Bulvės - bulvinių šeimos daugiamečiai augalai, į Lietuvą įvežti XVII a. Pirmiausia jos paplito dvaruose, o XIX a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų ir valstiečių ūkiuose. Dabar Lietuvoje bulvės auginamos beveik visur. Bulvės turtingos vitaminų, aminorūgščių ir mineralinių druskų, jų gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų, todėl ne veltui bulvės vadinamos antrąja duona.
Kadangi išvesta daugybė bulvių veislių, šakniagumbių sudėtis šiek tiek skiriasi. Tačiau apie 75-80 proc. šviežio gumbo sudaro vanduo. Sausos medžiagos pagrindas - krakmolas.
Per eilę metų Lietuvos bulvių augintojai išmoko tinkamai taikyti agrotechnines priemones, ir bulves pradėjo auginti pagal paskirtį. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio verslo tvarumą ilgalaikėje perspektyvoje.
Tiek stambūs, tiek smulkesni bulvių augintojai dabartiniu metu suvokia, kas yra rinka, todėl tiesioginių pardavimų dėka ūkininkai didina savo konkurencingumą ir pajamas. Tokiu būdu gerėja užsakovo ir augintojo tiesioginis bendradarbiavimas, o dėmesys koncentruojamas į parduodamo produkto išskirtinumą.
Auginant produkciją daug dėmesio yra skiriama bulvių atsparumui ligoms, tolerantiškumui virusinei infekcijai, sandėliavimo kokybiniams rodikliams, skoniui, gumbų minkštimo spalvai ir kitiems aspektams. Bulvių augintojus domino ir domina, kaip išauginti daugiau geros kokybės ž.ū. produkcijos, kokias veisles naudingiausia auginti, kokias agrotechnikos priemones taikyti.
Bulvių veislės
Šiuo metu Lietuvoje auginama nemažai įvairių bulvių veislių, besiskiriančių pagal brandos laiką, skonį, cheminę sudėtį ir išvaizdą. Jos tinka įvairiems poreikiams ir gali būti auginamos skirtingose dirvose bei duoti gerus derlius. Auginamų bulvių derlingumui, gumbų kokybei didelę reikšmę turi laiku pakeista bei tinkamai parinkta veislė.
Bulvių veislės grupuojamos pagal vegetacijos periodo ilgį (laikotarpis nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo). Kiekvienais metais rekomenduojama atnaujinti turimas bulvių veisles. Pagal veisles bulvės skirstomos į penkias grupes:
- Labai ankstyvos - vegetacija trunka 70-90 dienų.
- Ankstyvosios - 90-100 dienų.
- Vidutinio ankstyvumo - 100-110 dienų.
- Vėlyvosios - 110-120 dienų.
- Labai vėlyvos - 120 ir daugiau dienų.
Pati ankstyviausia „Agrico" firmos veislė. Stiebagumbiai apvaliai ovalūs, šviesiai gelsva luobele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai dideli, vienodi.
Labai ankstyva veislė. Gumbai ovalūs, geltona odele ir gelsvu minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti nesubyra. Gumbai vidutinio dydžio, vienodi.
Labai ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodo dydžio, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, gelsva luobele ir baltu vidumi. Išvirtos nesubyra.
Ankstyva veislė. Gumbai dideli, vienodi, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, tamsiai raudoni, šviesiai geltonu vidumi, išvirti nesubyra.
Ankstyva veislė. Gumbai dideli, ištempto ovalo formos, sekliomis akutėmis, šviesiai geltona odele ir minkštimu, išvirti nesubyra.
Vidutiniškai ankstyva veislė. Gumbai vidutinio dydžio, ovalūs, geltona odele ir minkštimu, sekliomis akutėmis, išvirti lengvai subyra. Bulvės labai skanios, degustacijose jų skonis įvertintas 8-9 balais iš 9 galimų.
Populiarios bulvių veislės
- Adora: Kilmės šalis - Olandija. Derlinga veislė su vienodo dydžio, stambiais, apvaliai ovaliais gumbais, šviesiai gelsvu minkštimu. Atspari mechaniniams pažeidimams.
