Keičiantis laikams, kai kurių saldainių nebeliko, o kai kurie savo dešimtmečiais nepakitusiu skoniu džiugina mus ir šiandien.
Sovietmetis: tylioji rezistencija per meninę formą
Daugelis tikriausiai įsivaizduoja, kad sovietmečiu visa produkcija buvo panaši ir, ko gero, visa pažymėta kūju ir pjautuvu. Juk ne paslaptis, kad be tam tikrų institucijų antspaudų ir palaiminimo dienos šviesos neišvysdavo joks gaminys. Tačiau tai nėra visiškai tiesa.
„Sovietų Sąjungoje Baltijos šalis vadindavo „Pribaltika“. Ir ne veltui. Mes buvome šiek tiek kitokie, su stipresniu valstybingumo, kuris buvo atimtas, pojūčiu. Ir kalbant apie lietuviškumą, sovietinis laikotarpis nenugesino menininkų noro skatinti tautišką matymą ir jo sklaidą masinėje gamyboje. Jie testuodavo, vis „prakišdami“ kažkaip pamaskuotas, bet rusenančias tautinio paveldo idėjas“, - sako E.Kavarskas, pabrėždamas, kad apie tautiškumą kalba ne tik dizainas, bet ir to laikotarpio saldainių pavadinimai - „Vėtrungė“, „Nerija“, „Kopos“.
Anot dizainerio, visa tai yra apie lietuviškumą, pradedant pačia koncepcija ir baigiant vizualine išraiška, kai buvo naudojami ir tautiniai raštai, ir įvairūs drožinių motyvai. Tai buvo tarsi tylioji rezistencija, per meninę raišką tautodailės motyvus replikuojant dizaine.
„Kanuto Rusecko, tautiniu požiūriu labai svarbaus tapytojo lietuvių identitetui, paveikslo „Pjovėja“ panaudojimas ant saldainių dėžutės buvo neginčijamai Nepriklausomybės idėjų skatinimas. Šokoladukai su regionų tautiniais kostiumais - labai akivaizdus mūsų kultūros propagavimas. Saldainių dėžutė „Grok, Jurgeli“ - matome liaudies šokio pavadinimą ir tautiniais drabužiais apsirengusius šokėjus. Sausainiai „Lietuviškos pasakos“ - pats pavadinimas ir šriftas šiek tiek primena koplytstulpius, medinę drožybą. Saldainių dėžutė „Restoranas Medininkai“ - matome kunigaikštišką norą logotipe ir heraldinėse juostose pabrėžti senąją Lietuvos kultūrą, Didžiąją Kunigaikštystę ir didingą praeitį“, - analizuodamas devintojo dešimtmečio gaminių etiketes tautiškus elementus vardija E.Kavarskas.
Jo teigimu, Sovietų Sąjungoje prasidėjus „perestrojkai“, o Lietuvoje - Sąjūdžiui, atsirado vis daugiau raiškos lietuviškumo temos gvildenimui.
Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis ir dizaino krizė
Pirmasis Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetis gamintojus ir menininkus privertė ne tik ieškoti savo identiteto, bet ir sutapo su pasauliniais masinės kompiuterizacijos procesais.
„Vietoje senųjų technologijų, kuriomis naudojosi dizaineriai sovietmečiu, staiga atsivėrė galimybės naudotis kompiuterinėmis programomis. Tačiau ne visi senosios kartos dizaineriai iš karto galėjo adaptuotis prie kompiuterinių technologijų, kas lėmė technologinį pasimetimą. Šalia to dar buvo mentalinis pasimetimas, kai kiekvienas prekės ženklas Lietuvoje stengėsi tapti panašus į bet kurį vakarietišką produktą, kurio pakuotę kažkas atvežė iš brangiai kainuojančios kelionės“, - sako pašnekovas, prisimindamas, kad skrydis lėktuvu tuomet kainavo vidutinį atlyginimą Lietuvoje ir tas ribotumas keliauti sukūrė informacinį vakuumą.
Buvo neaišku, į ką mes norime būti panašūs ir sunku buvo suprasti, kuo norime būti. Kadangi interneto dar nebuvo ir žinių, kaip kurti naujomis rinkos sąlygomis, nebuvo iš kur gauti, E.Kavarsko pastebėjimu, prasidėjo mažiau sėkmingų dizainų etapas.
