Lietuvos kino studijoje pagal rašytojo Sauliaus Šaltenio apsakymą pastatyta juosta vadinama pirmąja lietuviška tragikomedija ir vienu geriausių visų laikų lietuviškų filmų.
Šiemet tam yra net kelios progos - aktoriai švenčia savo santuokos keturiasdešimtmetį, filmas skaičiuoja tiek pat gimtadienių, o kino seansus po atviru dangumi rengiantis „Kinas po žvaigždėmis“ sezono pradžią pažymės ypatinga iniciatyva - „Lietuviško kino naktimi“.
Jos metu rugpjūčio 5 dieną bus parodyta restauruota Arūno Žebriūno juosta „Riešutų duona“. Renginio centras - Katedros aikštė Vilniuje, bet tuo pačiu metu kino klasiką nemokamai bus galima žiūrėti dar 30-yje miestų. O internete - nemokamai namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“.
Aktorių prisiminimai apie filmą
Prieš keturiasdešimt metų sukurtoje lietuviškoje kino juostoje „Riešutų duona“ vaidinę aktorius, režisierius Algirdas Latėnas (66) ir Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Elvyra Piškinaitė (62) prisipažįsta nė karto tokios duonos neragavę. Galbūt jos skonis panašus į paties gyvenimo, kurį juodu drauge skanauja jau keturis dešimtmečius?
Prisiminimai apie vaikystę kaime, pirmoji meilė, Liuka ir Andrius - lyg lietuviškieji Romeo ir Džuljeta, kurių susipykusios šeimos trukdo jiems būti kartu. Pagrindinius filmo herojus suvaidinę Algirdas ir Elvyra prisipažįsta: ne filmuojantis užsimezgė jų pačių meilė, bet filmas jiems tapo lemtingas. Todėl kaskart prisiminti jį smagu.
Pernai žurnalui „Legendos“ kalbinti pagrindiniai juostos aktoriai juokdamiesi prisipažino, kad dabar daug lengviau žiūri į save ekrane - tarsi kitomis akimis, vis mažiau pretenzijų sau turi, kad galėjo vieną ar kitą sceną geriau suvaidinti. - Filme nušauna karvę ir ji krinta žemėn, bet realybėje juk jos niekas nešaudė: ją šnapsu girdė, kad nukristų. Tai atrodė humaniškiau, nei migdomuosius vaistus leisti... Kaip dabar matau: kameros jau sustatytos, šviesa nutaikyta, saulė, debesys - viskas idealiai tinka, tada šeimininkas karvę pražiodo ir ima jai į gerklę pilti šnapsą. Pila, pila, pila... Vargšė karvė pamažu ima klupti... O dzūkelis šeimininkas: „Da vienu neškyt! Da vienu...“ Galiausiai karvė apglemba ir atsigula.
Kaimo scenos buvo filmuojamos Žiogelių kaime prie Druskininkų, bažnyčios - Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, orkestro ir dainuojančio choro - ant Užutrakio rūmų laiptų.
Kartą, prieš kokį penketą metų, aktoriai pakeliui į Druskininkus užsuko pasižvalgyti po Žiogelius. Pasirodo, vis dar stovi sodybos, kur vyko filmavimai, o sutikti vietos gyventojai prisiminė, kaip prieš tuos keturis dešimtmečius masuotėse vaidino, kokia šventė visam kaimui būdavo, kai atvažiuodavo filmavimo komanda.
Net pagrindinė troba, svirnas, kurie filme priklausė Šatų šeimai, išlikę. - Daugiausia scenų buvo toje namo pusėje, kuri vadinama kamara. Ten buvo ir tikra didžiulė šeimininkės lova, kurioje filme guli senelis, ir laikrodis ant sienos. Pro kamaros langą į trobą karvė žiūrėjo... Ir obelų sodas buvo tikras.
Tik riešutų duona - ne visai tikra. - Pamenu, Šiauliuose pristatant filmą į susitikimą atėjo moterys ir atsinešė iškeptą ragaišį, ant kurio buvo įspausta - Riešutų duona. Bet kažkaip neparagavau jos. O neseniai lyg kažkurio prekybos centro duonos skyriuje mačiau tokios duonos.
Aktorių karjeros pradžia
Maža to, kad buvo vienas iš garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko, tuo metu Algirdas jau buvo ir šiek tiek patirties sukaupęs - vaidino Jaunimo teatre, filmavosi juostos „Herkus Mantas“ masinėse scenose. Todėl pats prisimena buvęs kiek susireikšminęs - atsisakė bandytis Andriaus Šato vaidmeniui „Riešutų duonoje“, pareiškė: arba režisierius kaip teatre žino, ką ima vaidinti, arba visai nereikia.
