Kanibalizmas, arba žmogaus valgymas, yra vienas didžiausių tabu daugelyje kultūrų. Šis reiškinys kelia daug etinių klausimų, susijusių su moralės normomis, pasišlykštėjimu ir mūsų požiūriu į žmogaus kūną.
Kanibalizmas Gyvūnų Pasaulyje
Tarp žinduolių kanibalizmas yra gerokai dažnesnis, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, meškos ir liūtai užmuša ir suėda suaugusių patelių jauniklius, kad šios taptų imlesnės poravimuisi.
Žmonės ir Kanibalizmas
Žmonėms kanibalizmas yra didžiausias tabu. Šis tragiškas įvykis parodo, kodėl žmonės yra išimtis tarp kanibalizmo nevengiančių gyvūnų. Tad kodėl žmogaus mėsa mus atstumia, o kitų gyvūnų - ne?
Etiniai Argumentai
W. Irvine‘as teigia, kad tie patys argumentai, kuriuos pasitelkiame norėdami pateisinti karvių žudymą, būtų tinkami ir kūdikių atveju. Nors W. Irvine‘as rimtai neragina valgyti kūdikių, toks scenarijus yra vertingas atskleidžiant mūsų šališkumą, kai kalbama apie kanibalizmo etiką.
Štai kodėl kanibalizmas po mirties, kai dėl jo gaunamas sutikimas, tebėra vertinamas su tokiu pasišlykštėjimu. Nuo mūsų sąveikos su gyvūnais priklauso, kaip juos skirstome į kategorijas.
Tikėtina, kad žmogus galėtų įprasti valgyti žmogieną, jei būtų toks poreikis. Laimei, artimoje ateityje nebus poreikio įveikti savo pasišlykštėjimą. Galima pereiti prie to, kad valgytume daugiau augalinio maisto ir mažiau mėsos ir tokiu būdu taupytume išteklius, kurių netenkame, sumaitindami augalus gyvūnams.
Žymūs Kanibalizmo Atvejai
Džefris Dameris
Amerikietis Džefris Dameris, geriau žinomas kaip Milvokio kanibalas, serijinis žudikas ir seksualinis nusikaltėlis, gimė 1960 m. gegužės 21 d. Nuo 1978 iki 1991 m. jis nužudė 17 vyrų. Jo nusikaltimai tokie sukrečiantys, kad dar ir šiandien kelia šiurpą savo iškrypėliškumu ir žiaurumu. Išprievartavimai, kūnų supjaustymas dalimis, nekrofilija ir kanibalizmas buvo pagrindinės Dž. Damerio „pramogos“.
Įdomu tai, kad Dž. Dameris, skirtingai nei daugelis sociopatų, turėjo pakankamai normalią vaikystę. Tačiau augdamas ir bręsdamas jis darėsi vis uždaresnis ir nebendraujantis. Įžengęs į paauglystę, neturėjo jokių pomėgių, socialinių ryšių nemezgė visiškai ir neieškojo draugų tarp bendraamžių. Netrukus jis pradėjo pramogauti itin keistu būdu: tyrinėdamas gyvūnų gaišenas ir gausiai gerdamas.
Vos po trijų savaičių, būdamas 18-metis, Dž. Dameris įvykdė savo pirmąją žmogžudystę. Dėl tėvų skyrybų tą vasarą Džefris liko vienas šeimos namuose. Jis pasinaudojo šia galimybe įgyvendinti savo tamsias ir nesveikas mintis, kurios jau ne vienerius metus sukosi galvoje.
Pirmąja maniako auka tapo keliautojas autostopu Stevenas Hicksas. Automobiliu prie jo privažiavęs Dž. Dameris pasiūlė jaunuoliui kartu važiuoti į savo tėvų namus ir išgerti alaus. Nors nebuvo labai protinga pasitikėti nepažįstamuoju ir dar eiti į namus pas pirmą kartą sutiktą žmogų, S. Hicksas sutiko. Netrukus paaiškėjo, kokią fatališką klaidą, kainavusią gyvybę, jis padarė. Dž. Dameris svečią iš tiesų parsivedė į namus, jie gėrė alų. Tačiau Stevenui pranešus, kad jam jau metas eiti, Džefris netikėtai smogė jam į pakaušį 10 svarų svarmeniu. Auka mirė vietoje, o žudikas išpjaustė, ištirpino kūno dalis rūgštyje, susmulkino likučius ir išbarstė viską savo kieme.
Vėliau, kai teisėsauga ėmė narplioti jo nusikaltimus, Dž. Dameris prisipažino nužudęs S. Hicksą vien todėl, kad norėjo, jog svečias dar pasiliktų. Nuo pirmosios žmogžudystės praėjo devyneri metai, kol Dž. Dameris vėl ėmė žudyti.
