Antimikrobinės medžiagos sunaikina bakterijas, virusus, grybus, dumblius ir kitus mikrobus. Antibiotikai - tai cheminės medžiagos, sukurtos siekiant užkirsti kelią patogeninių bakterijų augimui.
Antibiotikų veikimo principai ir naudojimas
Antibiotikai yra pagaminti taip, kad veiktų vienu iš trijų būdų: sutrikdydami bakterijų ląstelių membranas, trukdydami DNR ar baltymų sintezei arba slopinant tam tikrų bakterijų fermentų aktyvumą.
Pirma, skirtingos pasirinkto antibiotiko koncentracijos yra tiriamos prieš įvairias bakterijas, kad būtų galima nustatyti, kuri koncentracija geriausiai veikia šias bakterijas. Antibiotikas yra skiriamas vienu iš trijų būdų: 1) injekcija, 2) sumaišomas pašaruose arba 3) įleidžiant į antibiotikų turinčią vonią. Tada antibiotikų koncentracija kūne matuojama skirtingais laiko intervalais po gydymo. Šių matavimų tikslas yra nustatyti, kiek laiko antibiotikas išlieka aktyvus žuvų kūne ir ar koncentracija kūne yra pakankamai didelė, kad būtų galima nugalėti ar slopinti bakterijas.
Antimikrobinės medžiagos akvakultūroje
Neįmanoma išvardinti visų antibakterinių medžiagų. Tačiau būtina sumažinti antibiotikų naudojimą žemės ūkyje, ypač galvininkystėje ir paukštininkystėje, žuvininkystėje ir pan.
Vario lydiniai
Pastaruoju metu vario lydiniai tapo svarbia tinklinio audeklo akvakultūros medžiaga. Jūros aplinkoje vario lydinių antimikrobinės savybės trukdo biologiniam susidūrimui, kurį trumpai galima apibūdinti kaip nepageidaujamą mikroorganizmų, augalų, dumblių, vamzdžių kirminų, moliuskų ir kitų organizmų kaupimąsi, sukibimą ir augimą. Įvairių kitų medžiagų, įskaitant nailoną, poliesterį, polipropileną, polietileną, plastiko dengtą vielą ir t.t., naudojami gaudyti žuvims visame pasaulyje. Visos šios medžiagos yra atrenkamos dėl įvairių priežasčių, įskaitant dizaino įgyvendinamumą, medžiagos stiprumą, kainą ir atsparumą korozijai.
Probleminiai antimikrobiniai preparatai
- Malachito žaliasis
- Gentian violet
Bakterijų atsparumas antibiotikams
Atrodė, kad dar kiek laiko ir mokslas bei medicina nugalės daugumą infekcinių ligų. Bet gausus ir neracionalus antibiotikų vartojimas, t. y. apie 70 procentų antibiotikų produkcijos JAV suvartoja žemės ūkis, kitaip sakant mes gaminame antibiotikams atsparias bakterijas nuolat. Kita atsparių bakterijų „gamybos“ vieta yra sveikatos sistema, t. y. jų vartojimas gydymui. Ypač vartojant klaidingai arba netikslingai: nesilaikoma reikalavimo laikytis viso kurso arba pernelyg dažnai juos taikant. Galų gale tose pačiose ligoninėse kaupiasi tik tos bakterijos, kurių nepavyko išnaikinti. Vadinasi, išlieka tik tos, kurios atsparios mūsų turimoms poveikio priemonėms, įskaitant ir antibiotines priemones.
Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atsparios antibiotikams bakterijos atsirado ne vakar ir net ne tada, kai buvo pradėtas vartoti pirmasis antibiotikas. Jos egzistuoja biosferoje milijonus metų, kaip ir genų, lemiančių atsparumą patiems naujausiems sintetiniams antibiotikams, prototipai jų genomuose. Galų gale bakterijos kovoja tarpusavyje, joms galioja Darvino atrankos principai. Todėl atsparumo antibiotikams atsiradimo ir išsilaikymo šaltinių derėtų nuodugniai paieškoti ir įvairiose gamtinėse nišose - gamtos „cheminėse laboratorijose“, kur vienų organizmų gaminami antibiotikai ar kitos biologiškai aktyvios medžiagos galėtų skatinti atsparumą kitose jų egzistuojančiose rūšyse, iš kurių atsparumą lemiantys genai galėtų toliau plisti.
Antibiotikams atsparių bakterijų buvo ir prieš atrandant peniciliną, tik per platus kai kurių preparatų naudojimas sukelia paskirų mikrobų grupių pagreitintas mutacijas. O jos tampa žmonių ligų priežastimi.
Alternatyvūs kovos su ligomis būdai
Noriu sakyti, kad yra gana daug mechanizmų, kurie ateityje leis mažinti užkrečiamų ligų grėsmes. Tačiau vėl reikia permąstyti situaciją - jei bandome išnaikinti bakterijas, tai gauname naujų, dažnai gerokai agresyvesnių, invaziją. Vadinasi, reikia keisti ir strategijas, ir taktikas. „Karas“ tarp bakterijų vyksta milijonus metų, žmogus tik paspartina kai kuriuos procesus, dažnai to nenorėdamas.
Reikia išmokyti medikus ir pacientus paprastos taisyklės: visi vaistai be išimčių turi nepageidautinus poveikius. Kai kurie iš jų ilgainiui sukelia daugiau problemų nei išsprendžia. Kalbant apie naujus kelius, galiu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad kiekvienas pavienis žmogus turi savo mikrobinį pasaulį, kuris yra labiau individualus nei jo pirštų anspaudai. Antra, mūsų organizmas yra savaime besibalansuojanti sistema. Todėl kovojant su vienais mikrobais geriau ne juos naikinti, o priešpastatyti kitas antimikrobines sistemas, kurios neleistų nepageidaujamiems įsivyrauti. Svarbu sužinoti apie paties kūno apsaugos priemones, kaip geriau jas mobilizuoti. Kova už sveikatą neturi priminti karo. Žmogus iki šiol gyvena ne per daug jam pažįstamame pasaulyje: bakterijos ir virusai yra sudėtinė jo dalis.