Visose tautose, taip pat ir mūsų, yra labai daug negatyvių, perspėjančių ir apsaugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių ženklų ir prietarų. Bet juk taip norisi, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau optimizmo.
Jei jūs norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą. Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei. Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei.
Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį. Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą. Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.
Laisvieji ūkininkai susirūpino, kad jų nenustumtų visai į šalį buvusieji baudžiauninkai. Daug kas dar baudžiavos metu, sukūrę stiprius ūkius, laisviesiems tiesiai rėžė: „Jūs, laisvi būdami, nusigyvenote ir virtote ubagais, dabar mums atliksite baudžiavą, o mes išmokysim jus ūkininkauti!... Guvesnės buvusių baudžiauninkų dukros, perspėtos nelįsti į akis, atrėžia: „Mes jau ne baudžiauninkės, o lygios su jumis, tad nerieskite prieš mus nosies. Mums nė po kam ir dvaro panelės!
Ne vienam jaunikaičiui sužibo viltis į pačias rinktis gražią, darbščią mergelę iš tų naujųjų ūkininkaičių ar net trobelninkų dukrų, vietoj peršamos kokios vėplos su didele pasoga, bet negražios, nemokančios nei verpti nei austi, nei duonos kepti. Su pavydu dairydavosi rimti bernai į trobelninkų, amatininkų ar net kampininkų dukras, išsipuošusias savo rankų parėdais, gražias ir išdidžias nepriklausomu savarankiškumu; lygino jas su lepūnėlėmis ūkininkaitėmis, nemokančiomis jokių rankdarbių, net savo kraičiui pasiruošti.
Svarbiausia, kad panaikinus baudžiavą, žmonės pasijuto laisvi nuo tiek amžių trukusio pažeminimo, kuomet gimė, gyveno ir mirė su paties šėtono išgalvotu baudžiauninko vardu. Jauni žmonės, rinkdamiesi porą, pakalba, pasvajoja, bet kalbos kalbomis taip ir palieka. Kaip tu parvesi savo širdžiai mielą bekraitę, ir lauksi, pakol ji šimtus uždirbs, jei išeinantiems iš ūkių dalis reikia tuoj pat mokėti. Ir prasideda jaunikių trankymosi su piršliais po tolimiausius užkampius, ieškant ne moters, bet jos pasogos.
Kitam, įkyrėjusios beviltiškos kelionės, žmogų žeminančios derybos, išsprūsta aimana: „Ir kam man tas ūkis, jei viską turiu atiduoti seserims, broliams, o pats visam amžiui pasilikti su kokia pelėda?! Tačiau gyvenimo realybė apramina jaunatviškas emocijas, kai matai, jog šeimas kuria ir samdiniai, ir amatininkai, ir darbininkai net neturėdami, kur galvos priglausti susituokę. O tas jaunuolis, vedęs dėl turto, atsiskaitęs su giminėmis, džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais.
Ne per seniausiai buvo nuotykis, išgąsdinęs ir sudrumstęs besimeldžiančius žmones. O buvo taip: bažnyčioje, per susikaupimo tylą, staiga pratrūko klaikus arklių žvengimas, lūžtančių vežimų traškėjimas, įnirtingas kanopų dunksėjimas į šventoriaus zomato mūrą. Važiuotieji puolė laukan gelbėti savo turto, o kartu su jais daug kas šiaip sau pažiopsoti, kad namie turėtų ką papasakoti.
