Tai - oficialiai pripažinta mokomoji priemonė Literatūros instituto ir Vilniaus valstybinio universiteto Filosofijos fakulteto, kuris, beje, egzistuoja tik mano fantazijose, studentų-„turistų“ (žmonių, mūvinčių šviesius šortus, avinčių sandalus, o ant pilvo pasikabinusių pigias „muilines“ ir iš prekiautojų kiču nusipirktų Kiemsargio kepurę-ausinę) stropumo objektas. Studentai - nepaprastai nemielos būtybės, mūsų raides ir žodžius studijuojantys tik iš nuobodulio. Šiems reikia pigių viešbučių ir barų ant jūros kranto. Įtikti visiems - sunki užduotis, bet viskas įmanoma. Visa tai kažkaip... liokajiška. Manote, atiminėjame iš vaikų saldainius? Tie vaikučiai visai suįžūlėjo, štai kas - ryja šokoladą tonomis. Bažnyčių bokštus ir tautines tatuiruotes dar galima suprasti. Bet tai, kad nėra jokios padoresnės idėjos, be to, viskas nevykusiai atlikta, išties spaudžia. Tarsi armijos batas. Miestiečiai (velniop mormonus (tokie paukščiai)!) tik stipriau suspaudžia delnuose rytinius laikraščius ir kalbasi apie naujausias kontraceptines tabletes; ar verta jaudintis? Atsiloškite krėsle patogiai, įkvėpkite pilną krūtinę kondicionuoto oro ir grožėkitės pačiu pačiu. Esu pasirengęs po šiais žodžiais pasirašyti krauju. Bet gana įžangų, samurajui nedera vilkinti kovos pradžios.
Derėtų pranešti, kad išgirtoji odisėja „Greitis ir Industrija“, viešpataujanti Rašyko ekranuose, iš tikrųjų pasirodė esantis europietiškas „South Park“ analogas, ne itin kulūringas literatūrinis kūrinys, balansuojantis ties uždraudimo, pasmerkimo ir pašalinimo iš ekrano riba. Priežasčių, kodėl lytinė tematika, fekalijos ir prievartinės mirtys kūriyje „Greitis ir Industrija“ rodomos stambiu planu, reikia ieškoti būtent čia. Į klausimą, kodėl vieni žmonės skaito „Meistrą ir Margaritą“, o kiti teikia pirmumą „Greitis ir Industrija“ (šios „knygos“ autorius iki šiol nerastas Interpolo), seniai sugalvotas nuostabus atsakymas: „Kiekvienam savo“. Išjunkite šviesą, meskite granatas. Verslas. Kuris pirmas atsistojo, tas ir D‘Artanjanas.
Tais laikais, kai „rolai-nigirai“ kartu su dryžuotu gėlųjų vandenų unguriu kasdien patiekiami Marytės Melnikaitės baldų kombinato darbuotojams kaip kompleksinių pietų dalis, kai vietoj „eglutė skarota, eglutė žalia“ mūsų vaikai rytmečiais deklamuoja „Hagakure“, kai pokemonai prasiskverbė į tautinį telekanalą, kai čeburekines išstumia suši barai (sakė be suši - pinigai į balą), kai netgi antramečiai žino, kur veda Samurajaus kelias, o šunys-vaiduokliai, pasikišę katanas po pažastimis, ant stogo balsu skaito repą RZA (tariama kaip Rizza), tai štai, tuo pačiu metu... Šis persigėręs lėtu gandžos kvapu ir atsiduodamas visų dievinamu postapokaliptiniu alma mater konsiliumo raugu veikalas-manifestas-projektas (chrestomatinis, tyras, nieko neveikimo naudos protinio darbo skystimėlis, kunkuliuojantis viralas) žymimas raide „Š“ ir „B“, t. y. „Šlamštas“, t. y. „Bjaurybė“, kuri Vakarų semitinėje mitologijoje - laimės ir sėkmės Dievas. Prašyčiau kalbėti vakarietiškai semitiškai! - kalbant atvirai, šiam „odės“ žanro straipsneliui reikėtų duoti išdidų pavadinimą „Kaip aš nustojau nerimauti, ar gerai rašau, ir pamilau save iš naujo tiesiog tai atlikdamas“; ką padarysi, nepatraukia; užtat dabartinis jo pavadinimas dvelkia sveiku rasizmu, - tad jaunesnių nei nuostabių 16 metų sumodeliuotoje kaukolės ertmėje (pirmieji žodžiai - kaip šaltas dušas) skaitytojų, prieš pažvelgiant į tolimesnius mistinius, neguminio, nebananinio paskutiniojo mohikano popieriaus kiber-meta-puslapius, prašome gauti tėvų leidimą bei sutikimą.
