Visada ir viskas gamtoje yra skaniau, o mėsainiai - visiška maisto gamtoje klasika. Prieš atsisveikinant su vasara - dar vienas grilio receptas. Juk grilio receptų šiltajam sezonui nebus per daug, tiesa? Tikrai nesakau, kad šiemet jau paskutinis, nes grilyje gaminame ištisus metus, tik vasarą kiek dažniau nei žiemą.
Troškiniai - rudens maistas, o šis šildantis, jaukus sodraus skonio jautienos troškinys - ak, visiškas dievų maistas! Jei jaukumas turi skonį, jis - panašus į šį troškinį. Švelnus, minkštas, šildantis. Pripildytas sodrių kvapų ir gardus iki pirštų galiukų. Žinot, yra tokia receptų kategorija - ne tik pilveliui, bet ir širdelei. Kaip ten sakoma? Koks už lango oras, toks ir maistas namų virtuvėje.
Balandėlius mėgsta daugelis - tai jaukus, sotus, iš vaikystės atkeliavęs valgis. Aš, nors ir akimirkai sudvejojusi, dažniau turbūt pasirinkčiau balandėlius. Kuriai komandai priklausote: balandėlių ar cepelinų?
Brusketos! Spalvingos, traškios, gardžios, šventiškos, o tuo pačiu - visai paprastos ir tikrai labai lengvai paruošiamos. Gero savaitgalio receptų gali būtų daug ir įvairių, manajame šįkart - gamta, saulė, ežeras ir daug skanaus maisto.
Turbūt kiekviena šalis turi savo tobulųjų kukuliukų receptą. Daugelis mūsų puikiai žino, koks yra garsiųjų IKEA kukulių skonis, tačiau ar labai toli jis yra nuo autentiškų tradicinių švediškų kukulių? Iš pirmo žvilgsnio galėtum pamanyti, kad po dešimtimis skirtingų pavadinimų - vienas ir tas pats patiekalas, bet taip tikrai nėra.
Apkabinti galime rankomis. Žodžiais. Akimis. Apkabinti galime darbais - išvirę katilą troškinio ir tiesdami kupinas lėkštes tiems, kurie pripildo mūsų namus ir širdis meilės.
Vieni įsimintiniausių skonių, kuriuos gyvenime man teko ragauti, buvo sename pečiuje močiutės kepto kugelio ir bulvinių bandelių. Užsimerkus atskirčiau tą skonį - jis visiškai kitoks nei keptų tiesiog orkaitėje.
Ar man vienai atrodo, kad laikas vasarą bėga dar greičiau? Savaitgaliai keičia vienas kitą - tik spėk skaičiuoti, kiek jų dar liko! Kartais prireikia laiko pačioms paprasčiausioms tiesoms atrasti. Kaip kad štai: laimė priklauso nuo daiktų, tiksliau, nuo jų skaičiaus. Kuo mažiau daiktų, tuo daugiau vietos lieka laimei.
Pavasarinis tvarkymasis įsibėgėja. Ar jau minėjau, kad vėl, po šiokios tokios pertraukos, sportuoju? Ar sakiau, kad pagaliau atradau grupines treniruotes ir jų teikiamą džiaugsmą?
Vienos dienos praeina akimirksniu, kitos slenka lyg metai. Vieni penktadieniai ateina greitai, kiti - po savaitės, trukusios pusmetį. Nebesuprantu, kas daros. Čia neparašiau nė žodžio jau be poros minučių dvi savaites. Nieko negaminau ne trumpiau. Įkeliu į virtuvę koją kelioms minutėms. Pasiruošiu puodelį arbatos, susitepu porą sumuštinių.
Čičinsko kepsnys - panevėžiečių pasididžiavimas
Čičinsko kepsnys - tai man, panevėžietei, nuo pat vaikystės gerai pažįstamas patiekalas. Jo ragauti buvo tekę daug kur - miesto valgyklose, kavinėse, svečiuose ir, žinoma, namie. Ir tik atvykusi gyventi į Vilnių supratau, kad šitas fenomenas yra smarkiai geografiškai apribotas. Iš ko jis pagamintas? Tai - bulvių ir varškės tešlos juostelėse įsuktas faršas, virtas aliejuje. Kartais žmonės vietoj faršo deda virtą dešrą, bet su tas tikrasis kepsnys turi būti su faršu. Patiekiamas su marinuotas svogūnais, kopūstų salotomis, agurkėliais ar kitomis daržovėmis ir, būtiniausiai, pomidorų padažu. Tiems, kas nėra ragavę, skonį galėčiau apibūdinti kaip tokio paturbinto sofistikuoto čeburėko.
Didžioji dalis panevėžiečių Čičinsko kepsnį labai mėgsta. Galbūt dėl to, kad skonis mums pažįstamas nuo vaikystės ir visai neatrodo keistas. Užtat miesto svečių, kurie jo ragauja pirmą kartą, vertinimai - nevienareikšmiški. Pasak jos, Panevėžio krašte, Upytėje, gyveno dvarininkas Čičinskas, kuris labai žiauriai ir negailestingai elgėsi su žmonėmis. Jį nubaudė dievai ir jis prasmego po žeme kartu su visu savo dvaru. Piliakalnis, ant kurio, pasak legendos, gyveno dvarininkas, dar iki šiol yra lankomas žmonių ir jį vadina Čičinsko kalnu. Kituose šaltiniuose rašoma, kad po Čičinsko mirties (nutrenkė žaibas nevidoną) žemė nenorėjo priimti jo kūno ir tas iki XIX a.
