Lietuviai, laiko vingiuose, gyvenimo vargų painėse buvo ir yra Viešpaties maloningumo apdovanoti didžiai šviesiomis asmenybėmis. Vienu iš pirmųjų išnyra didinga kunigo Mackevičiaus asmenybė. Šviesiųjų vardų galerijoje atrasime ir užsienio kraštuose savo darbais giliai įsibrėžusius - Matulaitį, Anglijoje; Milukų, Pr.
Tik vieną kitą paminėdamas vardais - nesumažinu nuopelnų ir tų daugelio tūkstančių nepaminėtų, kurie kiekvienas savo darbais nusipelnę atskiros monografijos.
Vėlus ir drėgnas tropikų didmiesčio vakaras. Nuleidęs galvų ir giliai susikaupęs stovėjau Rio de Janeiro katedros mažame kambarėlyje, su sieksnio storumo sienomis, aukštai palubėje mažu ir siauru langeliu. Asketiškai kieta geležinė lova, stalelis ir viena kėdė. - Senhor... kai panorėsite išeiti - raktą malonėkite palikti sargo kambarėlyje.
Anų tolimų laikų Kauno kunigų seminarijos prefektas. Vaistininkas Kaišiadoryse - rusų pirmosios okupacijos metais. Sunkiausiu ir pavojingiausiu metu - Kristaus apaštalas Gudijoje. Tremtinis - Vokietijoje. Švento Kazimiero Lietuvių Kolegijos organizatorius-kūrėjas ir pirmasis jos vicerektorius - Romoje. Gregorianumo universiteto teologijos mokslų daktaras. Belo Horizonte - Diecezinės kunigų seminarijos profesorius.
Šitoje rūsčioje viduramžių celėje jis ruošė memorandumus Brazilijos vyriausybei Lietuvos laisvinimo reikalais. Čia jis gyveno. Ilsėdavosi po sunkių dienos darbų ir begalinių rūpesčių. Čia jį aplankydavo Rio de Janeiro kardinolas, vyskupai, senatoriai ir deputatai, kuriuos vaizdingu žodžiu ir gausiais raštais informuodavo apie pavergtos tėvynės kančias, vargus, problemas. Iš čia jis vedė gausią korespondenciją su pasaulio lietuviais.
Buvo silpnos sveikatos, gyvenimo vargų nualintas. Bet visada jį sutikdavau kukliai besišypsantį. Labai rūpestingai rinko medžiagą jo ruošiamam istoriniam veikalui apie Brazilijos lietuvius, nuo seniausių laikų iki dabar. Gaila... nelauktai pervargusi jautri širdis nustojo plakusi.
Atsimenu... šitame niūriame Rio Katedros kambarėlyje, mums besikalbant, man kilusi mintis rašyti jo nuotykingo, įvairaus ir turiningo gyvenimo monografiją. Ilgiau pagalvojęs, jis nuoširdžiai pritarė. Supratau jo begalinį kuklumą, bet, kaip istorijos mylėtojo, nenugalimų norą, kad nenueitų užmarštin išgyventų dienų baisumai, pavojai, istorinės reikšmės faktai.
Savo pažadų, lyg ir įsipareigojimų, dar kartų patvirtinau, aplankydamas, dabar jau apleistų, siaurą ir niūrų Rio Katedros kambarėlį, kuriame dar jaučiau šalia savęs Jo artumą ... Užmerkiau akis, lyg laukdamas - staiga išgirsti Mielojo Monsinjoro švelniai malonų balsą... Šviesus ir šiltas, kaip gaivinantis saulės spindulys, kaip Šviesa iš Šviesos - toks buvo a.a. Kunigas, kanauninkas, prelatas, visuomenininkas ir visų draugas, velionis buvo mums, lietuviams, visai mūsų tautai, šviesiausias krikščioniškojo pasaulio apaštalas.