- Ko jūs važiuojate į bažnyčią - melstis ar kumeles kergti?! -piktinosi, trankydamas sakyklą. - Kad man daugiau nestatytumėt eržilų prie šventoriaus! Jų vieta ten, prie karčiamos, tegu spardosi su girtuokliais!.. Mylėjo parapijiečiai savo seną kleboną ne tik kaip dvasios tėvą, bet ir kaip rūpestingą globėją nuo krikšto iki grabo lentos. Kam daugiau pasiskųsi, valdant svetimiems, jei ne savo kunigui, kuris gerai žino jų džiaugsmus ir kasdieninius gyvenimo vargus. Iš patirties Sausdravio klebonas žinojo, kad juokinga nuolat parapijiečius gąsdinti pragaru ir rojų žadėti po smerčio, kai žmogui pagalbos reikia gyvam. Jis nuo pirmųjų savo klebonavimo dienų suprato, kad parapijos bendruomenė yra didelė jėga, kurią reikia teisingai nukreipti, kad padėti vieni kitiems bėdoje, nelaukiant pagalbos iš abejingų valdininkų.
Dėl stačiokiško, nepaperkamo būdo jo nemėgo dvarininkai, bet bijojo su juo eiti į konfliktą, nes žinojo, jog ne vieną dvarponį, ūkininką ar paprastą valstietį, prasižengusį moralės ar visuomeninio gyvenimo normoms, jis yra taip iškaršęs iš sakyklos, kad, ir nepasakius pavardės, visi žinojo, apie ką buvo šnekama. - Jei tas pasikartos kitą sykį, pasakysiu to žmogaus pavardę! Bet pavardžių per daugelį metų taip ir neprisiėjo įvardinti, nes tuomet liktų kaltas tik vienas žmogus, o šiaip save atpažįsta daug kas, kitas ir tikrai pagalvoja, jog apie jį šnekėjo.
Tokios visų panašios nuodėmės, kad bark visus iš eilės - neapsiriksi. Tik ponų „griekai“ sudėtingesni, nes jie ne viską sako, ką galvoja, bet ir tie neapgaus savo kunigo. Kaip tu drįsti meluoti ir šmeižti savo artimą, jei pas mane ir Dievas klausosi tavo išpažinties! Jau įpusėjo antri metai po baudžiavos panaikinimo, o permainų į gerąją pusę - jokių nesimato. Tiesa, tvarkingieji ūkininkai jau išsipirko sodybas, bet žemę tebelaiko apžergę dvarininkai. Kas ta sodyba be žemės - negi vietoj duonos atsikąsi trobos kampą!... O juk tos sodybos dar jų bočių statytos, pačių iš kartos į kartą puoselėtos, pasirodo, ne jų esančios.
- Koks jis taikos tarpininkas, jei taiko tik ponui, - piktinasi buvę baudžiauninkai. Nurodant prievaizdui darbus, visi reikalauja skirti daugiau žmonių - tas ir dalina: kur pakaktų vieno-dviejų, skiria du- keturis žmones. - Tikros komedijos! Iš tokio darbo nei ponui, nei žmogui - jokios naudos. - Teisingai, Augustinai, - pritaria naginėtas kaimynas, šlubčiodamas šalia. - Sako, kitur jau nebeina lažo ir ponai nieko negali padaryti.
- Tikrai, tikrai! - džiugus balsas iš tamsos. - Tai ko tu dar vaikštai į tą dvarą, ar svetimų bobų pagnaibyti užsigeidei? - Taip, taip, vyrai, ir aš girdėjau, kad daug kur neina lažo, o mes vis minam takus į dvarą! - Davė laisvę, o blogiau pasidarė: iš servitutų varo lauk, o į mūsų miškus draudžia koją įkelti, - piktinasi keli balsai, ir neramiai skambčioja dalgiai tamsoje.
- Tai ko mes laukiame, ar kad pons pats pasakytų: esat laisvi ūkininkai, daugiau nebeateikite. - Sujuda, sukruta buvę baudžiauninkai. - To mes geruoju nesulauksime! Pakol būrys žingsniavo dvaro vieškeliu iki sankryžos, nuo kurios į viensėdijas pasipila daug kreivų keliukų ir vos įžiūrimų vingiuotų takų, iš debesų properšos spėjo švystelti jaunas mėnulis, nusišypsojo ir vėl dingo vasaros nakties migloje.