Mielieji, ten saulė jau beveik pavasariškai šildo, oras - pasakiškas (iškilmingai prisiekiame, kad milžiniškas reliatyvumo garvežys jau per visą mylią nutolo nuo savo liūdno depo. Kai pamfletą-scenarijų-monolitą skaitysite, tokių lopinėlių bus ne vienas ir ne du; vienareikšmis variantas būsimos begalinės vasaros atbukintiems miestiečiams); paukščiai čirpia; laksto murzini, snarglėti, bjauriai besišypsantys, plikakulniai, pasenusia dešra kvepiantys, nudilusias padangas spardantys mutavę vaikučiai iš pionierių, kuriuos aš iš karto sušaudyčiau už putlius žandus ir kiaulišką akių išraišką, stovyklos; infantilūs, patrakę, rachitiški pensininkai (žmonės, pasižymintis acefalinėmis savybėmis: forminiai valkatėlpalaikiai, amžini girtuokliai, moraliniai nusmurgėliai, juodi vilka-vampyrai su juodomis uodegomis bei, žinoma, barzdoti pilko, balto ir kitokio atspalvio burtininkai su sausokomis lazdomis nuo laiko išdžiūvusiuose delnuose), vaikšto apsikarstę žvėrių kailiais ir muša dinozaurus lazdomis - vietinis parkas ir koldūninė, kaip ir anksčiau, pilni benamių driskių fokusininkų, meninių vaidinimo meistrų ir tiesiog bohemiškų miesto pamišėlių - žaidžia šachmatais (reikalas tas...
Nerūkymo stop stulpai vis dar kenfollettiškai grasina tarsi žibintiniai proletariato vėzdai; išdžiaustyti šalia sugriuvusių dangoraižių ant virvių skalbiniai baigia degti kartu su sakuromis (momento, kai sakuros vėl atauga, nepavyko susekti; kol šis veikalas bus baigtas, ateis ruduo ir pradės kristi lapai...), varnėnai švilpiniuoja!.. Kokie lengvabūdiški laikai! Sakau teisybę: esu toks pats rimtas, kaip 188 tonų sveriantis tankas Maus‘o marše, - jeigu jau reikia išprotėti, tuomet geriau tai daryti rimtai. Nusišypsokite, švelniai kaip lengvas Kaili Minoug skruostų raudonis, - jus filmuoja ir kuo ramiausiai traiško polifoninių kovos mašinos vėžėmis. Tarsi giluminė bomba. Driokstelsim? Reiškia, vėl leisimės su Barzdočiumi Autoriumi, - satrapas-seniokas tiesiog ištrauktas iš kito šimtmečio: pro tokį praeiti neįmanoma, - į kelionę aplink pasaulį per 80 dienų? Metas poliglotų „flerams“ atidaryti literatūros būrelį Moksleivių namuose-maišalynėje-drebulyne, kur barškučiais apsiginklavę studentai kritiniu žvilgsniu atakuoja įvairius literatūrinius kūrinius... Laikas - tiktai dabar. Vieta - tiktai čia.
Rankose - laikote plieninį iki sielos gelmių deginantį karštąjį šaudymo vienetą, o už nugaros - visas pasaulis. Tik, žinokite: TKR miške niekada neprigis plastmasinės Naujametės eglutės, kad ir kaip jos kvepėtų (Kalėdinį triušio žudiko kostiumą užsakys ekskursijos vadovas). Lietuvos dangus vis dar žydras. Tai - gulbės debiutas. Rečiausias atvejis. Tokiais kūriniais reikia užbaiginėti ilgametes sėkmingas karjeras, o ne pradėti! - pasakiau ir pasukau raktą dar kartą. Variklis atgijo. Klauso! Kliuksi! Į eilę, kalės vaikai, stokite į eilę! Še: nusipirkite praeito šimtmečio „Chianti Villa Veroni” ir bėkite, bėkite į Antarktidą, mėsa šviežia, ką tik pargabenta iš ledynmečio periodo šelfo... Bet gana pilstyti iš tuščio į kiaurą: tai demokratijos tvirtovė, tiesioji patriotinės Lietuvos žarna. Įdomu? Iki perštėjimo užpakalyje. Patrauklu? Kaip anatomijos muziejuje. Proktologą kvietėte? O gal Jums reikia ausų, nosies, gerklės gydytojo arba kito mediko?
