Šokolado muziejus neatsitiktinai atsirado Šiauliuose. Būtent šiame mieste buvo įkurti vieni pirmųjų lietuviškų saldainių fabrikų.
Šokolado istorijos pradžia ir plėtra
O šokolado istorija jau skaičiuoja tūkstantmečius. „Rūtos“ šokolado muziejaus vadovė O. Kirnienė renginio dalyvius pakvies nusikelti beveik 3000 metų atgal, į majų civilizacijos klestėjimo laikus.
Centrinėje Amerikoje gyvenusi tauta davė pradžią ne tik matematikai, architektūrai, astronomijai, bet ir kakavos (šokolado) kultūrai. Majai, o vėliau ir actekai, garbino kakavą, vadino ją dieviškuoju nektaru.
Iš kakavos pupelių, vandens ir aštrių prieskonių buvo gaminamas šokoladinis gėrimas. Kakavos pupelės buvo naudojamos ir kaip pinigai. Tai buvo nepaprastai vertinga valiuta - triušį buvo galima nusipirkti už 30 kakavos pupelių, o už vergą tekdavo sumokėti 100.
XVI a. kakavos pupelės atvežtos į Europą. Tačiau Europoje šokoladinis gėrimas pradėjo plisti tik tada, kai buvo sumanyta jį pagardinti cukrumi. Iki XVIII a. pabaigos šokoladas buvo tik turtingųjų privilegija.
„Tik turtingas ir kilmingas žmogus gali leisti sau gerti šokoladą, nes jis geria pinigus“, - XVI a. rašė istorikas ir rašytojas Gonzalo Fernández de Oviedo. Europos didikai šokoladu mėgavosi ne tik savo pilyse ir dvaruose, bet net ir keliaudami karietomis.
„Rūtos“ šokolado muziejuje tarp kitų eksponatų galima apžiūrėti prabangius puodelius, skirtus mėgautis šokoladu - iš specialių puodelių šokoladą gėrė ūsuoti vyrai ir prašmatnių aprėdų nenorėjusios išsitepti damos.
XVIII-XIX a. Lietuvoje šokoladas buvo rūmų ir dvarų gėrimas. Jo paprastai patiekdavo pietų pabaigoje kaip desertą. Šokoladas ėmė populiarėti tik antrojoje XIX a. pusėje, kai pradėjo plėtotis šokolado pramonė.
Pradėtos gaminti pirmosios juodojo ir pieninio šokolado plytelės, figūros, šokoladiniai saldainiai. 1886 m. ir Lietuvoje įkurtas pirmasis šokolado ir saldainių fabrikas. Jį Vilniuje įsteigė M. Abramsonas.
Antrasis - brolių Koganų fabrikas - iškilo 1892 m. Šiauliuose. Jame gaminami saldainiai buvo parduodami Kauno ir Vilniaus gubernijose, dideliais kiekiais gabenami į Rusiją.
1899 m. Vilniuje pastatyti fabrikai „Ambrozija“ ir „Viktorija“. Pastarajame šešiolika metų dirbo „Rūtos“ įkūrėjas Antanas Gricevičius.
"Viktorijos" fabrikas Vilniuje
Gedimino prospekto, daugeliu prasmių pagrindinėje Vilniaus ir Lietuvos gatvėje, pradžioje, visai šalia Katedros, pastato, kurio adresas Gedimino prospekto 2A, prieangyje būkite atidūs - ten tupi meškiukai, valgantys šokoladą. Taip buvo papuošti įėjimai į čia buvusią „Viktorijos“ šokolado parduotuvę.
Ši saldainių ir šokolado parduotuvė - tai tik didžiulės saldėsių imperijos ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo dar paskutiniame XIX a. dešimtmetyje, kuomet vieno turtingiausių Vilniaus pirklių Izraelio Bunimovičiaus sūnus Tobias (1871 (?) - 1938) atidarė saldainių ir šokolado manufaktūrą.
Vis dėlto tik po kelerių metų 1897 m., prisijungus tėvui, prasidėjo garsaus šokolado ir saldainių fabriko „Viktorija“ istorija. Fabrikas buvo pastatytas Kaukazo (dab. Mindaugo) ir Ugličo (dab. O jam sekėsi puikiai - saldumynai buvo ne kartą įvertinti tarptautinėse parodos, o 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje pelnė aukso medalį.
1912 m. Vilniuje jau veikė keturios parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti „Viktorija“ skanėstų. Tobias Bunimovičius gyveno pasiturimai - verslas sekėsi, be minėto fabriko „Viktorija“ jis valdė nemažai nekilnojamo turto Vilniuje.
