eilėraščio - pereina prie išpažintinio. Oratorinis eilėraštis rašomas viešumai, skiriamas garsiam skaitymui, jame kalbama apie visuomenei žinomus ir rūpimus dalykus, o lyriniame eilėraštyje širdies paslaptys iškalbamos tyliai, kam nors įsivaizduotam labai arti esančiam. Neoromantikų lyrika - tylių intonacijų, nuoširdaus pokalbio lyrika. Čia daug nepasakymo iki galo, neišbaigtos minties.
Salomėjos Nėries gyvenimas vertinamas nevienareikšmiškai, nes garsiausia to laikotarpio poetė lyrikė, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, apsisprendžia savo gyvenimą ir kūrybą susieti su okupantais. Po metų su sūnumi pasitraukusi į Rusijos gilumą, Salomėja Nėris išgyvena nostalgiją prarastai tėvynei.
Kadangi Salomėjos Nėries kūrybą be jos biografijos suprasti sudėtinga, o gal ir neįmanoma, svarbu žinoti, kad poetė Antrojo pasaulinio karo metais, okupavus Lietuvą Vokietijai, kartu su sovietų valdžia pasitraukė į Rytus: iš pradžių į Maskvą, po to - į Sibirą. Todėl neatsitiktinai po eilėraščiais parašytos poetės sustojimo vietos: Maskva, Ufa, Penza. Taip į eilėraščius ateina klajūno, praradusio namus, tema. Svetimo krašto ir gimtųjų namų antitezė atskleidžia individo dramatizmą.
Tėvynė, kaip ir romantikams, pirmiausia suprantama kaip gamta. Prarasta tėvynė taip ryškiai įsivaizduojama, kad išgyvenama įvairiomis juslėmis - rega („Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, / Mano rudenio aušra išblyškus…“ („Troškulys“), klausa („Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda.“ („Troškulys“) ir jausmais („Tą žemę širdyje nešiojuos / Dienas ir nemigo naktis…“ („Odisėja“).
Dažnai naudojami tautosakos ar pasakos motyvai leidžia individui atramų ieškoti tėviškės kraštovaizdyje: „Jei atrasčiau avinėlio pėdą / Gimtame takelyje išmintą… / Sklidiną rasos tulpelės žiedą, / Troškulį galėčiau nuraminti.“ („Troškulys“). Gamtos artumas, perimtas iš liaudies kūrybos, padeda išraudoti skausmą: „Oi, žydėk, žydėki, obelėle! / Tu sausa žydėki, be lapelių! / O kaip man žydėt užmirštuolėlei? / O kaip man sugrįžti tokį kelią?“ („Dideliam name“).
Eilėraščiuose žmogui, jautriai išgyvenančiam savo kelius ir klystkelius, kyla abejonių, ar tėvynė priims, ar neatstums. O gal vietoj duonos bus paduotas akmuo („Maironis“)? Akmuo, šiuo atveju biblinis motyvas, reiškia susvetimėjimą, atstūmimą, kaltinimą. Iš nepasitikėjimo, abejonių ir nežinojimo gimsta savigaila: „Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.“ („Savęs aš gailiuos“). Tokiu atveju reikia ne tik tėvynės kraštovaizdžio, bet ir savos kultūros autoritetų.
Tad neatsitiktinai rinkinyje yra trys eilėraščiai, skirti lietuvių kultūros korifėjams: Maironiui („Maironiui“), Donelaičiui („Donelaitis“) ir M. K. Čiurlioniui („Viltis“). Ypač individualiai išgyvenamas santykis su garsiausiu lietuvių romantiku Maironiu. Maironis - vardas, reiškiantis tėvynės laisvę, kartu tai pačios Lietuvos metafora.
Tarsi būtų maža atgailos, kitame eilėraštyje prisimenamas biblinis motyvas, susijęs su Marija Magdaliete: „- Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“ („Tolimas sapnas“).Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit!Kad kalbama apie visą kartą, o ne individą, išduoda kolektyvinis „mes“. Buvimas prie didelio kelio - tai mažo žmogaus, mažos tautos situacija, vykstant pasaulinio lygio įvykiams, šiuo atveju Antrajam pasauliniam karui.
Sovietinę valdžią S. Nėris sutiko palankai. SSRS pasiuntinio įpareigota, per vieną naktį parašė savo garsiąją poemą apie Staliną. Karo metais, išgirdusi, kad žuvo jos vyras B. Bučas, ir, gelbėdama savo sūnelio gyvybę, Salomėja ištekėjo už kilusio iš Suvalkijos socialinio aprūpinimo komisariato inspektoriaus Petro Veržbiliausko. Kai 1944 m. gavo žinią, jog B.
Nors prieštaringi S. Nėries poelgiai tebekelia diskusijų, mūsų rašytojai ją įrašė į geriausių XX a. Vilkaviškiečiai šiai daug kentėjusiai talentingai poetei, likimo laužytai moteriai ruošiasi statyti atminimo skulptūrą. Kokia ji turėtų būti, kad atspindėtų lyrikę ir tragikę poetę, mylinčią motiną, skausmingo likimo moterį, be galo mylėjusią gyvenimą, gimtinę, Lietuvą?