- Mozart: Kilmės šalis - Olandija. Labai derlinga stambių gumbų veislė su ovaliais gumbais, geltonu minkštimu. Puikaus skonio, atspari mechaniniams pažeidimams ir vidiniams sumušimams.
- Queen Anne: Kilmės šalis - Didžioji Britanija. Derlinga maistinės paskirties veislė, išsiskirianti marga luobele ir pieno baltumo minkštimu. Atspari įvairioms rauplėms bei sunkiems sudaužymams.
- Laura: Kilmės šalis - Vokietija. Maistinės paskirties veislė su ovaliais gumbais, balkšvai gelsva luobele ir geltonu minkštimu. Atspari dryžligės ir lapų susisukimo virusams bei bulvinių nematodų Ro1 ir Ro4 prototipams.
- Annabelle: Kilmės šalis - Vokietija. Derlinga, maistinės paskirties veislė, ypač atspari ligoms. Gumbai ovalūs, geltona luobele ir minkštimu. Tinka auginti įvairiose klimatinėse sąlygose.
- Solist: Kilmės šalis - Vokietija. Maistinės paskirties veislė su apvaliai ovaliais, stambiais gumbais, šiukštesne odele. Atspari vėžiui, bulviniams nematodams Ro1, virusams A ir Y ir lapų susisukimo virusui.
Dirvos paruošimas
Bulvių sodinimui dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Bulvės geriausiai dera pasodinus po daugiamečių žolių, ankštinių augalų, tręštų mėšlu žiemkenčių.
Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių - ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis.
Po dviejų trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai. Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirvą sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis.
Po šakniavaisių, daržovių dirva tiesiog giliai suariama. Bulvių auginimui netinka rūgščios bei kalvotos dirvos. Bulvėms tinkamiausi mažo rūgštingumo arba neutralios reakcijos dirvožemiai (pH 6,5-7,0). Bulvės geriausiai dera puveninguose priesmėliuose, lengvuose priesmėliuose, tačiau sunkesnės sudėties dirvos tinka tik labai sukultūrintos, patręštos dideliais organinių trąšų kiekiais, su priešsėliais, po kurių susikaupia daug organinių liekanų ir kurios gerai byra dorojant derlių.
Mūsų respublikoje tinkamiausios bulvėms žemės yra neužmirkę arba nusausinti lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai bei priesmėliai. Tokios dirvos pavasarį greičiau pradžiūsta ir įšyla. Jose anksčiau negu sunkiose galima pasodinti bulves.
Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožemyje, turi būti apie 1-1,2 g/cm³ ir 1,3-1,4 g/cm³ - priesmėlio dirvoje.
Parenkant priešsėlius bulvėms, būtina atsižvelgti į tai, kad dirva būtų kuo labiau sukultūrinta, turtinga organinių medžiagų, nepiktžolėta, puri, tuomet priešsėlio parinkimas didesnės įtakos bulvių augimui gali ir neturėti.
Tręšimas
Bulvės 100 cnt gumbų išauginti paima iš dirvos 50 kg azoto (N), 20 kg P2O5 ir 80 kg K2O. Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas ir fosforas reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojami didžiausios masės priaugimo metu.
Tuo tarpu kalis reikalingiausias pradedant augti bulvienojams, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja - net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Bulvės greitai reaguoja į per mažą arba per didelį azoto kiekį, nuo ko priklauso ne tik derliaus kiekis ir kokybė, bet ir jų išsilaikymas sandėliavimo metu.
Mėšlą arba kompostą reikia įterpti iš rudens arba visai jo atsisakyti. Su mėšlu į dirvą įnešamos ne tik piktžolių sėklos, ligų sukėlėjai, tačiau sunku prognozuoti, kada jis mineralizuosis. Šio proceso metu perteklinis azotas nitratų forma gumbuose kaupia kenksmingas medžiagas, mažėja krakmolingumas, blogėja jų skonis ir suvirimas (bulvės tamsėja).