- Prieš išsiskirstydami kas sau, stabtelėkite truputį, - sulaikė vyrus Gontis, pagyvenęs rimtas žmogus, šešiolikos dešimtinių ūkelio tvarkingas gaspadorius. - Betgi mus nuplaks už tokius reikalavimus, - suabejojo keli balsai. - Bet juk baudžiava panaikinta, o žmones plaka!... - sužvango naktyje pjovėjų dalgiai ir nuošė grėsmingas murmesys... - O iš kur pats taip viską gerai žinai, ar nesi ponų statytinis ir iš to naudos turi? - atskrieja iš tamsos bjaurus įtarimas. - Oho-o-o!... - nustebęs pritarimas aplinkui.
- Tai ką mums daryti? - O ką aš žinau? - dar piktas nuo tokio bjauraus įtarimo Gontis. - Manau, reikia palaukti, kol baigsis nustatytas lažo terminas, tuomet ir matysim, ką ponai be lažininkų darys. Jie galvoja činšą pinigais lupti už žemę, bet juk tai vėjo laukuose gaudymas. Iš kur kaimietis tų pinigų sukrapštys, jei per pasninką ir silkei nusipirkti neturi; prašinėja įpilti silkių rasalo. O sodybas reikia išsipirkti.
Nuosavuose namuose sėdėsi - anksčiau ar vėliau ir žemės prie jos turėsi. Jau eidamas savo palaukėmis, prisiminė jis tą įžeidimą ir pagalvojo: kokio nelabojo lindo su savo patarimais, jei pats nieko nežino, kaip viskas apsivers. Išsipirkai sodybą, sudarei žemės išsipirkimo aktus ir tylėk, kaip žuvis, nes būsi apšauktas parsidavėliu, išdaviku. O ko gero ir primuš, kilus kokiam maištui. Gontis žino, kad kone pusė iš tų, taip vadinamų, ūkininkų negalvoja nei sodybų, nei, tuo labiau, žemės išsipirkti; jų visos santaupos atsiduria pas žydą smuklininką, kuris trina rankas iš džiaugsmo. Tokių sunkių minčių slegiamas, Gontis pasiekė savo namus ir pasijuto pasislėpęs nuo viso svieto negandų.
Gončio žemė ribojasi su Sodaičio laukais. Dabar, kai Gotis pasidarė laisvu ūkininku, jis pasiryžęs rimtai palenktyniauti su savo kaimynu. Po nemalonių vakarykščių prisiminimų, Gontis, kiek numigęs, kiek ne, ryte vėl žvalus ruošiasi į malūną. Ant žolės stambūs rasos lašai ir besisklaidantis pažeme rūkas pranašauja giedrą dieną. O kas ten priekyje migloje šmėseliuoja ir dar plėšia dainą: „Kai aš jojau per žalią... “? - Tai kur tu, Aušeli, joji be arklio? - A-a-a!... Ponas Gontis, - nudžiunga šis. - Gerai, kad patį sutikau. - Arklį? - nustemba Aušys. - Acha, atsiminiau. - Tai, žaltys, ir arklį jau pragėrė! - Pasakyti tai pasakysiu, bet tai slaptas reikalas, - Aušys bailiai apsidairė aplink.
- Norėjau paklausti, ar pats prisidėsi prie mūsų bunto? - Bunto? Ar tik ne karčiamoj buntavojai? - dėdamasis išsigandęs, paklausė Gontis. - Karčiamoje. O ką? Mes ten rimtai nutarėm pakratyti ponus! - O tas, kad tu jau viena koja esi Sibire. Gal tavęs namuose jau laukia kazokai su bizūnais ir retežiais! - O, Viešpatie! - Nedrebėk taip, kad net maišai šokinėja! - sudraudė maištininką, o pats pagalvojo: „Dar maišus pasmardins... - Gal negarsiai šnekėjote ir niekas negirdėjo... - Namo gali drąsiai eiti. Kazokų arklių nesimato, o pėsti jie nevaikšto. O su buntais neprasidėk: negausi dokumentų žemei išpirkti ir liksi be nieko. - Kai turėsi dokumentus, tuomet ir šnekėsim, o dabar drožk sau ir nesigirk niekam.
