Ar jums pažįstama tokia situacija: esate namuose ir pagalvojote, jog norėtumėte ko nors saldaus. Peržiūrite visas spinteles tikėdamiesi rasti „užsilikusių“ saldainių. Deja, tuščia... Eiti į parduotuvę kiek tingisi. Tačiau saldumynų poreikis taip paprastai niekur nedingta.
Siūlome išeitį - pasigaminti naminių saldainių patiems. Atrinkome kelis receptus, kuriems tikrai nereikia specifinių ingredientų. Kartais atrodo gera grįžti prie pačių paprasčiausių receptų, padaryti ką nors lengvo ir labai skanaus.
Įprastai kalbinu maisto tinklaraštininkus, kurie dirba vieni - patys nusprendę susikurti paskyrą jie atlieka visus darbus: tiek galvoja receptų idėjas, tiek gamina patiekalus, juos fotografuoja, aprašo, bendrauja su sekėjais ir pan. Tačiau už tinklaraščio „Skanumynas“ instagram paskyros slepiasi du veidai - seserys Daina ir Justė Perveneckaitės. Šiame interviu kalbinu vyresniąją seserį Dainą, kuri sutiko papasakoti apie tinklaraščio užkulisius, judviejų su sese meilę kulinarijai, darbų pasiskirstymą. Tad kviečiu skaityti. Beje, straipsnio pabaigoje rasite ir puikų, rudenišką receptą - veganišką obuolių pyragą be kviečių.
Istorijos vingiai: desertų atsiradimas
Ar žinojote, kad žodis „desertas“ yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „desservir“ (liet. „nurinkti indus“)? Saldumynus priskirti atskirai maisto kategorijai sugalvojo pats Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Jis nutarė, kad po pagrindinio patiekalo metas nurinkti indus ir pasivaišinti saldžiais desertais. Šią tradiciją ėmė puoselėti vis daugiau rūmų ir dvarų.
Viduramžių pokyliuose desertas buvo malonumas, kurį galėjo sudaryti tiek saldūs, tiek pikantiški patiekalai. Pirmieji desertai buvo gaminami iš medaus ir džiovintų vaisių. Tik tuo metu, kai prasidėjo cukraus gamyba, žmonės pradėjo mėgautis saldesniais desertais, tačiau jie buvo tokie brangūs, kad ypatingomis progomis buvo skirti tik turtingiesiems.
Jei Prancūzija yra žinoma dėl savo estetinio jautrumo ir išskirtinio subtilumo, tai taip pat priklauso nuo patirties ir plėtojasi su kiekvienu istorijos laikotarpiu. Jei esate smaližius, dauguma jūsų mėgstamų desertų tikrai yra.... prancūziški! Jie visada paskutiniai mūsų lėkštėse, bet pirmi mūsų širdyse.
Prancūziškų skanėstų įvairovė
Prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė Vilma Juodkazienė pristato populiariausius, iki šių dienų išlikusius, tradicinius prancūziškus skanėstus, kuriuos paruošti prireiks vos kelių ingredientų.
Kanelės
Pasakojama, kad kaneles dar XVIII a. pirmosios pradėjo kepti Prancūzijos vienuolės, o iškepusios atiduodavo jas vargšams. Pyragaičiams reikalingų trynių vienuolės gaudavo iš vyndarių, nes vyno skaidrinimui jie naudojo tik baltymus. Išbyrėjusių miltų bei cukraus seserys prisišluodavo iš Bordo uoste sustojusių laivų.
„Galima pastebėti, kaip per keletą metų kanelės vis labiau plito Lietuvoje. Šiuo metu jų galima įsigyti daugumoje kepyklėlių ir prekybos vietų. Jei sumanysite šį gardėsį pasigaminti namuose, griežtai laikykitės recepto. Be to, nepamirškite svarbiausios taisyklės, kuria remiasi prancūzai - net ir pačio gabiausio šefo iškeptos kanelės skaniausios tik pirmąją valandą. Tad kuo šis desertas šviežesnis, tuo jis bus drėgnesnis ir puresnis“, - patarimais dalijasi maisto ekspertė V. Juodkazienė.
Lietiniai blyneliai „crêpes“
Šie ypač ploni, kone permatomi prancūziški blyneliai yra kilę iš Prancūzijos, Bretanės regiono. Čia vietiniai žemdirbiai gindamiesi nuo bado iš lengvai išaugintų grikių miltų maišydavo tešlą ir kepdavo plonus blynelius. Į jų vidų dėdavo viską, ką turėdavo, dažniausiai įvairius vaisius ir daržoves.