Rudenį Dž. Dameris lankė koledžą, bet metė studijas dėl alkoholizmo. Po to tėvas privertė jį stoti į armiją, kur 1979-1981 m. tarnavo karo mediku Vokietijoje. Tačiau žalingo įpročio gerti jis niekada neatsisakė ir tą pavasarį, kai tik baigė tarnybą ir grįžo namo į Ohajo valstiją, vėl griebėsi butelio. Besaikis gėrimas ir toliau kėlė problemų, todėl tėvas išsiuntė jį gyventi pas močiutę į Vest Alį, Viskonsino valstijoje. Iki 1985 m. Dž. Dameris dažnai lankydavosi gėjų pirtyse, kur narkotikais apsvaigindavo homoseksualius vyrus ir prievartavo juos, kol šie gulėjo be sąmonės. Nors 1982 ir 1986 m. jis buvo suimtas du kartus dėl neteisėto apsvaiginimo psichotropinėmis medžiagomis atvejų, jam grėsė tik lygtinė laisvės apribojimo bausmė, mat nebuvo pateikti kaltinimai dėl išžaginimo.
Stevenas Tuomi buvo antroji jo auka, nužudyta 1987-ųjų rugsėjį. Dž. Dameris paėmė jį iš baro ir nuvežė į viešbutį. Kitą rytą maniakas pabudo šalia žiauriai sumušto S. Tuomi kūno. Vėliau žudikas aiškino, kad neprisimena iš tikrųjų nužudęs S. Tuomi, nusikaltimą neva įvykdė būdamas afekto būsenos. Tačiau po šio nužudymo maniakas ėmė „medžioti“ jaunus vyrus. 1988 m. jo aukomis tapo du, 1989 m. - vienas, o 1990 m. - keturi vyrai. Kai kurie buvo itin jauni. Dž. Dameris ėmė užsiiminėti nekrofilija: aukų kūnus naudojo lytiniams santykiams, fotografuodavo kūnų pjaustymo dalimis procesą, saugodamas savo aukų kaukoles ir lytinius organus kaip trofėjus.
Per šį žudymų laikotarpį Dameris buvo suimtas už incidentą savo darbe šokolado fabrike „Ambrosia“, kur jis apsvaigino ir seksualiai išnaudojo 13-metį berniuką. Už tai jam buvo skirta penkerių metų lygtinė laisvės atėmimo bausmė, metai priverstinio darbo specialioje stovykloje ir jis privalėjo užsiregistruoti kaip seksualinis nusikaltėlis. Jis buvo paleistas dviem mėnesiais anksčiau iš priverstinio darbo programos, o vėliau 1990 m. gegužę persikėlė į Milvokį.
1991 m. vasarą Dameris kiekvieną savaitę pradėjo žudyti maždaug po vieną žmogų. Jį apsėdo mintis, kad savo aukas gali paversti „zombiais“, kad jie elgtųsi kaip nuolankūs seksualiniai vergai. Ir šie ekspermentai sukėlė didžiausias jo aukų kančias. Dameris naudojo daugybę skirtingų metodų tikslui pasiekti, pavyzdžiui, gręžė skyles aukų kaukolėje ir į smegenis leido druskos rūgšties ar verdančio vandens.
Netrukus kaimynai pradėjo skųstis keistais garsais ir baisiais kvapais, sklindančiais iš Damerio buto. Vieną kartą be priežiūros palikta auka net sugebėjo išeiti į gatvę ir prašyti praeivių pagalbos. Tačiau grįžęs žudikas sėkmingai įtikino policiją, kad neracionalus jaunuolis buvo tiesiog labai apsvaigęs jo vaikinas.
1991 m. liepos 22 d. Dameris įviliojo Tracy Edwardsą į savo namus, pažadėdamas duoti pinigų. Būdamas viduje, žudikas čiupo mėsinininko peilį, tačiau auka tai pastebėjo ir ėmė priešintis. Vyrai susigrūmė ir Edwardsas sugebėjo išsivaduoti bei pabėgti į gatvę, kur kone palindo po ratais policijos automobiliui. Kai pareigūnai atėjo į Damerio butą, Edwardsas juos buvo perspėjęs apie peilį miegamajame. Kambaryje pareigūnai aptiko mirusiųjų kūnų ir nupjaustytų galūnių nuotraukų, kurios leido jiems pagaliau suimti šaltakraujį maniaką.
Atlikus kratą namuose, šaldytuve aptikta nukirsta galva, dar trys nukirstos galvos buvo paslėptos skirtinguose kambariuose, rasta daugybė aukų nuotraukų ir žmonių kūno dalių šaldytuve. Iš viso bute buvo rastos septynios kaukolės, taip pat žmogaus širdis šaldiklyje. Vėliau paaiškėjo, kad jis nesibodėjo paragauti žmogienos. Damerio spintoje taip pat buvo pastatytas altorius su žvakėmis ir žmonių kaukolėmis. Po to, kai buvo sulaikytas, Dameris prisipažino ir atskleidė teisėsaugai kraupias savo nusikaltimų detales.