O moksleivės Liukos Kaminskaitės vaidmeniui bandė ir labai jaunas mergaites, moksleives - tokio amžiaus kaip filmo herojė. - Įdomiausia, kad su Algirdu poroje mes net ir nesibandėme, bet kažkodėl ant sienos, kur buvo sukabintos visų aktorių nuotraukos, mudviejų portretai buvo sudėti vienas šalia kito.
Tyli, rami antro kurso studentė Elvyra daugiau baiminosi, nei džiaugėsi, kad vaidins kine. Jai tai buvo pirmas vaidmuo ir dar pagrindinis. - Pati pirma scena, kurią filmavome, buvo lovos scena! Baisu, nejauku... Gal režisieriui ir reikėjo to natūralaus, nesuvaidinto nejaukumo, bet, man atrodo, išėjo kiek per daug užspausta.
Filmavimo procesas
Žmonai pritaria Algirdas: Aš juk irgi maniau, kad mes kažkaip susitikę pirmą kartą susipažinsime, pasikalbėsime... O čia: „Gulkit. Filmuojam.“ Matėsi, kad ir pats režisierius Arūnas Žebriūnas pasimetęs buvo: gal jis irgi bijojo tos scenos, todėl ir norėjo ją pirmą kuo greičiau nufilmuoti?
Algirdui iš pradžių teko derinti „Riešutų duonos“ filmavimus Druskininkuose ir Jaunimo teatro gastroles Klaipėdoje bei Šiauliuose. Tada nuo ryto iki pietų atsifilmuoja Žiogeliuose ir vėl važiuoja į Šiaulius ar Klaipėdą vaidinti spektaklyje. Kad man nereikėtų kasdien važinėti, su šeimininke močiute susitariau, kad gyvensiu pas ją toje kamaroje.
Filmo kūrimo darbai vyko nuo birželio iki pat rudens. Buvo siaubingai šalta! O aš - trumpom kojinytėm, su uniforma, nes vaidinome šiltą rugsėjo pradžią... Meilės kibirkštis, kuri taip dažnai įskelia ugnį kartu dirbant, tąkart tarp jaunų aktorių neįsižiebė.
Elvyra tikina: todėl, kad Algirdas jai atrodęs labai svarbus, didelis aktorius, be to, jų kursui netgi dėstęs. - Kelios kurso mergaitės buvo jį įsimylėjusios, aš sau, gink Dieve, net tokios minties neleidau: dėstytojas! Kokios čia meilės gali būti?!
Lemtingas susitikimas
Jiedu vėl susitiko Vilniuje maždaug po metų ar pusantrų. Šaltą, snieguotą žiemą, beveik Naujųjų išvakarėse. Algirdas pakvietė kolegę į premjerą „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Bet mes kažkodėl nevažiavome - dviese išėjome pasivaikščioti. Daugiau ir nebeišsiskyrėme.
Visą tą žiemą susitikdavome vėlai vakare: Algirdas apie vienuoliktą vakaro baigdavo vaidinti spektaklį, paskambindavo man į butą, kur dar su keturiomis mergaitėmis nuomojausi kambarį, ir aš išeidavau į pasimatymą.
Nors internete galima rasti, kad filmas išleistas 1978 metais, Elvyra patikslina - plačiuosiuose kino ekranuose jis pradėtas rodyti tik 1979-aisiais. Tiksliai žinau, nes mes su Algirdu tuokėmės 1979 metų gegužės 18 dieną, o po savaitės kino teatruose pradėjo rodyti filmą.
Po legendinės „Riešutų duonos“ Elvyrai ir Algirdui daugiau nebeteko kine filmuotis kartu. Abu įsuko darbai skirtinguose teatruose, gastrolės, dėl kurių reikėdavo pakaitomis pažiūrėti vaikus. Visgi abiem pavyko suderinti ir šeimą, ir aktorystę, nors ir buvo be galo skaudžių išgyvenimų.
Netektis
Žurnalui „Legendos“ aktoriai yra atvėrę širdis apie didžiausią savo gyvenimo skausmą - jie neteko vieno iš savo pirmagimių dvynių. Elvyra sako, kad turbūt iki šiol nėra susitaikiusi su netektimi. Metus nedrįso paklausti vyro, kur sūnelį palaidojo...
Algirdas Latėnas ir Elvyra PiškinaitėŠiemet gegužę santuokos keturiasdešimtmetį atšventusius tėvus pirmi pasveikino vaikai. Bet Elvyra tikina, kad jiedu per santuokos metines labai mėgsta pabūti dviese su Algirdu.
Trečiadienį kino teatre „Pasaka“ pristatytas atnaujintas režisieriaus Arūno Žebriūno filmas „Riešutų duona“. Kuo daugiau žiūriu, tuo labiau jis man patinka“, - portalui LRT.lt sako E. Piškinaitė. Aktorius ir režisierius A. Latėnas neslepia, kad atnaujinto filmo premjeroje nedalyvaus, tačiau neseniai peržiūrėjo dar 1978 m.