„Buvo neaišku, į ką mes norime būti panašūs ir sunku buvo suprasti, kuo norime būti. Nuo 2000-ųjų visi pradėjo po truputį suprasti, kad norėjimas būti bet kuriuo prekybos centro produktu iš Vakarų Europos ar Amerikos nėra teisingas atsakymas, nes negali konkuruoti būdamas toks pats su tuo produktu, kuris jau dešimtmečius įsitvirtinęs rinkoje, - identiteto paieškas analizavo dizaineris. - Tas tikrasis supratimas ir lūžinis momentas atėjo 2008 -aisiais, smogus didžiajai pasaulinei krizei, kuri leido suvokti, kad reikia ieškoti savo kelio“.
Iki tol, anot pašnekovo, buvo didelis pardavimų augimas, nes „trys Baltijos tigrai“ ir daugelis lietuviškų įmonių „važiavo“ ne kurdami, o gamindami produkciją, kuri buvo maždaug panaši į vakarietišką. Jos vartojamumas buvo labai didelis, nes laukė Rusijos ir Rytų Europos rinka, o Lietuvoje perkamoji galia taip pat augo labai stabiliai ir aktyviai, tad tiesiog nereikėjo per daug stengtis patenkinti vartotojus, kurie ir taip pirko dideliais kiekiais.
E.Kavarsko teigimu, didžioji krizė leido pamatyti, kad reikia ieškoti savo kelių. Paraleliai vykstantys procesai - pigių skrydžių oro bendrovių atėjimas į Lietuvą, atsivėrusi Šengeno zona, galimybė keliauti į tarptautines parodas leido pamatyti, kuo gyvena visas pasaulis.
„Ir tada atėjo tikrasis supratimas, kodėl ir kaip reikia kurti prekių ženklus, kodėl pakuotės dizainas yra labai svarbus ir kokio to dizaino reikia Vakarų rinkoms. Ir mes tada iš tiesų pradėjom augti, kaip ir Lietuvos pramonė su geraisiais savo pavyzdžiais, taip ir dizaino bendruomenė“, - lūžio metą įvardija pašnekovas.
Šuolis nuo konservatyvaus iki šiuolaikiško dizaino
Apibendrindamas saldainių pramonės etikečių dizainą, E.Kavarskas neslepia, kad du Nepriklausomybės dešimtmečius jis buvo labai konservatyvus, nesiorientuojantis į inovacijas ir atspindintis tuometinį vartotoją.
„Lietuviškus saldainius didžiąja dalimi pirko vyresnio amžiaus žmonės. Jie sudarė kritinę masę, į kurią ir orientavosi saldainių gamintojai. Todėl mes daugelį tų laikų lietuviškų saldainių dėžučių įsivaizduojame standartiškai su rožių puokštėmis ir auksiniu užrašu skambiu pavadinimu“, - neslėpė dizaineris.
Tačiau pavažinėjus po pasaulines parodas, gamintojų požiūris į dizainą gerokai pasikeitė. Kaip vieną iš inovatyviausių dizaino pavyzdžių E.Kavarskas įvardija „Pergalės“ projektą „Choc-in“: „Tai yra puikus, ryškus, jaunam pirkėjui skirtas pasaulinio dizaino pavyzdys, kur visiškai neatskirtum, kurioje šalyje jis sukurtas“.
Pašnekovo teigimu, dabar lietuviškas pakuočių dizainas tarptautiniame ir Baltijos šalių kontekste atrodo tikrai solidžiai.
„Mes esame pasaulinio žaidimo dalyviai, atstovaujame pasaulinę rinką, esame tos rinkos žaidėjai ir tos rinkos dalis. Tai rodo ir mūsų gaunami tarptautiniai apdovanojimai. Vertinant Baltijos šalių kontekste, labai džiugina kolegiškas bendravimas net tarp rinkos konkurentų, jis labai koreliuojasi su mintimi, kurios vis dar nepametame nuo Nepriklausomybės atgavimo laikų, kad esame trys Baltijos sesės“, - pabrėžė dizaineris.
Šimtmečio dėžutė - pagarba mūsų istorijai
Pažymint Lietuvos Nepriklausomybės 100-ąsias metines, „Vilniaus Pergalė“ pristato išskirtinio dizaino rankų darbo saldainių dėžutę, kuria atiduota pagarba trijų Baltijos šalių istorijai ir vienybei.
„Kuriant dėžutės dizainą, norėjosi vizualiai įprasminti tai, kad visos trys Baltijos šalys vienu metu, neskaičiuojant dienų, pareiškė norą būti nepriklausomomis. Todėl atsirado juostinio pasakojimo motyvas, neatskiriant jokia riba vienos šalies nuo kitos, o sklandžiai pereinantis iš vieno epizodo į kitą. Jame panaudoti šalims būdingi landšaftiniai sprendimai, stilizuoti gamtos elementai ir visiems atpažįstami architektūriniai objektai. Dėžutės dizainui pasirinktas šventiškiausias ir iškilmingiausias spalvų derinys - baltos ir auksinės, nuspalvinant tik vėliavėles ir akcentuojant jas kaip sakralų brangakmenį ant žiedo“, - sumanymą atskleidžia E.Kavarskas.