Dameriui buvo pareikšti kaltinimai dėl 15 žmogžudysčių, o teismo procesas prasidėjo 1992 m. sausio 30 d. Nors įrodymų prieš jį buvo pakankamai, Dameris bandė įtikinti, kad yra pamišėlis, todėl negalintis atsakyti už savo veismus. Po dvi savaites trukusio bylos nagrinėjimo teismas jį pripažino pakaltinamu ir kaltu dėl 15 žmogžudysčių. Jis buvo nuteistas 15 kartų kalėti iki gyvos galvos, iš viso 957 metus. Tų pačių metų gegužę jis prisipažino kaltas dėl pirmosios savo aukos Stepheno Hickso nužudymo. Vėliau iš viso jo „sąskaitoje“ suskaičiuota 17 žmogžudysčių.
Dameris po teismo nuosprendžio dienas leido pataisos įstaigoje Portage, Viskonsine. Kalėjime žudikas esą gailėjosi dėl savo veiksmų ir linkėjo sau mirties. Jis taip pat skaitė Bibliją ir pasiskelbė iš naujo atgimusiu krikščioniu, pasiruošusiu savo paskutiniam teismui. Kalėjime jį du kartus užpuolė kiti kaliniai, bandydami padaryti Dameriui galą. Pirmą kartą pasikėsinimas buvo nesėkmingas, bet 1994 m. lapkričio 28 d. jį antrą kartą užpuolė kalinys, kai jie valė vieną iš kalėjimo dušų. Maniakas buvo be gailesčio sumuštas. Dameris buvo rastas leisgyvis, tačiau pakeliui į ligoninę mirė nuo sunkios galvos traumos.
Vladimiras Nikolajevas
Serijinių žudikų ir maniakų pasaulyje kanibalizmas - ne toks jau retas reiškinys. Rusas Vladimiras Nikolajevas žudė, pjaustė dalimis, kepė ir valgė savo aukas. Maniakas gabalą žmogaus mėsos davė ir draugams, sakydamas, jog tai egzotiška kengūriena. Praėjus beveik 30 metų po vykdytų kraupių nusikaltimų, jis vis dar laikomas vienu pavojingiausių Rusijos nusikaltėlių.
Žudiko „karjerą“ Nikolajevas pradėjo 1996-aisiais. Pirmąja jo auka tapo jaunas vyras, su kuriuo kanibalas įsivėlė į muštynes. „Grįžau namo iš vakarėlio šiek tiek girtas ir šalia mano laiptinės durų kitas vaikinas, taip pat girtas, paprašė manęs uždegti šviesą. Pradėjome ginčytis ir susimušėme. Jis trenkė man, aš trenkiau jam, o paskui susivokiau, kad jis mirė”.
Tai, kad jo sumuštas žmogus neberodo gyvybės požymių, kiek prablaivė girtą Nikolejevą. Tačiau užuot kvietęs policiją ar kreipęsis pagalbos, jis sumanė nebegyvą auką tempti pas save į butą. „Ką aš turėjau daryti? Nutempiau jį į vonią, nurengiau ir pradėjau pjaustyti“, - su šypsena veide dokumentinio filmo kūrybinei komandai pasakojo maniakas.
Jis aiškino, kad valgyti žmogienos, kaip ir žudyti, jis iš pradžių neplanavo. „Nupjoviau jam galvą, rankas, kojas, staiga kažkas man užplaukė ir pagalvojau, kad pabandysiu paragauti. Nupjoviau jam nuo šlaunies mėsos gabalą ir išviriau. Pabandžiau, nepatiko. Taigi susmulkinau ir apkepiau keptuvėje. Taip išsiaiškinau, kad virta mėsa man neskani, todėl valgydavau ją keptą.”
Nikolejevas garsiai kvatodamas pasakojo, kaip gabalą žmogienos davė ir savo draugui, sakydamas, jog tai egzotiška laukinio gyvūno mėsa. „Vienam draugui daviau mėsos, jis parnešė namo, atidavė žmonai. Ji iš jos gamino koldūnus. Pati valgė ir maitino savo vaikus. Maža to, kartą jis pardavė 5 kg nužudyto žmogaus mėsos turguje, taip pat teigdamas pirkėjams, jog tai egzotiška laukinio gyvūno mėsa.
Tačiau vienam pirkėjui keista mėsa sukėlė įtarimų ir jis nunešė ją ištirti. Laboratorijoje paaiškėjo, jog tai žmogiena. Tuomet Nikolejevas pagaliau buvo sučiuptas. Policijos pareigūnai, apieškoję jo namus, ant viryklės rado keptuvę su kepta žmogaus mėsa, dar vienas žmogienos patiekalas buvo orkaitėje.
Teisme Nikolajevas sakė, kad būtų ir toliau valgęs žmones, jei nebūtų suimtas. Jis juokavo su teisėsaugos tyrėjais, prašydamas paruošti jam vakarienę iš palaikų, kuriuos jie aptiko žudiko balkone.
Nikolajevas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau 1999-aisiais bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.