Kuklus kasdieniniame gyvenime, vis mėtomas ir mėtomas tarp Brazilijos ir Romos, jis įrėžė gilią kultūrinę vagą ypač Rio de Janeiro lietuvių suskydusioje kolonijoje. Mielas ir mylimas, kaip brolis, tėvas, sielos vadovas, gerasis patarėjas, aristokratiškos laikysenos ir kartu nepalaužiamai tvirtas katalikas - Šventojo Kazimiero pats iškiliausias 500 metų sukakties garbintojas. Ir jis sugebėjo. 1958 metais Rio de Janeiro lietuviai iškilmingai atžymėjo Šventojo Kazimiero 500 metų jubiliejų.
Ne tik scenoje, viešame susirinkime, bet ir per Vera Cruz radiją portugališkai buvo suvaidinta Šv. Ir rodos, tik neseniai mielas kun. Zenonas ateina pas mane ir kalbina, ragina - “panaudokite savo plunksną ...” - įsijautus į jo pasiūlymą, parašiau tą kuklią inscenizaciją, bet ją rašant, lyg girdėjau šauksmą iš tos Šv. Deja, viskas dabar jau liko praeity.
Prelato Zenono Ignatavičiaus kelias Brazilijoje nebuvo “šilkais klotas”, bet savo kantrumu, saulėta nuotaika, jaunatvišku entuziazmu ir žmogaus pažinimu jis sugebėjo prikelti lietuvį, užsnūdusį tropikų palaimintoje šilumėlėje. Mes visi tada buvome pilni entuziazmo ir visokių išmonių pilni. Rio de Janeire dar yra likę velionio bendradarbių, kurie atsimena prelato veiklą jų tarpe.
Asmeniškai, o gal ir daugelio S. Paulo lietuvių vardu pasakysiu, kad prel. Jo gerosios rankos nebelaimins mūsų. Jis švystelėjo Brazilijos lietuvių gyvenime, kaip švytintis meteoras ... Brooklyn, N.Y. mylėjo.
Siuvėjas rūpestingai matavo ir karpė labai įmantriam drabužiui medžiagą. - Tai aišku... Tai gražiausiai aišku, pane meistre: gyvenimas nesitaiso. Smunka. Tai aišku.
- Va, žiūrėk, pane, kaip viskas brangu. O kaip tie jauni žmonės pramuštgalviškai vaikosi madas, pane? O tie tiligentai - tiesiog gadina žmogų. Mano dvare, pane, net kumečiai laikraščius skaito ... Tegu sau, jeigu skaitytų žmoniškus: iš Varšuvos. Bet, pane, jie skaito lie-tu-viš-kus. Tai kas gi mes, pane?
- Aš taip pat gaunu lietuviškų laikraščių iš ... - Aha? . . Iš Amerikos, tai jau kita diela. O tie separatistai, pane, drukavoja lietuviškus, čia pat - Vilniuje, Kaune ir dar bala žino kur.
- Nesakau, pane, ne: esame visi lietuviai. Aš esu lietuvis, toks kaip ir tu. Bet, pane, mokslas, spauda, kultūra turi reikštis gražioje kultūringoje lenkų kalboje. Ar seniai čia mes turėjome bendrą abiejų tautų valstybę? Ir sugyvenome gražiai, pane. Savo seimus turėjom. Lenkiškai mūsų valdovus karūnuodavome Vilniuje. Abi tautos, kaip broliai, pane, vieni kitus mylėjom. Dvi tautos - viena valstybė. O dabar...
- Palauk, palauk, pane. Pats girdėjai, net ir prabaščius iš ambonos tuos litvomanus iškoneveikė. Susirūpinusi Ignonienė tyliai įslinko į kambarį. - Vaikai ... - ji nedrąsiai pažvelgė į svečią, lyg atsiprašydama, - vaikai su kaimynų pramuštgalviais gal net į Jaučiakių piliakalnį nusibogino. O gal ir ant Svimakalnio bus užsikraustę.
- Palauk, geriau eisiu aš pats vaikų ieškoti. Apsikrovęs darbu ir gausios šeimos rūpesčiais, pats sau nenorėjo pripažinti, kaip giliai buvo suaugęs su savo gimtojo miestelio apylinkių gamta. Nors kilmė dar tais laikais tebevaidino gana reikšmingą vaidmenį - jis pats, kaip ir jo tėvas, net ir saviesiems nesigirdavęs bajoriška kilme.
