Ryškiau prisimenu tik vieną žiemą, bene paskutinę Chruščiovo valdymo žiemą - tą, kai iš parduotuvių dingo balta duona, bet mokykloje vis dėlto pardavinėdavo saldžias bandeles.
Kiekviena tauta savo kalboje vartoja daugiau ar mažiau priežodžių, kuriuose vaizdingumo dėlei sugretinami bei lyginami du skirtingų kategorijų dalykai, turį tarpusavy kokį nors panašumą.
Tokie priežodžiai literatūros moksle yra vadinami palyginimais. Jie priklauso smulkiosios tautosakos sričiai, kurioje liaudis yra apreiškusi kūrybinį savo potencialą.
Palyginimų apsčiai turi ir lietuviai, kurie pra-rečiui griebiasi jų paįvairinti savo pokalbiui. Sakysime: Apsiputojęs kaip šernas. Pilnas kaip akis. Sėdi kaip ant žarijų. Vaišės kaip per tėvo šermenis.
Esmingiausias - pirmasis narys, prasidedąs dalyviu, būdvardžiu, veiksmažodžiu ar daiktavardžiu. Tik retokais atvejais palyginimai prasideda kitomis kalbos dalimis: Niekur nėra taip patogu, kaip po savo stogu. Ant snukučio lyg pelytė, o meili lyg lapytė. Ak kad tave suriestų kaip ožio ragą!
Yra ir tokių palyginimų, kuriuose abu nariai sukeisti, būtent antrasis stovi pirmojo vietoje: Kaip gyvatė, senos odos nusikratė.
Be to, kai kas palyginimuose skiria dvi formas: vieną, kai abu nariai yra tame pačiame laipsnyje, ir kitą, kai antrasis narys išreiškiamas aukštesniu laipsniu.
Palyginimams sudaryti dažniausiai vartojamas žodelytis "kaip". Žymiai mažiau pasitaiko palyginimų, kuriuose abu nariai jungiami kitų jungtukų pagalba, kaip štai: Išėjo it ožys mielių parnešti. Gyvenimas be žmonos, lyg daržas be tvoros. Lekia tarytum aitvaras. Greičiau vėją suvaikysi, nekaip žmonos norus atspėsi. Sudžiūvęs nei šakalys.
Tačiau yra ir tokių, kuriuose lyginamasis žodelis praleidžiamas: Alus - ne vanduo, kunigas - ne piemuo. Motinos dūžis - sviesto gniūžis, o pamotės žodis - tulžies kodis. Pati - ne rankovė, neišversi.
Lietuvių kalboje pasitaiko palyginimų, sudarytų iš keturių, o kartais net šešių narių: Geras kaip ožys, suktas kaip lapė. Mylėk žmoną kaip dūšią, kratyk kaip grūšią. Prie darbo kaip gaidys, prie valgio kaip arklys. Graži kaip pavasaris, linksma kaip vasara, bagota kaip ruduo.
Tam pačiam dalykui vaizduoti retkarčiais vartojami du ar daugiau palyginimo variantų, kaip štai: Akyse - kaip šilkas, už akių - kaip vilkas. Akyse - kaip lapu kloja, už akių - kaip šuva loja. Akyse - kaip brolis, už akių - kaip velnias. Akyse - lapė, už akių - šernas.
Palyginimų stilius pasižymi glaustumu, sklandumu, trumpasakiškumu, kaip ir apskritai priežodžiuose. Nemažas dėmesys skiriamas skambumui. Abi palyginimo dalys dažnai surimuojamos: Paikas kaip avies vaikas. Našlaitėlė kaip drebulėlė. Kaip gyvatė, akis pastatė. Parduoda vyrus kaip jaučius, ima pinigus kaip žalčius. Pataikūno saugokis kaip perkūno.
Retkarčiais išgaunamos net aliteracijos: Apsirėdė kaip pelėda povo plunksnomis. Gražūs Gruzdžių berneliai, kaip daržely diemedėliai. Gardu kaip du medu.
Vartojamoji žmonių kalba yra per mažai abstrakti, kad galėtų išreikšti idėjas: ji nuolat ieško taškų, kuriais galėtų susiliesti su jusliniu pasauliu; ji griebiasi palyginimų ir įvaizdžių, kurie suteikia stiliui poetinį atspalvį.
Vieni lietuvių palyginimai yra sukurti pačios liaudies, naudojantis gyvenimo patirtimi, kiti pateko į kasdieninę kalbą iš raštų, treti atėjo iš kaimyninių tautų ir imta juos vartoti kaip savus, visai užmiršus jų kilmę.
Yra keturi palyginimų vartojimo būdai, arba atvejai:
- Grynai aprašomasis - apibūdinti asmenims, fizinėms bei dvasinėms jų savybėms, gamtinei aplinkai: Galvelė kaip aguonėlė, veideliai kaip bijūno žiedeliai.
- Asociacinis - nusakyti dalykams asociacijų pagalba: Augo kieme mergužėlė, kaip daržely aguonėlė.