„Nobody f***s with da Passchendaele2, when he‘s in da house! ” (nepamiršote, „who’s your Daddy“?) pasakė korifėjas Anonimas (keistos išvaizdos plikagalvis, iki plombos krūminiame dantyje apsiginklavęs, galvažudys-žmogus, panašus į Tibeto aborigeną, su tokiu pačiu įsigilinusiu į save žvilgsniu. Jo juodas impregnuotas kostiumas blyksi ryškioje saulės šviesoje, raumeningose, kibiose rankose - įspūdingas medžioklinis dvivamzdis, iš rūsio iškastas, šautuvas, kuriuo užkuria pirtį įvairių tautybių ir religinių konfesijų blogiečiams) ir, metę visus reikalus (šiupininę pabaigsime vėliau), apsivelkame mėgstamiausius specialios paskirties marškinėlius su užrašu „Fuck You You Fucking Fuck“ (juk niekada neišjungiate language filter, tiesa?) arba „If you fuck wit‘ Pasch, Pasch is gonna fuck wit‘ you“ (tie, kas dar neturi marškinių, papuoštų šiais užrašais, Havajų palmėmis ir saule, tegul nueina ir nusiperka juos tiesiog dabar... Rinkodaros aplaidumas, tikrai!), ir išpilame eilinį stabdžių skysčio butelį... Nepradėkite purkštauti. Už viską, kas toliau koncesiniam lekalo rekvizite parašyta, silpnavalį perturbacinį kliauzą rašeivą, - kuris labai stengiasi atrodyti Piktuoju Genijumi, be galo melancholišku, tačiau utiruojančiu ir piktu, - perkreiptasnukiai buržujai bihevioristai sugurins veidu į grublėtą asfaltą, švelniai uždės antrankius ir sušnibždės į ausį: „Public nuinsance, noise pollution, illegal possession of a hamster without a licence. Sentence: 475 years. We‘ll throw away the key, perp. “ Mmm... Daug paprasčiau bendrauti su sukalbamo būdo kantiniškais golfo eskvairų ir girtuoklių mėgėjais, tad geriau surinkite visus mano negražius, erodiškus, pripumpuotus mutagenų, amfetaminų ir arklių jaudiklių, žodžius ir, - tik neklauskite važtaraščio paso numerio, - sugrūskite juos man, pižoniškam piliečiui, atgal į ažiotažinę, asenizatorinę gerklę.
TKR Konstantinopolio šventyklos senolis Passchendaele2 pasistengia, kad Rašyko teritorijoje, kurioje gyvena Juo netikintieji, išsiveržtų ugnikalnis, drebėtų žemė, siaustų maliarija (dar gerai, kad ne gimdymo karštinė), o pamokslautojai, trokštantys miestiečius-vartotojus atvesti į bažnyčią, užsičiaupia netoli universiteto. Jūs, žinoma, vis vien pasirinksite mirtį nešančią meteoritų audrą, badą, marą ir linksmą besikapanojančių iš po žemės apgedusių numirėlių kompaniją. Šmeižikai! Jeigu bent viena votuminė būtybė iššaus į mane neigiamą komentarą, aš užmušiu jį patį, jo šeimą, jo šunį, sudeginsiu jo namą, nusišlapinsiu ant pelenų ir išbarstysiu tuos pačius pelenus su myžalais virš Ramiojo vandenyno, kol viena iš Jūsų netaps vos krutančių organų, skirtų pardavimui trans-nacionalinėms korporacijoms, krūvele! Rašykai bus suplėšyti į gabalus, apspjaudyti nuodinga žalia substancija, transformuoti į nemalonius proto br... LAIKŲ GRIŪTY. Kur išganymas? Taip uoliai piligrimas keliauja! Laisvės apaštalai - jų niekados aš nemėgau. Ar ne teisingai mes darom? Kokią mergaitę, klausiat, norėčiau turėt?