Liūdnai ir skaudžiai pasibaigusio 1863 metų sukilimo prieš rusus metu, praradę visą turtą, prisiglaudė mažame panemunės miestelyje ir savo rankų darbu pelnėsi duoną. Senelis prie sukilimo prisidėjęs, kovodamas, kaip lietuviškos žemės gynėjas, nors lietuvių-lenkų bendros valstybės atstatymas visai neviliojo. Visada jautėsi lietuvis ir separatistinė idėja jį žavėjo, nors su apylinkės lenkomanais niekada nesiginčijo.
Gilus religingumas, sąžiningas darbštumas, ramus švelnumas šeimoje ir su svetimaisiais - įgimta Ignonių šeimos savybė. Prisiimtą darbą atlikdavo kuo rūpestingiausiai, todėl ir turtų nesukrovė, bet šeima nejautė materialinių trūkumų. Ignonis visada jautė gilų prisirišimą prie savo apylinkių gamtos.
Dažnai sekmadienių pavakarėmis stebėdavo tingiai slenkantį Nemuną, apylinkių kalnus, piliakalnį, apipintą senovės laikų padavimais - tolyn - užnemunėje dunksančias padūmavusias girias, neaprėpiamai nusidriekiančius šilus ... Švelnus vakarėjantis vėjelis linksmai žaidė Nemuno pakrantės melduose. ilsėjosi ant raibuliuojančių ir gaiviai teliūškuojančių Nemuno bangų.
Teliūškuoja, plakasi neįtilpdamas savo ankštai suspaustuose krantuose. Kalno plikės, rausvi lopai samanotais akmenimis nukloti, leidžiasi žemyn - iki mirgančio neberimstančio vandens. Akmenys bangų glostomi, laižomi ir švelniai glamonėjami šlapiomis šaltomis rankomis. Laiko tėkmė neegzistuoja. Jie ramiai dunkso, nepastebėdami slenkančių amžių. Šimtmečiai, o gal ir tūkstančiai metų pro juos vienodai praslysta.
- Op, op, Nemunėli... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . J. Sakoma, kad senais tolimais amžiais jis buvęs vadinamas graikų laiko dievo Chronos vardu. Lietuviams visada gyvas. Lietuviai jaučia jo sielą ir myli jį, lyg gyvą būtybę. Girdi jo balsą tyliame bangų šnarėjime. Parafrazuojant poetą J. Labai jaunas - tik 14 metų berniukas, pirmą kartą perplaukęs Nemuną (jo plotis siekia per 360 metrų), skubėjęs namo pasigirti - vyru esąs - nugalėjęs Nemuną. Namuose liko graudžiai tylus ir niekada nesigyrė.
Tą pačią popietę (gal net tuo pačiu metu), kai silpnas jaunuolis skrodė Nemuno platumas - kitas tėvas, su savo vieninteliu 15 metų sūneliu - maudėsi. Kaimynai ir pažįstami nuskubėjo prie kranto. Nelaimingas tėvas šimtąjį kartą pasakojosi savo nelaimę, liedamas graudžias ašaras. Artėjo vakaras. Žmonės tylūs ir susikaupę stebėjo švelnų Nemuno (šnarėjimą. Bangos, ką tai kuždėdamos plakėsi į akmenis, užliejo pakrančių smėlį.
Sekančio ankstyvo ryto tylumoje - Nemuno monotoniją drumstė karti nelaimingos motinos aimana. “... kur paslėpei mano sūnužėlį? atiduoki, sugrąžinki, mano mažutėlį . Sekančią dieną dar panemunėje aidėjo prislėgtos motinos širdį draskanti rauda. Nemunu prastūgavo keleivinis garlaivis, išdidžiai taškydamas sidabrinėmis purslomis.
Žiemomis Nemunas užmiega šaltu lediniu miegu. Pavasaris išbudina sustingusį senelį. Pratrynęs akis, pasveikinęs šnarančia malda Visatos Kūrėją, pasiskubina ruoštis ilgų mėnesių nepavargstančiai kelionei. Jis laužo ir griauna, griauja ir laužo per šimtus kilometrų nusitiesusį ledinį tiltą. Jo rūsčios pastangos griaustinio dundėjimu, lyg daugelio tūkstančių pastatų griuvimo aidu, grūmojamai ritasi per tebemiegančius, juodais lopais išmargintus laukus.