Kai žiūriu į savo įkūnytą personažą, net negaliu suprasti, kas ten toks laksto, myli... Viskas labai pasikeitę“, - juokiasi A.
Man labiausiai patikdavo, kai būdavo išeiginės, nereikėdavo filmuotis, bet galėjau nuvažiuoti į aikštelę ir pažiūrėti, kaip dirba kiti.
Aktorius A. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo režisieriaus, dabar serialus kepa vieną po kito - režisierius filmuoja, kažkas karpo, režisuoja, kiti kadruoja, aš tokio darbo pasidalinimo nesuprantu. Jam antrina ir E. Piškinaitė: „Žinoma, dabar viskas vyksta greičiau, o tada repetuodavome labai daug, nes neužtekdavo juostos, buvo numatytas tam tikras limitas. Reikėjo puikiai surepetuoti, kad nebūtų tiek daug dublių.
Teatro ir kino aktorė E. Pagal apsakymą buvo sukurtas spektaklis, o paskui buvo rašomas scenarijus. Gerai žinojau visą medžiagą, nes kai tik užgimė spektaklis buvau pirmo kurso studentė ir Jaunimo teatro vadovė mus pakvietė vaidinti.
Naujas spektaklio pastatymas
Filmas „Riešutų duona“ pasakoja tragikomišką istoriją apie dvi šeimas ir jaunuolių meilę. Po pristatymo visuomenei filmas taps atviru demonstravimui visoje Lietuvoje, suderinus leidimus su Lietuvos kino centru.
Naujajame pastatyme jaunojo Andriaus Šato atsisveikinimo su vaikyste istorija skleisis šiuolaikiškai interpretuotame scenovaizdyje skambant "The Beatles" muzikai. - Prieš daug metų Algirdas Latėnas, Jaunimo teatro režisierius, pats vaidinęs tiek visų žinomame Arūno Žebriūno filme "Riešutų duona", tiek legendiniame Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje, Keistuolių teatre pastatė spektaklį "Škac, mirtie, visados škac" pagal S.Šaltenio to paties pavadinimo pjesę.
Aš pats jaunystėje pirmiausia perskaičiau šio autoriaus apysaką "Riešutų duona", o tik vėliau susidūriau su pjese. Taigi, kai A.Latėnas statė "Škac, mirtie, visados škac", aš prisiminiau, kokį didelį įspūdį paliko apysaka, ir nors spektaklis buvo tikrai profesionalus, puikus bei mėgstamas žiūrovų, mano galvoje nuolat kirbėjo Andriaus, einančio prieš srovę, atsiminimas, kurio tame spektaklyje man pritrūko.
- Statant "Riešutų duoną" visų pirma reikia turėti Andrių Šatą ir Liuką Kaminskaitę - du pagrindinius veikėjus, tiksliau, aktorius, galinčius juos suvaidinti. Liuką vaidins aktorė Jovita Jankelaitytė ir Keistuolių teatro kurso studentė Aistė Šeštokaitė, o Andrių - aktorius Aurimas Bačinskas ir studentas Lukas Auksoraitis. Ši ketveriukė - tie aktoriai, kurie gali imtis pagrindinių vaidmenų. Jei jie nebūtų sutikę vaidinti savo personažų, vargu ar aš būčiau pradėjęs statyti spektaklį. O visa kita - mano mieloji Keistuolių komanda.
Kalbant apie "Riešutų duoną", esame pripratę prie nostalgiškai kaimiškos estetikos: tokią matėme ir garsiajame A.Žebriūno filme, ir ankstesniuose spektakliuose. Tačiau apysakoje kalbama ne apie kokį bažnytkaimį, o normalaus dydžio miestą septyniasdešimtaisiais: galbūt tai yra Zarasai, galbūt - Utena.
O kas gi nutinka septyniasdešimtaisiais? Pas mus ateina Vakarų muzika, o visų pirma, aišku, bitlai. S.Šaltenio, Vytauto Kernagio karta buvo pamišę dėl jų muzikos. Dėl to, mano manymu, geriausiai to laikmečio spalvas atskleidžia būtent bitlai - jie sudaro labai smagų kontrastą, parodantį, kaip Lietuvos miestelyje to meto jaunoji karta jau gyveno europietiško miesto ir kultūros ritmu.
Jaunas S.Šaltenis ir jo pirmosios apysakos, būtent "Riešutų duona", turi kažko "karščiuojančio" ir labai sveiko, kas būdinga ne vien tos epochos, kai jis rašė, žmogui. "Riešutų duonoje" kalbame apie tai, kad nereikia bijoti būti išmaniam - ir kalbu ne apie telefonus, o žmogaus asmenybę, - drąsiam, kritiškai reikštis ir teigti savo tiesą, kuria tiki.