- Tik ornamentinis: Alpsta kaip merga, berną pamilusi, su kita besibučiuojant išvydusi.
- Išreikšti priežodinei išminčiai: Tiesa, kaip saulė, amžina. Marti, kaip pipiras, karti.
Daugelis palyginimų yra labai seni. Jie atspindi ilgų amžių liaudies žmonių galvoseną, įsitikinimus, papročius, prietarus ir, apskritai, visą jų buitį.
Iš palyginimų galima atsekti seniausias lietuvių kultūros apraiškas, liečiančias įvairias gyvenimo sritis, kuriose žmogus darbavosi ir kūrė kaip protinga būtybė. Dėl savo senumo ne visi palyginimai šių laikų žmogui besuprantami be interpretacijos.
Palyginimai yra liaudies kūrybos perliukai. Dauguma jų žavi švelniu savo humoru ir ironija, kuri netiesiog pasako kokią nors gyvenimo tiesą: Lipa kaip atbula karvė į medį. Išėjo iš kalbos, kaip elgeta iš maldos. Nusimano kaip kiaulė apie pipirus. Sugraudino kaip katiną lakštingalos daina.
Nemažai yra palyginimų, kuriuose figūruoja paukščiai, gyvuliai, medžiai, dvasinės būtybės ir kt. Iš naminių bei laukinių gyvulių ypač mėgiami: arklys, avinas, karvė, kiaulė, kiškis, kumelė, lapė, ožys, ožka, paršas, sabalas, šernas, šuo, vilkas, zuikis, žirgas.
Dažniausiai užtinkami palyginimuose paukščiai yra: balandis, gaidys, gegutė, gandras, gulbė, kalakutas, karvelis, kėkštas, kukutis, kregždė, lakštingala, pempė, povas, pelėda, sakalas, tilvikas, šarka, vanagas, varna, višta, volungė, žąsis.
Iš medžių palyginimuose sutinkami: ąžuolas, beržas, eglė, epušė, gluosnis...; iš gėlių: aguona, lelija, rūta, rugiagėlė...; iš vabzdžių: bimbalas, bitė, musė, uodas...; iš šliaužikų: driežas, gyvatė, vėžlys...; iš žuvų: ešerys, lydeka, vėgėlė.
Dvasinės bei mitologinės būtybės, kaip anksčiau buvo užsiminta, taip pat randa vietos palyginimuose, būtent: aitvaras, angelas, gavėnas, giltinė, laumė, kipšas, šėtonas, velnias.
Nusižiūrėjęs į aplinkos pasaulį, žmogus pra-rečiui prisitaiko sau kai kurių gyvų ar negyvų daiktų savybes. Iš to gimsta palyginimai, kuriuose bailus asmuo lyginamas su kiškiu ar zuikiu, gudrus - su lape, kvailas - su avinu ar avimi, pasipūtęs - su kalakutu, nerangus - su vėžliu, darbštus - su bite ar skruzde, greitas - su aitvaru ar vėju, geras - su angelu, blogas - su kipšu, velniu ar šėtonu.
Vieni palyginimai žinomi visoje Lietuvoje, kiti atskiruose regionuose ar tarmėse, treti siauresnėse apylinkėse: Alus kaip velnias raguotas (Dusetos). Ilgai siuto kaip devynių velnių apsėstas (Merkinė). Ilgai prausiasi kaip saulė mariose (Kretinga). Tačiau beveik visame krašte žinomas eufemistinis posakis: Nebūk kaip kur žemę knisa.
Pavyzdžiai palyginimų: Žmogaus kūnas - Fizinės savybės
- Aukštas kaip žardas - nors busilui tūpti.
- Alkanas visuomet, kaip gegužiukas svetimame lizde.
- Baltas kaip degutas (ironiškai).
- Girtas kaip kiaulė.
- Gražus kaip laumės vaikas.
- Greitas kaip kiškis.
- Išbalęs kaip drobė.
- Kietas kaip titnagas.
- Mažas kaip aguonos grūdas.
- Meili kaip alkanam duona.
- Plikas kaip tilvikas.
- Saldus kaip medus.
- Slidus kaip kalavijas.
- Sotus kaip malūnininko kiaulė (vištelė).
- Šaltas kaip varlė.
- Tiesus kaip alkūnė (ironiškai).
- Vienas kaip pirštas, visų pamirštas.
Pavyzdžiai palyginimų: Žmogaus kūnas - Fiziniai veiksmai
- Apipuolė kaip varnos vanagą.
- Apsiašarojo kaip vilkas, avį papjovęs.
- Apsiverkė kaip girtuoklis po trečio butelio.
- Atbėgo kaip aitvarą pasižabojęs.
- Bėga kaip akis išdegęs.
- Bastosi kaip nekrikštyta dūšia.
- Čiulba kaip lakštingala krūmuose.
- Dingo kaip pernykštis sniegas.
- Dirba kaip arklys, suvalgo kaip trys.
- Draskosi kaip katinas ant stogo.
- Dreba kaip epušies lapas.
- Eina kaip aklas balandžių šaudyti.