Pagrindinė linijinio pasakojimo ir persipinančių objektų idėja - kad Lietuva, Latvija ir Estija nėra atskiros, todėl objektai nėra atskirti aiškia linija, nes mes kalbame ne apie atskyrimą, o apie bendrą trijų šalių patirtį ir pergalę.
Dizainerio teigimu, ypatingą reikšmę turinčios dėžutės nesinorėjo užmarginti, norėjosi sakralumo ir nedidelių detalių, į kurias kryptų dėmesys.
„Pagrindinė linijinio pasakojimo ir persipinančių objektų idėja - kad Lietuva, Latvija ir Estija nėra atskiros, todėl objektai nėra atskirti aiškia linija, nes mes kalbame ne apie atskyrimą, o apie bendrą trijų šalių patirtį ir pergalę, - akcentavo pašnekovas. - Padarėme šiuolaikišką dovaną, kurią ne gėda nuvežti savo draugams į Vakarų Europą, Ameriką ar bet kur pasaulyje ir nesiteisinti dėl dizaino, o didžiuotis juo“.
Saldainiai „Vilnius“ ir „Sostinė“
Saldainiai „Vilnius“ ir „Sostinė" - maloni išimtis, mat yra vyresni už daugelį iš mūsų. Ir nors su jais auga jau trečioji lietuvių karta, mes vis dar mėgaujamės tokiu pačiu šių saldainių skoniu, koks jis buvo sukurtas prieš beveik šešis dešimtmečius. Smalsumo vedini pasidomėjome, kaip šie saldainiai buvo gaminami anksčiau, kas sukūrė jų receptūras ir kokia jų populiarumo paslaptis.
Saldžiai kvepiančiais „Vilniaus pergalės“ koridoriais mus lydėjo ir saldainių istoriją papasakojo gamybos direktorė Gitana Šimanskienė.
„Vilnius“ - unikalus lietuvių technologo kūrinys
„Vilnius“ yra tikras lietuviškas saldainis, kuris 1963 m. buvo sukurtas „Vilniaus pergalės“ technologo ir gimė mūsų fabrike, kur gimė visa receptūra bei technologinis procesas. Tačiau sovietiniais laikais nebuvo galima sugalvoti bet kokių saldainių ir pradėti juos gaminti.
Teko praeiti ilgą kelią pro visus nomenklatūrinius vartus, kol receptas buvo patvirtintas Maskvoje, uždėtas štampas ir tik tada galėjome juos paleisti į masinę gamybą“, - unikalių saldainių istoriją prisimena „Vilniaus pergalės“ gamybos direktorė.
„Vilniaus“ saldainiai visame asortimente išsiskiria ne tik burnoje tirpstančiu skoniu, bet ir sudėtingiausiu gamybos procesu, kuris trunka daugiau nei tris paras.
G.Šimanskienė pamini ir faktą, kad saldainiams „Vilnius“ 1967 m. buvo suteiktas kokybės ženklas, kas Sovietų Sąjungos mastu buvo labai aukštas įvertinimas.
Pašnekovės teigimu, šie saldainiai savo sudėtimi šiek tiek primena prancūziškuosius „ganašus“, kurių gamyboje taip pat naudojamas šokoladas, sviestas ir grietinėlė.
„Tam, kad pagamintum šokoladą, kuris naudojamas šių saldainių gamyboje, pirmiausia žaliavos sumaišomos ir garinamos, kad būtų pašalinti visi nemalonūs skoniai iš kakavos. Net 24 valandas šokoladas yra konšuojamas - maišomas, smulkinamas, lyg „glostomas“. Po to ta šokolado masė suplakama su grietinėle bei sviestu ir viskas paliekama bręsti 2 paras“, - saldainių gamybos technologiją atskleidė G.Šimanskienė, pajuokaudama, kad gana dažnai tenka sulaukti žmonių skambučių ir prašymų išduoti receptūrą, nes daugelis norėtų pasigaminti jų namuose.
Visgi receptūra guli saugiai užrakinta. Tačiau gamybos direktorė išduoda, ko gero, pagrindinę šių saldainių subtilaus skonio paslaptį - ir grietinėlė, ir sviestas yra naudojami tik patys šviežiausi ir perkami iš Lietuvos gamintojų.
Dėl šios priežasties pavyko prailginti saldainių galiojimo trukmę nuo dviejų iki keturių mėnesių. O pačioje gamybos pradžioje, anot specialistės, šie skanėstai galiodavo vos dvi savaites.