Kartu buvo estetas, meno žinovas ir mėgėjas, sukaupęs šešių tūkstančių tomų biblioteką bei didžiulę Milano operos „La Scala“ įrašų kolekciją. Kaip ir daugelį to meto Vilniaus verslininkų, jį buvo galima sutikti Šv.
Deja, neilgai trukus sėkmė nusisuko nuo Tobias. 1914 m. fabrike „Viktorija“ kilo didžiulis gaisras, sunaikinęs visą gamyklą, biurą ir jo paties apartamentus.
Šis įvykis plačiai nuskambėjo Vilniuje - gaisro nuostoliai buvo tokie dideli, kad draudimo kompanijai teko atseikėsi apie 700 tūkst. rublių jiems kompensuoti.
Vis dėlto norintieji bent netiesiogiai paragauti „Viktorijos“ skanėstų, turėtų žinoti, kad kito Lietuvoje gerai žinomo saldainių fabriko „Rūta“ įkūrėjas Antanas Gricevičius, 1913 m.
Antano Gricevičiaus kelias į "Rūtos" įkūrimą
Saldainių fabriko „Rūta“ istorija prasidėjo 1913 m. Šiauliuose, kai 36 m. A. Gricevičius nedideliame mediniame name įrengė karamelės virimo katilą. To meto Lietuvoje daugumą verslo įmonių valdė kitataučiai, tad norėdamas pabrėžti saldainių dirbtuvėlės lietuviškumą A.
Net caro priespaudos metais buvo didžiuojamasi lietuviška fabriko kilme ir ant kiekvieno saldainių popierėlio buvo rašoma: „lietuvių saldainių fabrikas“.
1877 m. Šiauliuose gimė Antanas Gricevičius. Jo tėvai Antanas ir Teklė Gricevičiai augino penkis sūnus. Aštuoniolikmetis Antanas išvyko į Vilnių ir įsidarbino šokolado fabrike „Viktorija“ pameistriu, o netrukus tapo meistru.
Už pavyzdingą tarnybą 1902 m. gavo fabriko savininkų vardinę dovaną - sidabrinį, o vėliau ir auksinį laikrodį, kuriuos galima pamatyti Šokolado muziejuje.
Pirmieji žingsniai ir iššūkiai
Verslų taisykles, pavyzdžiui, Europoje, anksčiau diktavo cechai, jų meistrai ir pameistriai. Šeimos verslai iškyla prasidėjus industrinei plėtrai. Fabriko ir verslo įkūrėjas A. Gricevičius buvo vienas iš 5 vaikų šeimoje.
Iš Šiaulių į Vilnių atvykęs vaikinas stojo dirbti pameistriu Bunimovičių saldainių fabrike „Viktorija“. Netrukus jis tapo meistru ir buvo apdovanotas dviem vardiniais laikrodžiais - auksiniu ir sidabriniu.
„Reikėjo daug drąsos, užsispyrimo. Netgi įmonę pavadino taip, kad išskirtų tą lietuviškumą - lietuvių saldainių fabrikas „Rūta“. Tai yra mūsų nacionalinis augalas. Ar buvo sunkumų? Tikrai taip. Žydai yra labai organizuota bendruomenė. Pavyzdžiui, jie buvo susitarę neparduoti A. Gricevičiui cukraus. O kokie saldainiai be cukraus?
Fabriko "Rūta" klestėjimas ir iššūkiai
1915 m. prie Šiaulių artėjant Pirmojo pasaulinio karo mūšiams fabrikas buvo uždarytas. A. Gricevičius su šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau Sankt Peterburge baigė konditerių kursus.
1917 m. A. Gricevičius su žmona ir pirmagimiais Vladu ir Marija grįžo į Šiaulius ir ėmėsi atstatyti beveik sunaikintą fabriką. 1922 m. Kaune vykusioje Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje „Rūta“ pelnė pirmąjį aukso medalį.
Vėliau A. Gricevičiaus konditerio talentas Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio parodose buvo įvertintas dar 4 aukso medaliais. „Rūtos“ gaminiai buvo apdovanoti ir tarptautinėse parodose: 1929 m. įmonė pelnė Didįjį prizą Italijoje, o 1931 m.
Tarpukariu įmonė suklestėjo. 1929 m. A. Gricevičius pastatė naują gamybinį pastatą su patalpa parduotuvei pagal žymaus architekto K. Reisono projektą.
