Justinas Marcinkevičius (1930-2011) - vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių kūrėjų (poetas, prozininkas, dramaturgas), vertėjas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, aktyvus visuomenės veikėjas. Nuo vaikystės lydėjusi žemdirbių kultūra, sakralumas formavo poeto humanistinius idealus, lituanistikos studijos - profesionalumą, moralumas - prasmingą egzistenciją. Just. Marcinkevičiaus kūryba žanriniu požiūriu labai įvairi: eilėraščiai, poemos, dramos.
Lietuvių tautos istorijos ir kultūros rekonstravimas - vienas svarbesnių motyvų Just. Marcinkevičiaus epinėje ar draminėje kūryboje. Lietuvos valstybės, rašto, meno kūrimas rašytojui leido interpretuoti ir kurti istorinį meninį tekstą. Be to, Mindaugą, Martyną Mažvydą, Motiejų Kazimierą Sarbievijų, Kristijoną Donelaitį, Lauryną Stuoką-Gucevičių Just. Marcinkevičius vaizduoja kaip tautos kultūros kūrėjus, lietuviškuosius prometėjus.
Poetinė drama „Mažvydas“
Poetinė drama „Mažvydas“ - tai kūrinys apie pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ (1547) autorių Martyną Mažvydą. Anot Justino Marcinkevičiaus, kalbėdamas apie M. Mažvydą, kūrėjas atskleidė „nacionalinės pareigos idėją“. Juk M. Mažvydo gyvenimas kūrinyje poetizuojamas, apie pirmosios lietuviškos knygos autorių mažai kas žinoma: „Tačiau rašytojas - ne istorikas. Jam svarbu ne buitis, o žmogaus ar įvykio prasmė“, - teigė Just. Marcinkevičius.Kūrinį rašytojas pavadino „trijų dalių giesme“: „…Sed libera nos a malo…“ („…bet gelbėk mus nuo pikto…“), „Ego sum panis vivus“ („Aš esu gyvenimo duona“), „Transeat a me calix iste“ („Teaplenkia mane ši taurė“). Poetinėje dramoje svarbus ne priešingų jėgų susidūrimas, o asmens dvasinis konfliktas, kurį kiekvienos dalies pradžioje pristato Milkaus, vėliau ir kitų „špitolninkų“ kuriama giesmė apie M. Mažvydą.
Siužetas
Dramos veiksmo laikas - 1562 m., kai „Katekizmas“ jau išspausdintas, o Mažvydas pastoriumi dirba Ragainės parapijoje, yra vedęs Benigną, įkūręs špitolę, kurioje rūpinasi dvasiniu, religiniu „špitolninkų“ išprusimu, jų buitimi. Pagrindinis veikėjas yra paskendęs darbuose (pastoriaus darbas, šeimos (žmonos Benignos ir jos brolio Kristupo), špitolės ir „špitolninkų“ išlaikymas, auklėjimas, buities darbai), tačiau svajoja, nuolat žiūri į Nemuną, skiriantį Mažąją ir Didžiąją Lietuvą.Pirmoje poetinės dramos dalyje aprašytas Nemunu atplukdyto ąžuoliuko sodinimas yra svarbus didaktiniu („špitolninkų“ mokymas, darbų skirstymas) ir sakraliniu (gyvybės medžio, pagonybės ir krikščionybės sankirtos) aspektu. Dramos užuomazgoje vaizduojamas Kristupas, kurį Mažvydas nori išleisti į kunigus ir kuris ištraukia iš Nemuno skęstantį Kasparą. Mažvydui perduotame Kasparo motinos žiede išgraviruoti žodžiai „Dabar ir visados. Martynas“ sujaukia pagrindinio veikėjo egzistenciją.Antrosios dramos dalies pradžioje vaizduojamas veiksmas, vykęs 1542 metais. Iš giesmės sužinoma, jog Vilniuje, Rotušės aikštėje, Mažvydas dalyvavo vaidinime, kuriame buvo kritikuojamos bažnyčios negerovės ir žmonių ydos. Vienuolyno požemiuose uždarytą Mažvydą išlaisvino Marija, kuri jį gydė, juo rūpinosi ir atsisakė mylimojo dėl kilnių Mažvydo tikslų. Drama pasiekė kulminaciją, kai Mažvydas sužinojo, jog Kasparas yra jo sūnus.Trečioje dramos dalyje aprašytas Mažvydo ir Kasparo konfliktas. Mažvydas nori įsūnyti Kasparą, bet atklydėlis nesutinka, nes smerkia tėvą dėl bailumo ir neryžtingumo, susijusio su nesantuokinio sūnaus pripažinimu. Pasirodo kareiviai, suima Kasparą, nes šis, keršydamas už motinos kaltinimą raganavimu ir mirtį, nužudė prievaizdą. Kasparas buvo išvestas, o Mažvydo asmeninė tragedija tęsėsi. Vienintelė Mažvydo paguoda, vaizduojama dramos epiloge, „špitolninkų“ iš „Katekizmo“ skiemenimis perskaitytas žodis „Lietuva“.
Pareiga Lietuvai
Be kaltės ir atgailos jausmo, kankinančio Mažvydą, svarbesnė yra veikėjo pareiga Lietuvai, lietuvių kalbai ir raštui, Dievui, meilei. Altruistiškai dėl pareigos Lietuvai Mažvydas paaukojo meilę Marijai (jos namuose parengė „Katekizmą“, išvyko jo spausdinti ir mokytis į Karaliaučių, tapo pastoriumi ir Ragainėje vedė Benigną). Paaukojęs asmeninę laimę dėl Lietuvos („Mano meilė / malda ir tikėjimas mano / žaizda vis negyjanti mano / gyvenimas mano ta žemė / po dievo dangum / Lietuva…“), Mažvydas svarstė, kokia didelė našta užgulė jo pečius.Pareigą Lietuvai, jos kalbai ir raštui pagrindinis veikėjas, kalbėdamas su pusbroliu Vilentu, įvardijo kaip Sizifo darbą: „Taip, taip - dabar - dabar tą akmenį į kalną / Stumiu, ritu, keliu… o rankos silpsta. / Paleisi - nugarmės. Ir pagalvoji: / Kuriems velniams tos pastangos…“ Tačiau visuomeninis pareigos jausmas buvo stipresnis ir už asmeninę pareigą (rūpinimąsi savo ir Benignos gerove), prasmingesnis net už religinį mokymą: „Argi ne kvailys! / Atsimeni, jaunystėje kartojau: / „Geriau prarasti Lietuvą nei Dievą.“ / Nepažinau tada, mielasis mano, / Nei Lietuvos, nei Dievo. Šitiek metų / Tarytum karčią metėlių arbatą / Geriu aš pareigą. Tik pareiga / Mane čia atvedė ir čia paliko. / Bijau prisipažinti, kad ne Dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“ Tikėjimo tiesų, mokslo žinių ir darbo bei gyvenimo mokymas pagrindiniam veikėjui buvo tie atramos taškai, kurie skatino aukotis dėl Lietuvos, jos rašto ir kalbos. Visuomeninė pareiga kaip dorovinis įstatymas Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ įprasmino veikėjo gyvenimą.
| Veikėjas | Pareiga Lietuvai | Aukos |
| Martynas Mažvydas | Tautos kultūros kūrimas, kalbos ir rašto išsaugojimas | Asmeninė laimė, meilė, šeima |