Įdomi ir „Vilniaus“ saldainių popierėlių istorija.
„Ant popierėlio yra pavaizduota stilizuota katedra ir 1963 m., kai atsirado šie saldainiai, ant jos nebuvo trijų skulptūrų. Jas atstačius, pirkėjai teiravosi, kodėl jos neatsiranda ir ant saldainių popierėlių. Teko „atstatyti“ jas ir ten“, - šypsodamasi pasakojo G.Šimanskienė.
„Sostinė“ - išskirtinio skonio ir gamybos saldainiai
Visų gerai žinomi ir įvairiomis progomis dovanoti mėgstami saldainiai „Sostinė“ ypatingi ne tik dėl savo likerinio įdaro. 1959 m. dar rankomis pradėti gaminti saldainiai šiandien gaminami jau automatizuotai, tačiau jų gimimas ilgas ir išskirtinis.
„Saldainiai „Sostinė“ ypatingi tuo, kad turi du atskirus sluoksnius ir yra aplieti šokoladu. Vieną iš tų sluoksnių mes gražiai vadiname pienine pomadėle, kuri gaminama iš didelio kiekio kondensuoto pieno ir cukraus. Jis yra verdamas, paskui plakamas, kol susidaro labai švelni cukrinė pieninė pomada - smulkūs pieno ir cukraus kristalai. Antrąjį sluoksnį mes vadiname pieno likeriu, jis gaminamas iš didelio kiekio pieno ir šlakelio alkoholio. Būtent tas dviejų sluoksnių derinys, kreminio, kuris iš karto tirpsta burnoje, ir skysto, sukuria tą ypatingą skonį, o ypač derinyje su šokoladu“, - pasakojo gamybos direktorė.
Pašnekovė juokavo, kad žmonės dažnai teiraujasi, kaip gi į saldainio vidų patenka tas skystas įdaras - ar tik ne švirkštais įšvirkščiame? Ir tai iš tiesų labai nepaprastas procesas.
„Pirmiausia išverdamas cukraus persotintas sirupas, jis skystu pavidalu supilamas į krakmolo formelę. Krakmolas atieka labai svarbią užduotį - suteikia saldainiui formą ir iš paviršiaus sugeria drėgmę. Netekęs drėgmės cukrus kristalizuojasi ir iš skysto jis tampa saldainio formos“, - gamybos subtilybes atskleidė G.Šimanskienė, pabrėždama, kad likerinis saldainis labiau dužus už kiaušinį, tad reikia labai įgudusių rankų, kad jis būtų perkeltas į kitą vietą ir aplietas šokoladu.
Kadangi šių saldainių gamyba ilga ir sudėtinga, nuo žaliavų sudėjimo iki pirmojo saldainio atsiradimo praeina mažiausiai dvi paros.
„Sostinės“, kaip ir „Vilniaus“ saldainių galiojimo laikas buvo vienas trumpiausių - du mėnesiai. Pastorinus šokolado sluoksnį ir taip apsaugojus saldainio įdarą nuo išdžiūvimo, galiojimo laiką pavyko prailginti iki keturių mėnesių, tad dabar nusipirkus galima jais mėgautis ilgiau.
„Trumpas išskirtiniausių mūsų saldainių galiojimo laikas kiša koją jų eksportui, tačiau ir „Sostinė“, ir „Vilnius“ labai mėgstami lauktuvėms, vertinamas išskirtinis jų įpakavimas“, - sakė „Vilniaus pergalės“ gamybos direktorė.
Nostalgija sovietiniams saldainiams
Taip taip, mane apėmė noras patrysčiot apie vaikystę ir tai, kaip ten gerai visaip man buvo ir kaip visas pasaulis buvo labai gražus, o dabar viskas yra šlykštu ir tas jaunimas niekam tikęs. Tiesą sakant, sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni.
Paprasčiausiai kažkaip netyčia susimasčiau ir supratau, kad man labiausiai patiko saldainiai, iš kurių daugiau, nei pusė buvo net ne saldainiai, o visai kitiems tikslams skirti produktai. Kai kurių iš tų dalykų dabar nei nėra, o kai kurie - visai nepakitę ir ligšiol populiarūs.
- Hematogenas - klaikiai, nesuvokiamai deficitinis saldumynas, pardavinėtas tik vaistinėse.
- Mėtinės „Aeroflot“ pastilės.
- Kavos plytelės. Teoriškai tas daiktas turėjo būti kava su pienu ir cukrumi, kurią galima ištirpinti, užpylus verdančiu vandeniu.
- Kisieliaus briketai būdavo pigūs ir labai skanūs.
- Saldainiai „Karvutė“ būdavo dviejų rūšių.