Senieji Šiauliuose veikę šeimos verslai perduodami iš kartos į kartą, o kai kurie veikia ir šiandien bei skaičiuoja 111 metus. Vienas jų - saldus verslas iš Šiaulių, besislepiantis po pavadinimu „Rūta“.
„Iš pradžių jie nusipirko nedidelį pastatą, nusipirko karamelės virimo aparatą ir pradėjo gaminti saldainius“, - pasakoja M. UAB „Rūtos“ gamybos direktoriaus Rimanto Gluodo teigimu, pagrindiniai pastatai, kuriuose ir dabar vyksta gamyba, pastatyti 1928 m.
„Unikalus pastatas, manau, tikrai puošia Šiaulius. Jis (A. Gricevičius - LRT.lt) yra mano prosenelis, kuris viską pradėjo nuo nulio dar caro laikais - 1913 m. kartu su žmona. Ėjo savo talento pėdom, turėjo nepaprastą gebėjimą tiek skonio receptorių, tiek auksines rankas. Jis sugebėjo išvystyti įmonę iki pat Antrojo pasaulinio karo, kuri buvo viena didžiausių Lietuvoje saldainių gamintojų“, - sako R.
„Pats labai mėgo kurti saldainių receptūras. Kaip pasakoja Gricevičiaus palikuonys, jei papuldavo koks naujas saldainis, mėgo jį analizuoti - iš ko padarytas, kaip padarytas. M.
„Jis po truputį didina asortimentą - marmeladiniai saldainiai, vėliau karameliniai. Iš tikrųjų saldainiai buvo skanūs ir vertingi. (...) Buvo netgi padirbinėjami pavadinimai.
„Buvo Jonas Basanavičius, Lietuvos didvyriai, Gedimino pilis, lietuvaitė.
"Rūta" sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę
1969 m. saldainių fabrike „Rūta“ pradėti gaminti saldainiai „Lietuvaitė“, kurių receptūra nepakito iki šių dienų.
Nors sovietų okupacija išblaškė šeimą - buvo likviduota privati nuosavybė, tačiau nacionalizuotas saldainių fabrikas veikė.
A. 1993 m. pabaigoje saldainių fabriko „Rūta“ nuosavybės teisės buvo grąžintos tikriesiems savininkams - A. Gricevičiaus sūnui ir vaikaitėms.
Saugomame istoriniame paveldo pastate buvo atidarytas „Rūtos“ šokolado muziejus, pasakojantis apie įmonės istoriją ir daugiau nei 4000 m. besitęsiančią šokolado istoriją.
Saldainių fabrikas „Rūta“ daug dėmesio skiria gaminių skoniui, išskirtinumui ir kokybei. Siekdama patenkinti rinkos poreikius ir išlikti konkurencinga, įmonė nuolat investuoja į gamybą.
2017 m. 2019 m. firmines saldainių fabriko „Rūta“ parduotuves vartotojai galėjo rasti net 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
„Rūta“ nuolat siekia prisidėti prie geresnio pasaulio žmonėms ir gamtai. Būtent todėl 2022 m. 2023 m. fabrikas švenčia 110 metų jubiliejų, kuriam paminėti sukurta išskirtinė gaminių kolekcija.
„Kasdien anksti rytą 160 darbininkių ir darbininkų, apsirengę baltomis prijuostėmis bei chalatais, „Rūtos“ saldainių fabrike stoja prie katilų, mašinų ir stalų gaminti smaguriams gerai žinomus šiauliškių pagamintus saldainius.
Mūsų laikais saldainių fabrike įžiūrėti darbuotojų nuovargį ar įtampą sunku - jų veidus slepia kaukės ir kepurės, darbuotojai dėvi specialias uniformas. Katilų, kur būtų verdami sirupai ar kunkuliuotų šokoladas, taip pat nepamatysi, apskritai gamybos procesai nebereikalauja aukštos temperatūros, tad cechuose vyrauja normali temperatūra.
„Kitaip nei prieškariu, saldainių fabrike šokolado masė nebegaminama. Ją tabletėmis ar luitais po 2,5 kg perkame iš Belgijos gamintojų. Gliukozės sirupą - iš Vokietijos“, - aiškina Rimantas Gluodas, „Rūtos“ įmonės direktoriaus pavaduotojas.
Dabar šokoladiniai saldainiai gaminami sumaišius belgišką šokolado masę su priedais - vanile, pienu, riešutais, į ją įdedama įvairių įdarų. Vadovas sako, kad patiems gaminti šokolado masę būtų neracionalu: įranga brangi, gaminant nedidelius šokolado kiekius, ji neatsipirks.