Skubėdamas pasirengti pavasario kelionei, šalina iš kelio kliūtis: rauna pakrančių medžius ir krūmus, suardo lieptus ir tiltus, net vieną kitą pakrantės bakūžėlę. Praeina savaitė, kita - atgijęs, atsinaujinęs, vėl ramiai ir skaidriai mėlynuoja. Ir šiandieninis Nemunas surankioja iš visų Lietuvos upių ir upelių dešimtmečiais pavergtos tautos skundus, kančias ir aimanas, sūrias ir karčias vergijos ašaras - neša į Baltiją.
Užsimąstęs Ignonis, palengva žingsniuodamas Nemuno krantu, išgirdo tolumoje krykštaujančių vaikų balsus. Nustebo, lyg atsibudo iš gilaus įsiliejimo į gamtos harmoniją. - Pasiruoškite vakarienei. Po Vakarienės vaikai suklaupė vakarinei maldai. - Ak, tu ... žinai, kad negalima maldos pertraukti? Visi buvo kupini įspūdžių - miego dar nesinorėjo.
Vaikai prašė tėvą papasakoti kokį nors padavimą, apie jų ką tik aplankytą piliakalnį. - Visi gerai žinome, kad piliakalniai neatsirado savaime. Senovėje ant jų stovėjusios (gal ir ne ant visų) stiprios apsigynimo pilys. Piliakalniai buvo darbščių, rūpestingų lietuvių rankomis supilti. Pilis tada statydavo apsigynimui nuo piktų ir neteisingų kaimynų.
Piliakalniai, senų pilių griuvėsiai, mums yra gyvi ir vaizdingi liudininkai, kad mūsų protėviai jau labai senais laikais turėję savo kultūrą ir jautrią dėkingą širdį, nes savo mylimiems asmenims supildavę kapų piliakalnius. Ant kitų jie statydavę stiprias pilis - apsigynimui nuo nelauktų svečių, kurie vis užpuldinėdavę mūsų šalį.
Praėjo daugelis šimtų metų, bet ir šiandien Lietuvos žemėje priskaitome šimtus, jeigu ne tūkstančius didesnių bei magesnių piliakalnių. Prieš daugelį metų ant mūsų piliakalnio (nežinau, kodėl dabar jį Jaučiakiu vadina?) stovėjusi stipri pilis. Kalnas, nuo Nemuno pusės, turėjęs didelių akmenų sutvirtinimus, o iš trijų šonų buvęs sunkiai peržengiamais miškais uždengtas. Pilyje gyvenęs senas barzdotas kunigaikštis Joteika. Dar stiprus buvęs.
- Ar stumbras buvo ožys? - Ne. Stumbras buvęs labai didelis miškų jautis. Storas ir labai piktas. - Jūs šiandien matėte kairiame kalno šone didelį apsamanojusį akmenį. Joteika pats vienas jį tenai atnešė. Padavimas sako, kad kai jis tą akmenį nešęs - kojos į kietą žemę klimpusios, lyg į samanas.
- Atsitiko, kas dažnai tais laikais būdavo: pilį užpuolė nebeatmenu kokių priešų labai stipri kariuomenė. Jų buvę tiems laikams nesuskaitoma daugybė. Kaip amalas jie gulte apgulė Joteikos pilį. Žiaurios kautynės tęsėsi per tris dienas ir tris naktis, be poilsio, be atsikvėpimo. Priešai krito, kaip musės. Tik labai mažėjo ir tirpo Joteikos kariai.
Veltui ant aukštų pilies kuorų naktimis liepsnojo laužai - kitų pilių valdovai nesiskubino į pagalbą, nes visi tikėjo, kad toks didvyris, kokiu buvo Joteika, pats pajėgsiąs apsiginti. - Ant žirgų, mano galiūnai, - suriko jis balsu, kurį išgirdę nutildavę net pikčiausi miškų žvėrys. Sumišo ir baisiai išsigando užpuolikų gaujos. Vieni traukėsi, bėgo, kiti gi atkakliai kovojo ir gynėsi.