Be to, nuo per didelio azoto kiekio lėtėja gumbų brendimas, blogėja prekinė išvaizda, gumbai blogai išsilaiko sandėliuojant. Geriausiai tinka kompleksinės, chloro neturinčios mineralinės trąšos santykiu NPK 10:10:20, 11:11:21, 12-11-18 su mikroelementų priedais, pvz. manganu (Mn), cinku (Zn) ir kt.
Mineralinio maisto pasisavinimui didelę įtaka turi drėgmė. Bulvės maistinėmis medžiagomis gali apsirūpinti tik tada, kai yra pakankamas drėgmės kiekis. Iki sudygimo vandens daug nereikia, tačiau kai užaugina lapus, bulvės jau išgarina daugiau vandens.
Daugiausia mineralinių medžiagų ir vandens augalas sunaudoja žydėjimo metu, kai vyksta intensyvi asimiliacija ir stiprus atsarginių medžiagų kaupimas gumbuose. Po žydėjimo vandens poreikis vėl sumažėja. Taigi kritinis laikotarpis bulvėms yra žydėjimas. Šiuo laikotarpiu trūkstant drėgmės derlius gali sumažėti 2-3 kartus.
Kaitros metu, dirvoje trūkstant drėgmės, bulvių lapai suvysta, negamina gumbams reikalingų maisto medžiagų, dėl to pailgėja jų vegetacija. Antra vertus, esant drėgmės pertekliui bulvienojai pradeda vysti, gumbai nustoja augti. O šlapioje dirvoje dėl per didelio drėgmės kiekio bulvėms pritrūksta oro. Jei bulvių augimo ir vystymosi metu daug lyja, gumbų luobelė išauga storesnė, o jei drėgmės trūksta - luobelė plonesnė.
Sėklos paruošimas ir sodinimas
Bulvės labai mėgsta šviesą - tai šviesiamėgiai augalai, o pavėsio nemėgsta. Dėl šviesos trūkumo jos nežydi, mažai mezga, lapai pageltonuota, stiebai ištįsta, būna mažesnis derlius. Jei dirva labai įtręšta ir bulvės labai tankiai pasodintos, joms trūksta šviesos.
Norintieji anksčiau paragauti šviežių bulvių jau kovo mėnesį reikia pradėti jas daiginti. Sudaigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas, be to, 2-3 savaitėmis ankščiau užaugina derlių. Daiginti geriau didesnes bulves, nes jos išaugina stipresnius daigus, o iš jų susiformuoja tvirtesni kerai ir užauginamas gausesnis derlius.
Daiginimo laikotarpis turėtų būti 30-45 dienos iki sodinimo. Daiginti atrinkite ne mažesnius kaip 50-80 g ligų, kenkėjų ir mechaniškai nepažeistus bulvių gumbus. Šviesoje daiginamų bulvių daigai neištįsta. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15 0C. Jeigu patalpa sausa, bulves per savaitę 2-3 kartus apipurkškite vandeniu.
Šviesoje daiginami gumbai pažaliuoja, kaupiasi chlorofilas, todėl geriau auga šaknų sistema, lapai ir stolonai. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1-1,5 cm, tada sodinant jie nenulūžta ir greičiau sudygsta.
Galima daiginti ir tamsoje, tuomet bulvės sluoksniuojamos su durpėmis, pjuvenomis, kompostu, tačiau jų daigeliai bus gležnesni ir labiau apsilaužys sodinant.
Tinkamai parinkta bulvių veislė bei sėkla - tai pagrindinė sąlyga gauti nemažą bulvių derlių. Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir produktyvios. Pavasarį bulves sėklai reikia ruošti kovo pabaigoje - balandžio pradžioje. Jeigu bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet ruošiant sėklą sodinimui būtina atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus.
Tai labai svarbu, nes augdamos bulvės mažiau bus pažeistos ligų. Prieš sodinimą bulvės galėtų būti suskirstytos į tris dalis: smulkūs (35-50 g), vidutiniai (51-80 g) ir stambūs (81-110 g ) gumbai.
Didesnės bulvės išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Nerekomenduojama sodinti labai smulkių gumbų, nes jie dažniausiai būna išaugę iš ligotų augalų. Toks pasėlis bus ligotas ir derlius bus mažesnis.