Pasak p. Gluodo, sunkiausia dirbti dražė ceche, kur razinos ar riešutai metaliniuose dubenyse maišomi su glaistu. Glazūruojami riešutai taip garsiai trankosi į būgno sieneles, kad triukšmas viršija leistinas normas, o darbuotojai vaikšto su ausų kištukais ar ausinėmis.
Seniausias fabriko „Rūta“ įrenginys - melanžeris (smulkintuvas), įmonėje stovi nuo prieškario laikų, kai ją valdė Antanas Gricevičius. Anot jo, prosenelis fabriką buvo įrengęs itin moderniai.
Sovietiniais metais pirkti melanžeriai veikė tokiu pat principu, kaip ir pirmasis, tik buvo kiek didesni, į juos tilpo dvigubai daugiau smulkinimui skirtos masės.
„Rūta“ veiklą pradėjo mažame mediniame name, kai p. Gricevičius už skolintus pinigus nusipirko katilą saldainiams virti. Jis su žmona Juzefa buvo pirmieji fabriko darbininkai.
Saldainių receptūras kūrė pats savininkas, saldainių įmonės asortimente buvo daug - 300 pavadinimų. „Rūtos“ saldainiai 1922-1930 m. buvo įvertinti penkių Lietuvos ir tarptautinių parodų konkursų medaliais, 1929 m. Italijoje laimėjo „Grand Prix“.
„Prosenelis turėjo įgimtą konditerio talentą. Paragavęs saldainį, jis galėjo atkurti tikslų jo receptą. Deja, šio talento iš jo niekas nepaveldėjo“, - šypsosi p. Gluodas.
Pasak p. Gluodo, sovietinių metų fabriko veiklą vienareikšmiškai vertinti sunku. Viena aišku, kad planiniame socialistiniame ūkyje buvo daug neūkiškumo, pompastikos, nereikalingo pinigų švaistymo.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę „Rūta“ buvo grąžinta Antano Gricevičiaus paveldėtojams - jo sūnui Antanui Gricevičiui, anūkėms Aldonai Gluodienei ir Irenai Valuntienei.
„Mūsų šeima buvo pirmoji Lietuvoje, kuriai buvo grąžintą jai priklausiusi įmonė. Mums grąžino žemę ir pastatus, o įrenginius reikėjo išsipirkti už 75.000 rublių“, - prisimena p. Gluodas.
Šiuolaikinė "Rūta" ir tradicijos
Naujausia įmonės kryptis - sveiki produktai iš natūralių medžiagų. „Žele saldainiai su juodaisiais serbentais, spanguolės su cukrum, šokoladiniai saldainiai su bičių pieneliu - vieni naujausių ir populiariausių įmonės gaminių“, - vardija p. Gluodas.
Jis skaičiuoja, kad „Rūta“ dabar siūlo per 400 pavadinimų gaminių.
1,3 mln. Lt „Rūta“ investavo į naują triufelių gamybos liniją.
Šokoladas Lietuvoje šiandien
Ilgą laiką šokoladas ir Lietuvoje buvo turtingųjų privilegija, o laisvai kiekvienas juo mėgaujasi ne taip seniai - truputį daugiau nei 100 metų, kurie kupini įdomių faktų ir istorijų.
„Galima sakyti, kad Lietuvoje šokoladas tapo laisvai gaunamu skanėstu tik prieš šimtą metų, beveik tuo pat metu, kai šalis tapo laisva. Tarpukariu šokoladas buvo daugiau nei saldumynas - ypatinga dovana, meilės ženklas, skanus ir geidžiamas šventės akcentas, džiaugsmo akimirka“, - sako Šiauliuose įsikūrusio šokolado muziejaus vadovė Odeta Kirnienė.
Pramoninė šokolado gamyba į Lietuvą atkeliavo 1886 m., kai M. Abramsonas Vilniuje įkūrė pirmąjį šokolado ir saldainių fabriką. Vėliau 1913 m. A. Gricevičius Šiauliuose įkūrė ir iki šiol veikiantį „Rūtos“ saldainių fabriką, kuris gana greitai ėmė gaminti ir šokolado gaminius.
Tarpukariu 100 g šokolado plytelė kainavo vidutiniškai 1,2 lito, tuo tarpu vidutinis darbininko mėnesio uždarbis - 100 litų. Derėtų prisiminti, kad 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime ir stabilių pajamų neturėjo.
