Šv. Onos diena, minima liepos 26-ąją, anksčiau reiškė derliaus brandą, o mūsų seneliams ir protėviams liepos pabaiga buvo tarsi atskaitos taškas, tarsi savotiški naujieji metai, mat apie šv. Oną prasidėdavo rugiapjūtė. Iš naujo derliaus šeimininkės skubėdavo iškepti šviežios duonos Oninėms.

Per Onines pagerbiama šv. Ona - Švenčiausiosios Mergelės Marijos motina. Šventė ypatinga ne tik dėl religinės reikšmės, bet ir dėl stiprių tradicijų ir papročių, ypač Lietuvoje, kur ji siejama su derliaus nuėmimu ir žemdirbių švente.

Per Onines žmonės dėkoja už pirmąjį derlių ir prašo Dievo palaimos visam likusiam metų laikui, tad ir šv. Onos vardas tapo gausos, vaisingumo ir moteriškumo simboliu. Lietuviai nuo seno labai gerbė šv. Oną. Senoji lietuviška derliaus šventė susipynė su vėlyvesne krikščioniška proga.

Pasak pašnekovės, yra išlikęs posakis: „Kas pradeda rugiapjūtę prieš šv. Oną, tas labai alkanas.“ Anksčiau pjauti rugius pradėdavo nebent pritrūkę duonos.

Tikrai yra kuo pasidžiaugti, yra ką švęsti ir šiandien, tad siūlau puoselėti mūsų tautos tradicijas. Pasidairykime, gal giminėje yra Onutė, surenkime šviežio derliaus vaišes su prisirpusiomis uogomis, šviežiomis bulvėmis, naujo derliaus duona ir smagia popiete.

Per Onines ne tik šeima, bet ir visa giminė susirinkdavo kaimo ar miestelio bažnyčioje į Šv. Mišias. Jeigu giminėje būdavo Onučių, jas ypač pagerbdavo - vainiku vainikuodavo. Jeigu vainiką varduvininkei nupinsime su rugių varpomis - laikysimės tradicijos. Vis dėlto Oninės - ne vainikų pynimo, o derliaus šventė.

Muziejininkės nuomone, šiandien labai svarbu tokias šventes švęsti dėl vaikų. Vaikai žino tik tiek, kad duonos galima nusipirkti parduotuvėje, tačiau nežino, kiek daug darbo reikia įdėti, kol ji patenka ant mūsų stalo.

Juk dabar galima pasirinkti ir pačių įvairiausių edukacijų apie duoną ir jos kelią, patiems namuose išsikepti duonos, pasidomėti ir parodyti, koks derlius laukuose ar lysvėse užauga.

Kodėl lietuviui tokia svarbi duona?

Lietuvos etnografijos muziejaus vyresniosios muziejininkės teigimu, su rugiais ir duona būdavo susijusios beveik visos svarbios lietuvio gyvenimo akimirkos. Mergina galėdavo tekėti tik tuomet, kai mokėdavo iškepti duoną.

Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. buvo pagrindinis valgis - jeigu turi duonos, gali išgyventi. Jos būdavo atsiriekiama beveik kiekvieno valgymo metu, ypač per pusryčius ir pietus, nes teikė stiprybės prie sunkių darbų. Todėl ir patarlė byloja: „Duona, kad ir juoda, bet stiprybės duoda“.

Vienoks lietuvių požiūris į duoną buvo senovėje, kiek kitoks jis - šiandien. Iki XX a. ir net XX a. pradžioje duona buvo susijusi su moterimi, motina. Todėl žmonės dar ir kitaip aukština moterį, sutapatindami ją su Ona: „Šv. Ona - tai visų moma“.

Nors kepti duoną buvo pareiga, tačiau ji labai svarbi ir garbinga, nes senovėje duonos kepimas prilygo pasaulio sukūrimui. Duona nuo seno buvo apsupta didele žmonių pagarba, laikoma šventa.

Vaikai nuo mažens buvo pratinami gerbti ir tausoti duoną, jos nemėtyti ir netrupinti. Net ir netyčia numetus duonos gabalėlį ant žemės, reikėdavo ją pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Sakydavo: „Nemėtyk duonos - trupinius rinksi.“ Seneliai sakydavo, „kad duona būtų skalsi“, „skalsos jums“, o tai reiškia, kad linkiu nuolat ant stalo turėti duonos.

• Duona plačiai įprasminta lietuvių dainose, pasakose, sakmėse ir tikėjimuose.
• Taiklūs Oninių liaudiški apibūdinimai, sudėlioti į patarles.
• Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, kurioje vaizduojamas XVIII a.

Duonos kelias: nuo rugio iki stalo

• Ruginę duoną lietuviai valgo jau 2 tūkst. metų. Per tą laiką šio gaminio receptas ne itin pasikeitė.
• Plikyta duona būdavo saldžiarūgštė ir ne taip greitai sendavo. Valstiečiai duonos nepirkdavo, ją kepdavo tik namuose.
• Turtingi Lietuvos miestelių gyventojai XX a. pradžioje, ypač XX a. 2-4 dešimtmečiais, pirkdavo kepyklose iškeptą duoną.