Bulvių saugyklose laikomą bulvių sėklą ruošti bulviasodžiui galima pradėti ir anksčiau. Atrinktą sėklą galima laikyti supiltą storoku sluoksniu, tačiau labai svarbu palaikyti nuo +2 iki +4°C temperatūrą. Ankstyvas rūšiavimas atliekamas ne žemesnėje kaip +10°C temperatūroje, nes žemesnėje temperatūroje padidėja gumbų jautrumas mechaniniams pažeidimams. Tačiau ir čia yra privaloma agrotechninė priemonė - šildyti gumbus šiltu oru prieš sodinimą, kad atbustų akelės ir bulvės pasiruoštų dygimui.
Geriausi sodinimui 25-100 g svorio gumbai. Tačiau tokio stambumo gumbus būtina rūšiuoti į frakcijas. Bulvių atsparumas ligoms padidinamas beicuojant. Pavasarį beicuotas bulves reikia apdžiovinti.
Bulvės sodinamos, kai dirva pradžiūsta ir įšyla, jos temperatūra 10 cm gylyje turėtų būti iki 7°C. Sodinimo laiko pasirinkimą taip pat lemia dirvožemis, dirvos drėgmė ir temperatūra.
Tankiausias pasėlis būna pasodinus bulves 5-7 ir 10-12 cm gilumu. Šiuose pasėliuose bulvės mažiau serga ir duoda didesnį derlių. Jeigu bulvės bus susodintos tankiai, tai pasėlis bus lankstus, augalai vienas kitą stelbs ir derlius mažės, o jei per daug retas, tai derlius taip pat bus mažesnis, nes augalai neišnaudos visų dirvos maisto medžiagų.
Tinkamiausios augalams augti sąlygos būna tuomet, kai bulvių žydėjimo pradžioje bulvienojai ir lapai visiškai uždengia eilių ir tarpueilių žemę. Sodinant bulves sodinimo mašinomis, jos gumbus gali išsodinti 75-96,4 cm pločio tarpueiliais. Bulves auginant 75 cm pločio tarpueiliais, jų augimo zonose dirva mažiau sutankėja.
Komplektuojant bulvių sodinamąsias su trąšadėžėmis bei tręšiant dirvą sodinimo metu galima gauti nemažą derliaus padidėjimą (apie 20%), kadangi įrodyta, kad didžiausią naudą mineralinės trąšos duoda jas įterpiant sodinimo metu lokaliai, t.y.
Norint anksčiau gauti naują derlių bei didesnį pelną (nes pirmosios bulvės brangiausios) prieš labai ankstyvų bulvių veislių sodinimą jas reikia daiginti. Daigintos bulvės geriau panaudoja dirvos drėgmės atsargas ir derlių užaugina 2-3 savaitėm ankščiau. Daiginimo laikotarpis gali būti 30-45 dienos iki sodinimo.
Daigintas bulves galima sodinti ir auginti taikant mechanizuotą bulvių auginimo technologiją. Šiuo metu bulvių auginimo techniką gaminančios kompanijos „Cramer", „Grimme" gamina specialias sodinamąsias, kurios nenulaužo daigelių. Šios sodinamosios turi daigintų bulvių platformas.
Pasodintas sudygusias bulves reikia saugoti nuo šalnų. Bulvių daigai nukenčia ir dalis jų žūsta esant -2 °С temperatūrai. Dar vienu laipsniu žemesnėje temperatūroje žūsta visi bulvių daigai. Todėl pasodintas bulves rekomenduojama dengti agroplėvele.
Siekiant išvengti pavasarinių šalnų neigiamo poveikio, labai ankstyvų bulvių masyvą prieš prognozuojamas šalnas galima stipriai palaistyti. Purškiama tiek kartų, kiek šalnų prognozuoja sinoptikai.
Priežiūra
Pasėlio akėjimas derinamas su kaupimu, kai sodinamos bulvės kartu ir apkaupiamos. Akėjant suardomos vagų viršūnės, todėl susidaro pavojus išvartyti pasodintus gumbus,o prieš kitą akėjimą vagas vėl tenka formuoti kaupikais.
Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami, ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpueilius. Purenti galima tik lygiuose plotuose ir tiesiomis vagomis pasodintas bulves. Kalvotose dirvose ir nelygiomis vagomis pasodintas bulves geriau kaupti, nes tuomet mažiau pažeidžiama bulvių kerų.
Kaupimo ir purenimo tikslas - sunaikinti piktžoles ir palaikyti purią dirvą. Pasitaikius sausringam laikotarpiui bulves patartina laistyti papildomai.
Ne vienas ūkininkas Lietuvoje bulves augina taikant pažangias technologijas, tai yra, pasodinus bulves yra formuojamos padidinto skerspjūvio vagos. Vag.
Apsauga nuo ligų ir kenkėjų
Įvairūs kenkėjai užklumpa nokstantį bulvių derlių ir stiebus. Žalingiausi kenkėjai - kolorado vabalai, spragšiai, amarai. Labiausiai išplitusios bulvių grybinės ir bakterinės ligos - maras, šlapiasis puvinys, sausasis puvinys, rauplės, rizoktoniozė.
Dažniausiai bulvės serga dviem pagrindinėmis ligomis - vėlyvuoju maru ir rauplėmis. Pajuodusios viršūnės rugpjūtį ar net liepos pabaigoje, kai lyja lietingi orai arba šaltos naktys su gausia rasa, yra liūdnas vaizdas.
Taip atrodo vėlyvojo maro klestėjimo laikotarpis. Jei nesiimsite veiksmų pastebėję pavienius pažeidimo požymius, liga per kelias savaites nuniens visą plantaciją.
Gumbų opos pažįstamos visiems: tai bulvių rauplės. Be to, yra įvairių formų - kai kurios pasireiškia tik sandėliavimo metu. Kažkas nelaiko šios ligos pavojinga ir su ja susitaiko. Tačiau žalingas jos vaidmuo yra tas, kad ji leidžia kitų ligų sukėlėjams (sukeliantiems puvinį) greičiau prasiskverbti į bulves, o tai yra rimta problema. Todėl svarbu išmesti visus abejotinos kilmės gumbus prieš juos dedant į rūsį ir tą patį padaryti prieš sodinimą.
Laikymo sąlygos taip pat vaidina svarbų vaidmenį: drėgname, prastai vėdinamame rūsyje ne tik rauplėms yra visos galimybės „išplisti“. Ši liga gerai vystosi esant šarminei dirvožemio reakcijai, todėl reikia būti atsargiems deoksiduojant. Geriausias sprendimas bus silpnai rūgštus dirvožemis.
Daugelis šiuolaikinių veislių yra atsparios šioms dviem ligoms. Todėl rinkdamiesi sėklines bulves atkreipkite dėmesį ne tik į gumbų skonį ir prekines savybes, bet ir į šį gebėjimą. Laikykite tai savo draudimu nuo šių bėdų.
Tačiau mes dažnai imame savo (ar net kaimynų) sėklinę medžiagą - ir čia jūsų draudimas bus prevencija. Tai apima sėjomainą, piktžolių kontrolę, žaliosios trąšos sėją, įtartinų gumbų atmetimą tiek laikant, tiek ruošiant sėklinę medžiagą, tręšimą prieš sėją ir profilaktinį purškimą vegetacijos metu (nereikia rizikuoti ir laukti, kol pasirodys vėlyvojo puvinio požymiai).
Derliaus nuėmimas
Kai viršūnės nulinksta, pagelsta, nudžiūsta - tai pagrindiniai signalai sodininkui, reiškiantys, kad laikas kasti. Nustatyta, kad geriausias bulviakasio laikas - nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. Suvėlinus, pablogėjus orams ir įmirkus dirvoms, ženklūs derliaus nuostoliai, daug bulvių lieka neiškastų.
Nuėmus derlių, visiškai išvalykite žemę nuo augalų liekanų. Lietuvoje bulvių plotai, kaip ir gyventojų skaičius, kasmet mažėja, bet bulvės dar vis auginamos. Jų derliui daug įtakos turi auginimo sąlygos.