Reklamos kūrybiškumas
Šokolado verslas Lietuvoje nuo pat pradžių buvo gana konkurencingas. Maži fabrikėliai kopijuodavo saldainių pakuotes ir receptus, todėl didieji gamintojai nuolatos ieškojo kūrybingų reklamos idėjų, kurios išskirtų jų siūlomą produkciją.
Pavyzdžiui, velykinio „Šiaulių naujienų“ numerio puslapyje (1928 m.) buvo patalpinta naujiena su antrašte „Didelis gaisras Šiauliuose“, po kuria, atkreipus skaitytojų dėmesį, meistriškai pristatyti „Rūtos“ saldainių fabriko pranašumai bei apdovanojimai.
Dabar tokia reklama galėtų būti laikoma klaidinanti, tačiau tuo metu ji puikiai pasitarnavo ieškantiems išskirtinumo. Be to, saldainių reklamas iliustruodavo žymiausi to laiko dailininkai - A.Varnas, G.Bagdonavičius, K.Šimonis ir kiti.
Šokolado verslas Lietuvoje nuo pat pradžių buvo gana konkurencingas. Maži fabrikėliai kopijuodavo saldainių pakuotes ir receptus, todėl didieji gamintojai nuolatos ieškojo kūrybingų reklamos idėjų, kurios išskirtų jų siūlomą produkciją.
Šokolado istorija Lietuvoje yra saugoma Šiauliuose - vieninteliame šalyje šokolado muziejuje. Muziejus yra įkurtas vieno seniausių saldainių fabrikų teritorijoje, tame pačiame pastate, kuriame tarpukariu ir buvo gaminami saldainiai.
Muziejuje galima pamatyti, kaip atrodė senosios saldainių pakuotės, yra išsaugota net 400 saldainių popierėlių, kurie buvo gaminti tarpukariu, reklaminės iškarpos, kurios šiandien nustebintų ne vieną, ir daug kitų eksponatų.
Šokolado skoniai šiandien
Nors šiandien lygiai tokių pačių šokolado gaminių, kurie buvo gaminami prieš šimtą metų, niekas negamina, yra išleistos specialios linijos, leidžiančios bent pajausti tų laikų dvasią ir skonį.
Pavyzdžiui, siekiant išsaugoti to meto istoriją, sukurta „Rūtos“ saldumynų linija „Retro“, kurios pagrindiniai motyvai - rūtos šakelė, spalvingi paveiksliukai - yra išlikę nuo tarpukario.
Statistika
2022 pasaulio konditerijos pramonės įmonės pagamino produkcijos už 245,8 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių, iš jų sausainių - už 27,56 mlrd. JAV dolerių.
Jungtinių Tautų duomenimis, 21 a. pradžioje daugiausia cukrinės konditerijos gaminių gamino JAV, Rusija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė. Cukrinės konditerijos gaminių grupei taip pat priskiriama džemai, marmeladai ir vaisių bei uogų želė; šių gaminių daugiausia gamino Vokietija.
Šokolado ir šokoladinių gaminių gaminama šiek tiek daugiau nei cukrinių, beveik pusę jų pagamina JAV, Vokietija ir Jungtinė Karalystė.
Iš miltinės konditerijos gaminių daugiausia iškepama biskvitų. Ilgai pirmavusi Jungtinė Karalystė 1990 užleido pozicijas Indijai, tradiciškai daug biskvito produkcijos gamina Prancūzija, Vokietija ir Rusija, nuo 20 a. pabaigos - Meksika ir Turkija.
| Metai | Šokolado gaminių gamyba (tonos) | Cukrinės konditerijos gaminių gamyba (tonos) | Miltinių gaminių gamyba (tonos) |
|---|---|---|---|
| 1966 | 612 | 23 259 | 10 268 |
Saldumynų pramoninė gamyba pradėta 18 a. pabaigoje. Lietuvoje didesnės konditerijos įmonės pradėjo kurtis 19 amžiuje.
Po Antrojo pasaulinio karo atkurti 5 konditerijos fabrikai: Fortūna (įkurtas 1922, vėliau pavadintas Marytės Melnikaitės biskvitų fabriku ir 1972 prijungtas prie Pergalės konditerijos fabriko) ir Žibutė (likviduotas 1956) Vilniuje, Ramunė (įkurtas 1921, vėliau Kauno konditerijos fabrikas) ir Viktorija (vėliau pavadintas Saliutu ir 1958 sujungtas su Kauno konditerijos fabriku) Kaune, Rūta (įkurtas 1913) Šiauliuose.
1946 įkurtas fabrikas Gegužės pirmoji Klaipėdoje, 1952 - Pergalė Vilniuje.