Atėjęs į kapines naująjį kryžių jau rado paguldytą prie tėvo kapo ir tuoj pat ėmėsi darbo. Nuo senojo kryžiaus atsargiai nukrapštęs kerpes, Kazimieras perskaitė: Teodoras ir Kotryna, Simonas ir Anastazija, Jeronimas ir Konstancija. Aukščiau, jau ištrupėjusiame medyje, nebeįmanoma perskaityti. O kur kiti šeimos nariai, kur vaikai? Į kryžių buvo įrenčiami tik tėvonijos palikuonys, valdę ją. Kiti šeimos nariai po pasaulį išsibarstė ar virto dulkėmis kartu su savo vardais.
Kazimieras su kalteliais, skaptukais, aštriu peiliuku darbavosi net iki pavakarės, pakol savo protėvius surikiavo ant naujojo kryžiaus. Ant galo įrentė: Sodaičiai - Anupras ir Rozalija, tik prie Rozalijos paliko vietą mirimo datai. Apačioje dar liko nemažai vietos Kazimierui pačiam ir šalia jo - nežinia kam... O jeigu nebus kam įrėžti jo vardo? Juk tai baisu! Rodos, protėviai linguoja galvas: „Ką tu, vaike, išdarinėji? Kodėl nori sunaikinti mūsų giminės atminimą?! Mirdamas tėvas jam pasakė: „Jai prarasi tėvoniją, nelauk bočių pasigailėjimo!
Kazimieras neskuba palikti kapinių. Prisėdęs ant mūrinės kapinių tvoros, pasidairys nuo kalnelio po Sausdravio apylinkes, pasvajos, mintimis pasikalbės su tėvu. Nuo čia, šiapus ir anapus Sausdravio miestelio matyti apsnūdę vienkiemiai su amžinai girgždančiomis svirtimis, apkerpėjusiais šiaudiniais stogais ir apgriuvusiais kaminais. Jei kur kyšo didelis medis, būtinai su gandralizdžiu. Kur nėra didelių medžių, gandrams užkeltas senas tekinis ant kluono kraigo.
Tolumoje, ten prie kelio, matyti pasislėpęs žalių medžių guote Pašiaušės varas, kurio valdos tęsiasi iki Paraisčių kaimo, o pietryčiuose ribojasi su Juraičių dvaro žemėmis. Prie kelio į Sausdravį, šlaite, įsirausęs senas dvaro malūnas, kurio girnas suka vanduo iš didžiulio tvenkinio, įrengto ne tik dėl malūno, bet daugiau dėl dvaro pramogų. Į pietvakarius nuo Sausdravio, yra išsimėčiusios šiuolaikinių bajorų sodybos, taip vadinamos šlėktų vienkiemiais.
Panelė Elvyra, pati būdama bajoraite, aiškino, kad šiuolaikiniai bajorai jau nebejaučia kaltės dėl Lietuvos laisvės praradimo, nes caras patvirtino jų valdomas žemes, paliko bajorų vardą ir privilegijas, net nepaskyręs jokių pareigų. Koks caras be bajorų svitos!... Ko neprisigalvosi eidamas vienas vaikystės takais, kur kiekvienas pakelės daiktas kažką primena. Antai senas Mingėlos šuo, dar su kale mažas lakstęs, drybso patvoryj persenęs ir svetimo nuo namiškių nebeskiria. O ten, prie kelio, sodybos pakraštyje, ta pati sena koplytėlė, prie kurios kalbėdavo „Sveika Marija“, prašydamas, kad visur gerai sektųsi. Dabar kartais pramaklina nė kepurės nekilstelėjęs, todėl ir nebesiseka...