„Prancūziškų blynelių kepimui galite panaudoti įvairius namie turimus miltus. Jiems puikiai tiks grikių, kviečių, kukurūzų ar kitų rūšių miltai. Tačiau svarbiausia kepant šiuos blynelius naudoti kambario temperatūros maisto produktus ir tikrą sviestą, o ne riebalų mišinius kaip, pavyzdžiui, margarinas. Tikras sviestas blyneliams suteiks traškumą, plonumą ir gražią auksinę spalvą“, - sako V. Juodkazienė.
Migdoliniai sausainiai „macaroons“
Nors pirmieji „macaroons“ sausainiai buvo pradėti kepti Italijoje, jie greitai pasiekė Prancūziją. Šios šalies konditeriai patobulino italų receptą, pertepdami migdolinius sausainius šokoladiniu kremu ir suteikdami desertui naują formą. Dvipusiai sausainiai neilgai trukus tapo Paryžiaus ir visos Prancūzijos simboliu.
„Norintiems paruošti skanius ir traškius „macaroons“ sausainius, vertėtų nepagailėti kantrybės ir receptą sekti žingsnis po žingsnio. Šiems sausainiams neprireiks daugybės ingredientų. Jų pagrindą sudaro smulkūs, be luobelių maltų migdolų miltai, cukraus pudra, kiaušinių baltymai ir vanilės ekstraktas su žiupsneliu druskos“, - pasakoja maisto ekspertė.
„Crème brulee“
Tai vienas seniausių ir garsiausių Prancūzijos desertų. Nors pudingas su traškia plutele yra daugelio mėgstamas, tačiau ne visi ryžtasi gaminti jį namuose.
„Mėgstantiems šį ypatingą desertą, rekomenduočiau nebijoti ir išbandyti pagaminti jį namuose. Jo gamyba visai nesudėtinga, vos iš kelių ingredientų - kiaušinių trynių, rudojo cukraus, vanilės ir grietinėlės. Tačiau pasilikite šiam desertui daugiau laiko, nes pudingo masė turi stingti šaldytuve apie 3-4 valandas“, - sako V. Juodkazienė.
Kruasanai
Nors daugelis galvoja, kad pirmieji kruasanai kilo iš Prancūzijos, iš tiesų jie atsirado Austrijoje. Čia sviestiniai rageliai pradžių buvo kepami pusmėnulio formos ir vadinti vokišku žodžiu „Kipferl“. Tačiau, kai Austrijos princesė Marija Antuanetė ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI, jie gavo naują - kruasanų - pavadinimą ir šiek tiek pakeitė savo receptą.
„Iškepti prancūziškus ragelius namuose išties yra nelengvas iššūkis, reikalaujantis nemažai laiko ir pastangų. Džiugu, kad dabar šių skanėstų su šokoladu, karamele ir įvairiais džemais galime rasti dažnoje kepyklėlėje ir prekybos vietose. Na, o tiems, kurie vis dėlto nuspręs pasigaminti prancūziškų ragelių namuose, rekomenduoju rinktis riebesnį sviestą, taip rageliai bus traškūs ir purūs“, - sako V.
Veganiško obuolių pyrago receptas
Šiandien kilo mintis, kad mano virtuvėje turi "gimti" nuostabusis biskvitinis braškių ir rabarbarų pyragas. Ir patikėkite, koks jis skaniai pavyko. Purus, šiek tiek drėgnas, su labai gaiviu braškių aromatu bei nuostabia rabarbarų rūgštele. Greitai buvo suvalgytas. Jeigu tik galėčiau, tai visus pavaišinčiau, na bent virtualiai. Tikrai rekomenduoju išsikepti ir pamėginti.
Galimos ingredientų alternatyvos:
- Vietoje cukraus galima naudoti rudą cukrų - tai suteiks karamelinio poskonio.
- Kiaušinius galima pakeisti augalinėmis alternatyvomis (pvz., trintais bananais arba obuolių tyre) - jei kepate veganišką pyragą.
- Aliejaus vietoje tinka ištirpintas sviestas - biskvitas bus dar sodresnio skonio.
- Vanilinį cukrų galima keisti vanilės ekstraktu arba natūraliu vanilės ankšties vidumi.
- Miltus galima keisti dalinai (iki 50 %) viso grūdo kvietiniais arba migdolų miltais - sveikesniam variantui.
- Vietoje rabarbarų galima naudoti vyšnias ar mėlynes, o braškes keisti avietėmis ar šilauogėmis.