Tėvas nutilo. Jo kariai paėmę žuvusį vadą sugrįžo į pilį. Tuo metu rūsčiai sugrūmojo perkūnas ir pilis, kartu su dar likusiais jos gynėjais, nugrimzdo į žemės gelmes. Tėvas nutilo. - Praėjo daugelis šimtų metų, bet ir dabar žmonės pasakoja, kad vieną kartą per metus Joteika išeina iš kalno gelmių, ramiai atsisėda ant milžino akmens ir, pasirėmęs sunkiu kardu, atsidūsta žiūrėdamas į Nemuną.
Jo galingas atodūsis sukelia sušiurpina blizgantį veidrodį - ramiai tyvuliuojančias vilnis - lyg audra per jas būtų nuūžusi ... Ir taip tęsiasi amžiais, kol vėl ateis diena, sugriaus perkūnas ir senoji pilis iškils į kalno paviršių. Jūs šiandien matėt akmenį - Joteikos akmenį - tik negirdėjot dūsavimo, kuris pagaugais nueina per kūną.
Nelipinėkit, vaikučiai, dažnai ant pilies kalno, leiskite milžinų dvasioms ramiai ilsėtis. Ir - pavojinga: galite neatsargiai nusprūsti ir nuriedėti į Nemuną. Svarbiausia - žinokite - lietuvis visada mokėjo gerbti savo buvusių didvyrių amžinos ramybės vietas. Ignoniai keldavosi anksti, kas buvo neįprasta miestelėnų tarpe. Tėvo ir motinos darbštumo bei rūpestingumo dėka - vaikai augo sotūs ir linksmi.
Vyresnis sūnus Bronius nuo mažų dienų stengėsi būti tėvo talkininkas, o pačiam mažajam, lyg juokais, krikštatėvio numatyta siekti mokslo - priklausant nuo būsimų gabumų ir noro. Vyresnieji vaikai, motinos pastangų dėka, mokėjo lietuviškai skaityti ir sekmadieniais eidavo į bažnyčią su maldaknyge rankose.
Apylinkėje lietuviškos mokyklos nebuvo. Tik rusiškos, viena žydiška ir viena lenkiška. Pati motina, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos motinų, savo vaikus mokslino Vargo Mokykloje - prie ratelio ar dirbdama kitus dienos darbus. Tokią “mokyklą” lankėme visi anos kartos lietuviai, todėl nors ir labai okupantų slegiamam krašte analfabetų procentas pavergtoje Lietuvoje buvo net keleriopai mažesnis, negu laisvoje Rusijoje.
- Ui, Ignoni, tu dar nežinai navynos? - O, kas? - Ui, žmoguli, palik tu mano skūras. Jau čia ne juokas. Prasidėjo “vainos”. Ruskis prieš germaną išėjo. Tai “žertas” žmoguli. Mano Sorė iš galvos kraustosi. - Esi lengvatikis, Peiškau, štai kas. Žinai, kad bus taip, kaip Viešpats Dievas norės. Pamiršai, kad tavo tautą net per 40 metų laimingai išvedžiojo po tyrumas? Pamiršai, kad be Dievo valios žmogui net plaukas nuo galvos nenukrenta.
- Ui, tebūnie Jo šventa valia ... - pakartojo Peiškus, skubiai užsimaukšlindamas ausinę kepurę. - Tu laimingas žmogus, Ignoni. Turi didelį tikėjimą. Aš menkas žydelis užmiršau, ką rabi mokino. Ui, tu net rabi galėtum būti ... Motina, vaikai ir kai kurie kiti kaimynai, susigrūdę prie dirbtuvės durų, susirūpinę sekė pasikalbėjimą.
- Ui, ruskis smertelnai susipyko su savo gimine niemčium. Sako, jau pliekiasi. Ui, dar sako, kad bus labai striuka su valgymu, kad viską reikės vaiskui atiduoti ... Visi gešefta...