Kas dabar gali supaisyti, kuomet jis pats sau pakenkė, kuomet Dievui nusižengė... Namuose didžiausias rūpestis, ką nuvežti į turgų, kad surinkti pinigų palūkanoms apmokėti ir išpirkti iš žydų terminuotus vekselius. Vėl eilinį kartą prisikrauna porinį vežimą grūdų, bulvių, likusių linų, paskutinius sėmenis. Motina įduoda parduoti kiaušinių, sviesto, lašinių ir susako, ką jai nupirkti.
Motinos pirkinius Kazimieras užsirašo ant popieriuko ir tiksliai parveža. Iš vakaro paskirstęs šeimynai darbus, Kazimieras, dar saulei nepatekėjus, girgždina sunkiai pakrautą vežimą į alkaną miestą, dar neatkutusį po šešiasdešimt trečiųjų sukilimo. Važiuodamas per savo laukus, pasidžiaugia vešliu žiemkenčių kilimu, dailiai suvoluotoms dirvom, kur jau sudygę rausvi vasarojaus daigeliai. Anksti važiuojant pro Bučinskų sodybą, pačiam teko atsikilnoti bent trejus vartus.
Parvažiuodamas turės saldainių ir pačiam nereikės šokinėti iš vežimo. Vaikai jau lauks prie vartų. Bet koks malonumas, išvažiavus ant žvyruoto vieškelio!... Žiemą važiuodamas jis matė pakelyje kreivus berželius, nykius krūmų šabakštynus, o dabar jų ydas paslėpė žalias lapų rūbas. O juk po sukilimo represijų nemažai namų liko be šeimininkų. Vieni žuvo miškuose, kiti padėjo galvas, slapstydamiesi nuo tremties į Sibirą. Be žmonių paliktuose namuose dar karstosi pakraigėse sulaukėjusios katės, medžiodamos paukščius ir slapstydamosi nuo svetimų žmonių.
Įvažiavus į tekinių išmaltą smulkų žvyrą, vežimo ratai suklimpo kone iki stebulių; arkliai lupa net kupras išrietę, o vežimas vos vos juda į priekį. Šiaip ne taip išsikapstęs iš smėlynų, įvažiavęs Plungės priemiestyj į Telšių akmenimis grįstą kelią, sustabdė arklius šalikelėje atsipūsti. Arklių šonai trūkuoja lyg kiauros dumplės, patys suprakaitavę, suplukę, tarsi iš markos ištraukti. Kazimieras taip pat sušilęs, nors marškinius gręžk. Pailsinęs arklius, su šiaudų gniūžte aptrynė jų nugaras, šonus; su skudurėliu nušluostė prakaitą po kamantų pavalkais, pabraukė po karčiais.
Kazimieras be galo dėkingas savo arkliams, kad jie ištempė tokį sunkų vežimą iš tų prakeiktų smėlynų. Kitą kartą pilnais, jis pasižada sau, važiuoti aplinkiniu keliu, o ne brautis tiesiai per žvyrduobes. Atvažiavęs į turgų Kazimieras niekam nerodo savo prekių, pirma nori pasiteirauti kainų. O vežimą jau apspito pirkėjai: klausinėja, ką atvežęs, patys čiupinėja maišus ir reikalauja greičiau rodyti kitas prekes. - Ui, ponas Sodaičius! - Kur važiuoti? Mes tau parodysim „japkes“! - nutvėrė du stambūs vyrai žydelį už pečių ir nustūmė kuo toliau nuo vežimo.
Kazimieras mato, kad nebėra kaip palikti vežimą ir eiti kainų teirautis, todėl atrišo vieną- kitą maišą ir užsiprašė, kaip jam atrodė, tiesiog nežmonišką kainą. Kuomet maišai buvo tušti, Kazimieras parodė motinos įduotas prekes. - Ui, pons gaspadoris, aš buč visko nupirkęs!... - Džiaukis, kad tau barzdos nenurovė ir man kupros neiškočiojo, - pasišaipė Kazimieras. - Kas čia galėjo žinoti, jog toks bankrotas užėjo. Priešpiet jau viskas buvo išparduota, nupirktos motinos užsakytos prekės.