Duonos kepimo tradicijos skirtinguose Lietuvos regionuose:

• Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniausiai buvo kepama paprasta juoda duona tik iš miltų, raugo, vandens ir kmynų.
• Žemaitijoje dažniau kepta plikyta duona. Ruginiai miltai užplikomi karštu vandeniu, rauginama iki trijų dienų, tik tada minkoma ir kepama.
• Šiaurės aukštaičiai labai nustebtų, jei išgirstų, kad duona kepama ant kopūsto lapo. Tokios duonos specifinis skonis, nes kopūstas šunta. Tiesa, bulvines babkas Rytų Aukštaitijoje kepdavo ant kopūsto lapo, o duonos - ne.
• Aukštaičiai rudenį renka klevų lapus ir ant jų kepa duoną. Dzūkai grikines babkas vartojo kaip duonos pakaitalus. Priklauso nuo to, kas auga, - dzūkai daugiau grikių nei rugių turėjo. Jų kasdienė duona grikinė, o aukštaičių - ruginė.
• Suvalkijoje, kur kviečiai kaip mūras augo, dominuojanti duona - plikyta, rugiai perpus maišyti su kviečiais. Ajerai, ypač suvalkiečių, klojami, nors daug darbo - juos reikia surinkti, gražiai ištiesti.
• Dzūkija nuo seno pasižymėjo specifika kepti bulvėje išpjaustytais ir atspaustais ornamentais dailintą vestuvinę duoną.

Kiekvienas ūkininkas turėjo krosnį duonai kepti. Žemaičiai didelėje krosnyje kepdavo tik duoną, tad ją ir vadindavo duonkepiu. Ji buvo statoma gyvenamajame name, o anga dūmams eidavo į didįjį kaminą, arba atskirame nedideliame pastatėlyje kieme, kurį vadino ublade, numaliu.

Tik aukštaičiai ir dzūkai puodus į krosnį įstumdavo puodšake.

Duona - svarbiausias maisto produktas. Ne veltui sakydavo: „Juoda duona - ne badas.“ Metus apibūdindavo: „Ačiū Dievui, duonos turėjome.“ Visoje Lietuvoje duonos riekimas buvo socialinę ir simbolinę prasmę turintis veiksmas.

Susėdus šeimai prie stalo, garbingiausioje vietoje krikštasuolėje prie duonos sėsdavosi šeimininkas. Jo pareiga buvo duoną raikyti. Kartais duoną riekdavo vyriausias sūnus, samdinys. Jei šeimoje nebūdavo vyro, riekdavo motina.

Sakoma, kad doras šeimininkas duoną raikydavo storomis riekėmis, šykštus - tokiomis plonomis, kad net saulė pro jas prasišviesdavo. Abišalas, abišalė, griežinėlis - tai per abi kepalo šalis įžambiai nuriektas duonos kampas. Nuo duonos kepalo pirmiausia atriekdavo kampelį.

Tėvas, prariekęs kepalą, kampelį duodavo vyriausiam vedusiam sūnui, linkėdamas susilaukti sūnaus: „Valgyk kampelį, bus sūnelis.“ Jei turėdavo daug sūnų ir norėdavo dukters, kampelio neimdavo. Kai dukra užaugdavo, motina jai perduodavo duonos kepimo pareigą. Iš pradžių jos kepdavo kartu, o iškeptą duoną ragaudavo visa šeima.

Kai tėvas, paragavęs savarankiškai dukros iškeptos duonos, pabučiuodavo dukterį ir su suolu, ant kurio ji sėdėdavo, apsukdavo durų link, tai reiškė, kad ji jau išmoko kepti duoną ir gali ištekėti.

Naminės duonos receptas

Ingredientai:

• Skaldyti rugiai
• Linų sėmenys
• Lukštentos saulėgrąžos
• Kmynai
• Druska
• Medus
• Ruginiai miltai
• Raugas
• Šiltas vanduo

Gaminimas:

1. Dideliame dubenyje sumaišykite skaldytus rugius, linų sėmenis, lukštentas saulėgrąžas, kmynus, druską, užpilkite 1 stikline verdančio vandens, išmaišykite.
2. Tuomet sudėkite medų, vėl išmaišykite ir tegul pastovi 8-10 minučių.
3. Saulėgrąžų ir linų galima kiek palikti ir pabarstyti duoną prieš kepimą.
4. Į dubenį suberkite miltus, sudėkite raugą ir įpilkite likusį šiltą vandenį.
5. Išmaišę minkykite 10-15 minučių.
6. Kepimo formą ištepkite aliejumi, pabarstykite ruginiais miltais ir sudėkite tešlą.
7. Tešla turi užpildyti maždaug du trečdalius formos, nes kepama duona pakils.
8. Drėgnu delnu išlyginkite tešlos paviršių, uždenkite rankšluostėliu ir palikite 5-7 valandas, kad iškiltų.
9. Jei norite, pabarstykite saulėgražų sėklomis ir linų sėmenimis.
10. Kepkite iki 190 °C įkaitintoje orkaitėje apie 50-60 minučių.
11. Iškepusią apklokite drėgnu rankšluostėliu ir palikite pastovėti 10 minučių.

Kaip pasigaminti raugo?

Reikės 1 stiklinės riebesnio kefyro, 1 stiklinės rupių ruginių miltų. Viską mediniu šaukštu išsukite giliame dubenyje ir jį pastatykite šiltai, arčiau radiatoriaus arba vos vos pašildykite orkaitėje. Praėjus maždaug parai, raugas pradeda pukšėti ir gaminti gražius sproginėjančius burbulus. Vis pamaišykite, o kitą dieną jau galėsite kepti gardžią juodą duoną.

---