Atvirai pasakius, tik pirmą kartą į internetą įkėlusi patiekalo nuotrauką suvokiau, ką primena jo forma. Jei vykstat į Panevėžį ir norit paragauti Čičinsko kepsnio, siūlau tai daryti Čičinsko užeigoje. Jie tvirtina užpatentavę originalų patiekalo receptą ir jis ten gaminamas jau ilgus metus. Tik nevykit savaitgalio vakarą, nes tokiu metu ten vyksta audringi vakarėliai. Na, nebent ieškote audringo vakarėlio su estradine muzika kompanijoje kam virš penkiasdešimt. Tuomet būtinai varykit ten savaitgalio vakarą. Draugiškas patarimas - gerai pagalvokite prieš imdami pilną porciją.
Dar aplink Panevėžį Čičinsko kepsnio paragauti galima „Gandralizdyje“. Tik čia man jis tikrai ne toks skanus kaip Čičinsko užeigoje, nes tešla pernelyg primena spurgas. Modifikuotą variantą - Činčio kepsnį - rasite Uliūnuose esančioje užeigoje „Prie židinio“. Žinau, kad Čičinsko kepsnio galima rasti ir Vilniuje ar Kaune, „Bernelių užeigoje“. Bet neapsigaukite, ten patiekiamas patiekalo variantas šviesmečiais skiriasi nuo originalaus recepto. Mano, kaip panevėžietės skoniui, pasityčiojimas ten, o ne Čičinsko kepsnys.
Internete yra ne vienas Čičinsko kepsnio receptas, tad galite pamėginti pasigaminti patys. Esu tikra, kad, pakliuvęs į gero PRščiko rankas, šitas reikalas galėtų puikiai sužaisti kaip krašto vizitinė kortelė, firminis patiekalas, kurio paragauti knietėtų atvažiuoti visiems. Prisiminus dvarininko Čičinsko istoriją, sukurti legendą būtų nesunku. O gal Upytę, kur Čičinskas viešpatavo, turistų traukos centru paverstumėme.
Štai tėčių diena ant nosies… Tikrai ne kartą esu čia savo tėtį linksniavusi ir tikrai ne kartą rašiusi apie savo tėčio kulinarinius atradimus ar jo atsiliepimus apie mano atradimus virtuvėje. Tiesą sakant, aš savo tėčiui valgyti gaminu nuo tada, kai išmokau gaminti. Kažkaip taip jau būdavo mūsų šeimoje, kad mes su sese jau nuo ankstyvos paauglystės gamindavom ir balandėlius, ir baltas mišraines, ir visas kitas chrestomatines lietuvių virtuvės grožybes (kaip geros tetutės sakydavo „oi labai savarankiškos mergaitės”).
Mano tėtis irgi ne pėsčias - jis puikiausiai viską išsiverda ir pats. Bet jo stichija yra… šašlykai. Jis yra tikras šašlykų meistras. Be dviejų kilogramų mėsos mano tėtis net nepradeda marinavimo proceso, o neretai marinuojami ir visi 5 kilogramai… Mano tėčio šašlykai yra paprasti, bet užtikrinti.
Jei dar nebandėte, antroje mano knygoje „Metai Beatos virtuvėje“ yra mano tėčio obuolių sultyse marinuotų šašlykų receptas. Va ir šiandien iki manęs atskriejo žinutė - šiandien kepsime jūsų tėčio šašlykus… Malonus jausmas…. Tuo tarpu kitas mano gyvenimo tėtis, t.y. mano vaikų tėtis Tomas, yra vienas didžiausių mano kritikų…. Jis pats puikiai ir daug gamina.
O ką gi mėgsta jūsų tėčiai? Ar jie išrankūs gurmanai? Išrankioja svogūnus ir užsibarsto kaparėlių… (ha ha ha skamba neįtikinamai?!) Ar jūsų tėčiai mėgsta kraujingus kepsnius ir aitrius pipirus? Neįsivaizduoja savo gyvenimo be raugintų kopūstų sriubos ir karkos…? Paprašo daugiau druskos ar atvirkščiai - jie laikosi dietos, seka patiekalų sudėtį, vengia visų E priedų ir normuoja kečupą? Pasakysiu, kaip yra su mano tėčiu…Tėte, ką nori valgyti? Tai va jau šį sekmadienį - Tėčio diena, tad skirkim šią savaitę Tėčiams ir vyriškai mitybai.
Pasidalinkite, koks mėgstamiausias jūsų tėčio patiekalas? Jūs dalinkitės, vieni iš kitų semkimės idėjų ir patarimų, o mūsų draugai Daumantai padovanos jums ir jūsų tėčiams patį išsamiausią pagardų rinkinį, nes man atrodo, kad tėčiai yra būtent ta grupė žmonijos, kuri kečupą ir pomidorų padažą valgo nesislėpdami ir pasigardžiuodami…. Nugalėtojai bus išaiškinti jau šį penktadienį, gegužės 31 dieną.